Oficialus RBD fanų klubas Lietuvoje

RBD FC LT
Labas, tu atklydai į Meksikos grupės RBD ir jų narių Oficialų fanų klubą. Nori prisijungti? Spausk REGISTRUOTIS ir prisijunk prie mūsų. Taip pat gali tapti Oficialaus Fanų klubo nariu užpildęs anketa Daugiau informacijos, užsiregistravus. Vartotojai užsiregistravę ir neparašę per savaite nei vieno pranešimo, bus trinami Sėkmės :)

Oficialus RBD fanų klubas Lietuvoje


 
rodiklisrodiklis  DUKDUK  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti    

Share | 
 

 Fox Rain

Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Fox Rain   Antr. 02 08, 2011 8:39 am

First topic message reminder :

Šia istoriją kūriu Ugnei ir kartu sau...


Fox Rain





Prologas.

Sumirksėk... įkvėpk... pajausk... Atmerk akis ir žvilgtelk. Jo nėra. Šalia tavęs nebėra žmogaus, kuris tau buvo visas tavo gyvenimas. Šalia durų nebėra jo batų, jis išėjo palikdamas tavyje žaizdas. Viduje ir išorėje, tik jų skausmas nevienodas. Ant tavo kūno žaizdos anksčiau ar vėliau išnyks, atsiras maži randeliai, kurie primins jo smūgius, tačiau žaizdos viduje taip lengvai neužgis. Prireiks daug laiko, kad jos nekraujuotų tavyje ir galėtum gyventi, neatverdamas jų... O ryte atsikėlęs, norėdamas išgerti karčios, kaip gyvenimas, kavos nė nenorėdamas prisiminsi judviejų rytus. Prisiminsi ir tą paskutinį rytą, kai kava buvo išpilta ant baltos staltiesės, jis atsistojo ir užtrenkė duris prieš tavo nosį. Kava tau visada primins jo dingimą iš tavo gyvenimo ir tas išlietas ašaras... Tu nė nežinai, kodėl jis tave paliko, bandai suprasti, ką padarei ar pasakei ne taip. Kiekvieną kartą meldies, kad jis tau paskambintų ir prabiltų. Kad pasakytų bet ką, tau nesvarbu, kad jis gali meluoti, tu tik nori išgirsti jo balsą, kurio taip pasigedai...
Ilgas kelias laukia tavęs, kol sugebėsi jį pamiršti. Ilgas kelias jau tarp jūsų nueitas, tačiau abu pasukote skirtingais keliais, distancija tarp jūsų kas dieną vis didėja. Tu bandai pasukti atgal ir jį pasiimti, tačiau jis karkart paspartina žingsnį, todėl tu niekaip jo nepaviji. Toks ilgas kelias dar tavęs laukia, tiek daug ašarų dar išliesi, kol galiausiai jį pamirši... Šiame nesibaigiančiame kelyje, jo jau nebėra. Pamažu prisiminimai išbluks, širdis išsausės, o pralietos ašaros taps lyg nesuskaičiuojamos žvaigždės danguje. Tačiau tu eisi tuo ilgu keliu, tik tai tiesiai ir pimyn, nes pasukti ar grįžti atgal jau nebegali...



1998 - 2001
Akame


Oras staiga atvėso. Niekas nesitikėjo, jog ankstyvas ruduo bus toks šaltas ir niūrus. Tokijo gatvėmis, kaip visada, plūdo žmonės: motinos tempė savo mažuosius brangakmenius į darželius ar mokyklas, draugų grupelės smagiai pasišnekučiuodamos traukė į mokyklą, studentai sparčiu žingsniu ėjo link universiteto, kostiumuoti vyrai santūriai skubėjo į darbą, o patys seniausi miesto gyventojai niekur neskubėdami vedžiojo šuniukus ir grožėjosi ankstyvo ryto grožiu.
Miesto centro pakraštyje, šalia didžiulio pastato, buvo susirinkęs didelis skaičius dar mokyklinio amžiaus vaikinukų, kurie trynė savo delnus vieną į kitą ir nekantriai tripčiojo kojomis. Iš to buvo galima spręsti, kad jie laukia šaltyje jau gana ilgą laiką. Kas minutę pastato durys varstosi ir kiekvieną kartą pro duris įeina krūva vaikinukų, tačiau niekas pro jas neišeina. Turbūt vėl vyksta atranka, kompanija ieško talentingų vaikinų. Kartais gali pasirodyti, jog tai pati paprasčiausia atranka, tačiau tai netiesa. Kiekvienam iš atėjusių, tai lyg klausimas tarp gyvybės ir mirties arba tiesiog paprastais žodžiais tariant – čia sprendžiasi tų vaikinukų likimas ir ar jiems pavyks išpildyti savo svajonę.
Vienas iš vaikinų, kurių likimas šiandien turėjo nusispręsti, stovėjo prisiglaudęs prie sienos ir atidžiai apžiūrinėjo, kaip jis atrodo. Jis vilkėjo madinguosius mėlynus džinsus, juodus marškinius bei šviesiai pilką švarkelį, ant kurio buvo prisegta kortelė su vardu „Akanishi Jin“. Viskas buvo per daug puikiai suderinta. Netgi pakabutis ant jo kaklo ir laikrodis ant jo rankos, kuris atrodė kaip tikras roleksas, buvo per daug tobulai suderinti. Jo vešlūs šviesiai rudi plaukai buvo šiek tiek suvelti, kaip jaunimas sako, dabar tokie plaukai yra didžiausias mados klyksmas. Vaikino lūpos buvo putlios lyg prisirpusios vyšnios, jis kas minutę jas nejučiomis savo pirštais vis paliesdavo. Jo akyse atsispindėjo ryžtas ir didžiulis troškimas praeiti atranką. Akanishi Jin nervingai pasikasė savo kaklą ir lengvai ranka nubraukė prakaitą nuo jo. Dar kartą aplinkui apsidairė ir mintyse pradėjo kartoti savo paruoštos programos veiksmus.
Už kelių metrų nuo Akanishi Jin stovėjo lieknas, neaukštas berniukas, vilkintis mėlyną sportinį kostiumą. Beveik visi pastate buvę vaikinai įtariai žvilgčiojo į jį. Berniukas vis nusukdavo savo veidą į sieną, kad galėtų paslėpti savo paraudusius žandus nuo gėdos jausmo. Jo tamsiai rudi, beveik juodi buvo nemadingai susivėlę, akys pavargusios ir paraudusios. Vardo kortelė, kuri skelbė „Kamenashi Kazuya“ buvo netvarkingai prisegta prie mėlyno sportinio kostiumo viršutinės dalies. Jo sportiniai batai buvo apsitrynę ir šiek tiek murzini. Berniukas rankoje laikė mažą sportinį krepšį. Šis berniukas buvo negražiai apgautas. Prieš jo valią giminaitė jį užrašė į atranką, negana to ji jam pamelavo, kad jis vyksta į beisbolo varžybas. Kamenashi Kazuya tiesiog nekentė savo giminaitės ir troško, kuo greičiau ištrūkti iš pastato. Jis jautėsi nepatogiai, kai dauguma žvilgčiojo į jį ar užtikrintai repetavo savo pasirodymus. Berniuką labiausiai jaudino, tai kad jis neturi paruošęs jokios programos ir teks improvizuoti. Jis nevalingai pasuko savo galvą Akanishi Jin link ir nejučiomis išsižiojo, kai pamatė rimtą jo veidą, kuris atsidavė nerimu, bei jo aprangą, kuri tiesiog skelbė „Aš noriu būti žvaigždė“. Kamenashi Kazuya dar kartelį nužvelgė Akanishi Jin. Jis pajautė, kaip nejučia ima žavėtis visai nepažįstamu vaikinuku. Akanishi Jin dar kartą ranka nubraukė prakaito lašus nuo savo kaklo. Kamenashi Kazuya nė pats nepajuto, kaip staigiai iš kišenės ištraukė nosinaitę, ir jo kojos jį nunešė link prakaituojančio vaikino.
-Imk, - Kame nedrąsiai ištiesė savo ploną rankytę prieš pat Akanishi Jin veidą. Vaikinui prireikė minutės, kad suprastų, kodėl jam siūlo nosinaitę.
-A, ačiū, - Akanishi Jin neatsisakė nosinaitės ir nedrąsiai paėmė ją iš nepažįstamo vaikino. - nežinau, ar pajėgsiu grąžinti, - nejaukiai išsišiepė vaikinas ir pasikasė pakaušį.
-Niekis, - berniukas mielai nusišypsojo ir jau ruošėsi grįžti į savo vietą, kai vaikinas jį staiga pačiupo už rankos.
-Tu irgi į atranką? - smalsiai paklausė vaikinas.
-Taip, bet nesavo noru. Pažiūrėk, kaip apsirengęs. Mane apgavo, - nesmagiai nusijuokė Kamenashi Kazuya.
-Kiek tau metų? Atrodai labai... erm... mažas? - Akanishi Jin susidomėjimas kas sekundę augo.
-Trylika, - nejaukiai nusišypsojo berniukas.
-Mažius, - suburbėjo Akanishi Jin. - dabar gali eiti. Blaškai mano dėmesį, - lengvai stumptelio berniuką tolyn nuo savęs.
Kamenashi Kazuya nuleidęs galvą pasitraukė tolyn ir dar atidžiau stebėjo vaikina. Berniukas nesuprato, kodėl staiga vaikino draugiškumas virto atšiaurumu, tačiau jis tikėjosi, jog jiedu dar susitiks.
Atsivėrė baltos durys ir pagyvenęs vyras pakvietė užeiti dar 15 atrankos dalyvių. Į šią grupelę pakliuvo Kamenashi Kazuya su Akanishi Jin. Berniukas tikėjosi, jog eidamas pro duris sugebės užkalbinti vaikiną, su kuriuo susipažino, tačiau banga besigrūdančių vaikinų jį tiesiog nubloškė į patį galą. Įėjęs į didelį kambary berniukas apsidairė. Jis ieškojo Akanishi Jin, tačiau šis stovėjo visai kitam gale nei Kamenashi Kazuyja. Vaikinas buvo nuleidęs galvą ir sau po nosimi kažką tyliai murmėjo. Jo kaklu vis dar bėgo prakaitas, kurį vaikinas nusivalydavo Kamenashi Kazuya paduota nosinaite.
Kamenashi Kazuya vos pajėgė nuleisti akis nuo Akanishi Jin ir įsistebeilijo į vaikinus, kurie vienas po kito rodė savo pasirodymus. Visi jie buvo tiesiog per geri palyginus su Kamenashi Kazuya. Jie visi buvo puikiai pasiruošę, tinkamai apsirengę ir susišukavę, ir vyresni už jį bent keliais metais. Komisijos nariai uždavinėjo įvairiausius klausimus, jie kiekvieno klausė, kodėl čia atėjo. Vieni atsakydavo, kad nori susitikti su savo idealais, kiti sakydavo, kad jų svajonė dainuoti ir šokti. Kai atėjo Kamenashi Kazuya eilė, jis vis dar galvojo, ką gali parodyti ir kaip protingai atsakyti į užduotus klausimus. Berniukas nedrąsiai žengė į vidury. Visi atrankos dalyviai pakėlė akis į jį, Akanishi Jin kol kas nekreipė dėmesio ir nė nesivargino žvilgtelti į jį.
-Prisistatyk, - sodriu balsu tarė vienas iš komisjos narių.
-Aš esu Kamenashi Kazuya. Man 13 metų. - nusilenkė berniukas.
-Ką žadi mums parodyti? Kodėl atėjai į atranką?
-Aš... aš žaidžiu beisbolą. Noriu tapti profesionaliu beisbolininku...Atėjau ne savu noru, tačiau mėgstu šokti. Galiu ir padainuoti, - nedrąsiai sutrikęs savo mintis dėstė berniukas.
-Pradėk nuo dainavimo.
-Be muzikos... - Kamenashi Kazuya sutriko, tačiau kažkas jo viduje sakė, kad jis privalo pamėginti. Berniukui prireikė minutės, kol mintyse atgaivino mėgiamos dainos žodžius. Jis atsikrenkštė ir uždainavo SMAP dainą „Best Friend“. Jo balsas pasklido kaip sirenų traukiama giesmė. Akanishi Jin pakėlė akis. Jis neslėpė nuostabos, kad šis mažas berniukas tikrai sugeba dainuoti. Vaikinas išsišiepė. Jis pirmą kartą gyvenime pajuto, kad nori su šiuo berniuku dar susitikti. Kai Kamenashi baigė dainuoti, komisijos nariai suplojo kelis kartus. Berniukas nesitikėjo, kad jie liks sužavėti, tačiau jų rūškani veidai jam nekėlė didelio džiaugsmo. Jis labiausiai nemėgo tokių žmonių, kurie nevertina žmonių pastangų. Kamenashi buvo per daug mandagus, kad ką nors lepteltų vyresnėms žmonėms, todėl nedrąsiai paprašė bet kokios muzikos ir pradėjo šokti. Jis leidosi nešamas muzikos skambesio. Jo kūnas judėjo plastiškai ir pataikė į dainos ritmą.
-Užteks, - griežtu balsu nutraukė berniuko pasirodymą komisijos narys. - Pamačiau užtektinai, dėl tavęs neturiu jokių abejonių. Sveikas atvykęs į Johnny's Entertainment.
Pasigirdo plojimai, tačiau Kamenashi tai visiškai nerūpėjo. Jis nesuvokė, kodėl jį pasirinko ir sukaupęs visą drąsą tarė:
-Aš nenoriu būti žvaigždė. Aš noriu žaisti beisbolą.
-Mes tuo pasirūpinsim. Galėsi netgi būdamas kompanijoje žaisti beisbolą. Parūpinsim visko, ko tik geis tavo širdis.
-Gerai,- berniukas negalvodamas ilgiau sutiko su pasiūlymu. Jis negalėjo paneigti, kad jam nepatinka šokiai ar dainavimas, tačiau beisbolas buvo jo numeris vienas. Kas galėjo atsisakyti tokio pasiūlymo, kai tau siūlo viską viename?
Po Kamenashi į salės vidury atsistojo maždaug 3 metais vyresnis vaikinas, kuris buvo vardu Nakamaru Yuichi. Komisija jam plojo linksmais veidais už juokingas parodijas bei šokius. Taip pat jo asmenybė buvo kitokia nei kitų atrankos dalyvių, todėl komisija nedvejodama paskelbė, jog vaikinas, kaip ir Kamenashi, yra priimtas į kompaniją. Kamenashi suprato, kad Nakamaru yra vienas iš jo bendražygių šiame naujame kelyje. Dar buvo keletas kitų vaikinukų, kurie buvo iš karto priimti į komisiją, tačiau visą tą laiką Kamenashi stebėjo Akanishi Jin ir nekantriai laukė jo eilės.
Akanishi nervingai tripčiojo laukdamas savo eilės ir žvairavo į Kame. Jis niekaip negalėjo patikėti, kad tas mažas berniukas buvo iš karto priimtas. Jam kylo pavydas, bet kartu gerėjosi juo. Tas berniukas Akanishi dar labiau pastūmėjo siekti savo tikslo – pakliūti į kompaniją.
-Akanishi Jin! - surėkė komisijos pirmininkas, ir Akanishi atšoko nuo sienos ir kuo greičiau nusiskubino į salės vidurį. Jis, kaip ir kiti, prisistatė, atsakinėjo į klausimus. Vaikinas labai jaudinosi, todėl nenustojo prakaituoti ir nervingai juoktis. Mintyse Akanishi žinojo, kad turi nusiraminti, tačiau jam niekaip nepavyko.
-Aš paruošiau šokį ir dainą, - kiek galėdamas ramiau ištarė vaikinas.
Komisijos nariai linktelėjo. Pasileido vienas naujausių Amerikos hitų „Everybody“, kurią atliko Backstreet Boys. Akanishi atkartojo grupės judesius identiškai, o komisijos nariai lingavo į muzikos ritmą kažką rimtai aptarinėdami. Po šokio vaikinas turėjo pademonstruoti savo dainavimo įgūdžius. Jis uždainavo pirmuosius „La la la love song“ akordus. Jo balsas drebėjo, todėl dainavimo pasirodymas nebuvo toks stiprus ir pergalingas, kokio tikėjosi Akanishi. Po pasirodymo komisija paskelbė, jog vaikinai, kurių nepakvietė po pasirodymų prisijungti į kompaniją, nepereina į sekantį etapą. Akanishi suprato, kad jo svajonei galas, todėl nusiminęs atsisėdo ant koridoriaus kėdžių, rankoje maigydamas ružavą kamuoliuką su savo eilės numeriu, galvojo, kodėl jis niekaip negalėjo susikaupti, kodėl taip išsigando ir prarado pasitikėjimą savimi. Jis galvojo, kaip pažiūrės mamai į akis, kuri tikėjosi, jog jos gražusis sūnelis taps tikru Japonijos idealu. Akanishi jau ruošėsi eiti namo ir paskandinti savo liūdesį išgerdamas šilto pieno su medumi, tačiau netyčia atsitrenkė į vidutinio amžiaus vyrą. Vaikinas atsiprašydamas liūdnai nusilenkė ir žadėjo traukt savais keliais, kai vyras sugriebė jam už rankos ir paklausė:
-Kodėl toks nusiminęs?
-Nepraėjau atrankos. Mano svajonė tapti atlikėjumi. Esu netgi labai gražus, gerai šoku ir moku dainuoti, bet komisija manęs nepaėmė... - išbėrė kaip žirnius Akanishi.
-Nesijaudink. Matau, kad pasitiki savimi ir gali daug pasiekti, esi užsispyręs. Johnny's Entertainment kaip tik ieško tokių vaikinų. Jei vis dar nori būti atlikėjumi, rytoj lauksim tavęs šokių salėje. - nusišypsojo aukštasis dėdė, padavęs vizitinę kortelę jis nuėjo savais keliais.
Akanishi atidžiai apžiūrėjo kortelę. Tik pamatęs kompanijos pavadinimą ant jos, jis suprato, kad jo sutiktas dėdė ir buvo kompanijos vadovas. Vaikinas išsišiepė. Jis niekada nesitikėjo, jog šitaip lengvai pateks į kompaniją. Nors viduje šokinėjo iš džiaugsmo, vaikinas bandė to neparodyti ir lengvu žingsneliu pasuko link išėjimo. Prieš pasukdamas link stotelės, kurioje turėjo laukti savo autobuso, Akanishi Jin dar kartą žvilgtelėjo atgal ir apsidairė. Jis tikėjosi, jog galbūt pamatys viduje sutiktą berniuką. Akanishi papurtė galvą, lyg mėgindamas išmesti vaizdinius apie tą berniuką, ir nuėjo savu keliu.


.~~~
-Ha?! Tu? - per visą šokių salę surėkė Kamenashi ir kaip galėdamas greičiau, stengdamasis niekur neužkliūti ir nepargriūti, pribėgo prie ką tik atsivėrusių salės laukų durų. Pribėgęs prie lauko durų, berniukas sustojo priešais ką tik atėjusį vaikiną. Jis išsišiepęs žvelgė į jį.
Vaikinas pasitrynė sušąlusias rankas ir palengva nusiėmė kepurę. Jis nusilenkė, taip pasisveikindamas su visais, kurie buvo salėje. Vaikinas lėtai pakėlė galvą, kad galėtų geriau matyti Kamenashi. Kamenashi stovėjo kartu linksmas ir nustebęs. Atėjūnas jam lengvai šyptelėjo.
-Sveikas atvykęs! Būsi Akanishi Jin, tiesa? - atsklido jauno vyro balsas. Netrukus jis prasibrovė pro vaikinus ir atplasnojo prie atvykelio. - Aš esu šokių mokytojas. Mano vardas Yara. - linksmai kalbėjo jaunasis vyras.
-Malonu, - dar kartą parodė savo mandagumą Akanishi. - prašau, pasirūpinkite manimi.
-Hai hai, eik persirengti ir pradėsime treniruotis.
Akanishi be žodžių, pasiėmęs savo sportinį krepšį, nusliūkino link persirengimo kambario. Kamenashi jį tyliai nulydėjo akimis. Jis vis dar norėjo ir tikėjosi tapti Akanishi Jin draugu, be to vienintelis jo pažįstamas žmogus čia ir buvo Akanishi. Nors visi buvo malonūs ir leidosi į kalbas, tačiau jis nuo pat pirmos akimirkos pajautė tam vaikinui prieraišumą. Tai buvo keistas ir Kamenashi nepažintas jausmas. Jis niekada neturėjo artimo draugo, su kuriuo galėtų dalintis savo mintimis, svajonėmis ir rūpesčiais. Tačiau jis jautė, kad būtent Akanishi yra nuoširdus žmogus, kuris turi tapti jo draugu.
Kamenashi nusliūkino į persirengimo kambarį. Šiek tiek pravėręs duris, jis paklausė Akanishi:
-Tu mane prisimeni?
-Berniukas su nosinaite? - nė nepažiūrėjęs durų link, atsakė vaikinas. - Jei nori dar kažką pasakyti, užeik į vidų. Man nepatinka atviros durys, kai aš persirenginėju, - kiek piktoku tonu kalbėjo jis.
Kamenashi kaip pelytė įtipeno į kambarį ir kiek galėdamas tyliau uždarė duris. Jis kurį laiką stebėjo, kaip Akanishi lėtai persirenginėja ir kruopščiai sulanksto savo drabužius. Akanishi Jin stengėsi nekreipti dėmesio į berniuką, kuris beveik išsižiojęs stebėjo jį, tačiau visa tai per daug jį trikdė, ir jis neapsikentęs pasipiktinusiu tonu tarė:
-Gal tu nesveikas, kad mane taip nužiūrinėji? Ko tau reikia?
-Aš... nee... - Kamenashi pasimetė ir bandė suregzti normalų sakinį, tačiau jam nesisekė.
-Aš jau persirengiau, todėl negaiškim laiko ir eikim repetuoti. Esu čia dėl to, kad noriu tapti puikiu atlikėjumi. Tu turėtum pradėti norėti to paties, - ironiška šypsenėlė nušvito Akanishi veide.
Kamenashi nusekė paskui jį tylėdamas ir bandydamas suvokti, kas tame vaikine yra tokio gero, kad jį jis žavi: gal jo išvaizda; o gal pasipūtimas; gal dainavimas ar šokimas? Visa tai sukosi jo mažytėje galvoje. Berniukas visada galvojo, kad jo draugu bus tik tas žmogus, kuris visada šypsosi, yra mielas ir protingas bei mėgsta žaisti beisbolą. Tačiau nei į vieną šitą kriterijų pilnai netiko Akanishi.
-Tai kodėl aš noriu būti jo draugu? - sumurmėjo sau panosimi ir kaip paklusnus šunytis atsistojo į savo vietą salės gale. Jis stovėjo visai netoli Akanishi, todėl jam buvo visai sunku susikaupti ir atidžiai sekti Yara rodomus žingsnelius. Berniukas bandė sekti akimis Akanishi judesius ir jį atkartoti, tačiau jam viskas išeidavo kiek kitaip nei darydavo kiti.
-Akanishi Jin, žiūrėk į mano judesius, o ne savo išgalvok! - užriko Yara.
Akanishi išraudonijo. Šokiai tikrai nebuvo jo pati stipriausia vieta, tačiau jis kaip įmanydamas stengėsi viską atkartoti.
Kamenashi tyliai nusijuokė. Tik dabar jis suprato, kodėl jam neišeidavo identiški žingsneliai. Pasirodo, jog dėl visko buvo kaltas Akanishi. Berniukas trenkė sau nestipriai per galvą ir kiek galėdamas mandagiau bakstelėjo Akanishi į ranką.
-Hm?- pažiūrėjo į besišypsantį berniuką.
-Sek mane, jei nori išmokti geriau žingsnelius, - tyliai sušnabždėjo Kamenashi. Berniukas buvo užtikrintas savo šokių įgūdžiais, todėl nusprendė, jog galbūt taip jam pavyks susidraugauti su Akanishi.
Akanishi linktelėjo ir įsistebeilijo į berniuką. Visą repeticiją jis sekė akimis Kamenashi. Nors vaikinas atkartojo puikiai Kamenashi rodomus žingsnelius, tačiau jų šokiai buvo skirtingi. Kamenashi viską darė tobulai, tačiau jo žingsneliuose trūko užtikrintumo ir pasitikėjimo savimi, kai tuo tarpu Akanishi netobulai identiški ir sumalti žingsnelių atkartojimai turėjo didesnį užtikrintumą ir galingumo jausmą.
Repeticija trūko kelias valandas ir visas tas valandas Akanishi nenuleido nuo Kamenashi akių. Pasibaigus repeticijai visi vaikinai gavo pavalgyti, visi klegėjo, pasakojo anekdotus ar žaidė žaidimus. Akanishi Jin buvo vienas iš tų vaikinų, kurie buvo kompanijos siela. Aplink jį spitosi būrelis vaikinų, kai kuriuos iš jų Kamenashi jau pažinojo. Jie visi garsiai juokėsi, kimšo ramen užsigerdami koka kola. Tačiau Kamenashi nebuvo iš tų vaikinų, kuris lengvai galėjo kalbėti su nepažįstamais vaikinais, nors buvo su jais susipažinęs, tačiau jis nejautė jokio noro prisijungti prie vyresnėlių kompanijos ir klegėti apie mergaites ar vakarykštes futbolo rungtynes.
-Nori? - kaip koks vaiduoklis lyg iš niekur išdygo vaikinas su ramen lėkšte. Jis prisėdo šalia Kamenashi ir linksmu balsu prisistatė. - Aš Nakamaru Yuichi, mačiau tave per atranką, buvai nepakartojamas. Taip pat stebėjau tave čia, esi puikus šokėjas.
-Dėkis, - susigėdęs atsakė berniukas. Niekada jokie vyresni vaikinai jo negirdavo. - aš Kamenashi Kazuya, mačiau tave per atranką. Esi juokingas ir talentingas.
Nakamaru nusijuokė ir dar kartą kištelėjo Kamenashi lėkštę ramen. Berniukas ją paėmė. Jis jautėsi gerai su Nakamaru ir džiaugėsi, kad atrado dar vieną sau artimą žmogų. Nakamaru buvo šnekus vaikinas, todėl niekada nereikėjo tylos minutės, kad jis atsakytų į užduotą klausimą. Kamenashi taip pat jautėsi laisvai, tačiau nenustojo stebėti Akanishi. Kai šis pakilo nuo grindų, apsivilko savo striukę ir išėjo pro duris, Kamenashi taip pat skubiai pasikėlė, čiupo savo megztinį ir išbėgo pro duris paskui Akanishi, palikdamas Nakamaru veide didelę nuostabą.
-Ei, palauk! Sulėtink žingsnį! - rėkė uždusęs Kamenashi.
Akanishi netikėtai sustojo, šiek tiek palaukė ir atsisuko tiesiai į atbėgantį berniuką. Vaikinas šyptelėjo ir palaukė, kol Kamenashi bus šalia jo, tuomet vėl pradėjo eiti.
-Ei, leisk atsikvėpt! - užriko suerzintu balsu berniukas.
-Aš nekaltas. Tu pats mane vijaisi. - linksmai tarstelėjo. - Paskubėk, nenoriu pavėluoti į autobusą.
Kamenashi jį prisivijo. Kurį laiką jiedu ėjo tylėdami. Berniukas stebėjo Akanishi veidą ir jo eisenos manieras, o šis žvairavo į berniukas tyliai besijuokdamas iš jo.
-Tai ko iš manęs norėjai? - su šypsena paklausė berniuko Akanishi.
-Gal nori būti mano draugu?
-Hą? - Akanishi nustebo ir sustojo. - Kodėl prisikabinai prie manęs?
-Na, - Kamenashi nesmagiai nusijuokė, - tu vienintelis nesakai, kad aš atrodau baisus...
-Ir? Kodėl turiu taip sakyti, tu juk ne pabaisa, ar ne? Be to man netrukdo, kad tu esi ne toks gražus kaip aš, - nusijuokė Akanishi ir patapšnojo berniukui per petį.
-Matai?! Todėl noriu būti tavo draugu. Tu manęs neatstumi ir su manimi šneki. Be to, neturiu aš draugų mokykloje. Tikrų draugų. Noriu, kad tu man padėtum pasikeisti ir susibendrauti, ir noriu būti tavo draugu. - išbėrė Kamenashi visas susijaudinęs.
-Ech, mažius, - pavėlė Kamenashi plaukus vaikinas - O velnias! Mano autobusas! Iki rytojaus, mažasis mano drauge! - jis kiek įmanydamas greičiau nurūko link stotelės ir įlimpo į autobusą. Tada Akanishi išnyko su autobusu iš Kamenashi akių. Berniukas jautėsi laimingas, nes Akanishi sutiko būti jo draugu. Jis tarsi giliai širdyje žinojo, jog Akanishi nėra toks pasipūtęs ir šiurkštus bei kvailas, koks dažnai atrodo. Kamenashi apsisuko į kitą pusę ir linksmai niūniuodamas patraukė namo. Turės tėvams papasakoti daug džiugių naujienų.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com

AutoriusPranešimas
Sowelu。
to find myself..
avatar

Pranešimų skaičius : 5974
Age : 24
Miestas : searching for place... please wait...
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Št. 04 16, 2011 9:29 pm

Woo. lauksiu antro tęsinio Yunjae ir laukiu kas bus toliau ;D


Atgal į viršų Go down
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Sk. 04 17, 2011 9:03 am

Okis. pasistengsiu prieš išvažiuodama parašyti juokiasi


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pir. 04 18, 2011 7:43 am

~~~

Didelis keleivinis lėktuvas nusileido Japonijos Gimpo oro uoste. Iš jo išlipo begalės žmonių, tarp tų žmonių buvo ir Jaejoong, Yunho, Changmin, Junsu bei Yoochun. Jie rankose nešėsi savo tašes, kuriuose negalėjo tilpti net megztinis su kelnėmis. Paskui juos sekė maždaug 7 žmonės, kurie nešė lagaminus bei atrodė paslaptingi. Po kelių minučių prie jų pribėgo keli apsaugos darbuotojai ir palydėjo juos link išėjimo. Oro uoste buvo vos kelios dešimtys grupės fanų, kurie atvyko pasitikti savo idealų, tačiau nei su vienu iš jų grupės nariams nebuvo leista bendrauti, todėl jie tik praėjo belinksėdami galvomis.
Vaikinų veidai atrodė susirūpinę. Tai buvo pirmas kartas, kai jie Japonijoje turės kelis koncertus. Korėjoje jie buvo viena iš garsiausių grupių, tačiau šioje šalyje jie jautėsi kaip maži vabaliukai ropojantys ant nepažįstamo augalo lapo. Jie buvo pasimetę, dairėsi į visas puses, nežinodami, kaip praeiti ir ką apie juos mano visi tie žmonės, kurie juos stebi išplėstomis akimis.
Apsaugos darbuotojai palydėjo juos iki pat mašinos, nors tai tikrai nebuvo būtina, tačiau po Yunho išpuolio viskas buvo sugriežtinta. Vaikinai greitai įsiropštė į autobusiuką, kuriame jau sėdėjo jų vadybininkas. Jis atrodė susirūpinęs ir nepatenkintas, tai kėlė nerimą grupės nariams. Pagaliau mašina pajudėjo ir vadybininkas nuleidęs galvą tarė:
-Šiandien miegosite motelyje.
-Ką? - Changmin pats pirmas klausiamai pažiūrėjo ė vadybininką.
-Niekas nesiruošia jūsų priimti į viešbučius, tuo labiau padaryti nuolaidą kambariams. Deja, kaip žinote, mes negalime išleisti pinigų, kol jų jūs neužsidirbote, - aiškino vadybininkas.
-O kaip Avex? - susidomėjo Yunho.
-Jie nieko negali padaryti. Teks kaip nors pasidalinti 2 kambarius mums šešiems.
-Aish, - Changmin numykė, - koks aš pavargęs.
Visą tą kelią vaikinai tylėjo. Jie buvo pavargę nuo savo dienotvarkės Korėjoje, kuri buvo tokia įtempta, kad jie negaudavo normaliai pavalgyti ar pamiegoti. Tačiau jiems patiko fanų besišypsančios akys, jų šypsenos, nors už tai ką jie gaudavo negalėjo pragyventi joks paprastas žmogus. Vaikinai puikiai suprato, kad jie dar tik debiutantai, todėl iki aukštumų laukia labai ilgas ir sunkus kelias, kurio per vieną dieną niekaip neįveiksi. Tačiau grupės nariai niekada nesitikėjo, kad Japonijoje bus dar sunkiau ir viešbučiai atsisakys juos priimti ir nuleisti kainas. Viskas atrodė taip žiauru, kad daugelis iš jų norėjo bėgti.
Autobusiukas sustojo prie 4 aukštų namuko. Yunho atidžiai jį nužvelgė ir atsiduso. Namas nebuvo naujausios statybos, atrodė, kad jis netgi šiek tiek pasvyręs. Stogas buvo uždengtas kelių spalvų šiferiu, o jame buvo daug mažyčių skylučių, pro kurias saulė patekdavo į palėpę. Namas buvo medinis, iš senų rąstų, kurie buvo nudažyti tamsiai ruda spalva. Langai taip pat buvo mediniai, paskutinio aukšto netgi purvini, tačiau pirmuose aukštuose jie atrodė visai padoriai. Durys buvo gana plačios, šiek tiek panašios į pašto skyriaus duris, kurios liko nepakeistos po Antrojo pasaulinio karo. Yunho šovė į galvą, kad šios duris jam priminė Sovietmečiu statytų namų duris, kuriuos dar prieš kelias matė per Arirang dokumentiką. Virš šių durų kabėjo lentutė su užrašu „Motelis bet kieno poreikiams“. Visa tai Yunho kėlė juoką. Nė pats vaikinas nežinojo kodėl.
-Mes čia turėsim miegoti? - susiraukęs paklausė Changmin.
-Min-ah, juk visai smagu, - nusijuokė Yunho ir paėmęs Jaejoong už rankos jį nutempė link durų. - Nagi, ko laukiat? - nusišypsojo vaikinas.
Iš Jaejoong veido taip pat dingo susirūpinimas ir jis kartu su Yunho patys pirmi pravėrė motelio duris. Kažkodėl Jaejoong atrodė, kad tai dar vienas jo nuotykis. Jis laukė, kada galės išbandyti motelio lovą.
-Aš noriu namo! Pas mamą! - šaukė Changmin ir bandė užsitrenkti mašinos viduje, tačiau Yoochun stvėrė jam už rankos ir sulaikė. Changmin muistėsi kaip į spąstus pakliuvęs gyvūnėlis, Yoochun vos jį išlaikė. Nors Changmin buvo net 2 metais jaunesnis už Yoochun, tačiau šiam išlaikyti Changmin buvo pati sunkiausia užduotis gyvenime.
-Junsu, padėk! - sušaukė Yoochun, kai bandė išvegti Changmin smūgio iš laisvos rankos.
-Gerai, - Junsu suskubo padėti savo draugui. Jiedu sutelkę bendras jėgas įvedė Changmin į motelio vidų, kur jau laukė išsišiepę Yunho su Jaejoong. Vadybininkas atsakė iš paskos jų. Jis džiaugėsi, kad gavo tokią šaunią grupę, kuri bet kurioje situacijoje sugeba susirasti sau pramogų. Vadybininkas, žiūrėdamas į juos penkis, šypsojosi ligi ausų.


-Kodėl aš turiu dalintis kambariu su tais dviem? - sėdėjo susiraukęs ant grindų Changmin.
-Min-ah, kodėl tu viskuo nepatenkintas? - paklausė Yunho ir prisėdo šalia jaunėlio.
-Noriu namo.
-Tik kelias dienas. Pagalvok apie tuos žmones, kurie ateis į mus pažiūrėti, nors atvykom iš kitos šalies. - bandė paguosti jaunėlį Yunho. Vaikinas apkabino Changmin per pečius ir jam nusišypsojo. Changmin pasidarė geriau ir jis atsakė savo šypsena, nors ji nebuvo plati, tačiau Yunho liko patenkintas. - Eisim pažaisti? - meiliu balsu paklausė Yunho. Changmin jam linktelėjo.
-Changmin-ah, elgiesi kaip vaikas, - dėliodamas drabužius į spintą tarė Jaejoong.
-Aiiii... Jaejoongie, nepradėk jūs vėl pyktis. Min-ah, nekreipk dėmesio. Einam žaisti. - Yunho atsistojo nuo grindų ir ištiesė ranką jaunėliui, šis paėmė ją ir žymiai lengviau atsistojo. Yunho liko patenkintas savo darbu. Jis pradėjo kuistis savo krepšyje ir ištraukė kelis žaidimo aparatus. Išvyniojo laidus ir skubiai juos prijungė prie mažiuko televizoriaus. Yunho įjungė patikrinti, ar veikia žaidimo aparatai, jo laimei viskas veikė puikiai.
-Jau? - nekantraudamas paklausė Changmin.
-Aham, ką žaisim? - nusišypsojo Yunho.
-Greenfieldrunners arba...
Changmin nespėjo pasakyti antro žaidimo pavadinimą, kai pro duris įsiveržė Yoochun su Junsu.
-Ką darot? - linksmu balseliu paklausė Junsu.
-Žaisim ką nors, - nusišypsojo Yunho. - norit kartu?
Abu vaikinai linktelėjo ir prisėdo ant grindų prie pat televizoriaus. Yunho prijungė dar kelis laidelius, kad galėtų žaisti visi keturi. Jis nė nebandė siūlyti Jaejoong žaisti, nes jo nuotaika buvo sugadinti, todėl vaikinas pamanė, kad geriau jo nejudinti.
-Kodėl jūs ne savo kambaryje? - suirzęs paklausė Jaejoong.
-Vadybininkas žiūri ekonomikos kanalą. Jam gerai, kai jis japoniškai puikiai supranta. Mūsų žinios dar ne tokios geros, kad suprastumėme įvairiausius finansų terminus, - nusijuokė Yoochun.
Jaejoong numykė ir toliau tvarkėsi. Jis kartais nepakęsdavo, kai šalia jo ir Yunho įsiterpdavo kiti ir viską sugadindavo. Vaikinas tikėjosi, jog ši išvyka bus šauni ir Yunho nekreips dėmesio į kitus ir skirs viską tik tam, kad Jaejoong būtų laimingas. Tačiau jam teko susitaikyti, kad tai tik didelė iliuzija, kuri nevirs realybe. Kiti trys nariai jau žinojo, kas dedasi tarp jų, tačiau nepratarė jokio paniekinamo žodžio ir tiesiog susitaikė. Jaejoong buvo laimingas, kad jo meilė Yunho neliko pasmerkta ir nesukėlė didelių prieštaravimų ar pykčių. Viskas buvo ramu, tačiau fanai jau pradėjo jį ir Yunho poruoti, mat jiedu suvaidino keistoje dramoje, kurioje Jaejoong galvojo, kad Yunho jį myli. Juos netgi fanai praminė Yunjae, vaikinams netgi buvo linksma. Dėl šios priežasties jie galėjo artimiau ir nieko nebijodami bendrauti bei šnekėti, kad vienas kitam jaučia.
Viskas būdavo taip gražu prieš fanus ir kameras, jiedu laidėsi gražiais žodžiais, prisilietimais, žvilgsniais ir jautėsi laimingi, tačiau iš tiesų viskas buvo kiek kitaip nei tą, ką matė kiti. Jaejoong namuose nesulaukdavo išskirtinio dėmesio, meilių žodžių ar prisilietimų. Yunho niekada nepasiūlydavo jam pabūti dviese ir nemėgindavo jo pabučiuoti, nors vaikinai dalinosi vienu kambariu. Jaejoong jausdavosi pamirštas, dažnai suabejodavo Yunho jausmais ir imdavo jį erzinti klausinėdamas, kodėl taip vyksta. Tačiau Yunho nesupykdavo, jis netgi nesijaudindavo, kai Jaejoong pasakydavo, jog nebenori jį mylėti. Yunho tik palinksėdavo ir paveldavo jo plaukus, o tada nueidavo. Tačiau viskas baigdavosi tuo, kad Jaejoong atsiimdavo savo žodžius ir apsikabindavo Yunho. Vaikinas nesuprato, kas dedasi Yunho viduje, tačiau jautėsi šlykščiai galvodamas, kaip pavydžiai jis elgiasi ir kokias nesąmones šneka. Jis dar stipriau apkabindavo Yunho ir jo veidas atsidurdavo prie Yunho kaklo. Jaejoong suprato, kad Yunho jį myli, tačiau jis negali dėl jo palikti kitų žmonių, kuriuos brangina ir nori rūpintis.
Jaejoong sutvarkė savo, Yunho ir Changmin drabužius. Vaikinas nenorėjo prisijungti prie pakvaišusių bernų, kurie rėkaudami žaidė kažkokį kvailą žaidimą. Jaejoong niekaip nesuprato, kaip jiems tai nenusibosta. Jis išsiėmė iš tašės žurnalą, kurį spėjo nusipirkti Gimpo oro uosto kioskelį. Tikėjosi atrasti ką nors gero ir paskaityti apie Japonijos atlikėjus. Vos atsivertęs pirmus puslapius Jaejoong išvydo šešių vaikinų grupės nuotrauką ir didžiulę antraštę. Vaikinas ne viską suprato, kas rašoma straipsnyje, tačiau išsiaiškino, kad dėl nelabai suprantamų priežasčių vienas iš grupės išvyksta į Ameriką. Jaejoong sėdėjo pravėręs burną, tarsi tai būtų pritaikyta jo grupei. Jis apžiūrėjo kiekvieną įdėtą nuotrauką, paskaitė kiekvieno nario pasisakimus. Jam pasidarė taip liūdna ir sunku širdyje. Jis žvelgė į pagrindinę nuotrauką, kurioje stovėjo visi 6 grupės nariai išsišiepę ir jų akys tiesiog spindėjo. Jaejoong atkreipė į du labai panašius vaikinus, kurie stovėjo visai šalia vienas kito. Tada jis nukreipė dėmesį į nuotrauką, kurios paantraštė skelbė, jog ji daryta prieš pat nariui išvykstant į Ameriką. Jaejoong vėl pamatė tuos pačius vaikinus, šį kartą jie stovėjo toliau vienas nuo kito, abiejų žvilgsniai buvo susirūpinę, pilni ašarų ir skausmo. Jaejoong žvelgė į juos ir suprato, kad greitai tarp žmonių viskas gali keistis. Jaejoong nuliūdo. Jam pasidarė gaila, vaikinas jautėsi taip lyg suprato, ką jie išgyvena, nors nė velnio nei vieno iš jų nepažinojo.
-Jaejoongie? - Yunho priėjo prie nuliūdusio Jaejoong ir uždėjo jam ranką ant peties.
-Yunnie, pažiūrėk, - Yunho greitai akimis permetė straipsnį ir apžiūrėjo nuotraukas, tada pakėlė galvą į Jaejoong:
-Jaejoongie...
-Mums taip nebus. Nenoriu skirtis su tavimi.
-Jaejoongie, nešnekėk taip. Tu jų nepažįsti, neturėtum daryti tokių išvadų. Ne viskas būna taip kaip nori žmonės, būna tokių akimirkų, kai tenka vienas kitą paleisti.
-Tu pažiūrėk, - Jaejoong bakstelėjo pirštu į abi nuotraukas. Yunho susirūpino. Iš jo veido dingo dar švietusi šypsenėlė. Yunho paliko sėdintį Jaejoong ir išėjo į balkoną.
Yunho atsiduso. Kartais jį taip nervuodavo Jaejoong šnekos, kurios buvo be pagrindo. Jis visada liepdavo Yunho pasakyti, kad šis jo nepaliks, tačiau Yunho negalėjo visada to žadėti. Jis nežinojo, kas gali atsitikti, tačiau puikiai suprato, kad visada saugos Jaejoong, kad ir kas benutiktų. Yunho niekada negalvojo, kad mylės vaikiną, o tuo labiau Jaejoong. Jis buvo jo geriausias draugas, tačiau greitai Yunho suprato, kad Jaejoong yra jo antra dalis, be kurios, vargu, ar galėtų viską iškęsti ir nuoširdžiia juoktis. Gyvenima s buvo per daug sunkus, kad Yunho galėtų jame vienas išsilaikyti. Kai tik kažkas atsitikdavo Jaejoong, vaikinas jausdavosi taip kaip jo gyvenimo šviesa ima nykti. Yunho pirmą pusę 2006 metų pergyveno dėl Jaejoong kojos, kuri buvo labai sunkioj padėtyje, tačiau Jaejoong ryžtas toliau vaikščioti, pasirodyti laidose ir dalyvauti koncertuose, leido Yunho žengti pirmyn ir globoti savo draugą. Jaejoong stiprybė padėjo iškęsti skausmingas dviejų draugų šnekas, jų trankymus ir pykti dėl žuvusio draugo. Visuos šiuos metus Yunho jautėsi sėdintis kaip ant adatos ir trūkdavo tiek ne daug, kad jis imtų ir viską mestų, tačiau Jaejoong buvo šalia. Jis buvo tas žmogus, kuris visada neleido Yunho paslysti ir laikėsi taip stipriai į jį įsikabinęs, kad Yunho nė pats nebežinojo, kaip turės toliau elgtis su juo.
Yunho mąstė apie savo meilę Jaejoong žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų. Svetimoje šalyje jis atrodė kitoks, nepažįstamas, keistas ir netgi bauginantis. Yunho troško atsidurti namie, grupės bute, užsidaryti su Jaejoong judviejų kambaryje ir stipriai apkabinti savo draugą. Būtent to dabar labiausiai reikėjo Yunho. Kaip lyderis jis nešė labai didelę naštą ir pamažu nebepajėgė susitvarkyti su ja. Jis turėjo likti stipriausias ir optimistas, niekas neturėjo pastebėti, kaip jis jautėsi atvažiavęs į Japonijoje, atsidūręs šiame motelyje, matydamas nuliūdusį Changmin bei dar Jaejoong su savo žurnalo straipsniu. Jo galva sprogo nuo visų rūpesčių, su kuriais jis jau nebegalėjo susitvarkyti.
-Yunnie, - Jaejoong priėjo prie Yunho ir apkabino jį iš nugaros. Priglaudė savo veidą prie Yunho menčių ir užmerkė akis. - nebėk.
Yunho nieko neatsakė. Jis vėl įsistebeilijo į dangų. Puikiai matėsi mėnulis, kuris atrodė toks vienišas, tačiau vos tik tamsūs nakties debesys pasislinkdavo į šoną, šalia mėnulio atsirasdavo žvaigždučių ir jis nebebūdavo vienišas dangaus kūnas.
-Aš žinau, kad tu man nieko negali žadėti. Žinau, kad kiekvieną kartą tau skaudu kažką žadėti, nes bijai, kad nepavyks to padaryti, bet tu stengiesi. Taip stengiesi, kad aš net bijau, jog per savo kvailas kalbas tave prarasiu labai greitai. Aš nenoriu tavęs paleisti. - Jaejoong dar stipriau suspaudė Yunho savo glėbyje.
-Viskas gerai. Aš tave saugosiu.
-Yunnie, aš tave myliu, - Jaejoong pirmą kartą ištarė šiuos žodžius taip garsiai, kad net pats išsigando. Tačiau jis norėjo, kad jie pasiektų Yunho.
Yunho sustingo. Jo mintys sukosi kaip vijurkas. Jis užasimerkė ir pasidavė savo jausmams, kurie sukosi rate su užrašais „pasakyti“ ir „nutylėti“. Yunho paliko visą darbo likimui, tik jis tegalėjo nulemti ant kurio užrašo atsistos rodyklė...
-Aš tave myliu, - Yunho likimas pasirinko šį trumpą sakinį. Vaikinas tai ištarė labai tyliai, tačiau šie žodžiai pasiekė Jaejoong ausis ir širdį. Jis prisiglaudė dar arčiau prie Yunho ir užsimerkė. Jo veidas tapo ramus ir laimingas.
-Man atrodo, tu šiandien liksi už durų, - nusijuokė Yoochun.
Pasigirdo Changmin niurzgėjimas.
-Ya! Yoochun, nenervink vaiko, - nusijuokė Junsu.
-Užteks! Miegosiu su jumis! - Changmin pakilo nuo grindų ir išėjo pro duris.
-Ya-h! Mes netilpsim! Nė nemėgink! - Junsu nubėgo iš paskos jaunėlio.
Yoochun atsistojo ir laimingas tarė:
-Jūs man liekat skolingi ir vėl, - nusijuokė Yoochun ir išėjo pro duris.
Jaejoong ir Yunho girdėjo, kaip Yoochun bando įtikinti Junsu, kad jie tilps viename kambaryje. Junsu po kelių minučių nusileido. Balsai nutilo.
Jaejoong paleido Yunho iš savo glėbio ir atsistojo šalia jo.
-Regis, likom vieni.
-Uhum. - svajingai atsakė Yunho.
-Reikės atsidėkoti Yoochun.
-Jaejoongie? - Yunho atsisuko į Jaejoong. - Ko dabar nori?
-Hmmm? Aš?
Yunho lintelėjo.
-Bučinio ir užmigti tavo glėbyje. - Jaejoong išraudo.
-Amm... - Yunho buvo sutrikęs. Jis tikėjosi kitokio atsakymo, tačiau išpildė Jaejoong norą. Jis priglaudė savo lūpas prie draugo lūpų ir pabučiavo. Bučinys buvo švelnus, bet kupinas meilės ir aistros. Jaejoong pajudėjo link lovos, Yunho iš paskos. Jiedu su visais drabužiais atsigulė ant lovos. Yunho nutraukė bučinį ir sumišęs tarė:
-Mums reikėtų persirengti.
-Viskas gerai. Aš dabar nenoriu trauktis nuo tavęs. Ir taip sunku kartu pabūti ne prieš kameras. Tik šią naktį. Pabūk tik mano. Nesirūpink dėl kitų.
Yunho susimąstė. Jeigu jis dabar pakils nuo lovos, įžeis Jaejoong jausmus, tačiau jis turėjo savus principus. Vis dėlto Yunho nusprendė pasilikti šalia Jaejoong ir stipriai į įtraukė į savo glėbį. Yunho galvojo, kad niekada nepaleis Jaejoong, neleis jam dingti be žinios ir visada laikys prie savęs bei saugos, kad niekas jo nenuskriaustų. Kad ir koks jausmų mišinys buvo Yunho viduje ir galvoje, tačiau viskas sukosi tik apie Jaejoong. Visas jo pasaulis buvo tik Jaejoong ir jis žinojo, kad jam jis reikalingas. Netgi labai reikalingas.
Jaejoong buvo laimingas ir užmigo šiltame Yunho glėbyje. Kartais taip sunku būna pasakyti mylimam žmogui savo jausmus, bet kai viską išlieji, visas pasaulis tampa lengvesnis ir visi sunkumai lengviau pakeliami, nors niekada nežino žmonės, kiek ilgai trūks jų laimė. Tačiau akimirkos jausmas yra pakankamai nuostabus jausmas, be kurio vargu, ar kas galėtų išgyventi. Būtent Yunho su Jaejoong dažnai mėgaujasi akimirkos jausmu, kuris greitai praeina, tačiau vėl sugrįžta ir dar stipresnis.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Tr. 05 04, 2011 7:58 am

~~~

Yunho pro lėktuvo langą stebėjo žydrą dangų, kuriame baltavo šimtai įvairiausių formų debesėlių: štai pasirodydavo riaumojantis liūtas, o už jo mažas vėžliukas su avyte; kiek toliau jau ir robotai pasirodė su įvairiausiais lėktuvais. O dar kylanti ryto saulė šias formas apšvietė taip lyg atrodė, kad visa tai yra visai kitas pasaulis, kitoks ir geresnis pasaulis nei tas, kuris egzistuoja iš tiesų. Vaikinas nuo pat mažens mėgo stebėti dangų – naktinį, rytinį ar dienos šviesoje. Jis tikėjo, kad ten, aukštai, kažkas yra, ko negali pasiekti joks paprastas žmogus. Yunho norėjo turėti tokią galią ir pakilti į pačias dangaus platumas, kad galėtų sužinoti, kas ten iš tiesų egzistuoja. Viskas, kas pasirodydavo iš dangaus jam tapdavo magiška ir paslaptinga, nesvarbu ar tai būdavo tik paprastas smarkus lietus, sniegas, o gal tik paprasti saulės spindulėliai, prasiskverbę po sunkius pilnus baltumo debesis. Visa tai jam suteikdavo dar nepatirtą jausmą. Kartais dangus jam padėdavo atsipalaiduoti, giliau pamąstyti. Dieną jis nelabai turėdavo laiko, tačiau naktimis Yunho išslinkdavo iš savo lovos ir stebėdavo dangų. Kiekvieną naktį žvaigždžių skaičius keisdavosi, net ir įsidėmėjęs geriausiai matomą Žemės palydovą, Yunho jo nesugebėdavo rasti kitą naktį. Kartais jis sumaišydavo palydovus su paprastomis žvaigždėmis, jis nė kartą matė kaip užgęsta žvaigždė ir nukrenta, o vietoj jos, toje pačioje vietoje įsižiebė nauja. Visa tai Yunho atrodė protu nesuvokiama ir nepaaiškinama. Jis šventai tikėjo, jog tai tarsi mažytis stebuklas, kai gali tapti žvaigždės „mirimo“ ir „gimimo“ liūdytoju.
Tokiu pačiu svajingu žvilgsniu jis stebėjo nepažįstamą dangaus plotą. Yunho kartu su kitais grupės nariais pirmą kartą skrido į Prancūziją. Vaikinui atrodė, kad šis dangus visiškai skiriasi nuo Korėjos, Taivano ar Japonijos. Jis buvo dar labiau neištyrinėtas, paslaptingas, keliantis šiokį tokį siaubą. Būtent šis dangaus skliautelis vertė Yunho galvoti apie tai, kas jo laukia už kelių metų. Galbūt vaikinas turės galimybę pamatyti visų šalių dangų, jam buvo įdomu, ar visose svetimose šalyse yra skirtingas bauginantis dangus.
Yunho nusuko galvą nuo lango. Ant jo peties miegojo Yoochun, kuris tyliai šnopavo ir tai privertė vaikiną nusišypsoti. Kitoje pusėje sėdėjo Jaejoong su Changmin. Šis kažką skaitė, įsikišęs ausines į ausį, o Jaejoong ramiai žiūrėjo pro langą. Yunho jautėsi šiek tiek kaltas, jog sugadino savo mylimam žmogui nuotaiką. Jau mėnesį Jaejoong gyveno mintim, kad pagaliau jie gaus atostogas, o tada liks daugiau laiko pabūti tik dviese. Tačiau visos svajos ir liko tik svajonėmis. Yunho – darbo žmogus – nepajėgė atsisakyti ir prižadėjo vadybininkui, kad būtinai susitars su nariais ir padarys fotosesiją Prancūzijoje. Jis galvojo, kad tai taip pat bus nuostabi nemokama kelionė. Tačiau klydo. Jaejoong šis sumanymas visiškai nepatiko, tačiau vaikinas privalėjo taikytis. Yunho žinojo, kad greitai pyktis praeis, tačiau kol jis tęsėsi, ant jo širdies tarsi buvo užridentas didžiulis, nepastumiamas akmuo, kuris taip stipriai spaudė jo širdį, jog norėjosi rėkti iš skausmo.
-Yunho, kada Junsu atvyks? - apsimiegojęs paklausė Yoochun.
-Sakė, kad šiandien po pietų, apie vakarą, - ramiai atsakė Yunho ir toliau nusuko galvą į langą.
Yoochun pasikėlė nuo Yunho peties ir įdėmiu žvilgsniu jį nužvelgė. Tuomet staigiai paklausė:
-Kodėl tu ir Jaejoong mus verčiat jaustis nejaukiai?
-HUH? - nė nepastebėjęs suriko Yunho. Jaejoong taip pat atsisuko į savo draugus, tik vienas Changmin nepajudino nė vieno pirštelio.
Jaejoong ir Yunho akys susitiko. Yunho nuleido akis ir bandė suregzti sakinį, jis jautė, kaip Jaejoong vis dar įdėmiai jį stebi ir nenuleidžia žvilgsnio. Tai vertė Yunho dar nejaukiau jaustis.
-Na? - nekantravo Yoochun. - Kodėl? Jei negalit būti dviese kaip normali pora, tai gal geriau pamirškit visa tai, nes mums darosi nejauku. - Yoochun pakilo nuo savo vietos. Jis priėjo prie Changmin ir jį pakrutino. Changmin išsiėmė ausinę, Yoochun jam kažką sušnabždėjo į ausį. Vaikinas atsistojo ir nuėjo kažkur su savo draugu.
VIP skyriuje liko tik Jaejoong ir Yunho. Jaejoong vis dar stebėjo Yunho, tačiau šis vėl nusuko galvą į langą ir rijo seiles, kurios pradėjo dar dažniau kauptis. Vaikinas norėjo kažką pratarti savo draugui, tačiau nedrįso. Aišku, jis buvo pats drąsiausias iš grupės, tačiau tokiose reikaluose jis nemokėjo tvarkytis. Yunho visada žinojo, kaip kitus išsukti iš problemų ir prisiimti visą atsakomybę, tačiau apie problemas jis nemokėjo kalbėtis. Viskas buvo per daug sudėtinga. Yunho jautėsi sumautai dėl Yoochun žodžių, jis žinojo, kad tai gryna tiesa, tačiau bandė save įtikinti, jog viskas praeis.
Jaejoong tikėjosi, jog Yunho atsisuks ir pažiūrės tiesiai į jį, o tada jis galės atsiprašyti. Jaejoong buvo per daug išlepintas, pripratęs prie dėmesio ir kad viskas vyksta tik pagal jį. Jis jau ne pirmą kartą buvo įsitikinęs, kad Yunho priklauso tik jam ir niekas negali jo savitis ir gadinti jų laiko dviese, kurio ir taip buvo pakankamai mažai. Keisčiausia, kad net Changmin, kuris dažniausiai nesikišdavo į jų santykius, išvadino Jaejoong kvailiu, kai šis supyko dėl fotosesijos Prancūzijoje. Tik dabar vaikinas suprato savo klaidą, jis supyko dėl nieko, o dabar nežino, kaip galėtų atsiprašyti, bet pirmiausia reikia turėti drąsos, kad galėtum ištarti tiesiai į akis „atsiprašau“. Jaejoong žinojo, kad tai jo klaida, kuri verčia Yunho panirti į gilius apmąstymus. Jis bijojo, kad dar po vienos tokios kvailystės, jo draugas pasakys, jog viskas baigta. Nebuvo taip lengva ir gražus, kaip Jaejoong tikėjosi, tačiau niekada nesigailėjo dėl savo jausmų ir sprendimo, kuris suvedė jį su Yunho. Nors Jaejoong sakydavo, kad nėra likimo, tačiau jis jautė, jog kažkokia paslaptinga galia jį ir Yunho jungia tarpusavy, tarsi jiems buvo lemta susitikti.
Jaejoong pakilo nuo savo sėdynės ir prisėdo šalia Yunho. Pasklido ta keista šiluma, kurią skleisdavo tik Yunho. Jaejoong prigludo prie Yunho peties ir uždėjo rankas ant draugo rankų. Visas jo kūnas jautė Yunho kūną, kurio Jaejoong taip troško.
-Yoochun-ah, atleisk... - tyliai tarė Yunho, kuris vis dar nepasuko galvos, kad galėtų matyti, kas šalia jo sėdi.
Jaejoong nekreipė į tai dėmesio. Jam buvo dar geriau. Drąsiau. Jaejoong prigludo dar arčiau Yunho. Jo rankos stipriai suspaudė Yunho rankas. Jis pajautė kaip Yunho šiek tiek krūptelėjo ir pasistengė padidinti atstumą tarp judviejų. Tačiau Jaejoong buvo prisisiurbęs kaip dėlė. Netrukus jo veidas atsidūrė šalia Yunho kaklo ir vaikinas pradėjo bučiuoti draugo kaklą. Švelniai, bet aistringai.
Prireikė vos vieno bučinio ir Yunho pašoko nuo sėdynės ir staigiai atsisuko. Yunho stovėjo išsigandęs, sutrikęs ir praradęs amą. Jis nežino, ką sakyti. Jis buvo visas raudonas, patankėjo kvėpavimas. Jei tai būtų animacinis filmukus, turbūt iš Yunho galvos sklistų garai.
-Ką tu čia? - pagaliau pratarė Yunho.
-Labiau norėjai Yoochun? - atsisėdo tiesiai Jaejoong ir vaidino užpykusį.
-Eh? Ne. - kratė galvą Yunho ir lėtai atsisėdo į savo vietą.
-Ši vieta... šalia tavęs priklauso man. - konstatavo faktą vaikinas. - Ir tavo petys, - palietė ranka Yunho petį, - priklauso tik man. Neleisiu, kad kažkas ant jo miegotų. - baigė rimtu žvilgsniu Jaejoong.
-Eh? Aš... - Yunho buvo tikrai sutrikęs. Pirmą kartą gyvenime jį taip kažkas nustebino ir vos nįvarė infarkto. Jam reikėjo atsipusti ir viską sudėlioti į vietas.
-Atrodai kaip vaikais. Toks mielas, - išsišiepė Jaejoong. Yunho iš karto pasidarė daug lengviau. Jis nustojo tankiai alsuoti ir suėmė savo vadeles.
-Jaejoongie, - nedrąsiai pradėjo Yunho ir išsišiepė. Vaikinas manė, kad pats laikas būtų atsiprašyti už sugadintas atostogas.
Jaejoong išsišiepė. Jis žinojo, kad Yunho, kaip visada, prisiims sau kaltę ir pasakys, kad elgėsi neteisingai, todėl vaikinas nė nesiruošė jo klausyti. Juk ir taip viskas buvo aišku, todėl jiedu tik gaištų brangų laiką. Jaejoong nelaukė, kol Yunho pradės šnekėti savo litanijas. Jis puolė savo draugui ant kaklo ir pabučiavo. Yunho nedvejodamas atsakė į jo bučinį. Šis jautė Jaejoong plūstančią aistrą, o keisčiausia, kad ir pats negalėjo susilaikyti. Vaikinas laikė stipriai suspaudęs Jaejoong ir su kiekviena sekunde, jį griebdavo vis arčiau savęs. Yunho buvo užvaldžiusi tokia aistra, kurios jis niekada dar nebuvo patyręs, jis jautė, kad ir Jaejoong taip pat jautėsi. Yunho nė nepajuto, kaip jam buvo nuvilktas švarkas ir pradėti atseginėti baltiniai. Jaejoong buvo tiesiog užvirtęs ant jo ir nė nemanė trauktis, kol negaus to ko nori. Marškiniai buvo visiškai atsegti, Jaejoong ranka atsidūrė ant Yunho krūtinės. Staiga Yunho neberado Jaejoong lūpų, jos jau bučiavo jo kaklą. Yunho jautėsi kaip devintame danguje, tačiau žinojo, kad privalo viską baigti. Juk lėktuvas turėjo tuoj leistis ir Yoochun su Changmin jau turėjo grįžti į savo vietas. Kad ir kaip Yunho bandė priversti Jaejoong liautis, šis nepasidavė ir toliau puolė bučiuoti Yunho lūpas.
-Changmin-ah, tu suvalgei beveik visą maistą bufete, - pasigirdo kimus Yoochun balsas ir Changmin murmesys. Jie jau buvo pakeliui link savų vietų.
Yunho iš visos jėgos, kiek galėdamas švelniau nustūmė Jaejoong nuo savęs. Šis atrodė nelabai patenkintas, tačiau vos akies kampučiu išvydęs grįžtančius draugus, skubiai padėjo Yunho užsisagstyti marškinius ir susitvarkyti plaukus. Yunho jautėsi kaip po kokio ką tik praūžusio uragano. Jo lūpos tieisog skaudėjo nuo bučinių ir buvo gerokai apkandžiotos. Jis stengėsi atsisėsti kaip galėdamas normaliau. Jaejoong visas išsišiepės palinko prie Yunho ir priglaudė savo galvą prie jo krūtinės. Vaikinas dar labiau išsišiepė, kai išgirdo savo draugo širdies daužymąsi.
-Woah! - Changmin atšoko, kai pamatė tokį vaizdelį prieš savo akis. Jis įtartinai apžiūrėjo išsišiepusį Jaejoong ir keistai atrodantį Yunho, kuris kaip galėdamas bandė užsidengti savo lūpas. - Aish, baikit, - Changmin nusuko savo akis ir atsisėdo į savo buvusią vietą.
-kekekeke, - nusijuokė Yoochun ir šleptelėjo šalia Changmin. - jei čia būtų Junsu... jis gailėsis, kad praleido tokį reginį. Gal galit dar kartą pakartoti, tai ką darėte? Nufilmuosiu, - besitraukdamas fotoaparatą tarė Yoochun. Jis nė nespėjo išsitraukti fotoaparato ir jį jau skriejo Yunho mesta pagalvė. Tai Yoochun sukėlė dar daugiau juoko, nes šis pamatė lyderio apkandžiotas lūpas. - Junsu tikrai tuo nepatikės! Jaejoong-ah, o tu laukinis! - Yoochun toliau juokėsi kaip pakvaišęs.
Jaejoong buvo išsišiepęs ligi pat ausų. Jis buvo toks laimingas, nors buvęs dar laimingesnis, jei būtų gavęs viską, ko norėjo, o ne tik dalį.
-Yah, nesišypsok kaip durnius, - trinktelėjo Yunho savo draugui į galvą.
-Aš tave myliu, - tarė Jaejoong ir prisiglaudė prie Yunho.
Yunho jautėsi nepaprastai laimingas girdėdamas šiuos žodžius. Jie buvo vertingesni už bet kokį atsiprašymą ir daug prasmingesni. Yunho nemėgo žodžio „atsiprašau“, kurį girdėdavo iš kitų, todėl paprastas „aš tave myliu“ jam buvo pats didžiausias įrodymas, jog viskas, kas tarp jo ir Jaejoong vyksta nėra klaida.
Yunho nusišypsojo ir pakštelėjo jau užsnūdusiam Jaejoong į kaktą. Jaejoong linksmai prunkštelėjo.
-Aš jaučiau. Nors tu ne dažnai sakai tai man tiesiai, žinau, kad nuoširdžiai mane myli, - tarė užsimerkęs Jaejoong. Jo maloni šypsena švietė veide ir Yunho negalėjo atitraukti akių nuo jo.
Lėktuvas pamažu leidosi Prancūzijos oro uoste. Viskas vėl prasidėjo iš naujo. Trumpam bus pamiršti visi jausmai, liks tik darbas, šokios tokios atostogos, linksmybės ir laikas su žmonėmis, kurie tapo daug artimesni nei šeimos nariai. Tai tik dar vienas nuotykis, kurį patirs visi penki grupės nariai.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Št. 05 07, 2011 7:02 am

Dainos, lydinčios istoriją
PART 5.




2008 – 2010
Akame


Kamenashi ėjo tamsiu tuneliu. Viskas atrodė taip nepažįstama ir baisu, tačiau kažkodėl jis niekaip negalėjo pasisukti atgal. Jo kojos neklausė šeimininko ir vedė jį į nepažįstamą vietą. Vaikinui per kūną bėgiojo širpuliukai, jis neramiai dairėsi. Bijojo surinkti, nes jautė, jog šiame tunelyje jis nėra vienas. Kamenashi jautė, jog jį kažkas stebi ir nori kažką jam padaryti. Dar keli žingsniai ir prieš vaikino akis išnyro dvigulė lova, tokia sena ir sudarkyta, ant jos baltų patalų buvo pilna kraujo ir peilis. Kamenashi išsigando ir ruošėsi suktis atgal, tačiau jo petį palietė ranka. Vaikinas nebijojo atsisukti, nes ši ranka jam atrodė pažįstama bei visiškai nepavojinga. Ir jis buvo teisus. Vos atsisuko į rankos šeimininką, Kamenashi prieš save išvydo Akanishi, kuris jam meiliai šypsojosi. Jiedu tylėjo. Kamenashi vis nejaukiai dairėsi aplink.
-JinJin, einam iš čia, - tyliai pratarė jis, tačiau Akanishi jį išgirdo. Šis papurtė galvą. Kamenashi maldaujančiomis akimis pažiūrėjo į jį. Tačiau ir tai nepadėjo. Akanishi prasisegė savo marškinius, juos nusivilko ir nusviedė tolyn. Kamenashi stovėjo persigandęs, nežinodamas, ką daryti... Jis suinkštė, tačiau Akanishi nesudvejojo. Jis toliau nusirenginėjo, kol liko tik su apatinėm kelnaitėm. Kamenashi stovėjo išpūtęs akis, jis pradėjo trauktis sienos link, tarsi bandydamas bėgti. Tačiau Akanishi buvo greitesnis už jį, suėmė draugą už rankų ir nusišypsojo kreiva bauginančia šypsenėle. Jis nusveidė Kamenashi į kruviną lovą, ištraukė iš po jos užklotų virves ir surišo vaikiną. Pradėjo jį nurenginėti, Kamenashi bandė priešintis, tačiau viskas buvo veltui. Jis tik buvo visas aplipęs krauju, kuris skleidė šlykštų kvapą. Akanishi pasiėmė peilį ir po truputį pradėjo raižyti Kamenashi rankas bei kojas. Vaikinas nejautė skausmo, tačiau jo galvoje skambėjo garsus pašiepiamas žmonių juokas, šis pasuko galvą į šoną ir pamatė kelis šimtus žmonių, kurie garsiai juokėsi ir rodė pirštu tiesiai į jį su Akanishi...


-YAH! - Kamenashi pašoko iš lovos. Jis buvo išmuštas šalto prakaito, jautėsi lyg sudaužytas, nebuvo tokios vietos kūne, kuri neskaudėtų. Vaikinas apsidairė, ar nepažadino Akanishi. Šis vis dar miegojo kaip kūdikis. Kame atsiduso, jam pasidarė lengviau, kad nepažadino savo draugo. Jis atsiklojo ir padėjo savo basas kojas ant šaltų grindų. Atsistojo. Šiek tiek susvyravo, nes svaigo galva. Vaikinas apsidairė aplink, ieškodamas kokio nors chalato ar bent jau savo apatinių kelnaičių, tačiau nieko nerado šalia lovos. Jis nuogas nužengė prie lango. Atitraukė užuolaidas ir apsidairė. Gatvėje vis dar buvo tylu ir ramu, šviesos dar nedegė, tačiau po truputį švito. Kamenashi vėl užtraukė užuolaidas ir mažais žingsneliais nuslinko iki virtuvės. Atsidarė spintelę, pasiėmė savo įprastą puoduką ir įsipylė vandens. Dideliais gurkšniais jį greitai išgėrė. Kame atsidarė šaldytuvą ir pasiėmė ledų, pasidėjo juos ant stalo ir atsisėdo ant kėdės. Tingiai gnaibydamas šaukšteliu ledus, jis galvojo apie savo sapną. Jau beveik metus šis sapnas jį kankina, iš pradžių Kamenashi sapne žengdavo tik kelius žingsnelius, kiekvieną dieną sapnas imdavo vis ilgėti ir ilgėti. Šiandien jis buvo ypač ilgas ir žiaurus. Vaikiną vis dar krėtė šiurpuliai, prisiminus šį sapną. Kamenashi niekaip nesuprato, kodėl pastoviai jį sapnuoja ir kada pagaliau jis galės pasibaigti. Kiekviena naktis jam buvo tikras vargas, jis negalėjo ramiai džiaugtis Akanishi buvimo, o ką jau kalbėti, kad dažnai bijodavo miegoti vienas savam bute.
Kamenashi vis dar buvo traumuotas vienos nakties įvykiu prieš dvejus metus. Tačiau jam nedavė ramybės klausimas, kodėl tik dabar jis pradėjo tai sapnuoti, kai Akanishi sugrįžo pasikeitęs ir judviejų santykiai puikūs. Aišku, dažnai Akanishi būdamas vienas su Kamenashi norėdavo vis daugiau, tačiau Kamenashi buvo nubrėžęs liniją tarp judviejų. Jį bučiuodavo, liesdavo, glamonėdavo, nurengdavo nuogai, tačiau nieko daugiau neįvykdavo. Pirmus mėnesius buvo sunku tvardytis, tačiau Akanishi priprato ir turėjo savo ribas, nors iš jo galvos dar nebuvo išmesta mintis, jog galbūt kažkada Kamenashi besąlygiškai priklausys jam ne tik širdimi, bet ir kūnu. Akanishi kantriai laukė šios dienos, o Kamenashi svajojo, kad kada nors pamirš apie tai.
Kame pats vienas suvalgė beveik visą ledų indelį. Jis atvėso, nustojo taip smarkiai prakaituoti ir sumanė, kad pats laikas grįžti į lovą. Akanishi vis dar saldžiai miegojo. Kamenashi atsigulė šalia ir įsižiūrėjo į ramų vaikišką draugo veidą. Jis miegojo, kaip mažytis kūdikėlis, tyliai šnopuodamas ir taip meiliai susisukęs į užklotą. Kamenashi patraukė nuo jo akių plaukus ir įsižiūrėjo į virpančius akių vokus. Viskas jame buvo taip gražu ir dangiška. Vaikinas tikėjo, kad jam vieninteliam suteikta tokia garbė matyti tikrąjį mielą Akanishi, tokio, kokio niekada nepamatys niekas kitas.
Nuo tada, kai Akanishi grįžo ir jiedu išsiaiškino savo santykius, jų draugystė ėjosi palaipsniui, ne taip sparčiai ir anksčiau. Akanishi taip pat dvejojo, iš lėto bandė vėl iš naujo prisipratinti Kamenashi ir jam taip pavyko. Kamenashi tarsi iš naujo pamilo Akanishi, aišku, jis galėjo rinktis ir trauktis nuo jo, tačiau nenorėjo. Vaikinui buvo nesvarbu, koks Akanishi būna kvailas, kokias kaukes jis dedasi, kad daug ką slepia, Kamenashi užteko vienintelio dalyko – jis žinojo, kad Akanishi, tas mazochistas liūtas, besąlygiškai ir beproto jį myli. Taip stipriai myli, kad pasirengęs nusižengti visiems savo principams. Būtent tai Kamenashi darė laimingą. Aišku, jiedu laikėsi gana didelio atstumo, rečiau fotografuodavosi kartu, stengdavosi nebūti per laidas ar koncertus šalia ir jiems puikiai sekėsi tai daryti. Dar iš anų laikų buvo begalės jų poros fanių, kurios nė nežinodamos tiesos, juos įsivaizdavo kartu. O visiems kitiems jų santykiai atrodė pakankamai normalūs, nors artimesni draugai kažką įtarė, tačiau visi tylėjo kaip žemę pardavę.
Kamenashi padėjo savo galvą ant Akanishi rankos ir ramiai nukeliavo į miego karalystę, tikėdamasis daugiau nesusapnuoti baisaus sapno, kuris kiekvieną naktį keldavo vis didesnį nerimą ir baimę.


-Klausau? - Akanishi apsimiegojęs pakėlė telefoną.
-KUR JŪS? - pasigirdo Nakamaru balsas iš telefono garsiakalbio
Akanishi refleksai suveikė ir jis skubiai patraukė telefoną nuo ausies. Pasikėlė ir ramiu, šiek tiek dusliu balsu tarė:
-Nerėkauk. Žadintuvas nesuskambėjo...
-Pažiūrėk, kiek valandų! - jau ramiau suriko Nakamaru. - Skubėkit greičiau, mum reikia repetuoti ir domėje viską susiruošti. Iki. - Maru padėjo ragelį.
Akanishi išjungė savo telefoną ir ramiai pažiūrėjo, kiek valandų. Laikrodis rodė 11:15, jiedu pramiegojo net 3 valandas. Kamenashi, kuris turėjo pažadinti Akanishi, kaip ir visuomet, saldžiai sau parpė šalia jo. Akanishi pirmą kartą atsibudo anksčiau už draugą, todėl galėjo sau ramiai pažiūrėti į ramybės kupiną veidą, kurio Akanishi taip dažnai pasiilgsta. Jis švelniai paglostė Kamenashi plaukus ir norėjo toliau atsigulti šalia jo, žiūrėti į jį, saugoti jo sapnus, tol kol atsibus... Tačiau reikėjo lėkti repetuoti, šiandien svarbusis didysis koncertas laukia jų, todėl tenka pamiršti visas romantikos akimirkas. Akanishi nebuvo pratęs žadinti Kamenashi, todėl nė nenumanė, kaip galėtų jis greičiau atsikelti. Vaikinas šyptelėjo, jis žinojo, nuo ko Kamenashi tikrai pašoks iš lovos. Akanishi priartėjo prie draugo ausies ir švelniai krimstelėjo į ausies kremzlę, po to šiek tiek ją palaižė. Šis būdas buvo veiksmingas. Kamenashi iškrito iš lovos ir visas susitaršęs pažiūrėjo į kikenantį Akanishi.
-Išprotėjai? Gali infarktą įvaryti. Galvojau, kad čia varlės liežuvis man ausis plauna. - piktokai prunkštelėjo Kamenashi.
Akanishi kaip išprotėjęs juokėsi, Kamenashi sėdėjo ir nervavosi, kad šitaip išsigando ir iškrito iš lovos. Tačiau labiausiai Kame nenorėjo prabusti, ant Akanishi rankos miegas buvo dar saldesnis ir pasakiškai ramus.
-Kazu? - susitvardęs tarė Akanishi.
-Ech?
-Tu nuogas, - pradėjo netramdomai juoktis Akanishi.
-Naujieną pasakei. Tu irgi. - ramiai atsakė Kamenashi ir pasikėlė nuo žemės, apsiguobė plonu užklotu ir nuėjo vonios link.
-HA? - Akanishi sušaukė.
-Kas yra? - Kamenashi iškišo galvą ir rimtu veidu pažvelgė į draugą.
-Aš nuogas?! Ką mes darėm? Kodėl aš nieko neprisimenu?! - Akanishi išraudo kaip burokas ir paslėpė savo galvą po pogalvę. Jis dar gana ilgokai niurgėjo po pakalbę, kol Kamenashi išlindo iš vonios visas šlapias ir jau apsirengęs normaliais drabužiais.
Jis atsisėdo šalia Akanishi, nuėmė nuo jo galvos pagalvę ir švelniai tarė:
-Anksti atsikėliai.
-Maru-kun skambino. Vėluojam mes. - ramiai atsakė Akanishi.
-Ech? Vėluojam? Aš pramiegojau? - negalėjo patikėti Kamenashi. Jis pastvėrė laikrodį ir pažiūrėjo į valandas. Pašoko nuo lovos ir susiėmė už galvos. - JinJin, renkis! - atidarė spintą ir mestelėjo Akanishi džinsus su marškinėliais.
Šis jau ramiai atsisėdęs ant lovos, pavartė juos rankuose ir nekaltu balsu pratarė:
-Apatiniai. Man reikia apatinių... ir kojinių.
Kamenashi greitai iš stalčiaus ištraukė apatinius ir kojines, numetė jam, o pats nubėgo paruošti pusryčių.
Akanishi pradėjo rengtis ir vis kažką murmėjo sau panosėje. Galiausiai apsirengęs Akanishi atėjo į virtuvę ir prisėdo. Kamenashi bandė ant greičio iškepti omleto ir paruošti daržovių.
-Kazu, aš vakar prisigėriau?
-Nelabai, nepadauginai. Bet likai pas mane nakvoti.
-amm... Kazu, kas tarp mūsų buvo?
-Praktiškai nieko, - ramiai atsakinėjo Kamenashi, kuris buvo daugiau susikoncentravęs į maistą nei į savo draugą.
-Nieko? Kodėl aš nuogas?
-Tu, kaip visada, mane nurenginėjai. Po to pats nusirengei, o tada ėjom miegoti. Imk valgyk, - padėjo lėkštę, kurioje buvo omleto gabaliukas ir daržovės. - Tuoj bus arbata.
Akanishi linktelėjo nieko nesupratęs ir pradėjo valgyti. Kamenashi prisėdo šalia. Jiedu tyliai pavalgė savo pusryčius. Abu nepaprastai jaudinos. Šiandien jų turo paskutinis koncertas, visi grupės nariai pavargę nuo koncertų gausos, tačiau nepaprastai laukia šio vakaro.
Po pusvalandžio Akanishi ir Kamenashi pasijudino link Tokijo domės, kurioje turėjo vykti jį koncertas.

-15 minučių! - pranešė vyro balsas visiems šešiems KAT-TUN grupės nariams.
Jie visi atsistojo. Jų veiduose atsispindėjo įvairiausios emocijos: nerimas, nuovargis, džiaugsmas, palaima. Viskas tarsi veržėsi iš jų.
-Pasiruošę? - paklausė Ueda, kuris kartu su Nakamaru labiausiai ir nerimavo dėl ateinančio pasirodymo.
-Hmm, - linktelėjo visi kartu.
-Pasistenkim, kad šis koncertas būtų įspūdingas! - sušuko Koki, kai prasidėjo skaičiavimas iki išėjo į sceną. Grupės nariai sudėjo kartu rankas, nuleidę galvas patylėjo, o po to sušuko. Dabar jie turėjo pamiršti apie visus skausmus, sunkumus, jie turėjo džiaugtis su savo gerbėjais ir daryti viską, kad šis koncertas jiems liktų geru ir maloniu prisiminimu, kurio nesugebėtų nė vienas pamiršti. Šeši vaikinai turėjo parodyti tai, ką jie geriausiai moka ir myli. Ši didžiulė scena ir fanai priklausė tik jiems. Jie buvo šeši scenos valdovai, kurie išdidžiai pakėlę galvas pradėjo koncertą...


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Kv. 05 12, 2011 3:00 am

~~~

Kamenashi laukė Akanishi centriniame Shibuya parke. Jau buvo sutemę ir apniukę, todėl be jo šiame parke nesimatė nė vienos gyvos dvasios, o ir lietus po truputį pradėjo krapnoti. Kame užsimetė savo švarką ant galvos ir nubėgo pasislėpti po obelimi. Ji buvo gana didelė ir, kaip užrašas ant lentelės šalia jos, skelbė gana sena. Ši obelis buvo pasipuošusi dideliais rausvais žiedais, kurie kvepėjo kaip medus ir jazminai kartu sudėjus. Vaikinas giliai įkvėpė, kad galėtų visu kūnu pajausti šį nuostabų, gaivinantį ir dievišką kvapą. Kamenashi atsirėmė prie obels kamieno ir savo gležnomis rankomis ją palietė. Jis juto įtrukimus, šiurkščią žievę, kuri dienos šviesoje daugelį žmonių tiesiog atbaidydavo. Kirminų apkramtyti lapai taip pat nežavėjo žmonių, joks parko prižiūrėtojas neprižiūrėjo šios obels ir paprasčiausiai laukė, kada ji greičiau nugrius ir liks tuščia vieta. Ji buvo niekam nereikalinga ir neįdomi, tačiau Kamenashi ši obelis pakerėjo. Jis į ją anksčiau neatkreipdavo dėmesį, nes dienos šviesoje visi parko medžiai buvo tiesiog stulbinamai gražūs, todėl senosios obels paprasčiausiai nesimatydavo. Tačiau šiandien, nakties tamsoje, ji atrodė išskirtinė ir magiška. Jos rausvi žiedlapiai atspindėjo ką tik patekėjusio mėnulio šviesą, o lietaus lašeliai į juos atsimušdavo kaip į krištolą. Kame netgi galėjo išgirsti tylų „tekšt“, kai lietaus lašas paliesdavo žiedlapio paviršių. Vaikinas stebėjo obelį taip tarsi tai būtų gyvas senas žmogus, prašantis bent mažiausio dėmesio. Staiga papūtė stiprus vėjas, vėjo gūsis nušuoliavo Kamenashi link. Vaikinas net užsimerkė. Vėjas buvo toks šaltas ir atžagarus, jis apdaužė Kame žandus. Tačiau labiausiai nustebino tai, kad vėjo gūsis tarsi specialiai įsisuko į obels šakas ir pradėjo draskyti žiedlapius, tačiau atrodė, jog obelis nepasiduos ir tvirtai laikė savo šakas. Nukrito vos keli žiedlapiai ir vėjo gūsis pasitraukė šalin. Kamenashi priėjo arčiau prie šakos ir ją palenkė. Žiedlapiai vos kabėjo ant jos, tačiau jie kabėjo... Vaikinas su susižavėjimu žvelgė tiesiai į obelį. Viskas vyko taip nerealiai, jis tapo liūdytoju, kaip obelis kovoja su atšiauriu vėju. Tai rodė jos norą žydėti ir toliau senti, ji kaip žmogus atgijo ir norėjo pasirodyti stipri bei eiti pirmyn. Kamenashi pirmą kartą gyvenime suvokė, kad augalai kaip ir žmonės gali jausti ir norėti egzistuoti, jog ir jiems tenka patirti sunkumų, kurie dažniausiai būna baisesni už sunkumus, kuriuos patyria žmonės. Kamenashi šioje obelyje atrado stiprią gyvybę. Jis prispaudė savo rankas prie kamieno ir švelniai paglostė, tarsi ji būtų dalis jo gyvenimo, panaši į jį.
Lietus vis stiprėjo, o lašai pasidarė tokie dideli ir tankūs, kad Kamenashi pradėjo šlapti. Vaikinas apsidairė, šalia jo nebuvo jokio prieglobsčio nuo lietaus, artimiausia parduotuvė ar kavinė už kilometro, tačiau jis turėjo sulaukti Akanishi. Kame buvo įsitikinęs, kad jis turėtų tuoj pat pasirodyti... Tačiau galbūt Akanishi neatvyks, juk taip stipriai lyja... Kamenashi abejojo, ar verta lėkti ieškoti prieglobsčio, ar laukti Akanishi, kuris galbūt neateis. Vaikinas išsitraukė iš savo šlapios kišenės telefoną ir paskambino draugui.
-Um... aš tavęs laukiu, - nejaukiai ir šiek tiek susigėdęs tarė Kamenashi.
-Kazu... aš ateinu, - rimtai atsakė Akanishi ir padėjo ragelį.
Kamenashi kūnu perbėgo šiurpuliukai, tačiau jie nebuvo dėl šalto lietaus. Akanishi balsas skambėjo keistai, Kame iš balso galėjo pasakyti, kad kažkas ne taip, kažkas neduoda jo draugui ramybės. Vaikinas prisiminė tą keistą jausmą, kuris jį kaskart aplankydavo, kai jiedu susipykdavo, tačiau šis jausmas buvo dar baisesnis. Jis neramiai nuleido galvą ir ruošėsi ramiai ir neemocingai priimti Akanishi žodžius.
Papūtė šaltas vėjas. Kamenashi susigūžė ir žvilgtelėjo į obelį. Vaikinas juto obels vienišumą ir skausmą, jis jautėsi lygiai taip pat kaip ir ji. Stovėjo čia visiškai vienas, ant jo lijo lietus ir vėjas vėlė jo šlapius plaukus, jam buvo šalta ir liūdna. Tačiau buvo vienas skirtumas, Kamenashi laukė svarbaus žmogaus jo gyvenime, kuris tuoj pat pasirodys, o obelis taip ir liks stovėjusi viena, nes šalia jos nieko nebus, niekas jos neapsaugos... Niekas.
Kamenashi žvilgtelėjo į parko pusę, iš kurios turėjo pasirodyti Akanishi. Jis jį pamatė. Akanishi išlindo tarsi šešėlis iš tamsos, jis žengė lėtai. Kol kas vaikinas skendėjo tamsoje, kol nepriėjo arčiau Kamenashi, šis negalėjo pasakyti, kokia draugo nuotaika ir kaip jis atrodo. Tačiau Kamenashi nereikėjo pamatyti veidą, kad suprastų, jog tai jo mylimas žmogus. Vaikinas pažinojo kiekvieną Akanishi kūno dalelę, jo judesius, jis puikiai atpažino savo draugo eiseną. Visi jo gestai tarsi šnekėjo Kamenashi, kad ateina tas žmogus, kurio jis laukė.
-Kazu? - šuktėljo besidairydamas Akanishi.
-Čia, - nedrąsiai pamojo Kame jam.
Akanishi pasuko savo draugo link. Jis šiek tiek dvejojo, o jo veide buvo matyti susirūpinimo gaidelė. Akanishi visada buvo tas žmogus, kuris rečiausiai būna apie kažką susirūpinęs ar įtemptai galvoja, jis tiesiog buvo vaikinas su tikromis vyriškomis charakterio sąvybėmis: šaltas, kvailokas, spontaniškas, vaikiškas. Tačiau labai panorėjęs Akanishi galėdavo pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, galėdavo patarti ir logiškai pamąstyti. Jis suteikdavo žmonėms laimę, priversdavo jį pamilti ir žavėtis juo, tačiau Akanishi vis tiek savęs nemėgo. Jis nežinojo, kaip reikėtų išreikšti jausmus, kaip neįskaudinti žmogaus ir kaip gyventi tam, kad nuoširdžiai norėtum, jog kiti žmonės būtų laimingi. Kartais jis būdavo per didelis savanaudis ir akiplėša. Iš jo lūpų eidavo bjaurūs žodžiai, bet širdyje viskas jį naikino... Akanishi neturėjo rimtų problemų, tačiau jo vidus buvo suderktas ir pasmerktas, kažkoks svetimas ir nemylimas. Vaikinas dažnai galvojo, kaip iš tiesų reikia mylėti žmogų, kad šis nuolatos būtų laimingas, tačiau į šį klausimą Akanishi nerasdavo atsakymo. O gal jis nesutvertas mylėti? Nevertas to? Ką jis padarė, kad negali savo mylimam žmogui parodyti tikruosius savo jausmus? Nuo kada jis tapo toks užsisklendęs savyje? Akanishi nebežinojo, kas iš tiesų jis yra ir kokiu nori būti.
-Labas, - sušalęs, bet išsišiepęs tarė Kamenashi.
-Yo, - pakėlė ranką Akanishi ir priėjo arčiau draugo.
-Laukiau tavęs, - drebėdamas ištarė Kamenashi ir bandė išsprausti dar didesnę šypseną, tačiau nepavyko.
-Ilgai? - ramiai paklausė vaikinas.
-Nelabai. Neturi skėčio?
-Jei turėčiau, nestovėčiau dabar ant lietaus, - išsišiepė Akanishi. - Kodėl nesuradai kokio prieglobsčio? Juk matei, kad kaupėsi debesys...
-Užsižiūrėjau į obelį, - pakėlė galvą Kamenashi.
Akanishi vėl pamatė svajingas draugo akis, kurios tarsi žvelgdavo į jam nepažintą pasaulį, ten kur jis neegzistuoja, kuriame gali būti tik pats Kame ir nieko daugiau neišsileidžia. Akanishi nuo pat to laiko, kai jiedu susipažino, galvojo, kad puikiai perpranta Kamenashi, kuris nemoka nieko slėpti ir meluoti, tačiau laikui bėgant jis pamatė, kokią paslaptingą asmenybę turi jo draugas ir kad kartais jis gyvena savame pasaulyje, kurio Akanishi niekaip negalėjo suprasti. Kad ir dabar... tos akys, žvelgiančios kažkur į obels žiedus. Akanishi žvelgė ten pat, kur ir Kame, tačiau nieko įstabaus nematė. Vaikinas atidžiai tyrinėjo obelį ir suprato, kad ji yra nepaprastai laisva, augdama ten, kur niekas jos negali valdyti. Ji tiesiog auga ir plečiasi, sensta. Būtent toks Akanishi ir norėjo būti. Jis norėjo jaustis laisvas ir plėsti savo galimybes, tačiau dabar jis buvo tarsi laukinis žvėris, pagautas ir uždarytas zoologijos sode, iš kurio visi juokėsi ir badė pirštais į jį.
-Kazu, kur tu atsiduri?
-Ė? - Kamenashi atsisuko į draugą.
-Apie ką dabar mąstei?
-Obelis... ji tokia vieniša ir niekam nereikalinga, bet tvirta... tu nematei, kaip ji kovojo su vėjo gūsiu. Neleido nudrėksti nei vieno žiedlapio, - įsijautęs pasakojo Kamenashi.
-Aish... - atsitūpė Akanishi. - nesuprantu. Kodėl tavęs nesuprantu? - užsidengė rankomis galvą.
-Huh?
-Kazu, tau patinka toks gyvenimas? - rimtai paklausė Akanishi, vis dar nusisukęs nuo draugo.
-Taip. Esu laimingas galėdamas dainuoti, rengti koncertus, džiuginti fanus. Man tai patinka. Visuomet būti su kitais, kalbėtis... būti su tavimi. - linksmai atsakė Kamenashi.
-Kazu, aš noriu būti laisvas... - atsistojo Akanishi ir toliau kalbėjo nusisukęs. - Noriu jausti, kad tai esu aš, tikrasis aš. Noriu daryti taip, kaip aš noriu ir gyventi taip, kaip noriu... noriu išsilaisvinti iš visos šitos vadinamos kompanijos. Nenoriu būti pastumdėlis, kuris daro taip, kaip jam liepia. Noriu dainuoti ir sakyti tai, ką jaučiu, o ne tai, ką man liepia... - rimtai kalbėjo Akanishi. - Aš noriu laisvės. - tai taręs Akanishi atsisuko į draugą, pabučiavo jam į kaktą ir nuėjo savu keliu, palikdamas Kamenashi stovėti be žado.
Lietus plovė Kamenashi galvą. Jis negalėjo pajudėti, negalėjo suvokti, ką jam pasakė mylimas žmogus. Pirmą kartą Kame matė tokį rimtą Akanishi ir jis buvo tikras, kad jis kalba rimtai. Vaikinui sukosi galvoje įvairiausi klausimai, tačiau jis puikiai žinojo, kad turės pasirinkti vieną iš kelių... Kamenashi lėtai pasuko namų link, iš jo sušalusių akiduobių krito didžiulės ašaros, kurias nuplovė smarkus lėtus ir sušaldė atšiaurus vėjas.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Sk. 05 15, 2011 8:14 am


~~~

Kamenashi gulėjo ant juodos sofos savo namuose. Aplink jį buvo taip tylu, kad vaikinas užmerkė savo pavargusias akis. Bemiegės naktys jį labai išvargino, o sunkios dienos varė jį į neviltį, pačią giliausią, kokią kada nors jis yra patyręs. Atrodė, jog absoliučiai niekas negali jo suprasti ir jam padėti. Kamenashi vidus buvo sujauktas kaip nepaklota lova ir suktas bei klastingas kaip Pano labirintas. Vaikino viduje gyveno įvairiausi jausmai, kurie sėdo į gelmes ir po to vėl kilo į paviršių. Visi šie jausmai buvo varžomi visokiausių stereotipų, priešingybių bei sąžinės graužaties. Su šiais jausmais visas Kamenashi sukurtas pasaulis pamažu griuvo, kiekvienas momentas tapo beprasmis ir noras pamiršti ir trauktis augo kiekvieną sekundę. Kame mąstė, kodėl žmonės paprasčiausiai neturi galimybės žengti žingsnį atgal, kodėl tokie protingi padarai negali išrasti laiko mašinos, kuri galėtų bent vienam kartui leisti grįžti į ateitį ir ištaisyti padarytą klaidą. Tačiau vaikinas žinojo atsakymą į šį klausimą. Jis puikiai suprato, kad nėra taip lengva pakeisti tai, ką esi padaręs, nes tuomet visa ateitis gali pasikeisti, tačiau tai nesukliudė jam mąstyti apie tokį beprotišką žingsnį.
Kamenashi labai daug ko šiame pasaulyje nesuprato, o gal tiesiog nenorėjo suprasti. Jam atrodė, kad neteisinga, jog žmonės turi kentėti ir skaudinti kitus patys to nenorėdami. Vaikinui atrodė, kad absoliučiai viską galima pakeisti jei tik labai to nori ir savimi tiki, nenuleidi rankų ir tvirtai sieki savo tikslo, tačiau tik dabar jis suprato – tai nesąmonė. Nesvarbu, kaip žmogus stipriai stengiasi, tiki, nori ir kovoja dėl to, kas brangu, tačiau jis vis tiek yra tik žemės kirminas, kuris negali ilgai priešintis ir greitai pavargsta. Tai įprasta ir niekas to negali pakeisti. Kamenashi norėjo paklausti, kodėl Dievas, jei jis iš tiesų egzistuoja, sukūrė tokį trapų ir nuodėmingą žmogų, kuris negali tvirtai stovėti ant žemės ir kliautis savimi. Ar iš tiesų žmogus yra pats baisiausias padaras visoje Žemėje, kuris viską naikina aplink save?
Kame bijojo. Jis jautėsi pabaisa, pačia žemiausia egzistavimo forma... O gal netgi ne pabaisa... ši dar turi kažkokius gražius jausmus turi ir suvokia juos. Kamenashi jautėsi panašesnis į antžmogį nei į pabaisą. Žinoma, vaikinas turėjo jausmus, kurių pats nesuvokė, tačiau jie jam atrodė beverčiai, visiškai nebereikalingi. Kiekvienas jo žodis, poelgis ar išspausta šypsena atrodė netikri. Viskas, ką darė Kamenashi, buvo skirta kitiems ir daryta tik dėl kitų. Jeigu kažkas būtų įsigeidęs, kad Kame šoktų nuo tilto – jis nušoktų nė nepagalvojęs apie tai. Ar jam trūko populiarumo? Ar tik taip norėjo pavergti žmonių širdis? Į šiuos klausimus atsakymas – ne. Jam tikrai netrūko populiarumo, jam nė nerūpėjo, ką apie jį mano kiti ir ko iš jo nori. Jis bandė apsimesti žmogumi tik tam, kad visi nuo jo atsiknistų.
Vaikinas atsisėdo. Sugurgė pilvas – pats laikas pavalgyti. Jis lėtai pakilo lovos ir tysdamas kojas nužingsniavo iki virtuvės. Atsidarė šaldytuvą ir išsitraukė vakarykštį kari. Tingėjo šildytis, todėl pradėjo valgyti šaltą. Vaikinas nejautė skonio, jam tiesiog reikėjo patenkinti pilvo reikalavimus. Pavalgęs pakilo nuo stalo ir nužengė lovos link. Užuolaidos dar nebuvo atitrauktos, nors jau pamažu temo.
Kamenashi jau trečia diena su niekuo nebendravo. Kadangi grupei buvo šiokios tokios atostogos, dėl to pernelyg niekas nesirūpino. Kiekvienas narys turėjo savų planų, todėl visiems atrodė, kad Kame paprasčiausiai ilsisi nuo spaudimo ir įtemptos dienotvarkės. Tiesą pasakius, vaikinas dėl to nesinervino, galbūt, anksčiau jis būtų norėjęs, kad jam kažkas padėtų, su juo bendrautų, bet dabar jam buvo visiškai vienodai. Jis žinojo, kad jis susitaikys su savimi arba pyksis tol kol iškrės didžiulę kvailystę. Šiuo metu Kamenashi tiesiog turėjo būti vienas...
Pasigirdo beldimas į duris. Kame sukruto. Jis kiek išsigandęs atsistojo ir lėtai priėjo prie durų. Vaikinas tiesiog žinojo, kas stovi už šių durų, tačiau jas atidaryti nebuvo taip lengva, kaip anksčiau. Jis nelabai norėjo įsileisti šį žmogų į savo butą. Kame jokiu būdu nenorėjo, kad šis žmogus peržengtų jo asmeninę erdvę. Galbūt vėliau, tačiau tik ne dabar.
Vis dėlto Kamenashi atidarė duris. Jo rankos tiesiog neklausė, visos kūno vietos buvo pasiilgusios šio žmogaus. Po tos lietingos nakties Kame nesilietė prie jo, negavo jo glamonių, bučinių bei meilių žodžių. Visa pasakų pilis sugriuvo tarsi ji būtų buvusi pastatyta smėlio.
-Ką čia veiki? - šaltu balsu pro dantis ištarė Kamenashi.
-Su kuo esi? - Akanishi įsiveržė į butą. Nulėkė į svetainę, po to į kitus kambarius ir apsidairė.
Kamenashi nusekė jam iš paskos. Vaikinas nė nemanė leisti jam elgtis kaip savam bute, tačiau negalėjo, o gal nedrįso, jį sulaikyti. Kamenashi staiga vėl pajuto Akanishi kvapą ir prisiminė visas akimirkas, praleistas šiame bute. Atrodė, jog kiekvienas bute esantis daiktas yra įsigėręs Akanishi kvapo. Kame tai tiesiog jautė. Vaikinas pasipurtė tarsi tai jam padėtų viską vėl nugramzdyti gilyn.
-Kodėl neatsakai į skambučius? - sunerimęs paklausė Akanishi ir pažvelgė tiesiai į Kamenashi. Akanishi kaltino pats save, kad po tos lietingos nakties nesugebėjo draugui viską paaiškinti ir visus metus jiedu elgėsi taip lyg nieko nebūtų įvykę, tačiau jų meilė buvo tiesiog pamiršta. Akanishi pats nedrįso prieiti prie Kamenashi ir paliko jį vieną, kol galiausiai neišlaikė. Jis nebegalėjo girdėti apsimestinio draugo juoko, kuris nevirpino jo širdies. Vaikinas suprato, kad jo draugas pasikeitė, todėl privalėjo viską išsiaiškinti. Jis ir pats nebegalėjo daugiau kentėti. Tiesiog troško vėl laikyti Kamenashi savo glėbyje ir sakyti, kaip stipriai jo trokšta ir myli.
-Ką tu čia veiki? Negali taip įsiveržti nieko nepasakęs... - Kamenashi atsisėdo ant sofos. Jis stengėsi elgtis taip lyg jam visia nerūpėtų Akanishi. Jis jo nenorėjo ar bent jau stengėsi nenorėti.
-Kas tau pasidarė? Visus metus... - pradėjo ramiai Akanishi.
-Metus? Koks tavo reikalas! - Kamenashi pašoko nuo lovos ir skardžiu balsu tarė savo draugui. - Kas mane paliko vieną lietingą naktį? Nė nesiteikei paaiškinti. Atėjai ir pasakei, kad nori laisvės... Tai ką aš turėjau daryti? Daviau tau laisvę – eik ir būk laisvas. - vaikinas kalbėjo piktai, tačiau iš jo akių ritosi didžiulės ašaros. Kame negalėjo patikėti, jog jis vis dar verkia dėl Akanishi. Jis netgi nežinojo, kodėl negali pamiršti to žmogaus, kuris privertė jį išlieti tiek daug nesuskaičiuojamų ašarų. Vaikinas tiesiog verkė.
-Kazu, - Akanishi priartėjo prie Kamenashi ir norėjo paliesti jo petį, tačiau Kame atstūmė jo ranką. Akanishi persigando, tai buvo pirmas kartas, kai Kame atsisakė jo prisilietimo. Jis suprato, kad draugas yra per daug įskaudintas, kad veiktų toks paprastas būdas.
-Pasiaiškink... - tyliai pratarė virpėdamas Kamenashi. Jo stiprybė kažkur dingo. - Kodėl?
Akanishi suprato apie ką kalba draugas, tačiau jis nežinojo, kaip galėtų visa tai paaiškinti. Jis privalėjo pasiaiškinti, bet tai buvo dar sunkiau padaryti nei paprasčiausiai atsiklaupti ir pasakyti atsiprašau. Kad ir ką bebūtų daręs Akanishi, niekas nesuveiktų. Akanishi matė iš Kamenashi akių, kad jam reikėjo pasiaiškinimo. Tik jo. Tai buvo logiška, juk pagaliau ir Kame turi teisę suprasti Akanishi jausmus ir gyvenimą.
Akanishi atsiduso ir ramiai pratarė:
-Gerai... Klausyk, laisvė nieko bendro neturi su tavimi. Aš nenoriu būti laisvas nuo tavęs. Nenoriu, supratai? Bet jaučiuosi sukaustytas, visa šita grupė kerpa man sparnus... - vaikinas prarijo seilių gumulą. - Tu juk žinojai, kad aš noriu būti solistas, kuris kuria savo muziką, savo žodžius ir rodo jausmus. Aš tik scenoje galiu atsiskleisti, bet visi šitie grupės reikalai... Mane žudo, nebegaliu pakęsti. Nenoriu apsimetinėti. Žinau, kad esu vaikiškas ir durnius, daug ko nesuprantu, tačiau puikiai žinau, ko aš noriu... Aš noriu dviejų dalykų: būti laisvu ir turėti tave šalia. - Akanishi nutilo.
Akanishi žodžiai Kame privertė susimąstyti. Tiesa, jis visada žinojo, jog Akanishi svarbiausia muzikos laisvė, tačiau niekaip nesuprato, kodėl jis taip kalba apie grupę. Juk visi buvo labai laimingi, jautėsi gerai ir laisvai... Kamenashi nesuprato, kas juos varžo.
-Kodėl negali būti laisvas grupėje ir turėti mane? Negali taip lengvai atsisakyti tai, ką mes pasiekėme sunkiai. Aš juk visada būsiu su tavimi, - Kame leido savo jausmams išsilieti.
-Aš negaliu. Tai ne man. Niekada neplanavau ilgam užsilikti grupėje, iš pradžių buvo smagu, tačiau vėliau viskas pradėjo varginti... visi nurodinėjimai. Tu juk supranti, kad mums neįmanoma būti kartu, kai kiekvieną dieną mus stebi... Kaip tai galima pavadinti laime, meile, o tuo labiau laisve? Aš pavargau slapstytis... Kodėl turiu bijoti paimti tave už rankos?
-Kodėl tu viską gadini? Visada iškeli savais prielaidas, galvoji tik apie save, - Kamenashi prarado savitvarda ir šoktelėjo atgal nuo Akanishi, kai šis vėl mėgino prie jo prisiliesti.
-Negalvoju apie save! Tu nesupranti, kaip aš tave myliu, Jei nebūtum mano širdyje, dabar atėjęs tau to neaiškinčiau ir tiesiog palikčiau tave. Man būtų nusispjauti, ką apie tai manai, daryčiau kaip man gerai. Bet ne! Aš nusižeminau. Atėjau čia ir su tavim kalbuosi, bandau pasakyti, koks tu man svarbus... Tu tiesiog manęs neklausai. Nenori klausyti. Tai gal tu galvoji tik apie save ir apie grupę, kuri tau svarbesnė už meilę?
Šie draugo žodžiai persmeigė Kamenashi širdį lyg su strėle. Viskas, ką jis sakė, buvo tiesa. Žiauri tiesa. Kamenashi pats to nesuprato, tačiau tik dabar jam atsivėrė akys. Jis buvo didelis savanaudis, kaltino Akanishi, kuris tiesiog bandė ginti tai, kas jam svarbu, kai tuo tarpu Kamenashi nepajudino nė vieno piršto.
-Aš sekiau visur iš paskos tavęs, - nusišluostęs ašaras tarė Kamenashi.
-Žinau. Aš tave labai myliu. Atleisk. Nenorėjau taip rėkti. Pamiršk apie tai. Aš liksiu su tavimi grupėje, kad tu būtum laimingas. - Akanishi apkabino Kamenashi.
-JinJin, - Kame atstūmė Akanishi. - palik man. Eik savais keliais. Eik, prašau. Eik, kol neapsigalvojau ir nepaprašiau, kad liktum su manimi amžinai. Nebelaikysiu tavęs. Eik! - Kamenashi pradėjo stumti Akanishi link durų. Šis nesusigaudė, kas čia vyksta. Kame atidarė duris ir išstūmė pro jas draugą, jam surikdamas – Eik ir negrįš. Išeik. Greičiau, kol nepradėjau tavęs vytis ir maldauti pasilikti... Eik! - Kame užtrenkė duris prieš pat Akanishi nosį.
Viskas. Kamenashi tai padarė. Jis pagaliau apsisprendė. Jis užtrenkė duris – paleido Akanishi. Daugiau jo nebegalės sulaikyti, nebegalės tikėtis, kad sugrįš. Vaikinas suklupo ant grindų. Kad ir koks laimingas buvo, kad pagaliau Akanishi yra išlaisvintas iš visų pareigų likti grupėje, tačiau Kamenashi negalėjo sulaikyti ašarų. Vienintelė tiesa, kurią jis žinojo – tai teisingas sprendimas.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Antr. 05 17, 2011 7:56 am

Dainos, lydinčios istoriją
PART 6.




2008 – 2010
Yunjae


Lietus pliaupė kaip iš kibiro. Korėjoje jau buvo prasidėjęs lietingasis sezonas, tačiau net ir per lietų Seulo gatvės nepristigo žmonių. Visi laimingi su skėčiais ar lietpalčiais traukė savais keliais, girdėjosi vaikų klykavimai ir jų mamų šauksmai, kad šie neliptų į balas. Lietus tapo dar viena pramoga. Nors nebuvo saulėta, tačiau oras buvo šiltas ir gaivus, todėl lietus nesukėlė didelių rūpesčių.
Iš viršaus Seulas turėjo atrodyti kaip skėčių miestas, kokių tik skėčių neturėjo gyventojai: su ausytėmis, gėlytės formų, įvairiausių netikėčiausių spalvų ir piešinių išmarginti. Po paprastu raudonu skėčiu susikibę žygiavo Yunho ir Jaejoong. Jie mėgavosi savo laisva diena prieš naujos dainos pasirodymus. Nedažnai pasitaikydavo tokios dienos, kai Yunho ir Jaejoong galėdavo išeiti pasivaikščioti ar apsipirkti, todėl mėgavosi kiekviena akimirka. Jie visada pasisiūlydavo kartu eiti nariams nupirkti ko pavalgyti, kad tik daugiau laiko praleistų kartu.
Štai ir dabar. Jie žygiavo apsikrovę maišais, pro kuriuos švietė keli ilgi agurkai, daug paprikų, kopūstas, ryžių keli pakeliai, daug bandelių, mėsos gabalai ir keli dideli buteliai sojos padažo. Galimėjo suprasti, kad vakarienė bus labai soti. Jie elgėsi kaip paprasti žmonės: be jokių nuo saulės akinių, kepurių ar dangstymosi, į juos nei vienas praeivis neatkreipė dėmesio. Visi buvo užsiėmę savais reikalais.
-Yah! - Jaejoong timptelėjo Yunho už rankos. Šis pristabdė žingsnį ir pažiūrėjo, kur Jaejoong bedė pirštu. Vaikinas rodė į naują „Singles“ žurnalo numerį.
-Na ir? - Yunho pakraipė galvą.
-Kaip tu seksualiai atrodai, - Jaejoong išraudęs sukikeno.
-Durnius, - Yunho pavėlė Jaejoong plaukus ir dar stipriau suspaudė draugo ranką. - Eime, - nusisukęs tarė Yunho. Jaejoong žengė iš paskos vedamas Yunho. Jis jautėsi saugiai šalia savo draugo, todėl galėjo bet kada užsimerkti, nes žinojo, kad Yunho nuves teisingu keliu. Jaejoong labiausiai pasitikėjo Yunho ir darė taip, kaip pasakydavo jis, nes Yunho visuomet būdavo viską puikiai apsvarstęs ir pasvėręs. Labiausiai Jaejoong patiko, kad jo draugas niekada nepasikliauja akimirkos emocijomis, o veikia tik tada, kai apie tai gerai pasvarsto. Tačiau su žodžiais jau kitas reikalas. Kai ateina eilė laidoje jam kalbėti apie linksmus nutikimus ar šiaip pasakoti kažką, visi nariai turi raudonuoti iš gėdos, nes žodžiai apie tai kas juokinga ir gėdinga tiesiog plaukia iš Yunho burnos. Tačiau tai tik rodė Yunho nuoširdumą ir atvirumą. Jaejoong dažnai prisimindavo, kad Yunho yra sakęs, jog gražių, prasmingų ir linksmų dalykų nereikia slėpti, jais reikia didžiuotis. Tačiau dėl liūdnų būdavo kita kalba... Yunho sakydavo, kad ir liūdnus galima pasakoti, jei jauti, kad tai neperžengia privatumo ribų, nes būna tokių dalykų, kuriuos nori pasilikti savyje, kad niekas nežinotų, net ir artimiausi draugai. Ir Jaejoong tai puikiai suprato.
Yunho pajuto, kaip Jaejoong prisiglaudė dar arčiau jo. Vaikinas dažnai norėdavo čiupti į glėbį Jaejoong ir jo niekada nepaleisti. Šis jausmas buvo toks keistas, nes niekam iki Jaejoong nėra jautęs tokio stipraus jausmo. Jis galvojo, kad jau yra patyręs pirmąją meilę, tačiau tik dabar suprato, kad tai, ką jis jautė savo pirmai merginai nebuvo meilė. Tai ką dabar jaučia Jaejoong – štai kas yra meilė. Tas rūpestis, pasiilgimas, neapsakoma šiluma, kuri kaskart užplūsta, kai tik Jaejoong prisiliečia prie jo, ir noras apkabinus niekada nepaleisti – būtent tai yra ta tikroji, galingoji ir neapsakoma meilė, apie kurią parašytos knygos, kuriamos dainos ir statomi filmai.
Tiesą pasakius, vaikinas nė netikėjo, kad egzistuoja tokia nuostabi ir ypatinga meilė. Jam meilė buvo paprastas jausmas, kuris turėdavo apsireikšti, kai patinka žmogus. Yunho nesuprato, koks yra skirtumas tarp meilės šeimai, meilės draugams ir meilės žmogui, su kuriuo nori būti visą gyvenimą. Iki Jaejoong, Yunho visus mylėjo vienodai, tiek savo merginas, tiek draugus, tiek artimuosius. Meilė jam nebuvo ypatingas jausmas, jis nė nesuprasdavo, kodėl ją visur taip aukštindavo ir sakydavo, kad dėl meilės labiausiai kenčiama. Tačiau Jaejoong jį išmokė visai kitaip pažvelgti ir suprasti šį nepaprastą jausmą, kuris apsigyvena žmoguje, tik tada, kai šis sutinka savo gyvenime tą žmogų, su kuriuo nori praleisti visą amžinybę.
Yunho stipriai suspaudė Jaejoong ranką. Šis atsakė tuo pačiu ir išsišiepė ligi pat ausų.
-Nerodyk savo burunduko šypsenos, - šyptelėjo Yunho.
-Aish... turėčiau laisvą ranką, trenkčiau tau per galvą, - nusijuokė Jaejoong. - Regis, apstojo lietus. Gal traukiam kur pasivaikščioti? - žvilgtelėjo Jaejoong į savo draugą.
Yunho atsisuko į jį ir priekaištingu balsu tarė:
-Su pirkinių krūva nori eiti pasivaikščioti? Tavo ir mano kojos šlapios... Aš jaučiu, kaip batuose kliuksi vanduo.
-Yunnie, - maldaujamu balsu tarė Jaejoong.
-Susirgsi, - niurzgėjo Yunho. - o tada skųsies, kad niekas neleidžia pailsėti ir blogai jautiesi. Juk žinai... Pas mus griežtai, todėl gali paprastas peršalimas virsti siaubingu gripu... - priekaištavo Yunho. Iš tiesų jis troško lėkti su Jaejoong kur nors, tačiau puikiai suprato, kad abu gali greitai susirgti, o tada pridarys problemų ne tik sau, bet ir kitiems.
-Trumpam, - zyzė Jaejoong. - prie Han upės. Keliom minutėm. Čia netoli.
-Aish, ką man su tavim daryti? - Yunho priglaudė savo žandą prie Jaejoong, jei nebūtų buvę aplink žmonių, turbūt, vaikinas būtų apdovanojęs Jaejoong bučiniu į žandą.
Jaejoong išsišiepė. Kartais jam nepaprastai trukdavo artumo. Jis nesuprato, kodėl Yunho, tas žmogus, kuris jį labai myli, laikosi saugios ribos nuo jo. Jie jau gana ilgai kartu, tačiau iki šiol nieko daugiau tarp jų nėra buvę. Vienintelis tas kartas lėktuve, kuriame jie peržengė savo ribą, tačiau po to karto – tyla. Yunho negaili apkabinimų, bučinių, gražių žodžių, buvimo kartu, tačiau tai viskas. Jaejoong mąstė, kodėl Yunho toks lėtas, ko jis bijo ar laukia. Tačiau vaikinas suprato, kad viskam ateis laikas ir jis kantriai lauks, kai pats Yunho jį paims į glėbį ir nepaleis visą naktį.
Yunho matė patenkintą Jaejoong veidą. Toks veidas buvo pats mieliausias visame Yunho pasaulyje. Vaikinas mėgdavo žiūrėti į ramų ar susimąsčiusį Jaejoong, tačiau vis dėlto jam labiausiai patiko, kai šį įstabaus grožio veidą papuošdavo šypsena ligi pat ausį, kuri šviesdavo ryškiau už saulę ir akindavo visus. Yunho jautėsi laimingiausias žmogus pasaulyje, nes jis galėdavo matyti Jaejoong reakcijas ir jausmus, kurie būdavo skirti tik jam. Štai kas Yunho darė ypatingu žmogumi.
-Omo! - Jaejoong staigiai paleido Yunho ranką, numetė pirkinių maišą ant žemės ir nubėgo link Han upės pakrantės. - Woa... - išsižiojęs stovėjo Jaejoong.
Yunho, pakėlęs Jaejoong numestą maišą, priėjo prie draugo. Atsistojo išsišiepęs šalia jo ir žiūrėjo į pakankamai ramią Han upę. Apsiniaukusiame dangaus fone ji atrodė pakankamai šviesi, tačiau kitokie nei būdavo saulėtomis dienomis. Į vandenį neatsimušė jokie saulės spindulėliai, todėl atrodė, kad ji yra tarsi negyva, kitokia nei anksčiau, nes vanduo nespindėjo ir neblizgėjo. Jaejoong pritūpė, kad galėtų pasiekti vandenį. Jis įkišo kelis pirštus ir po to vėl staigiai ištraukė. Yunho suskleidė skėtį ir padarė tą patį. Jam buvo juokinga, kaip du suaugę vyrai gali šitaip žaisti su vandeniu, tačiau ši vieta buvo ypatinga.
Han upė yra tapusi Yunho ir Jaejoong vietele, kurioje jie pirmą kartą apsilankė kartu. Čia jie žaidė, gulėjo ant žolės ir juokėsi. Praėjo beveik 8 metai nuo pirmo apsilankymo čia, tačiau, atrodė, kad visiškai niekas nepasikeitė. Tik jiedu užaugo... Tačiau Han upė liko tokia pati – nekeičianti srovės tėkmės, vis dar tokia ilga ir plati, srovinga, pavojinga, bet nepaprastai graži. Ji puikiai tiko apibūdinti Yunho ir Jaejoong buvimą kartu: jiedu pykosi, buvo blaškomi vėtrų, verkė kartu, juokėsi, tačiau jų meilė nesikeičia, kaip ir pati upė. Su visomis negandomis ir sunkumais vaikinų meilė išlieka tokia pati stipri ir nesunaikinama. Galbūt todėl jiedu taip mėgo šią jaukią vietelę, kurioje galėjai matyti visą Han upės galybę.
-Jaejoongie, gal eisime? - paklausė Yunho ir pažvelgė į draugą.
-Dar šiek tiek, - sušalęs atsakė Jaejoong.
Yunho toliau nužvelgė upė ir jos gamtą. Jis tiesiog jautė, kad ši upė turi savo paslaptį, savo gyvenimą. Yunho ji buvo gyva būtybė, kuri galėjo nusakyti jausmus, gal ne taip kaip žmogus žodžiais, bet jos srovės ir vėjo blaškomos bangelės puikiai tai apibūdino. Yunho nuo pat mažens tikėjo, kad kiekvienas dalykas Žemėje turi jausmus ir yra gyvas, todėl žmonės, gyvūnai ir augalai nelabai kuo skiriasi vieni nuo kitų, jie visi moka savaip išreikšti savus jausmus. Juk net ir gamta saulei šviečiant atrodo daug gyvesnė ir linksmesnė, nei lyjant lietui.
Yunho padėjo savo galvą ant Jaejoong peties. Šis drebėjo nuo šalčio, tačiau nė nebandė skųstis ir nenorėjo trauktis iš vietos. Vaikinas tyliu balsu tarė:
-Einam, tau šalta...
-Dar šiek tiek... Mes taip ne dažnai čia ateinam, galim pabūti taip ramiai. Juk tai ypatinga vieta, ar ne? Ir be to aš žinau, kaip tu myli gamtą ir ką jai jauti. Žinau, kad tau tiesiog reikia joje pabūti, kad suprastum savo jausmus... Tačiau aš noriu būti šalia tavęs. Noriu matyti tave visokį, noriu tapti tavo dalele, kuri gali padėti tau viską...
Ant Jaejoong lūpų atsidūrė Yunho pirštas. Jaejoong buvo išgąsdintas tokio netikėto draugo žingsnio. Jis žiūrėjo į Yunho klausimų kupinomis akimis.
-Žinau, kad man negalima to daryti čia... Bet... - Yunho palinko arčiau Jaejoong. Atitraukė savo pirštą ir švelniai pabučiavo. Jam nereikėjo ilgai laukti atsako, Jaejoong iš karto suprato, kas vyksta ir stipriai įsisiurbė į draugo lūpas. Jaejoong turėjo pasinaudoti šia galimybe, nes Yunho nebuvo iš tų žmonių, kuris pats pirmas ima bučiuoti mylimą žmogų. Jaejoong aistringai atsakė į Yunho bučinį, jį stipriai apkabino ir suspaudė taip, kad šis negalėtų pabėgti. Jų kūnai buvo taip arti, kad Jaejoong galėjo jausti, kaip Yunho trokšto jo, o Yunho jautė Jaejoong aistrą ir nekantravimą... Tačiau svarbiausia – jų širdys plakė vienu ritmu. Jie tarsi susiliejo vienas su kitu ir tapo vienu žmogumi.
Užplaukė didelis juodas debesis ir prapliupo lietus. Šį kartą lašai buvo tankūs ir dideli. Jie greitai kiaurai sušlapino besibučiuojančius Yunho ir Jaejoong, tačiau šiems buvo nė motais. Jie buvo čia – savo išskirtinėje vietelėje – taip arti vienas kito. Niekas negalėjo jų išskirti ir visai nesvarbu, jog tai tik bučinys... Bučinys, pilnas meilės ir pasitikėjimo. To pilnai užteko, kad abu vaikinai būtų laimingi.




Paskutinį kartą redagavo MisChavez, Pen. 01 20, 2012 11:18 pm. Redaguota 1 kartą
Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Tr. 05 25, 2011 5:31 am

~~~

Yunho pagaliau įžengė pro savo namų duris. Vaikinas kartu su grupe pirmąją 2009-ųjų metų pusę prabuvo Japonijoje, kurioje išleido labai sėkmingą albumą bei singlus. Japonija tapo antraisiais namais. Viskas ten atrodė sava, o ne svetima, viskas buvo miela ir jauku. Taip pat kalba daugiau barjerų nebestatė, todėl visi penki vaikinai jautėsi iš ties gerai ten būdami. Tačiau, kad ir kaip bebūtų buvę gera ten, Yunho troško kuo greičiau grįžti į Korėją. Yunho pasiilgo savo namų kvapo, šuns ir savo daiktų. Vaikinui nebuvo nieko geriau už savus jaukius namus, kuriuose dažnai susirinkdavo visi draugai pasikalbėti, pažaisti žaidimus ar tiesiog kartu pažiūrėti filmą. Yunho mėgo tokius vakarus, kai apie nieką nereikėdavo galvoti ir pasimiršdavo visi rūpesčiai. O pastaruoju metu jų kilo vis daugiau. Ir viskas prasidėjo nuo tada, kai Lee Soo Man grįžo iš Amerikos. Vėl visi žurnalistai ir paprasti žmonės pradėjo kalbėti apie Changmin sumušimą, Donghae tėčio staigią mirtį, Yoona'os mėlynes ant rankų ir kojų, netgi SM kompanijos atlikėjų sirgimas ir ligos gydimas tapo didžiausiomis antraštėmis laikraščiuose. Yunho tiesiog žinojo, kad visa tai dar pasunkins situaciją. Vaikinas nekentė neteisybės, jis, jei būtų galėjęs, būtų pasipriešinęs visai tvarkai, tačiau suprato, kad nuo to nukentės kiti. Būtent todėl tiek Yunho, tiek kiti atlikėjai tylėjo sučiaupę burnas ir džiaugėsi fanų linksmais veidais. Tačiau, kai grįžo Lee Soo Man, atrodė, kad viskas pakrips dar blogesne linkme. To labiausiai Yunho ir bijojo, jis jautėsi ne tik atsakingas už savo grupę, bet ir už kitas bei dar nedebiutavusius atlikėjus. Visa ši atsakomybė slėgė Yunho širdį ir kankino protą. Jis buvo toks pavargęs nuo visų minčių ir baimių, kurios tiesiog veržėsi tiesiai iš jo.
Yunho numetę savo krepšį ant grindų ir puolė ant sofos. Ištiesė kojas ir sunkiai atsiduso. Jis jautė, kaip jo galva garuoja nuo visokių rūpesčių, jis prisiminė Jaejoong pasiryžimą kreiptis į atlikėjų teisių institutą ir apskųsti. Yunho puikiai suprato Jaejoong baimę, kuri atsirado, vos sužinojus, jog Lee Soo Man Korėjoje. Net ir pačiam Yunho darėsi baisu pagalvojus apie šį žmogų, nors šis labai gerbė vaikiną ir nuolatos jo paklausydavo. Tačiau Yunho, kad ir koks drąsus bebūtų, niekaip nedrįso stoti prieš kompanijos vadovą ir išrėkti viso pykčio ant jo. Vaikinas, kaip ir kiti, tylėjo ir laukė tos akimirkos, kai kažkas iš pašalinių žmonių išdrįs stoti į karą su Lee Soo Man. Tačiau niekas neatėjo į pagalbą, visos kitos kompanijos tarsi nusispjovė ant jų, o teisėsauga nė nemanė padėti. Visi bijojo. Ir tai buvo normalu.
Yunho numojo ranka tarsi šis mostas būtų skirtas jo mintims. Vaikinas atsinešė savo lagaminą ir pradėjo jį iškrovinėti. Visi jo drabužiai buvo suversti į vieną didelę krūvą, todėl prireikė keliolikos minučių, kad Yunho galėtų atskirti kur kelnės, o kur švarko rankovės. Jis ištraukė iš suveltų drabužių krūvos vakarykštį švarką.
-Dar nepurvinas, - sau tarė Yunho ir apsivilko švarką. Nuėjo prie veidrodžio, kad pažiūrėtų kaip atrodo. Kai jis staipėsi prieš veidrodį, jo rankos nuslydo švarko kišenių link ir netikėtai užčiuopio popieriaus gabalą. Vaikinas ištraukė sulamdytą lapelį iš kišenės. Jį išlankstė, bandydamas nesuplėšyti. Staiga jo išraiška pasikeitė. Yunho sustingo vietoje, jo žvilgsnis buvo nukreiptas į raštelyje parašytus žodžius bei pažįstamą rašyseną. Yunho, tysdamas kojas, nuėjo sofos link ir atsisėdo. Jis negalėjo tuo patikėti, todėl dar kartą perskaitė raštelio turinį:
-Yunnie, - raštelyje juodavo Jaejoong parašyti žodžiai, - vos tik grįšime iš Japonijos, aš važiuoju į policiją. Nenoriu daugiau gyventi baimėje. Jei niekas kitas nedrįsta pasipriešinti, aš pamėginsiu. Mes visi turime gyventi laisvi ir kaip norime. Aš noriu rizikuoti. Palaikyk mane. - baigė Yunho. Tai buvo pats trumpiausias raštelis, kurį yra kada skaitęs Yunho, tačiau jis buvo pats teisingiausias ir svariausias. Vaikiną pradėjo graužti sąžinė, kodėl ne jis sumanė veikti, o Jaejoong. Jis nė nenumanė, kaip galėtų sustabdyti savo draugą, todėl ilgai negalvojęs stvėrė mobilųjį telefoną ir surinko Jaejoong numerį.

Pyyypt... Pyyypt... Pyyypt....

Yunho tai varė iš proto. Jis nekantriai trepsėjo kojomis ir meldė, kad tik Jaejoong atsilieptų ir dar nebūtų nuvažiavęs į policiją.

Pyyypt... Pyyypt...

Jokio signalo. Yunho pakilo nuo lovos ir pradėjo vaikščioti pirmyn atgal. Jo galva sprogo nuo rūpesčių, o širdis jautė nerimą. Vaikinas žinojo, kad jo Jaejoong turi atsiliepti. Jis turi.
-Klausau? - po kelių sekundžių pasigirdo kimus Jaejoong balsas.
-Kur esi? - suriko Yunho.
-Įsėdau į mašiną, - ramiai tarė Jaejoong. Jo balsas skambėjo labai ryžtingai ir Yunho galėjo pasakyti, kad draugas nejuokauja.
-Palauk manęs, - surėkė Yunho ir išbėgo pro duris. Kiek galėdamas greičiau atidarė tvoros vartelius ir pasileido bėgti pagrindinės gatvės link. Jis negalėjo nieko sakyti, nes būtų pritrūkę kvapo, tačiau nepadėjo ragelio. Jis girdėjo, kaip Jaejoong tankiai alsuoja ir nesako nė vieno žodžio.
-Yunnie, nesivyk, - pagaliau pratarė Jaejoong, tačiau Yunho neturėjo laiko kalbėti. Pribėgęs pagrindę gatvę, jis pradėjo dairytis Jaejoong mašinos. Pagaliau ją pamatęs, jis pasiskubino bėgti, tačiau mašina greitai pajudėjo iš vietos.
-Jaejoongie, sustok! Tučtuojau! Važiuosim kartu! - rėkė Yunho, kaip pamišęs.
-Atleisk, negaliu. - vis dar ramiai šnekėjo Jaejoong. Iš tiesų, jis tik bandė apsimesti ramiu, tačiau viduje jis labai bijojo. Tiesiog drebėjo iš baimės, nes tai ką jis darė galėjo sugriauti ne tik jo, bet ir kitų artimų žmonių gyvenimus.
Yunho, pamatęs, kaip tolsta draugo mašina, sustojo ir atsiduso į ragelį. Jis stengėsi nusiraminti, tačiau negalėjo. Jo rankos drebėjo nuo įtampos, jis bijojo, tačiau labiausiai graužėsi, kad ne jis toje mašinoje sėdi. Jis buvo lyderis, todėl jautė atsakomybę už visus. Būtent jis turėjo padaryti tokį žingsnį ir viskuo rizikuoti, o ne Jaejoong. Jo iš vis neturėjo būti toje mašinoje.
-Kodėl taip elgiesi? - kiek ramiau paklausė Yunho.
-Turiu. Nebegaliu gyventi neteisybėje ir elgtis neteisingai. Negaliu toliau tau leisti kentėti... žiūrėti, kaip tu su Leeteuk nervinates dėl kitų, tačiau nedarot nieko, nes bijot mus įskaudinti. Jūs abu per daug geri, o ypač tu... Užsidarai savyje, guodi kitus, drąsini, bet niekas, net ir aš, tau negalim padėti. Bet aš sugalvojau, ką galiu padaryti... Aš tau padėsiu. Turiu pats pirmas stoti į mūšį, o vėliau tu mus visus vesi į karą, - Jaejoong bandė nustatyti linksmesnį balso toną, tačiau jam nelabai pavyko. Jo ašaros pradėjo byrėti skruostais, ir jis pradėjo šnirpščioti.
-Jaejoongie, nereikia. Sustok. - Yunho tarė maldaujančiu balsu.
-Ne, aš pasiryžau. Palaikyk mane, prašau... Yunnie, padainuok man dainą.
-Mmmh, - Yunho nusiramino. Jis suprato, kad niekaip draugo neperkalbins, todėl belieka susitaikyti su jo sprendimu. Jo akys buvo sudrėkusios, jis iš paskutiniųjų stengėsi nepravirkti, todėl greitai įkvėpė ir kiek galėdamas linksmesniu balso tonu tarė, - Kokią?
-Tą, kurią visi dainavom, būdami Saipane. Prisimeni?
-Prie laužo?
-Mmmh, - Jaejoong balsas jau tapo linksmesnis, tačiau ašaros vis dar ritosi skruostu.
Yunho apsidairė. Pro jį ėjo begalės žmonių, kurie karts nuo karto į jį pažvelgdavo keistais žvilgsniais. Neretai pamatysi dainininką, kuris stovi vidurį šaligatvio su tapkėmės. Vaikinas pats suprato, kad atrodo keistai.
-Visi į mane žiūrės ir palaikys dar didesniu bepročiu. - tarsi pasiskundė Yunho.
-Tu ir taip toks esi, - nuoširdžiai nusijuokė Jaejoong.
-Tu irgi, - Yunho šyptelėjo, staiga jo nerimas nuslinko kažkur gilyn. Jame įsiviešpatavo noras kuo stipriau palaikyti Jaejoong. - Gerai, pradedu.
-Ahamm, klausau, - pratarė Jaejoong. Jo širdis spurdėjo iš nekantrumo. Jis mėgo, kai Yunho jam dainuodavo, o ypač, kai uždainuodavo šią dainą.
-Nan nan kkumi isseotjyo 
Aš turiu svajonę
Beoryeojigo jjitgye nam nuhayaedo
Net jei aš palūžęs ir niekam nereikalingas
Nae gaseum gipsukhi bomulgwa
Giliai mano širdyje
Gachi ganji-khaet-deon kkum
Aš turiu svajonę, kuri brangi kaip deimantas

Keuraeyo nan nan kkumi isseoyo
Teisingai, aš turiu svajonę
Geumkkumeul mideoyo nareul jikyeobwayo
Ir aš tikiu šia svajone, prašau, palaikyk mane
Jeo chagapke so inneun unmyongiran
Tuomet galiu stovėti prieš šaltą sieną, pavadintą likimu
Byeogape dangdanghi majichi su isseoyo 
Ir galiu žengti į priekį.

Yunho užtilo, o Jaejoong skubiai padėjo ragelį ir išjungė telefoną. Yunho užvertė savo telefoną ir giliai atsiduso. Dabar jis jau niekaip nebesulaikys Jaejoong, todėl turės laukti rezultatų. Jo ausyse zvimbė kažkoks garsas, tarsi smegenys būtų ką tik atjungtos. Vaikinas negalėjo nieko galvoti. Jis apsisuko ir nužingsniavo namų link.
Pravėrė duris. Įžengė į namus ir puolė ant sofos. Jis taip gulėjo geras dvi valandas, kartais pasisukdamas pažiūrėti pro langą, tačiau nieko gero nepamatęs, nusisukdavo atgal ir vėl žiūrėdavo į vieną tašką. Jo mintys buvo kažkur pabėgusios, pasislėpusios po smegenų „krūmais“ ir nė nesiruošė išlįsti.
Pro langą įskrido kažkoks keistas vabalas. Yunho sužiuro į keistą padarėlį, kuris iš paskutiniųjų bandė išsivaduoti iš tinklinių užuolaidų. Vaikinas pakilo nuo sofos, priėjo arčiau lango, papurtė užuolaidas ir vabalėlis nukrido ant sienos. Yunho grįžo į savo vietą ir toliau stebėjo vabaliuką, kuris tyrinėdamas kiekvieną sienos lopinėlį ropojo. Vaikinas nejučia nusijuokė. Jam atrodė juokinga, kad vabaliukas gali atrodyti, kaip žmogus. Šis atradimas jį ir stebino. Jam senelis yra sakęs, kad kiekviena gyva būtybė nori pažinti ir turi jausmus, nors mokslininkai aiškina, jog tai tik refleksas. Iki šios dienos Yunho buvo visiškai pamiršęs senelio šnekas, tačiau dabar jas prisiminė. Vaikinas gana ilgą laiką stebėjo vabaliuką, kol pasigirdo skambutis į duris. Jis greitai pašoko nuo sofos ir puolė atidaryti duris.
Ant durų slenksčio stovėjo Jaejoong. Jis buvo perbalęs ir atrodė pavargęs, tačiau jo veide švietė šypsena. Yunho nieko nelaukęs puolė Jaejoong į glėbį ir stipriai jį apkabino.
-Aš tai padariau, - besididžiuodamas tarė Jaejoong. - aš pagaliau tau padėjau. Aš tave apsaugosiu.
-Žinau, - atsakė Yunho ir įsikniaubė į draugo megztinį. Jam taip stipriai norėjosi verkti, tačiau tvardėsi. Jis negalėjo rodyti ašarų. Vaikinas norėjo, kad jį Jaejoong pamatytų laimingą ir suprastų, kaip stipriai juo didžiuojasi.
-Aš tave apsaugosiu, - Jaejoong pakštelėjo Yunho į žandą.
-Žinau... Tu mano dalis, be tavęs mano gyvenimas taptų bevertis. - tarė Yunho.
Jiedu dar stipriau vienas kitą suspaudė. Nuo šiol jie privalėjo dar stipriau vienas kitu rūpintis. Kad ir kokios negandos juos ištiks šiame kelyje, jie abu žinojo, kad vienas kito nepaleis. Niekada. Jų ryšys per daug stiprus, kad galėtų kažkas jį sunaikinti. Abu vaikinai tai puikiai suprato. Jiedu buvo apsiruošę kovoti kartu dėl brangių dalykų ir savo laisvės.




Paskutinį kartą redagavo MisChavez, Pen. 01 20, 2012 11:18 pm. Redaguota 2 kartus(ų)
Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Kv. 05 26, 2011 9:48 am

~~~

Buvo atšiaurus žiemos vakaras. Visoje Rytų Azijoje buvo didžiausios pūgos, kurių azijiečiai nematė apie 40 metų. Keliolika centimetrų sniego užklojo visus šventinius Naujųjų metų papuošimus, todėl viskas buvo taip niūru. Atrodė, kad visa gamta yra sušalus ir joje neegzistuoja jokia gyvybė. Net ir žmonių miestuose sunkiai galėjai pamatyti, visi buvo pasislėpę šiltose namuose, užsikloję šiltais vilnoniais dekiais ir sėdintys prie židinio ugnies. Ramybė viešpatavo šių žmonių namuose, šeimos darna skleidė dar didesnę ramumą ir šilumą. Tačiau ne visi galėjo mėgautis šia ramybe.
Hong Kongo apmirusiomis gatvėmis žygiavo gana aukštas, susikuprojęs vaikinas, kuris vilkėjo storą mėlyną striukę, o ant galvos buvo užsimaukšlinęs kepurę, kad sniegas nekristų ant jo galvos. Jis sunkiai kėlė kojas, klampodamas per pusnis. Karts nuo karto vaikinas pakeldavo galvą, kad pažiūrėtų ar paskui jį neatklampoja dar vienas toks beprotis. Vaikinas tarsi kažko bijojo ir slapstėsi, jis krūptelėdavo išgirdęs mašinos garsą ar nepažįstamų žmonių murmėjimą kažkur toli. Vaikinas atrodė taip lyg nuo kažko bėgtų... nuo labai baisaus žmogaus, kuris jį persekioja. Ir šis vakaras puikiai tiko tokiam pabėgimui. Toks šaltas, atšiaurus vakaras, kai nėra gatvėse nė gyvos dvasios....
Vaikinas sustojo šalia gatvės žibinto. Atsargiai atsirėmė į jį ir pakėlė galvą taip, kad matytų, kas ateina. Jis ištraukė savo sušąlusias rankas iš kišenių ir pridėjo prie burnos. Kelis kartus švelniai papūtė, kad bent kiek apšiltų delnai ir vėl sukišo į kišenes. Vaikinas pradėjo trepsėti kojomis, jam buvo tikrai šalta, tačiau nesijudino iš savo vietos. Jis savo rudomis akimis patyrinėjo sniege įspaustus antspaudus ir bandė atspėti, kam jie priklauso. Vaikinui atgijo fantazija, jis įsivaizdavo, kaip galbūt prieš keliolika valandų būtent šioje vietoje stiprus benamis šuo nusivijo katę, kuri iš paskutiniųjų bandė nuo jo pabėgti, o gal tie maži pėdsakiukai priklauso žiurkėm, kurias medžiojo benamė katė... Vaikinas staiga pajuto, kad ir jis jaučiasi benamiu, jis negalėjo grįžti į savo šiltus namus, jis neturėjo, kur dėtis, todėl atvykstantys žmonės buvo jo ir kitų paskutinė viltis.
Sugirgždėjo sniegas. Vaikinas pasuko savo galvą į dešinę. Link jo ėjo du vaikinai. Vienas aukštas, kitas šiek tiek žemesnis. Jie abu buvo apsivynioję šalikais ligi pat akių, rankose nešė po mažas tašytes. Jiedu sunkiai atklampojo prie laukiančio vaikino ir nieko nepratarę jį stipriai apkabino. Šitaip jie apsikabinę buvo kelias minutes, kol galiausiai aukščiausias iš jų atleido savo rankas. Jis pasikuitė savo tašėje ir ištraukė termosą. Jį atsuko ir į puodelį įpylė garuojančios žalios arbatos.
-Gerk, - tarė jis paduodamas puodelį sušalusiui vaikinui.
-Ačiū, Changmin-ah, - pratarė vaikinas, paėmęs puodelį iš jaunėlio.
Changmin dar pasikuitė savo tašėje kažko ieškodamas, tačiau neradęs to, ko norėjo, ją užsegė ir pasikabino ant savo peties.
Šalia jaunėlio stovėjo Yoochun, kuris buvo nuleidęs galvą, jam po akimis buvo didžiulės kraujosrūvos, kurios rodė, kad Yoochun vėl nemiegojo visą naktį. Galėjai atspėti, kad jis vėl bandė sukurti dainą. Yoochun tirtėjo iš šalčio, todėl gestais paprašė Changmin karštos arbatos. Šis greitai įvykdė paliepimą ir po kelių sekundžių Yoochun jau gurkšnojo karštą arbatą, kartais surikdamas „kaip karšta“.
Visi trys vaikinai nepratarė daugiau nė vieno žodžio. Jie toliau laukė, tačiau jiems ilgai laukti nereikėjo. Iš tos pačios gatvės pusės pasirodė dar dvi vaikinų figūros, kurios skubiai ėjo prie laukiančių vaikinų.
Tai buvo Junsu ir Jaejoong, kurių žandai buvo paraudonavę nuo šalčio. Junsu buvo susigūžęs ir greitai įsitvėrė Yoochun ir Changmin už parankių, kad jį sušildytų. Tačiau Jaejoong, rodos, mėgavosi tokiu šaltu oru... o gal jis tik norėjo sukaupti savo drąsą. Jis atsargiai priėjo prie savo draugo ir uždėjęs ranką ant peties paklausė:
-Yunnie, ilgai laukei?
Yunho, tas „bėglys“, pakėlė galvą ir pažvelgė į Jaejoong. Jo akys buvo kupinos ilgesio, meilės, skausmo ir kartu laimės. Jaejoong ištraukė savo rankas ir švelniai paglostė dar neužgijusius Yunho randus. Vaikinas krūptelėjo ir nejučia atsitraukė nuo jo, Jaejoong patraukė savo rankas ir sumišęs pažvelgė į draugą.
-Tavo randai... Jie vis dar kraujuoja... - išlemeno Jaejoong.
-Pamiršk, - tarė Yunho ir pats pirmas puolė stipriai apkabinti Jaejoong. Jis paslėpė savo veidą draugo šalike ir nė neketino jo paleisti. Netrukus pajuto, kaip dar 3 žmonės ant jo tiesiog užgriūną. Yunho girdėjo Yoochun ir Junsu nosių šnirpštelėjimus, abu vaikinai jį labai stipriai spaudė. Taip pat Yunho girdėjo, kaip jaunėlis Changminas sau po nosim kažką murma, o Jaejoong tyliai alsuoja.
Po minutės jų apsikabinimas nutrūko. Junsu iš kuprinės ištraukė pleistrus ir gražiai užklijavo ant Yunho kraujuojančių randų. Vaikinas su kiekvienu prisilietimu prie jo veido krūptelėdavo, todėl Junsu stengėsi dar atsargiau klijuoti pleistrus.
-Tavo veidas subjaurotas, - užuojautos pilnu balsu tarė Jaejoong.
-Nesijaudink, randų neliks, - nusišypsojo Yunho. - čia ne tave daryti randai, todėl greitai užgis.
Jaejoong linktelėjo ir nuleido galvą.
-Žiūrėkit! Jie ten! - sušuko vaikino balsas iš tamsios gatvės pusės.
Penki grupiais nariai krūptelėjo. Jų veiduose pasirodė išgąstis ir pasiryžimas kovoti arba tučtuojau nešti kojas. Tačiau greitai visa įtampa atslūgo, kai balso savininkas išlindo iš tamsos. Vaikinas šalia savęs vedėsi dar tris vyrus, kurie šypsojosi eidami link Jaejoong, Yunho, Junsu, Changmin ir Yoochun. Šių veiduose pasirodė palaiminga šypsena. Tiesiai į juos ėjo, tie keturi žmonės, kurie pasiryžo šiandien jiems ištiesti pagalbos ranką. Iš visų draugų, tik jie sutiko padėti.
-Atleiskit, vėluojam. Turėjom pabaigti filmuoti laidą, - nusišypsojo anksčiau šaukęs vaikinas, kurio vardas buvo Aaron.
Visi grupės nariai jam išsišiepė ir linktelėjo, jog viskas gerai. Changmin tarsi pamišęs puolė Aaron ant kaklo ir suriko:
-Seniai nesimatėm!
Aaron taip pat stipriai jį apkabino. Kiti trys vaikinai, kurių vardai buvo Wu Chun, Jiro ir Calvin, nebesivaržė ir puolė apkabinėti kitus narius. Visi pamiršo stulbinantį šaltį ir pradėjo linksmai šnekučiuotis.
-Gal paskubam? - paragino vaikinus Calvin. - Bus geriau, jei kuo greičiau iš čia pasijudinsim.
-Tu teisus, - atsakė Junsu ir jo veidas tapo rimtas. - paruošėte mašiną?
-Taip, ji štai ten, aikštelėje. Autobusiukas puikiai mums tiks, - atsakė vyras vardu Wu Chun.
Vis devyni vaikinai nuėjo aikštelės link. Ten jų laukė tamsiai mėlynas autobusiukas. Visi sulipo į jį, Jiro užvedė mašiną ir išvažiavo iš aikštelės, pasuko greitkelio link. Vaikinai sėdėjo tylėdami. Jiro persimesdavo keliais žodžiais su Yoochun, kai tuo tarpu kiti saldžiai miegojo pavargę nuo ilgos kelionės ir sunkaus darbo grafiko.
Tačiau Yunho ir Jaejoong, sėdėdami pačiam gale, negalėjo užmigti. Jaejoong gulėjo ant Yunho peties ir tylėjo. Nenorėjo trukdyti draugo minčių ir dar labiau jas sujaukti. Viskas buvo pastatyta ant plonytės kortos, kuri bet kada galėjo būti sukarpyta. Jaejoong mintys taip pat nebuvo ramios, dėl visko, ką jis padarė praeitais metais – jis labai gailėjosi. Po tokio poelgio jis sujaukę visų gyvenimus, nesugebėjo apsaugoti Yunho, o tik dar labiau jį įskaudino ir sužeidė tiek iš vidaus, tiek iš išorės... Ir kas dabar... Jie svetimoje šalyje, naudojasi savo draugais, kad galėtų trumpam nuo visko pabėgti ir viskas tik dėl Jaejoong.
Yunho švelniai kasė Jaejoong galvą. Jis žinojo, kad tai labai patinka jo draugui, todėl norėjo jį nuraminti ir kartu pamaloninti. Vaikinas žiūrėjo pro mašinos langą, pro jį švietė tik didžiuliai sniego kalnai ir vis dar snigo. Yunho pirmą kartą matė tokį baltą natūralų peizažą, jam tai užgniaužė kvapą, tačiau jis negalėjo atpalaiduoti proto nuo negandų, kurios juos ištiko. Pasirodo, kad Jaejoong sprendimas nebetylėti atsisuko prieš juos pačius ir dabar visi nariai yra keblioje situacijoje. Jie norėjo trumpam pabėgti nuo visų, o jų keturi draugai iš Taivano sutiko padėti. Tai buvo vienintelė galimybė bent trumpam viską išsiaiškinti ir pailsėti, nors pabėgimas nieko gero neturėjo duoti, o tik dar labiau viską apsunkinti.
Yunho pajuto, kaip jo akys merkiasi. Jis padėjo galvą taip, kad galėtų jausti Jaejoong, esantį šalia, ir pasinėrė į miego karalystę.


Jau beveik praėjo dvi savaitės po netikusio mėginimo bėgti. Viskas pasisuko kita linkme. Jų draugai iš Taivano buvo nuvežti į ligoninę, sušalę, su rimtais sužeidimais, o jie penki grąžinti į Korėją. Yunho kaltino save, kad į šią sumaištį įvėlė dar daugiau žmonių, kurie buvo visiškai nekalti dėl to kas vyksta, o tik per daug geri...
Yunho sėdėjo kartu su kitais įrašų studijoje, nors žinojo, kad jiems draudžiama būti kartu, tačiau jiedu visi turėjo pasikalbėti. Niekas nedrįso pratarti žodžio apie susidariusią situaciją, visi laukė Yunho žodžio. Vaikinas puikiai žinojo, ką turi padaryti, kad viskas pagaliau kaip nors baigtųsi ir nukentėtų kuo mažiau žmonių. Jis sukaupė visą savo drąsą ir atsistojo.
-Mes turim dingti iš kompanijos, - tarė jis.
Visi nariai sužiūro į jį. Junsu pakėlė galvą ir tarė:
-Bet mums sakė, kad Wu Chun, Jiro, Aaron ir Calvin padės. Pasikalbės su savo kompanija...
-Junsu, - pakėlęs toną pratarė vėl Yunho, - ar tu nematai kaip mes skaudinam kitus? Kaip dėl mūsų nukentėjo daug žmonių... kaip sugriovėm gyvenimo idilę kai kuriems. Tai neatleistina. Mes turim nešdintis iš čia. - labai rimtai kalbėjo Yunho.
-Bet tada neliks grupės, - tarė Changmin.
-Aš tuo pasirūpinsiu. Jūs keturi, rašot pareiškimą dėl kontrakto nutraukimo... Aš lieku čia ir pamėginsiu apsaugoti grupę, o tada vėl susibursim ir dainuosim, kai viskas susitvarkys.
-Ką čia šneki? - pakilo nuo kėdės Yoochun ir piktai pažvelgė į Yunho.
-Tikrai, ką čia sugalvojai? - neatlyžo ir Changmin.
-NEŠDINKITES IŠ KOMPANIJOS! - užriko Yunho.
Visi nariai nustėro. Jie pirmą kartą girdėjo rėkiantį Yunho ir dar tokį supykusį. Vaikino akys buvo drėgnos, jis norėjo draugus įtikinti, kad tai geriausias sprendimas ir žinojo, kad turi šiandien tai padaryti.
-Yunnie, nusiramink, - atsistojo Jaejoong ir prisiglaudė prie Yunho.
-NEŠDINKITĖS IŠ KOMPANIJOS! - užriko dar kartą Yunho, tačiau greitai nurimo ir atsisėdo ant kėdės. - Ar nematot, kaip skaudinam žmones? Palikit mane vieną, tai įsakymas. Darykit kaip sakau. Pildykit savo svajonę, nes jei čia užsiliksit viskas bus dar blogiau, prašau. - kalbėjo Yunho užsidengęs veidą.
Junsu ir Yoochun tyliai, tačiau tvirtai tarė:
-Gerai, - abu vaikinai paliko salę, tačiau jų veide švietė pasitikėjimas savo lyderiu, kuris bet ką padarys dėl grupės išsaugojimo ir dėl savo draugų.
-Aš tavęs nepaliksiu. Būsim kartu. Lieku ir aš, - tarė Jaejoong ir apkabino Yunho.
-Nešdinkis ir tu! Arba gali pamiršti, kad aš egzistuoju, - pakėlęs akis tarė Yunho. - Tau reikia dainuoti, tu esi silpnas, emociškas... neištversi to kaip ir Yoochun su Junsu. Linkiu tik pačio geriausio... Prašau.
-Aš tavęs nepaliksiu, - spyrėsi Jaejoong, glausdamas savo veidą prie Yunho.
-Jaejoongie, prašau, eik... kol neužsimaniau tavęs sustabdyti ir pasilikti sau. Eik... - Yunho buvo visiškai palūžęs, jis žinojo, kad jei Jaejoong dabar neišeis, Yunho nebesugebės jo paleisti ir pririšis jį prie savęs. - EIK!
Jaejoong suprato Yunho žodžius. Jis pabučiavo Yunho į lūpas, nors atsakymo nesulaukė, tačiau jautė Yunho meilę. Iš Jaejoong akiduobių pabiro ašaros, kurios buvo sūrios, kaip jūros vanduo. Jis lėtai žengė durų link, kai netikėtai atsisuko ir kiek galėdamas linksmesniu veidu tarė:
-Nesakau sudie, mes dar susitiksim. Neatsikratysi manęs taip lengvai.
-Žinau, - pakėlė galvą Yunho. - aš tave myliu. Laikykis ir perduok kitiems, kad laikytųsi ir siektų savo svajonės. Mes dar susitiksim visi penki! - Yunho bandė išsišiepti ir iškelti nykštį, taip parodydamas, kad viskas gerai.
-Myliu, - tarė Jaejoong ir uždarė duris paskui save.
Vos tik durys užsidarė, Yunho suklupo ant grindų. Susirietė į kamuoliuką tarsi stengdamasis patekti į kitą pasaulį.
Changmin vis dar buvo studijoje. Jis žinojo, kad Yunho galvojo,jog Changmin išėjo kartu su kitais, tačiau jaunėliui nekilo kojos palikti Yunho vieną. Changmin, kaip ir lyderis, buvo vienas iš stipriausių narių, todėl jis jautė pareigą likti. Jis norėjo būti su Yunho, nenorėjo palikti jo depresijoje.
Changmin lėtai pakėlė Yunho ir jį stipriai apkabino. O tuomet tarė:
-Yunho, aš neišeisiu. Tu manęs nepriversi. Liksiu kartu su tavimi.
Yunho linktelėjo, jis nebeturėjo jėgų kažką atsakyti. Jis troško, kad ir Changmin eitų savais keliais bet jau kol kas, tačiau negalėjo jo nustumti. Yunho žinojo, kad Changmin stiprus ir jiedu kartu atsilaikys prieš viską, apgins grupės vardą, o tuomet sutiks kitus tris narius ir vėl sugrįš... visi penki.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pir. 05 30, 2011 4:10 am






Sakoma, kad visada su naujais metais ateina nauja pradžia. Daugelis tiki, jog senieji metai išsineša visas negandas, o naujieji atneša dar daugiau laimingų kelių ir antras galimybes, kurias žmones gali panaudoti naujam gyvenimui sukurti ar atsistoti po sunkių gyvenimo momentų.
Taip pat sakoma, kad kiekvienas žmogus išgyvena pakilimų ir nuosmukių, tik vieni atsistoja ant kojų ir žengia pirmyn, o kiti laukia stebuklo, kad kažkas juos išgelbėtų. Jie laukia pasigailėjimo, kuris yra įprastas visuomenei. Tačiau ar iš tiesų visuomenė taip lengvai priima žmogų, kuris negali gyventi be niekieno pagalbos? Daug kas svarsto šį klausimą, tiria visuomenės elgesį ir požiūrį į tokius žmones. Keisčiausia, kad žmonės patikina, jog savo mylimiems žmonėms visad padės išgyventi negandas... Ar iš tiesų taip lengva? Dažnai žmonės aukojasi dėl kitų laimės, tačiau šie yra išvadinami išdavikais. Štai kokia neprognozuojama yra toji visuomenė, kuri kartais pamiršta visas moralės normas ir elgiasi kaip žvėrys. Visuomenė – žiauri ir neginčijama tiesa, kuri ir pasmerkia žmones kentėti, niekinti save ir sumenkina žmogaus norą egzistuoti.
Yunho susikaupęs sėdėjo mažame persirengimo kambaryje. Jis leido, kad stilistė sutvarkytų jo šukuoseną, tačiau pats nepratarė nė žodžio. Jo ausyse buvo ausinės, iš kurių sklido garsi muzika, tačiau Yunho galva nelinkčiojo į ritmą, kaip įprasta. Vaikino akys buvo nukreiptos į ant sienos kabantį laikrodį, kurio minučių rodyklė ritmingai mušė į taktą. Yunho stebėjo, kaip prieš jo akis bėga laikas. Anksčiau jis nesuprato, koks brangus laikas yra, jam nerūpėjo, kas bus tolimoje ateityje. Vaikinas džiaugėsi kiekviena diena ir elgėsi taip, kaip jis norėjo, tačiau tik dabar suprato, koks iš tiesų laikas yra svarbus. Tai vienintelis dalykas, kurio nesustabdysi ir neatsuksi atgal. Daugelis žmonių pridaro klaidų, dėl kurių vėliau gailisi, tačiau niekada nesugeba jų ištaisyti, nes praeita akimirka daugiau nebegrįš. Neveltui nuo pat senų senovės žmonės bandė sukurti laiko mašiną, kuri galėtų padėti žmonėms grįžti bent jau į praeitį. Yunho taip pat troško turėti laiko mašiną. Jam tereikėjo jos vienam kartui, jis būtų patenkintas, jei tik galėtų grįžti bent trumpam į tuos laikus, tą akimirką. Tačiau tai buvo tik svajonė, kuri niekada nevirs realybė. Yunho toliau privalėjo eiti savu keliu, nežiūrėti atgal ir nelaukti to, ko daugiau niekada nebebus.
Praėjo beveik metai po to, kai Jaejoong, Yoochun ir Junsu išėjo. Šie trys gana greitai vėl pradėjo savo muzikos karjerą, nepaisydami visokių sunkumų, jie toliau tęsė savo svajonę ir nedrįso jos atsisakyti. Trys talentingi vaikinai ėjo pirmyn, tiksliau, bėgo pirmyn, šuoliuodami per įvairias kartis ir palikdami blogus prisiminimus už nugaros. Tačiau Yunho ir su juo likęs jaunėlis Changmin kurį laiką stovėjo vietoje, niekur nejudėdami, o gal tiesiog nedrįsdami pakelti galvų ir drąsiai žengti į priekį. Jiedu buvo apšaukti išdavikais, niekšais, blogais žmonėmis. Ne daug atsirado žmonių, kurie tikėjo jais ir juos palaikė. Tačiau vaikinai tylėjo, jiedu kantriai laukė, kol viskas aprims. Ir štai. Pagaliau. Reikia kažko imtis. Yunho nesuprato, kodėl taip toli nubėgo jo trys draugai, niekaip neišeina jų pavyti, sugauti ir niekada nebepaleisti. Yunho visą gyvenimą tai prisimins, kaip savo didžiausia klaidą, tačiau jos daugiau nebegali atitaisyti. Jis dabar gali dėti dideles pastangas, kad priartėtų prie draugų, kad jie išgirstų šauksmą.
Prasivėrė durys. Pro jas įėjo nepažįstamas vyriškis. Šis priėjo prie Yunho ir patapšnojo jam į petį. Yunho išsiėmė ausines ir atsisuko į jį. Vyras maloniu ir švelniu balsu tarė japoniškai:
-Iki pradžios liko 3 minutės. Changmin jau laukia prie scenos.
-Ačiū, tuoj ateinu, - Yunho linktelėjo vyrui ir parodė stilistei, kad baigtų tvarkyti jo šukuoseną. Yunho atsistojo nuo kėdės. Paskutinį kartą pažvelgė į veidrodį. Išsišiepė, kad atrodytų linksmesnis ir stengėsi išjungti „televizorių“ jo galvoje, kuris rodė gražius prisiminimus prieš 3 metus toje pačioje scenoje.
Yunho sukaupė visą drąsą ir pasitikėjimo pilnu žingsniu žengė scenos link. Tai buvo pirmasis jo ir Changmin pasirodymas Japonijos laidoje po ilgos pertraukos. Yunho jautėsi šiek tiek nedrąsiai, jo drąsa pastaruoju metu kažkur išgaravo, o ir pasitikėjimo nebuvo likę nė lašelio. Viskas atrodė, kaip pirmą kartą: nepažįstama, baugu. Viskas buvo dar baisiau nei per pirmuosius debiuto metus. Keisčiausia, kad Changmin subrendo, tapo daug vyriškesnis ir Yunho galėjo į jį remtis. Tik Changmin jam padėjo išsilaikyti prieš kompanijos vadovo spaudimą ir kritikų žodžius. Atrodė, kad jaunėliui nerūpėjo niekas. Ir Yunho žinojo, jog tai geras sprendimas, todėl jis ir pats bandė būti tokiu žmogumi. Yunho vėl bandė šypsotis, būti laimingas. Ir iš dalies jis buvo labai laimingas, nes niekas iš jo neatėmė draugų, neatėmė meilės... Jaejoong niekur nedingo, jis visai netoli jo ir jautė visų trijų draugų palaikymą. Būtent dėl to Yunho galėjo stotis, tiksliau, bandyti atsistoti.
Koridorius iki pagrindinės scenos buvo gana ilgas arba tik Yunho jis atrodė toks ilgas. Vaikinas lėtai, tarsi apgalvodamas kiekvieną žigsnį, dėliojo kojas. Kojos jo neklausė, jos šiek tiek drebėjo, todėl kiekvienas žengtas žingsnis buvo netvirtas. Yunho nuleido savo galvą ir įsistebeilijo į grindis. Nenorėjo niekur užkliūti ir apsikvailinti.
Tačiau staiga Yunho pajuto gana stiprų smūgį jam į kūtinę. Jo kelnių klešnė staiga pasidarė šlapia ir karšta. Pagautas reflekso Yunho atšoko ir korėjietiškai suriko:
-Aish!
Yunho pradėjo kratyti savo koją. Karštis tiesiog ją degino, o dar ir laikas spaudė. Jis išsitraukė iš švarko kišenės nosinaitę, kurią visada nešiojasi, jei prireiktų, ir atsitūpęs pradėjo valyti kelnes. Yunho atsiduso, dėmės neliko, o dėl kelnių spalvos visiškai nesimatė, kad jos šlapios.
-Atsiprašau, - Yunho šalia savęs išgirdo švelnų japonišką balselį. Vaikinas atsitūpė šalia jo ir apžiūrėjo kelnes. - užsisvajojau, bet atrodo, kad nesimato nieko, - vaikinas atrodė susirūpinęs ir vis dar paskendęs savame pasaulyje.
-Viskas gerai, - atsakė Yunho ir atsistojo. - tikrai nieko nesimato, - išsišiepė jis ir nuėjo toliau koridoriumi. Buvo likusi tik viena minutė iki laidos pradžios, todėl Yunho neleido sau toliau kalbėtis su ką tik sutiktu vaikinu, kuris jam pasirodė kažkur matytas. Galbūt Yunho jį pamatys ir normaliai paaiškins savo elgesį, jis nenorėjo įžeisti vaikino, kuris atrodė toks mielas.
-Ahm, - vaikinas norėjo dar kažką surikti Yunho, tačiau šis jau buvo nuėjęs savais keliais. Kamenashi stovėjo apstulbęs. Jis ką tik atsitrenkė į Jung Yunho, tačiau nesugebėjo normaliai jo atsiprašyti. Vaikinas labai tikėjosi, kad taip neužsitrauks nemalonės. Pastaruoju metu Kame buvo labai nerangus, užsigalvojęs. Kiekviena diena jam buvo tarsi didelis išbandymas. Jis jau metus gyveno be Akanishi, kuris, regis, puikiai gyvena ir daro savo solo karjerą. Kamenashi nuoširdžiai džiaugėsi dėl jo, tačiau nenorėjo pripažinti, kad galbūt Akanishi jį pamiršo. Jis nenorėjo su tuo susitaikyti, todėl kiekviena diena darėsi vis sunkesnė. Kaip tik dabar eidamas jis galvojo, kad galbūt reikėtų pagaliau paskambinti Akanishi ir įsitikinti, ar šis nepasikeitė numerio, paklausti, kaip gyvena ir pasveikinti su karjeros pradžia. Tačiau Kame pasidarė išdidus, jis norėjo, kad jo grupė būtų pati geriausia. Jam neužtenko vien tik dainuoti, jis norėjo daugiau ir daugiau. Kamenashi su kitais sunkiai dirbo, liejo devintą prakaitą, daug mąstė ir stengėsi apseiti be Akanishi. Buvo sunku, per daug sunku... Tačiau tarp grupės narių ryšys tapo žymiai tvirtesnis. Jie visi buvo surišti virve, iš kurios niekas negalėjo ir nenorėjo išsilaisvinti. Kamenashi džiaugėsi tokiu komandiniu darbu ir noriu atsitiesti, siekti savo tikslo.
Visa tai nesustabdė Kamenashi nuo užsidarymo. Kas dieną jis būdavo vis kitokiam laike. Jo galvoje sukosi tik akimirkos su Akanishi. Vaikinas jo ilgėjosi ir galėjo atiduoti viską, kad tik galėtų išgirsti savo draugo balsą, paliesti jo ranką, išvysti jį priešais savo veidą. Kamenashi to nerodė, tačiau jis skendėjo liūdesy. Nebegalėjo taip gyventi, jam reikėjo šilumos, bučinių, žmogaus, kuris galėtų jį mylėti. Vaikinas vis galvojo, kodėl taip sunku... Jis klausė, kodėl tai patiria būtent jis, kodėl taip negali kitiems atsitikti, ką jis padarė, kad taip kenčia... Kamenashi kartais norėdavo viską sudaužyti, susižeisti, užmigti ir daugiau nebeatsikelti. Vaikinas nesuprato, kodėl meilė yra tokia skausminga ir iš viso, kas sugalvojo tokį dalyką kaip meilė. Nesvarbu, kad kartais ji būna graži, tačiau ji suteikia daugiau skausmo nei meilės. Tai labiausiai kankino Kamenashi.
-Kame, - patapšnojo per petį Koki.
-Ahm? - Kame atsisuko į jį.
-Laikas į sceną. Tuoj prasidės laida.
-Hmmh. - linktelėjo Kamenashi. - Žinai, ką sutikau?
-Ką? - susidomėjo Koki.
-Jung Yunho iš Tohoshinki, - ramiai atsakė Kamenashi.
-Rimtai?
-Uhum. Ir dar apipyliau arbata jo kelnes.
Koki nusijuokė. Kamenashi taip pat jam šyptelėjo. Vaikinas privalėjo pradėti reaguoti į jį supantį pasaulį, nes pastaruoju metu per daug praleidžia. Jis žinojo, kad pats laikas pamiršti visas nuoskaudas ir užrakinti prisiminimus savo širdyje, tačiau nebuvo taip lengva. Kamenashi savo bute vis dar jautė Akanishi kvapą, rasdavo jo paliktų daiktų, o jų išsiskyrimas jam kiekvieną naktį sapnuodavosi. Kamenashi to gailėjosi... Ką Akanishi padarė su juo? Kodėl jis negali gyventi? Viskas vaikino galvoje buvo sujaukta, jis nebetikėjo meile, nebenorėjo patirto to baugaus jausmo, kuris tik griauna viską. Juk dėl meilės vyksta karai, įvykdomi nusikaltimai, žmonės nusižudo, kenčia, suserga... Meilė – pats šlykščiausias jausmas, kurį gali išgyventi žmogus. Ji nėra tokia, kokia rodoma filmuose. Filmų ir knygų meilė tėra tik mitas. Tikram gyvenime viskas kitaip. Visiškai kitaip. Čia nėra didvyriškų pasiaukojimų, susitikimų, o tuo labiau niekas negyvena ilgai ir laimingai. Aišku, yra žmonių, kurie laimingi mylėdami, tačiau niekas nė nebandė jų klausti, kiek skausmo dėl mylimo žmogaus jie yra patyrę, kiek ašarų priverkę ir kiek ryžto reikėjo, kad vėl pasitikėtum ir mylėtum tą žmogų. Ne, Kamenashi norėjo užmiršti šį jausmą ir daugiau niekada nebepatirti.
-Pačiu laiku, - sušuko Maru, pamatęs ateinančius Kamenashi ir Koki.
KAT-TUN po vedėjo pratartų žodžių išėjo į sceną ir lyg niekur nieko nusišypsojo salėje sėdintiems žmonėms. Netgi Kamenashi veide švietė šypsena, nes viskas, kas jam liko, tai buvo grupė ir dainavimas.
-O dabar po ilgos pertraukos sugrįžę Tohoshinki! - pratarė vedėjas ir pro įėjimą įėjo Changmin ir Yunho.
Vaikinai išsišiepė, o juos pasitiko žiūrovų plojimai bei šūksniai. Yunho pats irgi pradėjo ploti ir nusilenkė pasisveikindamas su savo fanais. Vaikinas džiaugėsi, kad fanai juos palaiko ir laukė jų sugrįžimo. Tai suteikė Yunho jėgų toliau daryti tai, ką jis geriausiai moka.
Yunho buvo užsisvajojęs, paskendęs savo prisiminimuose, todėl nė nepastebėjo, kaip vedėja mostelėjo atlikėjams, liepdama prisėsti. Tačiau Yunho grąžino į pasaulį stumtelėjimas. Šis buvo švelnesnis ir draugiškesnis. Jis atsisuko. Changmin buvo prisispaudęs prie jo ir pro dantis tarė:
-Judėk į priekį, prie manęs trinasi vaikinas.
Yunho nusijuokė ir linktelėjo. Jis užėmė savo vietą, iš kairės pusės jam sėdėjo Changmin, o dešinėje KAT-TUN nariai. Vaikinas staiga pajuto spaudimą ir malonų prisilietimą. Jis jautė kito žmogaus kūną taip arti, tačiau jam nebuvo kur trauktis. Yunho išsitiesė, suglaudė kojas ir pasisuko į dešinę. Šalia jo spaudėsi neseniai sutiktas vaikinas, tačiau šį kartą jo veido išraiška buvo kitokia. Kai Yunho koridoriuje išvydo šio vaikino veidą, jis galėjo drąsiai teikti, kad vaikinas buvo paskendęs savame pasaulyje, jį kankina daug abejonių, širdis kraujuoja, jo akys buvo liūdnos kaip palikto šuniuko... Yunho jame atrado save. Tačiau dabar vaikino akys švytėjo, plati šypsena puošė jo švelnių bruožų veidą, jis be sustojimo plepėjo su savo grupės nariais ir juokėsi, kaip mažas vaikas. Du skirtingi žmonės. Yunho mąstė, kuris iš šių žmonių yra tikras ir dominuojantis gyvenime.
Vaikinas netikėtai atsisuko, tačiau Yunho spėjo nusukti savo žvilgsnį ir apsimesti, kad taisosi mikrofoną. Yunho elgėsi kaip bailys, nė pats nežinodamas kodėl.
Kamenashi šyptelėjo. Jis žiūrėjo tiesiai į Yunho, kuris nerangiai kažką grabaliojo už nugaros. Kame prunkštelėjo. Jis dar nebuvo sutikęs tokio žmogaus, kuris keičiasi, kas sekundę: koridoriuje jis buvo nusiminęs, po to piktas ir irzlus, tada laimingas, studijoje pasimetęs ir užsisvajojęs, o dabar nerangus. Kamenashi jautėsi, kaip žiūrėdamas cirko pasirodymą, o Yunho tebuvo pajacas, kuris visus linksmino. Kamenashi vėl nusisuko į savo draugus ir pradėjo plepėti. Niekas nė nebandė jų drausminti, tai buvo įprasta. Kartais grupės nariai suklusdavo, ką sako vedėjas ar kiti atlikėjai, tačiau viskas vėl baigdavosi plepėjimo tarpusavyje. Kamenashi džiaugėsi dalyvaudamas laidose, galėdamas šnekėti, dainuoti, šokti, bendrauti su fanais. Aišku, jis troško didesnės laisvės, galimybės atsiverti, tačiau kartu buvo laimingas, kad nereikia pasakoti kvailų skaudžių istorijų, niekas neklausinėja apie Akanishi ir nereikia aiškintis. Jeigu dar žmonės sužinotų, kad Kame davė draugui laisvę ir paskatino palikti grupę, jis būtų dar labiau nekenčiamas. Daug fanų išsižadėjo grupės, tačiau buvo ir tokie, kurie liko šalia ir vis dar tiki grupe. Kamenashi būtent jiems norėjo surikti „ačiū“.
Vedėjas karts nuo karto paklausdavo KAT-TUN narių įvairių dalykų, Kamenashi rekuodavo lėčiau. Jam reikėdavo grįžti iš savo pasaulio, susivokti, kas vyksta ir dar ilgai pagalvoti prieš atsakant. Vaikinas džiaugėsi, kad nariai atsakydavo už jį, jei šis nesugebėdavo sureaguoti greitai, vėliau Kame įsiterpdavo į kalbą. Jo gerklėje buvo įstrigusi tiesa, įvairiausi žodžiai, kuriuos norėjo pasakyti, tačiau negalėjo. Kamenashi brėžė aiškią liniją tarp savęs ir pašalinių žmonių, net draugai kartais būdavo už tos ribos, kurios Kame negalėdavo peržengti.
Vaikinas užsikėlė koją ant kojos ir netyčia su alkūne stuktelėjo Yunho. Šis atsisuko, pamiršdamas, kas sėdi šalia jo. Abu vaikinų akys susitiko. Kamenashi netaręs nė žodžio, bandė išsišiepti ir nuleido galvą. Po to lėtai pasuko ją į kitą šoną. Jis buvo toks susijaudinęs, kad negalėjo drąsiai pažvelgti žmogui į akis. Jam ir taip šiandien pridarė bėdų su išpilta arbata ant jo kelnių. Kamenashi, prisiminęs šį įvykį, pažvelgė į Yunho kelnių klešnę. Medžiaga buvo išdižiuvusi, todėl matėsi gana didelis plėmas. Vaikinas atsiduso, jis labai tikėjosi, kad Yunho nesusidarę blogos nuomonės apie jį. Kame nė nenujausdamas, kad Yunho vis dar jį stebi, užsidengė veidą rankomis ir sau po nosim sumurmėjo keiksmažodį. Yunho išsiviepė. Jis pamatė dar kitokį vaikino elgesį. Yunho pirmą kartą atrado malonumą stebint žmones. Jis nebesiklausė, ką kalba vedėjas, jam buvo įdomiau Kamenashi.
Yunho atidžiai tyrinėjo vaikino veidą. Pradėjo nuo rudų plaukų, kurie buvo šiek tiek paauginti ir pagarbanoti, tiksliau susirietę galiukai. Toliau sekė kakta, tada akys, kurios atrodė kaip maži deimantukai. Mažytės ausys ir daili nosis, putlūs žandukai, kurie priminė mažo vaiko žandukus. Lūpos nebuvo nei labai didelės, nei labai mažos, šiek tiek papūstos ir paraudusios. Yunho pakraipė galvą, apžiūrėjo vaikino kaklą ir Adomo obuolį, kurio beveik nesimatė. Kamenashi atrodė tarsi moteris, gal netgi labiau panašesnis į moterį nei Jaejoong, tačiau Jaejoong elgdavosi moteriškiau, o Kame buvo šiek tiek vyriškesnis savo elgesiu. Kamenashi buvo labiau panašus į Heechul nei į Jaejoong. Yunho trečią kartą savo gyvenimą matė dar vieną tokį gražų vyrą, kuris galėjo lygiuotis į Mis Korėja ar Mis Japonija laimėtojas. Yunho nusijuokė iš tokio kvailo savo elgesio. Tačiau šis vaikinas jam kažką priminė. Yunho galėjo sau prisiekti, kad jį kažkur matė, tačiau niekaip nesuprato kur ir kada.
Atėjo KAT-TUN eilė dainuoti. Kamenashi greitai nusekė paskui savo grupės narius. Vaikinas vis dar jautė, kad Yunho atidžiai jį stebi. Kame nuoširdžiai tikėjosi, kad Yunho neprisimins jo, kaip nevalyvo bernioko, kuris sugebėjo jam sugadinti kelnes. Vaikinas atsigręžė atgal prieš išeidamas į sceną ir sau nusišypsojo. Yunho atrodė be galo juokingai, jis dairėsi ir baksnojo Changmin, kaip vaikas, kuris norėjo čiulpinuko. Kame dar kartą prunkštelėjo, kai Changmin piktai žvilgtelėjo į Yunho, o šis nuleido galvą, kaip neklaužada vaikas. Vaikinas vėl visa ši situacija priminė cirką, tačiau šį vaidinimą jis būtų stebėjęs nė neatitraukdamas akių. Visa tai teikė Kamenashi didelio džiaugsmo. Netgi jo širdis jautėsi laiminga ir atgijusi. Todėl Kamenashi su didele šypsena užlipo ant scenos ir pradėjo savo pasirodyma su grupe.
Po dainos visa salė plojo grupės nariams. Visi penki nariai buvo laimingi ir patenkinti savo pasirodymu. Šių vaikinų veiduose tiesiog švietė optimistiška šypsena, noras dainuoti ir džiuginti kitus. Kamenashi iš to didelio džiaugsmo niuktelėjo Nakamaru, kuris šiek tiek susvyravo, bet po to greitai atsitiesė. Maru piktokai pažvelgė į vaikiną ir šis greitai apsiramino.
-Elgiuosi, kaip vaikas, - burbtelėjo Kamenashi vėl įsitaisydamas savo vietoje šalia Yunho. Judviejų pačiai vėl susilietė, o kojos atsitrenkė viena su kita. Kamenashi šyptelėjo ir vėl nuleido galvą. Staiga Kamenashi išgirdo, kaip už jo kiti du atlikėjai kalba apie Akanishi. Vaikino veidas apsiniaukė. Jis pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į vieną tašką. Jo akyse pasirodė širdgėla ir ilgesys.
Yunho tai pastebėjo. Jis žiūrėjo į Kamenashi veido išraišką ir staiga šiek tiek garsiau suriko lyg kažką netikėto prisiminęs:
-Aaaah! Čia jis!
Changmin jam davė į ranką. Yunho pasilenkė Changmin link ir tarė:
-Čia jis, iš to žurnalo.
-Ech? - nesuprato Changmin.
-Kur Jaejoongie rodė. Tie vaikinai, kurių vienas į Ameriką išvyko. - aiškino Yunho.
-Ech? Yunho susikaupk, - suniurzgėjo Changmin ir nusisuko nuo jo.
Yunhp daugiau nebandė kalbinti Changmin, nes jis vis tiek neprisimins tokių dalykų. Tačiau Yunho negalėjo jų pamiršti. Prieš jo akis vėl išdygo straipsniais su šešiais vaikinais, tarp kurių du savo veiduose slėpė skausmo gaideles ir paraudusias akis. Yunho tiesiog vėl atgaivino tą vaizdą priešais save ir jis negalėjo patikėti, kad šalia jo sėdi vienas iš tų vaikinų. Staiga jo širdį suspaudė skausmas. Jis puikiai suprato, ką reiškia jų žvilgsniai. Jis tiesiog galėjo pasakyti, kad jiedu vienas kitą labai myli. Tai matėsi... bet šalia jo sėdinčio vaikino veido išraiška nebuvo įsimylėjusio ir laimingo vaikino, ji buvo skausminga. Žiūrėdamas į jo veidą, Yunho jautė skausmą. Buvo per daug graudus veidas.
Yunho apsidairė, bandydamas suskaičiuoti grupės narius. Jų buvo tik penki ir jis niekur nematė antrojo vaikino. Jis negalėjo nuslėpti savo smalsumo, todėl švelniai bakstelėjo susirūpinusiam Kamenashi į petį. Iš pirmo karto Yunho nesulaukė jokios reakcijos, tačiau po kelių baksnojimų pagaliau Kamenashi atsisuko į jį.
Yunho jam nusišypsojo savo raminančia šypsena. Kamenashi veidas iš karto pasikeitė. Jis tapo vėl džiaugsmingas.
-Ahm, Jung Yunho, - nedrąsiai tarė Yunho ir dar plačiau išsiviepė.
-Kamenashi Kazuya, - kiek galėdamas linksmiau ištarė Kamenashi. - dėl kelnių... atsiprašau, - vaikinas vėl nuleido galvą.
-Aaaa, nieko tokio. - laimingas atsakė Yunho.
-Aš tikrai atsiprašau, - Kamenashi nusilenkė kaip nepaklusnus vaikas. Jo veidas vėl tapo rimtas ir susirūpinęs.
-Viskas gerai, - numojo ranka Yunho. Jis norėjo pasiteirauti apie dingusį narį, tačiau nedrįso. Vaikinas matė kaip Kamenashi stengiasi šypsotis ir vaidinti kitokį, nei iš tiesų dabar nori būti. Ta kenčianti išraiška labiausiai ir stabdė Yunho. Jis jautė gailestį. Jei nebūtų filmuoja laida, vaikinas būtų jį apkabinęs ir pasakęs, kad išsiverktų jei tik nori. Kažkas jį stūmė Kamenashi link. Galbūt todėl, kad jos vienijo tas pats išgyventas jausmas... To sau negalėjo Yunho atsakyti.
Yunho ir Kamenashi tylų ir nelabai vykusį pokalbį nutraukė Changmin paistymai apie maistą ir Ueda pasisakymai apie skaniausius visoje Japonijoje makaronus. Yunho ir Kamenashi taip pat įsiterpė į jų pokalbį, pamiršdami savąjį. Kamenashi vėl užsidėjo laimingo žmogaus kaukę ir drąsiai žvelgė į kameras.
Laida baigėsi ypatingai greitai. Yunho nė nepastebėjo, kaip praėjo valanda. Jis visą laidą stebėjo Kamenashi, nuo kurio nesugebėjo atitraukti akių, o smalsumas tiesiog žudė, tačiau labiausiai Yunho norėjo ne sužinoti visą tiesą, o padėti Kamenashi. Pačiam Yunho buvo keista, kad jį taip sudomino nepažįstamas vaikinas, užsitarnavo jo pagarbą ir susidomėjimą. Juk Yunho per daug atsargus, kad galėtų prisirišti prie ką tik pažįstamo žmogaus, tačiau su Kamenashi viskas buvo kitaip. Jį ir vaikiną vienijo panaši istorija, sunki meilės dalia, todėl Yunho troško padėti. Jis negalėjo nusisukti nuo jo.
-Valgyt noriu, - burbtelėjo Changmin.
-Min-ah?
-Hmm?
-Pasikviečiam KAT-TUN narius kartu pavakarieniauti. Jie gi minėjo, kad žino, kur maistas skaniausias visoje Japonijoje, - išsišiepė Yunho.
-Aš nieko prieš, bet ar esi tikras, kad jie su mumis eis kur. Mes juk vieni kitų nepažįstam. - protingai mąstė Changmin.
-Aš pažįstų Kamenashi Kazuya. Jis ant mano kelnių išpylė arbatą, - nusijuokė Yunho. - O žiūrėk jie eina. Eime!
Changmin sau po nosim paniurzgėjo, tačiau nusekė paskui Yunho ir bandė išsišiepti. Jo žandikauliai per pastaruosius metus pamiršo, ką reiškia draugiškai šypsotis. Net pats jaunėlis pamirško, ką reiškia valgyti su didele kompanija, o ne tik dviese. Tačiau jis džiaugėsi, kad Yunho stengiasi iš paskutiniųjų. Changmin žinojo, kaip Yunho sunku vėl eiti į priekį ir šypsotis, kai akys yra be gyvybės. Tačiau dabar jo draugas buvo kiek linksmesnis, susidomėjęs. Keisčiausia, kad Yunho pats pirmas pasiūlė pakviesti kitus pavakarieniauti su jais. Kad ir kas tai bebūtų, Changmin jautėsi laimingas vėl atgavęs savo hyungą ir grupės lyderį.
-Ahm, - nedrąsiai pradėjo Yunho.
KAT-TUN vaikinai sustojo ir sužiuro į TVXQ vaikinus, kurie buvo gerokai aukštesni už keturis grupės narius. Kamenashi vėl pasijautė nejaukiai ir nuleido galvą, tačiau išgirdęs Yunho skardų juoką, pakėlė galvą. Kamenashi nusišypsojo. Koki su Maru persimetė žvilgsniais ir pažvelgė tiesiai į Changmin. Šis taip pat nieko nesupratęs kilstelėjo pečiais ir tarė:
-Mes pasitarėm ir nusprendėm, kad gal jūs norite kartu su mumis pavalgyti?
-Mes? - nustebo Taguchi.
-Aham, - laimingas tarstelėjo Yunho.- parodykit mano mylimiausiam jaunėliui, kur galima skaniai pavalgyti. Tada pamiršiu, kad Kamenashi-kun sugadino mano kelnes, - nusijuokė vaikinas.
Kamenashi užsidengė veidą rankomis. Jis vėl buvo susigėdęs, jautė kaip jo žandai dega ir rausta. Už jo nusijuokė Koki ir tyliai sušnabždėjo į ausį:
-Taip ir galvojau, kad kažką prisidirbai.
Kamenashi atsisuko į Koki ir pagiežingu žvilgsniu pažvelgė į jį. Koki dar labiau pradėjo juoktis, o iš paskos jo Taguchi, kuriam greitai buvo užtrenkta, kad užtiltų.
-Tai kaip? - nekantriai tarė Changmin. - Mano pilvas tikrai nori valgyti. - pasiskundė jis ir visi vaikinai nusijuokė.
-Manau, kad turime su jumis eiti, kad atpirktumėme Kame padarytą baisų darbą, - nusijuokė Koki.
-Okay, - iškėlė nykštį apsidžiaugęs Yunho. Jo širdis tiesiog šokinėjo iš laimės, o dar Kamenashi veido išraiškos ir laiminga bei drovi šypsena suteikė Yunho dar didesnės laimės. Jis jautėsi pakylėtai, nes galėjo padėti žmogui vėl pasijuokti.
Kamenashi negalėjo suprasti Yunho. Jis jam atrodė kaip nepažinta ir neištyrinėta Visata, kurioje gausu įvairių planetų, kurios slepia savo paslaptis. Toks Kamenashi atrodė ir Yunho, kurio niekada negali suprasti. Kamenashi matė Yunho arčiau tik šiandien, jiedu persimetė keliais sakiniais, tačiau Yunho jam parodė tiek įvairiausių veidų, kad vaikinas spėjo susidaryti nuomonę apie jį.
Yunho ėjo šalia besijuokdamas, tačiau jo akys klaidžiojo kažkur kitur, matė tai, ko nematė kitų akys. Kamenashi darėsi įdomu. Jis norėjo sužinoti tikrąją priežastį, kodėl Yunho juos pakvietė kartu pavalgyti. Kažkas už to tikrai slypėjo ir Kame turėjo tai išsiaiškinti.
-Koks jis keistas, - burbetelėjo sau Kamenashi. Nors tai pasakė gana garsiai, tačiau per vaikinų klykavimus ir aršias diskusijas, niekas neišgirdo Kamenashi žodžių. Vaikinas visą kelią bandė perprasti Yunho, tačiau negalėjo atsigerėti jo šypsenos. Ir vis dėlto, Kame turėjo pripažinti, kad Yunho tas, kuris puikiai slepia savo tikrąjį „aš“ ir rūpesčius, slegiančius jo krūtinę.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pen. 06 24, 2011 7:39 am

-Kodėl mes einame pėsčiomis, o nevažiuojame mašina? - suniurzgęs burbtelėjo Changmin ir iš karto į jo šoną atskrido Yunho alkūnė. Jaunėlis negarsiai numykė ir susiėmė už šono.
-Mes visada einame čia pėsčiomis, - tyliai atsakė Ueda, kuris ėjo bene pačiame priekyje.
Changmin pagreitino savo žingsnį ir prisiartino prie Ueda-san. Jis tikėjosi išpešti naudingos informacijos apie skaniausią maistą Japonijoje. Kadangi šalia jų kol kas nėra Jaejoong, Changmin su Yunho yra priversti ieškotis pigių užkandinių, kuriose būtų ir skanus maistas ir pigu. Jaunėlis nusprendė, kad daugiau neleis Yunho gaminti maisto, nes jį teks išmesti, o ir pats gaminti nesiruošė, todėl jis naudojosi šia nuostabia proga.
Netrukus prie Changmin ir Ueda prisijungė Koki, kuris buvo tikras maisto ekspertas, jis žinojo parduotuvėlę, kurioje gaminami ir parduodami patys skaniausi šaldyti koldūnai.
Maru su Tagu ėjo už trijų maisto fanatikų. Šie kalbėjosi apie įvairiausius dalykus, planavo, ką veiks rytoj ir kokį filmą vertėtų pažiūrėti kartu. Yunho ir Kame ėjo už jų, tačiau abu vaikinai nepratarė nė vieno žodžio. Kelis kartus Kame buvo atsisukęs į Yunho, kuris vos tik išvydęs jo žvilgsnį jam nusišypsodavo. Vaikinas žvilgčiojo į visai nepažįstamą asmenį, kuris buvo per daug svetimas, kad galėtų šalia jo jaustis gerai, tačiau kažkokia nepaaiškinama jėga Kamenashi traukė prie Yunho.
Gatvėje degė vos keli žibintai, kurie skleidė blausią švieselę, tačiau gatvės nesugebėjo apšviesti. Visur buvo tamsu ir nejauku, todėl vos galėjai įžiūrėti, kur eini. Seni daugiabučiai atrodė dar niūresni nei dienos šviesoje. Dieną daugiabučiai atrodė įprastai seni, netvirti ir niūrus, pastatyti dar tada, kai Kinija ir Sovietų sąjunga buvo įsiveržusi į Japoniją. Jų išvaizda atrodė bauginančiai, menanti siaubingus praeities įvykius, net praėjęs pro juos pasijausdavai nejaukiai, o ką jau kalbėti, kai juose turi gyventi. Naktį jie atrodė dar šiurpesni, apsėsti įvairiausių nelaimingų sielų, tarsi iš siaubo filmų ištraukti.
Dieną jie dar alsuodavo gyvybe, tačiau naktį viskas buvo kitaip. Eidamas pro juos, pajausdavai tokį keistą jausmą, kaip kūną sukausto baimė ir perbėga šiurpuliukai. Daugiabučių buvo gana daug, tačiau pro jų langus švietė vos kelios blausios švieselės, kurios staiga vėl užgesdavo ir netikėtai užsidegdavo. Atrodė, kad šie daugiabučiai apsėsti.
Kamenashi po truputį gūžėsi. Kuo tolyn šia gatve jie ėjo, to jam nesmagiau darėsi. Jis vis dar negalėjo patikėti, kad per tiek metų niekaip nepriprato prie tamsios ir nejaukios gatvės bei tų daugiabučių. Per pastaruosius metus vaikinas stengėsi išvengti susibūrimo šios gatvės kavinukėje. Kaskart, praėjus pro šią nejaukią gatvelę, jį aplankydavo prisiminimai apie Akanishi, kai šis juokaudamas pasakojo vaikinui siaubo istorijas apie daugiabučius, o baigęs istoriją, kai Kame būdavo įbaugintas, stverdavo jį į glėbį ir stipriai suspausdavo. Visi šie prisiminimai vaikinui buvo per daug sunkūs, jo kūnas ir visa esybė buvo beprotiškai pasiilgusi mylimo žmogaus artumo. Kame aplankydavo mintys, kad galbūt nereikėjo paleisti jo, reikėjo sekti paskui jį... Tačiau visa tai jau praeityje. Laiko ratas toliau sukasi sava kryptimi ir niekaip nepriversi jo suktis į kitą pusę ir grąžinti prarastą laiką.
-Ugh! - Kamenashi šoktelėjo, kai pajuto stiprią vyrišką ranką ant savo peties. Jis užsimerkė ir sustojo. Bijojo pajudėti iš vietos, atsimerkti ir surikti draugas. Jo gerklėje buvo gniužulas, kuris trukdė prasiveržti garsui.
-Ech? - Kamenashi ausis pasiekė duslus nustebusio Yunho balsas. - Skauda? - nuėme savo ranką nuo Kamenashi peties. Yunho apėjo Kame ir atsistojo priešais jį. - Kas...? - vaikinas nustebęs stovėjo prie Kamenashi. Yunho nežinojo ką daryti. Jis sutriko. Tarsi mechaniškai prisukta pakilo jo ranka ir greitai jos delnas atsidūrė ant Kamenashi žando. Yunho švelniai glostė vaikino žandą, tarsi bandydamas nuraminti.
Kamenashi lengvai pramerkė akis. Jis vėl grįžo į realybę, kurioje nėra jokių baisių pabaisų ir blogo trokštančių sielų. Vaikinas stovėjo toje pačioje nejaukioje gatvelėje, o tiesiai priešais jį stovėjo Yunho, kuris bandė jį nuraminti. Kamenashi atsiduso ir šyptelėjo.
-Nebebaisu? - švelniu balseliu paklausė Yunho. Vaikinas net pats nustebo, kaip jo balsas gali būti toks švelnus, tačiau tai buvo tik pastangos – jis nenorėjo vėl išgąsdinti Kamenashi.
-Neeh, - ramiai atsakė Kame ir pažvelgė tiesiai Yunho į akis. Vaikinas tik dar kartą įsitikino, kad Yunho yra keistas žmogus. Jo veidas skleidė keistą šilumą, tačiau akys buvo tarsi dvi juodos bedugnės skylės, kuriose, atrodė, galėjai paskęsti ir niekada nebeišsikrapštyti. Kame negalėjo pasakyti, kokį jausmą jos atspindėjo: liūdesį, nusivylimą, džiaugsmą, išgąstį ar meilę. Vaikinas net pats nustebo, kad negali suvokti Yunho pozicijų. Nuo pat vaikystės, Kame, vos pažvelgęs į žmogaus akis, galėdavo pasakyti, ką tas žmogus jaučia ir koks jis yra, tačiau Yunho jam buvo mįslė. Jis niekaip negalėjo perprasti, ką šiuo metu jaučia Yunho ir ko jis nori, jo akys nerodė jokių gyvybės požymių. Tačiau Kamenashi nepasidavė, jis nenuleido galvos, o tik dar atidžiau pradėjo tyrinėti Yunho.
Yunho jautė tvirtą Kamenashi žvilgsnį. Kai šiandien Yunho jį sutiko, jis vaikinui atrodė gležnas berniukas, kuris daug prisikentėjo ir reikalauja apsaugos. Yunho pats to nesuprasdamas pradėjo trokšti jam padėti ir pasirūpinti. Jis negalėjo praleisti pro akis tokio žmogaus, kuriam reikia pagalbos, nors daugelis to nemato – Yunho puikiai atpažindavo žmones, kurie tyliai savyje kenčia, todėl Kamenashi nebuvo išimtis. Tačiau toks tvirtas vaikino žvilgsnis, įbestas į jį, Yunho trikdė. Jis nežinojo, kaip toliau elgtis, todėl leidosi stebimas ir pats nepraleido progos stebėti Kamenashi.
-Tavo akys... - po minučių tylos ir įdėmaus žiūrėjimo tarė Kamenashi.
-Ech? - paklausė Yunho.
-Kodėl jos tokios? - greitai paklausė Kamenashi ir palinko arčiau Yunho veido.
-Kokios?
-Tokios keistos, - Kamenashi dar arčiau palinko. Vaikinas tikėjosi sukelti Yunho kažkokius netikėtus jausmus, kaip išgąstį, nustebimą ar sutrikimą, tačiau jo veido nei vieno iš šio jausmo nebuvo matyti, o tuo labiau jausti. Yunho atrodė visiškai ramus, kaip ir anksčiau, todėl Kame galiausiai pasidavė. Jis atitraukė savo veidą nuo jo, tačiau vis dar jautė vaikino delną ant savo žando. Kamenashi truputį nustebo, jis nesuprato, kodėl Yunho refleksiškai neatitraukė savo rankos nuo jo, kai šis atsimerkė ir pradėjo linkti prie jo. Gal jis nuspėjo jo veiksmus? Kame pakratė galvą, tarsi vydamas šį klausimą kuo tolyn nuo savęs.
Būtent tuo metu Yunho atitraukė savo ranką ir šiek tiek susigėdo. Vaikinas nė nepajuto, kad taip ilgai lietė Kamenashi žandą ir neatitraukė, kai šis linko prie jo. Labiausiai Yunho stebino, kad jis peržengė savo ribas. Vaikinas nuo pat vaikystės mėgo rūpintis už save silpnesniais ir jiems padėti, tačiau niekada neperžengdavo artumo ribų. Yunho – žmogus, kuris sunkiai prisileidžia kitus ir jiems atsiveria. Tačiau kažkas su Kamenashi buvo ne taip. Yunho nė pats to gerai nesuvokdamas įsileido Kamenashi už savo nustatytų ribų. Tai vaikinas puikiai dabar suvokė, tačiau vienintelis geras pasiteisinimas buvo – Kamenashi yra toks pats mėnulis, kaip ir jis, kuris bando savyje sugerti visą skausmą, o prieš kitus būti laimingas ir atspindėti jų džiaugsmą.
-Atleisk dėl rankos, - nusijuokė Yunho.
-Dėkoju, - nusišypsojo ir Kame, - grąžinai mane į realybę, nes buvau išsigandęs šios gatvės istorijos, kurią man pasakodavo ... draugas. - paskutinį žodį Kamenashi ištarė keistai, jis nežinojo, ar Akanishi galima tiesiog vadinti draugu.
-Draugas? - perklausė Yunho.
-Mmmh, - linktelėjo Kamenashi.
-Keista... tu juk... - suglumęs lemeno žodžius Yunho. - Tu anksčiau su mumis nebuvai susitikęs, tiesa?
-Ne, - ramiai atsakė Kamenashi.
-Tada negali būti. - numojo ranka Yunho. - Tavo draugas turi lakią vaizduotę.
-Tikrai, - nusijuokė Kamenashi, prisiminęs visas tas siaubo istorijas, kurias pasakojo Akanishi. Dažniausiai, tiksliau visada, Kame jomis patikėdavo.
-Žinai, aš irgi mėgdavau gąsdinti grupės narį baisiomis istorijomis. Kurį laiką mums visiems teko čia gyventi, tačiau apie skanią užkandinę nieko nežinojom, - pasikasė galvą Yunho ir nusijuokė. Jis pajudėjo į priekį. - Eime, reikia juos pasivyti, - tarė Kamenashi, kuris vis dar stovėjo kaip stabas.
Vaikinas pajudėjo į priekį. Jis stebėjo Yunho nugarą, jis atrodė toks vyriškas ir pasitikintis savimi. Kamenashi bandė suprasti Yunho pasakytus žodžius, tačiau jam vis dar buvo nesuvokiama, kaip tokia populiari grupė galėjo gyventi tokiuose daugiabučiuose. Tačiau, kai Yunho trumpai užsiminė istorijas, jo akys atrodė gyvybingesnės ir laimingesnės. Turbūt čia jis patyrė daug linksmų nuotykių, kurie dabar yra virtę gražiais prisiminimais. Kame nusijuokė, jis troško, kad ir jam ši vieta keltų gražius prisiminimus, o tik ne išgąstį ir skausmingą suvokimą, kad šalia nėra jo mylimo žmogaus.
Yunho ėjo paskui kitus vaikinus. Jis žinojo, kad už jo eina Kamenashi, tačiau nedrįso atsisukti į jį. Yunho puikiai suprato, kad ši vieta vaikinai kelia ne tik išgąstį dėl istorijų, bet ir suteikia jam liūdesio, todėl nenorėjo jo daugiau klausinėti ir leido jam vienam viską apmąstyti. O gal pačiam Yunho reikėjo pabūti vienam su savo prisiminimais. Vaikinas prisiminė kiekvieną gatvės vingį, daugiabučių kampus ir keistus medžius. Čia jis su savo grupės nariais praleido daug gražių akimirkų, čia skambėjo jų nevaldomas juokas dienomis, o naktimis baimės šūksniai. Yunho prisiminė, kaip gąsdindavo Jaejoong, kuris greitai viskuo patikėdavo ir susigūždavo kaip mažas šuniukas. Tačiau linksmiausia būdavo gąsdinti Junsu. Jungtinė Yunho, Changmin ir Yoochun komanda pripasakodavo įvairiausių istorijų, o po to skleisdavo įvairiausius garsus. Junsu tiesiog pamišdavo iš siaubo, tuomet lėkdavo pas Jaejoong, o tada jie palįsdavo po anklodę ir sėdėdavo apsigaubę tol kol nepasigirsdavo Yunho, Yoochun ir Changmin juokas. Ir taip būdavo kiekvieną naktį, tiedu niekada nepasimokydavo. Yunho sau nusišypsojo, jis tikrai pasiilgo tokio vaikiško lengvabūdiškumo.
Prieš Yunho ėjusi kompanija sustojo, todėl Yunho ir Kame sugebėjo juos greitai pasivyti, šiek tiek paspartinę žingsnį. Visi 7 žmonės stovėjo prieš mažą užkandinę, kuri atrodė labai paprastai ir netvarkingai, tačiau iš jos vidaus sklido nuostabūs kvapai, kurie privertė kiekvieno vaikino pilvą sugurgti.
-Į vidu visi, - sukomandavo linksmai Ueda ir pats pirmas įbėgo į užkandinę. Changmin nieko nelaukęs patraukė paskui jį.
Nakamaru išsižiojęs stebėjo Ueda-san, kuris atrodė toks keistai laimingas. Taguchi taip pat tai pastebėjo ir susižvalgė su Maru. Abu vaikinai stovėjo išsižioję, kol Koki juos pastūmė.
Kamenashi taip pat pastebėjo keistą grupės nario elgesį. Jis nebuvo prie to pripratęs. Nesvarbu, kad Ueda jau prieš kelis metus pasikeitė, tapo daug linksmesnis ir daugiau kalbėdavo. Tačiau dažniausiai visa tai jis darydavo tik dėl žmonių, kurie stebėdavo grupės gyvenimą ir vadinosi fanais. Ir vis dėlto už scenos, nuolatiniame gyvenime, Ueda buvo toks pats susikaustęs, retai kalbantis ir mažai besijuokiantis. Jis į daugumą dalykų žiūrėdavo rimtai, tačiau šį savo būdą stengdavosi paslėpti kuo giliau savyje.
-Koks jis linksmas, - sau burbtelėjo Kame.
-Ueda-san? - Yunho priėjo arčiau Kamenashi. Vaikinas galėjo jausti jo kvėpavimą savo kakle. Tai jį vertė jaustis nejaukiai, todėl nusišypsojo ir paskubino užeiti į užkandinę. Yunho laimingas nusekė paskui Kamenashi ir uždarė užkandinės duris, vos tik įėjo į vidų.
Užkandinė buvo beveik pustuštė. Sėdėjo vos keletas vyresnių žmonių, kurie ramiai baiginėjo savo maistą arba gėrė ryžių degtinę. Niekas nekreipė dėmesio į ką tik atėjusius jaunuolius, o užkandinės savininkė palydėjo juos su šypsena ir parodė kur atsisėsti. Pats pirmas prie stalo pliuptelėjo Changmin, kuriam jau beveik seilė byrėjo iš burnos. Šalia jo atsisėdo Taguchi ir Ueda, Nakamaru atsisėdo ant galinės staliuko kėdės, o iš kito stalo šono susėdo Koki, Yunho ir Kame. Vaikinai nieko nedelsdami užsisakė po bliūdą ramen, miso sriubos ir didžiulę suši lėkštę. Changmin buvo toks išalkęs, kad paėmė didžiulę lėkštę koldūnų su moliūgu. Šalia maisto visi, išskyrus Yunho, užsisakė po ryžių degtinės mažiuką buteliuką. Nedelsdami vaikinai kibo valgyti savo maisto. Visi buvo tokie išalkę, kad nė nesivargino kalbėtis ar laikytis stalo etiketo.

Praėjo beveik valanda ir penkiolika minučių, kai septyni vaikinai sėdėjo prie bendro stalo. Visi jau buvo sočiai prisivalgę, tačiau Changmin vis dar buvo negana. Kol kiti gėrė ryžių degtine ir sultis, Changmin kimšo dar daugiau maisto sau į pilvą. Karts nuo karto, kuris nors iš KAT-TUN narių žvilgtelėdavo į ryjantį Changmin ir susižavėjimo pilnomis akimis nurydavo seiles.
-Min-ah, gal jau užteks? - vos ne maldaujamu balseliu paklausė Yunho.
-Aš noriu valgyti, - suniurzgėjo Changmin ir toliau kimšo.
Yunho atsiduso. Išsitraukė iš kišenės piniginę ir pradėjo tikrinti likusios pinigus. Yunho dar kartą atsiduso.
-Min-ah, duok savo piniginę, - ištiesė ranką Yunho, prašydamas savo jaunėlio pinigines.
-Tu hyungas, tu ir mokėk. Esi už mane atsakingas, - pilna burna suburbėjo Changmin.
Yunho dar kartą atsiduso ir pradėjo skaičiuoti lėkštes bei savo pinigus, kurių buvo tikrai per mažai, kad už viską sumokėtų.
-Min-ah, man neužteks pinigų, - susinervinęs tarė Yunho korėjietiškai.
-Tegu jie sumoka už savo, - atsakė korėjietiškai Changmin nė nepakeldamas akių.
-Tai nemandagu... mes juos pakvietėm, - išraudęs tarė Yunho.
-YAH! Hyungai, tu esi grupės lyderis ir mano hyungas, todėl pasirūpink manimi ir duok ramiai pavalgyti, - pakėlęs galvą nuo maisto pakeltu tonu tarė Changmin.
Yunho nuleido galvą. Changmin, kaip visada, buvo nesupratingas ir arogantiškas, išlepintas vaikas. Kad ir koks jis subrendęs stengdavosi atrodyti pastaruoju metu, kartais jis elgdavosi kaip tikras vaikas. Yunho žinojo, kad jis niekada nesuaugs ir nesupras, ką reiškia rūpintis kitais, bet jam tai netrukdė, tik kartais paimdavo pyktis, kad Changmin į viską žiūri taip neatsakingai.
-Nesijaudink, aš sumokėsiu už savo narius. Vėliau atsiskaitysime, - šnibždėdamas tarė Kamenashi ir mirktelėjo Yunho.
-Tu moki korėjietiškai? - nustebęs patyliukais paklausė Yunho.
-Šiek tiek. Draugo mama pakvaišusi dėl Korėjos, - nusišypsojo Kamenashi.
Yunho linktelėjo ir nusišypsojo. Jis vis dar nerimavo, kad neužteks pinigų susimokėti už jo ir Changmin maistą.
Yunho palinko prie Kamenashi ausies ir švelniai paklausė:
-Galėsi paskolinti pinigų, jei mano neužteks? Šiandien negavome dar algos.
Kame nusišypsojo ir linktelėjo.
-Kame, mes jau einam. Koki užmigo. Padaugino ryžių degtinės. Eini su mumis? - pakilo nuo kėdes Maru, tempdamas Koki nuo suoliuko.
-Kaip dėl maisto? - susidomėjo Taguchi.
-Sąskaita pasirūpinta, - patikino Kamenashi.
Yunho atrodė nervingas. Jis nežinojo, kaip elgtis, todėl kiek galėdamas švelniau paklausė Changmin:
-Min-ah, baigei valgyti?
-Mano pilvas dar tuščias. Juk namuose nieko nėra, - pilna burna tarė Changmin ir žvilgtelėjo į jį šuniuko akytėmis.
-Koks jis mielas, kai valgo, - neištvėrė Taguchi, tačiau greitai jam buvo trinktelta iš Uedos rankos.
-Maru, Tagu, Ueda-san, eikit namo ir parveskit saugiai Koki namo. Aš dar pasiliksiu. Noriu daugiau ryžių degtinės, - nusišypsojo Kamenashi.
Yunho atsistojo ir visiems išeinantiems nusilenkė su šypsena veide. Jis džiaugėsi, kad Kame pasiliko su juo ir Changmin. Ir kartu jautėsi labai nepatogiai, kad Changmin tiek daug ryja ir visai nekreipia dėmesio į kitus asmenis. Galbūt taip Changmin išliejo savo liūdesį dėl to, kad pasiilgo Jaejoong, Yoochun ir Junsu.
Kamenashi užsisakė dar kelis buteliukus ryžių degtines ir dar labiau apgirto. Yunho vienintelis sėdėjo, kuris nieko nedarė: jis nenorėjo valgyti, o gerti irgi netraukė. Staiga jis pajuto Kamenashi ranką ant jo peties. Yunho atsisuko į jį ir pamatė jo liūdną veidą:
-Kodėl tu negeri? Tau juk liūdna, tiesa? - apgirtęs pratarė Kamenashi.
-Aš visus 6 mėnesius gėriau daugiau nei man galima. Tie šeši mėnesiai man buvo patys liūdniausi ir sunkiausi. Vaikščiojau tiek daug, pamačiau tiek daug įvairių vietų savo šalyje, kurių net nežinojau. Prisiminiau savo paauglystę, kaip gyvenau gatvėje... kaip sutikau jį savo gyvenime, kaip pradėjau juo rūpintis ir jis tapo man brangesnis už mano pačio gyvenimą...
-Aš žinau... mačiau ir girdėjau. Jis yra vienas iš tų, kurių čia nėra... Aš žinau, - liūdnai tarė Kame.
-Kame, kodėl tu toks paslaptingas? - Yunho pažvelgė jam į akis, kaip tą kartą gatvėje. - Tu atrodai toks silpnas, bet neverki iš sielvarto, nors tavyje jo daug. Kur dingo tas žmogus?
Kamenashi nurijo seilių gumulą gerklėje. Jis norėjo apsimesti ir nekalbėti apie Akanishi. Jis nė nesuprato, iš kur Yunho žino apie tai, kad šalia jo buvo kitas žmogus.
-Koks žmogus? - Kame apsimetė per daug girtu, kad suprastu.
-Tas, kuris buvo išvažiavęs į Ameriką... Aš prisimenu. Man Jaejoongie rodė nuotrauką ir ji dabar stovi mano akyse. Aš prisimenu šešis žmones, tačiau tavo ir kito vaikino veidai buvo tokie liūdni... Tas vaikinas, jis tau suteikė skausmo. Jis tau nėra paprastas draugas, tai tas draugas apie kurį tu šiandien užsiminei... Kodėl tu taip kenti? - Yunho pats nė suvokdamas pradėjo veltis į kito žmogaus asmeninius reikalus, tačiau jis nenorėjo matyti tokio mielo žmogaus taip kenčiančio. Tai buvo tiesiog neteisinga ir nesuprantama.
-Tu nieko nežinai, - tyliai tarė Kamenashi ir atsigėrė ryžių degtines. - aš jį paleidau. Jam to reikėjo, aš noriu būti laimingas už jį... Aš tikrai labai stengiuosi, - Kamenashi akyse pasirodė ašaros. - Bet tu... tu pažiūrėk į save... Tu būni nutolęs nuo šio pasaulio, kažkur toli. Stengiesi būti rūpestingas kitiems, stiprus, tačiau tavo mintys blaškosi prie vieno iš tų vaikinų... Ką tu pats darai? Bandai save apgaudinėti? Abu mes esame iš to pačio molio drėbti. Abu esame kvailiai, kurie kenčia ir stengiasi tai neigti. Tave irgi paliko...
-Manęs nepaliko, - tyliai tarė Yunho. - jis grįš. Kai viskas susitvarkys... Jis ir kiti du grįš, o tada mes vėl būsim kartu. Aš tuo tikiu ir tuo tiki visi. Tik reikia laiko... Tu nežinai, kaip sunku pas mus ir ne visi gali tai iškęsti. Jei galėčiau, visus išvaryčiau iš tos kompanijos ir saugočiau amžinai, atkentėčiau už juos, bet negaliu. - Yunho nuleido galvą.
Kamenashi staiga pasijuto kaltas, kad jį taip užsipuolė. Vaikiną kažkokia nepaaiškinama jėga traukė prie Yunho. Jis taip stipriai norėjo atsiprašyti, tačiau nerado tinkamų žodžių. Changmin į jį kreivai dėbsojo ir atrodė, kad tuoj šoks ant jo ir trenks į veidą, tačiau jis galiausiai nuleido galvą ir pradėjo baiginėti savo desertą.
Kamenashi atsipūtė. Jis pasijuto ramiau, kad Changmin nieko nesakė. Tačiau kaltės jausmas vaikino neapleido. Kamenashi palaukė, kol bus tinkama akimirka ir puolė apkabinti Yunho. Kitaip jis negalėjo atsiprašyti, tik šitaip. Jo širdis plakė kaip pasiutusi ir jis jautė, kad Yunho tapo jam per daug artimas žmogus. Nors jie tik ką tik susipažino, tačiau viskas atrodė taip paprasta ir pažįstama.
Yunho uždėjo savo rankas ant Kamenashi liemens ir stipriai jį suspaudė. Jis rado žmogų, kuriam taip pat skauda širdį dėl meilės, kuris taip pat kenčia nuo vienatvės ir stengiasi su savimi kovoti. Yunho pradėjo jam jausti prieraišumą. Šis jausmas buvo stipresnis už paprastą rūpestį ir saugojimą, vaikinas jautė, kad Kame yra tas žmogus, su kuriuo gali pasidalinti savo skausmu ir pasišnekėti, jis jautė, kad Kame jam gali padėti ir žinojo, kad Kamenashi irgi reikalingas Yunho artumas ir šiluma. Jau seniai Yunho nejautė iš žmogaus tokio reikalavimo meilės ir supratingumo bei rūpesčio. Yunho sau mintyse prisiekė, kad jis pasirūpins Kame, pradės jį saugoti ir bet kokiu atveju suras jo mylimą vyrą.
-Yunho-ssi, Kamenashi-san miega, - ramiu balsu tarė Changmin.
-Rimtai? - nusijuokė Yunho. Vaikinas atsargiai nuėmė Kamenashi nuo savęs ir atrėmė į sieną.
-Hyung, piniginė. Sumokėk už maistą. - be jokio rūpesčio veide tarė Changmin.
Yunho nedrąsiai išėmė iš Kamenashi pinigines pinigus ir sudėjo su savo, o tada padavė užkandinės šeimininkei. Ši nusišypsojo atsidėkodama.
-Ką dabar darysim? - sutrikęs Yunho paklausė Changmin, kai jiedu, nešdami Kamenashi, išėjo iš užkandinės.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Sk. 06 26, 2011 5:50 am

Saulė buvo ką tik patekėjusi, tačiau jos silpni spindulėliai veržėsi pro įvairiausius tamsius kampelius ir po truputį žadino visus gyvus organizmus. Štai keli vabaliukai jau pradėjo ropoti medžių šakelėmis ir lapais, ant kurių dar matėsi ryto rasos pėdsakai. Paukščiukai savo lizduose pradėjo čirkšti, prašydami savo tėvelių valgyti. Girdėjosi paukščių giesmės, kurios vertė kelti kitus gyvūnus. Štai sulojo šuo kaiminystėje, sukniaukė išalkusi benamė katė. Pirmosios gėlės tiesė savo stiebelius kuo aukščiau, kad gautų daugiau saulės spindulių. Jų pumpurėliai po truputį skleidėsi ir pradėjo džiugintu visus gyvus organizmus savo įvairiaspalviais žiedais.
Pro tamsiai raudonas naktines užuolaidas pasirodė pirmieji saulės spinduliai. Jie buvo raudoni kaip prisirpusios vyšnios. Raudona šviesa apšvietė gana erdvų baltų sienų kambarį, kuris atrodė gana tuščias: viena dvigulė lova, staliukas, komoda ir televizorius. Ant grindų buvo primėtyta daug drabužių, gulėjo keli parduotuvės maišai, dantų pastos tutelė, dantų šepetėlis, kelios poros kojinių. Kambarys atrodė gana prabangus, tačiau netvarkingas. Netgi lova buvo taip stipriai sujaukta, kad negalėjai atskirti kur paklodė, o kur antklodė.
Šioje netvarkingoje lovoje miegojo Kamenashi. Jis bandė antklode užsidengti visą galvą, kad jo netrikdytų patekėjusios saulės spinduliai. Vaikinas apsivertė ant pilvo. Jo kojos buvo visiškai nuklotos, matėsi šiek tiek nuogo užpakalio. Taip pat galimėjo pastebėti jo nugarą, kurią dengė kampelis antklodės. Puikiai matėsi stubura linija, kuri buvo tokia tiesi ir elegantiška, kad galėjai pasakyti, jog tai pati seksualiausia nugara. Stuburo išlinkimas ėjo tiesa užpakaliu. Kame užpakalis nebuvo riestas ir didelis, tačiau nuogas jis atrodė dar patrauklesnis, nei kada galėjai įsivaizduoti. Atrodė, kad nuogas Kamenashi kūnas nuo galvos iki kojų buvo sukurtas kokio nors Da Vinčio, kuris bandė žvelgti į antiką ir pavaizduoti modernų žmogų antikos tobulų linijų tobulume. Nuogas vaikinas – tikras meno kūrinys.
Galiausiai Kame pasidavė. Jis nusimetė antklodę nuo savo galvos ir atsiduso. Pakėlė galvą nuo pagalvės ir pramerkė akis. Akyse pasidarė taip raudona, kad jis vėl užsimerkė. Po kelių sekundžių vėl atsimerkė ir bandė suprasti, kur jis atsidūrė. Visa ta betvarkė jam atrodė tokia nepažįstama, o ir kambarys buvo per daug prabangus, todėl jis negalėjo priklausyti kuriam nors grupės nariui. Kamenashi atsisėdo ir apsidairė. Ši vieta jam buvo nepažįstama. Jis pasuko galvą ir staiga pajuto nežmonišką dilgsėjimą joje.
-Auč, - numykė vaikinas ir pasikasė savo susivėlusius plaukus, kurie stovėjo, kaip po elektros iškrovos. Jo galva tiesiog degė nuo skausmo, tačiau jam reikėjo susivokti, kas čia vyksta, kaip jis čia atsidūrė ir kur jis iš viso yra.
Kamenashi pakilo nuo lovos. Neapsisiautęs antklodės jis visiškai nuogas pradėjo tarp išmėtytų drabužių susirasti savo drabužius, tačiau kiekvienas pakeltas drabužis atrodė keliais dydžiais per didelis ir visiškai ne jo stiliaus. Net ir trumpikės atrodė kažkokios keistos. Kamenashi suprato, kad čia gyvena kažkoks žmogus, kurio jis neprisimena. Vaikinui piršosi mintis, kad galbūt gatvėje jį užkabino kažkoks keistas vyras, parsivedė jį čia apgirtusį ir jiedu... Kame labiausiai bijojo, kad jis su šiuo nepažįstamuoju permiegojo. Jis beviltiškai apžvelgė kambarį, bandydamas surasti savo daiktus, tačiau tai buvo beviltiška. Tokia netvarka.
Staiga pajudėjo durų rankena. Kamenashi sukluso. Jis sustingo savo vietoje ir laukė, kas pasirodys pro duris. Vaikino širdis daužėsi kaip pašėlusi. Kamenashi troško kuo greičiau susirasti savo daiktus, apsivilkti ir dingti iš šio buto, kol dar žurnalistai nesusekė jo buvimo vietos. Šiais laikais žurnalistai netgi žino, ar jis grįžta namo miegoti, ar lieka kažkur kitur.
Durys pagaliau plačiai atsilapojo. Tarpduryje pasirodė aukštas vaikinukas su plačia šypsena:
-Kame-san, laikas... - jo žodžiai užstrigo gerklėje, o plati šypsena dingo iš veido, o jo veidas tapo niūrus, kaip nepatenkinto seno bambeklio. Kamenashi puikiai pažino tą vaikiną. Jis buvo jaunėlis iš Tohoshinki. Changmin vardu. Staiga Kamenashi mintyse atgaivino praėjusį vakarą, kaip jie visi valgė užkandinėje, kad Kamenashi gėrė, po to kalbėjosi su Yunho apie meilę ir draugystę bei patirtą skausmą. Vaikinas puikiai prisiminė apsikabinimą, o toliau viskas tapo miglota. Tačiau nuo Kamenashi krūtinės nusirito sunkus akmuo. Jis džiaugėsi, kad Yunho ir Changmin jį atsivedė į savo namus, tačiau jo veidas tapo raudonas kaip krabas, vis dėlto jis pridarė daug bėdų šiems vaikinams.
-Aish, - Kame pasikasė galvą ir droviai nusišypsojo. - Labas rytas! - drąsiau tarė jis.
-Dėl Dievo meilės, - Changmin užsidengė rankomis sau akis. - apsirenk... kuo nors. Kai būsi ne su Adomo kostiumu, ateik papusryčiauti... - Changmin apsisuko. - Išvarysit visi mane iš proto ir sutraumuosite. Aš dar vaikas, pogalais! - išeidamas pro duris sumurmėjo vaikinas.
Kamenashi veidas tapo dar raudonesnis nei buvo anksčiau. Jis greitai susirado apatinius, kurie priklausė kažkuriam iš dviejų vaikinų. Apatiniai buvo keliais dydžiais per dideli, todėl Kamenashi su jais jautėsi kaip su Karlsono kelnėmis. Tačiau tai buvo geresnis variantas, nei prisidengusiam antklode ateiti prie pusryčių stalo.
Kamenashi nedrąsiai išėjo pro kambario duris ir atsidūrė svetainėje-virtuvėje. Jis matė, kaip Yunho su pižaminėm kelnėm daro tris puodukus arbatos bei kažką verda. Yunho šiandien atrodė nepaprastai linksmas ir žvalus. Kame susimąstė, ar visada rytais Yunho atrodo toks žavus ir laimingas vyras. Vaikiną užklupo pavydas, jis pavydėjo Changmin, kad jis turi progą kiekvieną rytą matyti tokį paprastą, nesipraususį Yunho.
-O! - Yunho pamatė Kamenashi, stovintį visai netoli jo ir atidžiai jį stebintį. - Labas rytas, Kame-san, - nusišypsojo Yunho.
-Labas rytas, - nedrąsiai šyptelėjo Kamenashi ir dar labiau priartėjo prie Yunho.
-Sėskis, - bedė pirštu į šalia jo stovinčią kėdę. Kamenashi, kaip paklusnus šunytis, atsisėdo ant kėdės ir žvilgtelėjo į Yunho. - Kaip miegojai?
-Gerai... - nutęsė Kamenashi.
-Skauda galva? - susirūpinęs palinko Yunho prie jo.
Kamenashi linktelėjo, o Yunho jam nusišypsojo. Šis nuėjo prie spintelės, ištraukė buteliuką su kažkokiu keistu skysčiu ir įpylė jį į verdantį vandenį. Yunho veide spindėjo šypsena, pirmą kartą po tiek daug laiko jis jautėsi naudingas. Šiandien vaikinas atsikėlė dar anksčiau nei patekėjo saulė, susirado šaldytuve įvairiausius produktus ir prisiminė, kaip Jaejoong jį mokė daryti sumuštinius, kurie būna sotūs ir labai skanūs. Nors Changmin juo nepasitikėjo, tačiau Yunho labai smarkiai norėjo parodyti svetingumą ir nors šiek tiek pradžiuginti Kamenashi. Yunho per pastaruosius metus troško vėl jaustis tėvu ir būti naudingas, tačiau visi tik jo šalindavosi, liepdavo pailsėti nuo spaudimo. Tačiau Yunho nenorėjo atsipūsti, kuo daugiau jo visi šalindavosi ir palikdavo vieną, tuo jis šiurkštesnis ir liūdnesnis tapdavo. Yunho nenorėjo būti išmestas, kaip panaudotas daiktas, jis nenorėjo, kad jo gailėtųsi ir matytų, kaip jam sunku. Ilgą laiką vaikinas taikėsi su tokiu elgesiu, nes jis negalėjo nuslėpti savo jausmų. Tačiau dabar jis vėl tvirtai stovėjo ant kojų, tvirtai žinojo savo tiesas ir neleido, kad blogos šnekos sugadintų jo svajones. Bet kartu jis žinojo, kad be Changmin, visas jo pasaulis dar kartą apsisukti aukštyn kojomis.
Yunho nuėmė nuo ugnies keistos spalvos viralą ir padėjo ant spinteles, kad atvėstų. Sumuštiniai jau buvo beveik baigti padaryti, arbata pritaisyta, viralas taip pat tuoj bus paruoštas. Yunho dar kartą žvilgtelėjo į pusnuogį Kamenashi ir šiek tiek paraudęs tarė:
-Atleisk už betvarką kambaryje.
-Nieko, - nuleidęs galvą teištarė Kamenashi, - turi daug drabužių.
-Tiesą pasakius, nė nežinau, ar visi jie mano, - pasikasė pakaušį Yunho ir skardžiai nusijuokė.
-Hyungai, jau valgyt? - iš vonios išlindo šlapias Changmin. Kamenashi nurijo seiles ir akimis rydamas žiūrėjo, kaip Changmin džiovinasi plaukus su rankšluosčiu ir apsivelka marškinėlius.
-YAH! - Changmin atšoko metrą atgal, kai pamatė sėdintį pusnuogį Kamenashi. - Tu juk su apatiniais, tiesa? - išsigandęs pakraipę galvą Changmin.
-Aš atsiprašau už rytinį vaizdą, - atsistojo Kamenashi ir nusilenkė.
-Tai buvo tiesiog košmaras... - Changmin priartėjo prie Kamenashi. - kodėl visi taip mėgsta mane erzinti?
-Min-ah, juk mes visi vyrai, - nusišypsojo Yunho savo jaunėliui.
-Ačiū, aš dar noriu išlikti tikru vyru... - paputė lūpas Changmin.
-Yah, o ką gi tu vakarais veiki su Minho ir Kyuhyun, aaa? - Yunho veide pasirodė velniška šypsenėlė.
-Hyung! - maldaujamai suriko Changmin.
-Gerai, gerai. Sėsk ir valgyk, - ramiai tarė Yunho ir nuėjo kiekvienam įdėti po sumuštinį.
Changmin atsisėdo ir nužvelgė Kamenashi nuo galvos iki kojų. Jis įtariai pažiūrėjo į Kamenashi apatinius, kurie ant jo kabėjo kaip ant pakabos. Tada nusisuko ir prunkštelėjo, kaip arklys, tardamas Yunho:
-Hyung, čia mano apatiniai!
-Ech? - Yunho atsisuko į Changmin ir išsigandusiu veidu pažvelgė į jį. - Kaip tai?
-Hyung, tu vėl sumaišai mano daiktus su savo! - be jokios vilties balse pasakė Changmin ir puolė valgyti sumuštinį, kurį Yunho buvo ką tik padėjęs ant stalo.
Kamenashi valgė tylėdamas, jis nedrįso pratarti nė vieno žodžio. Changmin ir Yunho nebuvo vieni iš tyliausių, todėl jiedu nuolatos kalbėjosi apie įvairiausias dramas, anime, filmus ar žaidimus. Kiekvienas turėjo ką pasakyti ir apie ką padiskutuoti. Jiedu jautėsi visiškai laisvai šalia Kamenashi, tarsi apmiršę vakarykštį įvykį užkandinėje. Viskas vaikinui atrodė taip keista ir nepatirta. Kamenashi jautėsi atėjęs į visiškai kitą erdvėje, kurioje jis neturi savo vietos. Kame niekada neturėjo tokių triukšmingų ir kartu nepaprastai laimingu pusryčiu su specialiu žmogumi. Dažnai ryte Kamenashi svajodavo, kaip jis ir Akanishi atsisės prie stalo ir besišnekučiuodami ir išdykaudami valgys pusryčius. Tačiau realybė buvo kitokia, nei jis to tikėjosi. Akanishi dažnai ilgai miegodavo arba valgydavo pusryčius žiūrėdamas televizorių, visiškai nekreipdamas dėmesio į savo draugą, kuris kas kartą pusryčiams sugaišdavo tris valandas. Akanishi buvo per daug šaltas ir atsainus, tačiau Kamenashi negalėjo jį nustoti mylėti vien dėl tokio smulkaus reikalo, jis žinojo, kad daugiau niekas Akanishi taip mylės, taip kaip myi jį Kamenashi.
Taip pat Kame retai pusryčiaudavo su savo grupės nariais, nes kiekvienas turėdavo po savo namus, kuriuose jie pavalgydavo. O tomis retomis dienomis, grupės pusryčiai visada būdavo tylus. Net ir daugiausiai kalbantis Taguchi būdavo susikoncentravęs tik į maistą ir kaip greičiau pavalgyti. Todėl šis rytas Kamenashi buvo nepažintas, toks keistai malonus jausmas, kai aplink tave šneka žmonės ir valgo namuose pagamintą maistą.
Yunho pakilo nuo kėdės, nurinko nuo stalo indus ir pakišo juos po šaltu vandeniu, bėgančiu iš kriauklės. Changmin taip pat pakilo nuo kėdės ir priėjo prie Yunho. Jis pasiėmė rankšluostį ir pradėjo šluostyti Yunho išplautus indus. Kamenashi sėdėjo kaip statula, nes tiesiog nežinojo, ką gali daryti ir kaip jam elgtis. Vaikinui atrodė, kad Yunho ir Changmin yra susigyvenę ir pripratę taip elgtis kiekvieną rytą, todėl Kamenashi jautėsi kaip trečias nereikalingas ratas, kuris niekam nereikalingas. Jis tik trukdė jiems ir užėmė bereikalingos vietos. Ką jau kalbėti apie jų rūpestį. Tik Kame galėjo taip apsigėdyti prieš juos.
Kamenashi jautėsi taip nejaukiai, kad atstūmė kėdę ir ruošėsi eiti į kambarį.
-Tavo drabužiai jau išdžiuvę, - normaliu tonu tarė Changmin. - Tuoj atnešiu, - jaunėlis numetė rankšluostį ir nubėgo į balkoną, kur kabėjo Kamenashi drabužiai. Changmin juos greitia nukabino ir padavė tiesiai vaikinukui į rankas. - Imk, nemanau, kad reikia juos lyginti, bet tikiuosi, kad užstačiau gerą programą ir jie nesusitraukė ir neišsitampė. - nusišypsojo Changmin ir grįžo prie Yunho.
Yunho atsisuko į Kamenashi ir šyptelėjo. Vaikinas spėliojo, kad Kame jaučiasi nelabai jaukiai ir yra labai tylus, todėl kažkaip turėjo parodyti jam dėmesį. Yunho žvilgtelėjo į Changmin ir jam atsidėkodamas šyptelėjo, Changmin numojo ranka ir toliau šluostė indus. Yunho Changmin pažinojo maždaug 10 metų, todėl buvo pripratęs prie jo nemandagaus elgesio, tačiau Kamenashi šalia jų buvo visiškai naujas žmogus ir vyresnsi dvejais metais už Changmin, todėl jaunėlio elgesys buvo tiesiog apmaudus. Yunho niekada nebandė piršti Changmin savo nuomones ir savo elgesio ypatybių, su juo visi tiesiog taikstėsi. Jaunėlis nebuvo blogas žmogus, jis tieisog buvo per daug mylimas tėvų ir visų jo hyungų, kurie jam nuo pat atvykimo į SM kompaniją duodavo, ko tik jis užsigeisdavo. Yunho aukojo savo balsą, kad tik jaunėlis galėtų žiūrėti savo mylimus specialius video, jį visuomet pridengdavo ir gaudavo pylos patys vyriausieji, kurie gadina jaunėlį. Nors Changmin niekada atvirai nesakydavo, kaip myli savo hyungus, tačiau visi puikiai žinojo jo meilę. Kartais jo meilė pasirodydavo pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis. Yunho reikėjo, kad Changmin būtų šalia jo. Ir Changmin buvo ta atrama, už kurios Yunho stverdavosi užkliuvs už gyvenimo akmenuko.
Po kelių minučių Kamenashi išėjo iš vonios nusiprausęs, susišukavęs ir apsirengęs savais drabužiais. Jo drabužiai buvo visiškai švariai išskalbi. Vaikinas išgirdo Yunho ir Changmin balsus iš kambario, kuriame jis miegojo. Kamenashi netvirtai pravėrė duris ir pažvelgė į abu vaikinus, kurie kaip pašėlę tvarkė lovą ir visus išmėtytus drabužius.
-At... siprašau, - nedrąsiai pratarė Kame su šypsena veide.
-O! Drabužiams viskas gerai? - atsisukęs į jį nusišypsojo Yunho.
-Aham, - linktelėjo Kamenashi.
-Tu apvėmei savo drabužius ir manuosius, - nė neatsisukęs burbtelėjo Changmin. - pasisekė, kad tavieji išsiskalbė, nes mano švarkas su didžiausiu plėmu. - Changmin atsisuko į Kame ir pakėlė antakį.
-Min-ah, nebūk nemandus. Prisimink Yoochun-ah... - iš Yunho veido staiga išnyko šypsena. Ją pakeitė kažkoks nepaaiškinamas liūdesys ir skausmo išraika, kuri po to virto į ilgesį. - Beje, kaip miegojai? - vėl stengdamasis atrodyti linksmai paklausė Yunho.
-Puikiai, ačiū. Atleiskite, kad užėmiau kažkieno iš jūsų lovą, - droviai nusišypsojo Kame ir priėjo arčiau jų, kad padėtų tvarkytis.
-Užėmei mūsų abiejų lovą. - burbtelėjo Changmin ir pakėlė nuo grindų vieną juodą kojinę. - Hyung, kiek kartų sakiau, kad mesk savo prakaituotas kojines į skalbinių dėžę! - Changmin su keliais pirštais pakėlė dar vieną kojinę ir išsinešė jas iš kambario.
Yunho išraudo ir pasikasė galvą. Tuomet tarė Kamenashi:
-Atleisk jam. Chanmin-ah kartasi būna labai nesvetingas, bet jis nėra blogas vaikis.
-Jis tikrai jaunesnis už tave? - nustebęs paklausė Kamenashi.
-Uhum, bet per šiuos metus pradėjo elgtis kaip mano žmona ir pastoviai niurzga, jei ką ne taip padarau ar ne ten sudedu, kur reikia, - nusišypsojo Yunho ir pradėjo lankstyti nuo grindų pakeltą megztinį.
-Jūs miegate vienoje lovoje? - lankstydamas džinsus paklausė Kamenashi.
-Uhum, mes įpratę,. Kažkada Korėjoje su mumis dviem gyveno dar 20 žmonių, todėl dalintis lova nėra problema... Na, bent jau kuriam laikui, nes su Changmin-ah neįmanoma miegoti. Jis nuolatos kalba per miegus apie savo maistą, liepia man jam kažką atnešti ir spardosi. - skundėsi besijuokdamas Yunho.
-YAH! O pats kaip miegi! Atmerktomis akimis ir dar išsižiojęs, ką jau kalbėti apie tai, kad pradėjai naktimis lovoj šokti, - užriko iš vonios Changmin.
Kamenashi nusijuokė. Jis toliau kartu su Yunho lankstė drabužius, kol Changmin iš kambario išnešdavo dvokiančias Yunho kojines ir pamerkdavo jas į šaltą vandenį vonioje. Kamenashi patiko tokia namų ruoša. Ji atrodė tokia kasdieniška, linksma ir šeimyniška. Jau kurį laiką vaikinas norėjo pasijausti, kaip šeimos dalis, tačiau pastaruoju metu visi jį atstumdavo, o gal jis juos atstumdavo. Su Changmin ir Yunho viskas buvo paprasčiau. Kamenashi buvo daug skaitęs apie jų situaciją, o vakar anktį sužinojo dar baisesnes jų paslaptis, tačiau šie du vaikinai gyveno tik šia diena. Netgi Yunho liūdnas ir ilgesingas veidas po sekundės pragiedrėdavo ir vėl šviesdavo. Nesvarbu, kokie dideli rūpesčiai jų pečius slėgė, tačiau jie atrodė šviesios asmenybės. Kamenashi jiems pavydėjo. Jis negalėjo niekaip paslėpti savo širdgėlos, kartais netgi akivaizdžiai rodydavo visiems, kaip jis kenčia nė negalvodamas apie kitų grupės narių jausmus. Kame buvo savanaudis.
-Vaaach, - pliuptelėjo ant lovos Yunho. - pagaliau sutvarkėm betvarkę, kurią aš pridariau. Dėkui, Kame-san, už pagalbą, - Yunho pliaukštelėjo Kamenashi per šlaunį.
Kame jam nusišypsojo ir tarė:
-Nėr už ką. Juk jūs manimi vakar pasirūpinote.
-YAH! - atlėkė rėkdamas Changmin. - Hyung, pažiūrėk kiek valandų! - pradėjo baksnoti į savo telefono ekraną. - Mums 10 reikia būti studijoje!
-Jau pusę dešimt, - išsižiojęs tarė Yunho.
-Hyung, nesedėk čia su pižaminėm kelnėm! Eik rengtis, nes aš jau apsirengęs! - netvardomai karščiavosi Changmin.
Kamenashi nusijuokė. Yunho kaip pašėlęs šoko nuo lovos, nusimovė kelnes priešais abiejų vaikinukų nosis, iš spintos išsitraukė juodus džinsus ir marškinėlius. Greitai apsirengė, perbraukė šukomis plaukus ir Yunho jau buvo pasiruošęs lėkti į studiją.
-Jums reikia į Avex music zone studiją? - ramiai paklausė Kame.
-Uhu, - burbtelėjo Changmin, ieškodamas raktelių nuo mašinos.
-Galiu nuvežti jus ir dar trumpiausiu keliu! Neseniai supratau, kur mes esame, todėl iki studijos trumpiausiu keliu užgaišime vos 10 minučių.
-Rimtai? - radęs raktelius Changmin šoko prie Kamenashi. - Tu mano Dievas! - Changmin iš džiaugsmo apkabino vaikinuką ir įbruko mašinos raktelius į jo delną.
-Yunho-san, važiuojam! - šūktelėjo Kamenashi. Vaikinukas po tokio keisto ryto jautėsi Yunho ir Changmin šeimos dalimi. Šis jausmas Kamenashi patiko, nesvarbu, koks trumpas jis galėjo bebūti, tačiau Kame norėjo to mėgautis.
Nulėkę laiptais žemyn tiesiai į garažą, Kamenashi atrakino mašiną, sėdo prie vairo, o šalia jo pliumptelėjo Yunho. Changmin įsiropštė į galą. Kame užvedė variklį ir mašina pajudėjo išvažiavimo link.
-Tu mūsų neužmuši? - baimingai paklausė Changmin.
-Nesijaudink, vairuoju geriausiai iš savo grupės narių. Tik patariu niekada nevažiuoti su Tagu, - nusijuokė Kamenashi.
Yunho ir Changmin juokas nuskambėjo skardžiai per visą mašiną. Yunho jautėsi laimingas, kad šiandien šalia jo ir Changmin atsirado dar vienas žmogus, kuris praskaidrino abiems nuotaikas ir įsiliejo į jų kasdienybę. Yunho patiko, kad tas žmogus yra būtent Kamenashi.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Sk. 07 03, 2011 6:33 am

Kamenashi, kiek galėdas tyliau, pravėrė studijos duris ir įsmuko į vidų. Pasidėjo savo megztinį ant fotelio ir išsidriebė ant jo, tarsi jau seniai čia būtų sėdėjęs. Vaikinas atsiduso, jam pasidarė lengviau, kad kol kas studijoje nė gyvos dvasios. Kamenashi nenorėjo visiems pasakoti apie kitur praleistą naktį, jis taip pat nenorėjo gandų. Šiuo metu jis troško džiaugtis savo širdies lengvumu ir tyrumu. Atrodė, kad staiga visas nepakeliamai deginantis skausmas aprimo. Širdgėla ir liūdesys nebe taip slegia krūtinę. Ir viskas tik dėl to, kad Yunho jam parodė, ką reiškia būti įskaudintam ir gyventi neviltyje. Būtent Yunho vaikinui padėjo suprasti, kad reikia šypsotis dėl žmonių, kurie jį myli ir linki jam tik geriausio. Šis rytas Kamenashi atrodė kaip sapnas, iš kurio jis nenorėjo pabusti. Tačiau viskas baigėsi. Nors vaikinas nesitikėjo, kad amžinai liks tarp Yunho ir Changmin ir jausis kaip jų šeimos dalis, tačiau jis taip nenorėjo grįžti į realybę, kurioje jaučiasi nejaukiai ir keliantis rūpesčių kitiems.
Vaikinas užsimetė koją ant kojos ir atlošė galvą. Jo plaukai pasklido ant fotelio atlošo. Kame užsimerkė. Jo galvoje pasklido švelnus Yunho tonas, pasirodė jo veidas, kuris švietė rūpesčiu ir atsakingumu. Vaikino galvoje skambėjo Yunho ištarti žodžiai, kurie jam taip giliai įstrigo, kad Kame tiesiog nepajėgė jų išmesti iš galvos. Kamenashi turėjo rimtai apgalvoti kiekvieną Yunho ištartą žodį, jis turėjo suvokti, kodėl jis toks visiems geras, prisiima atsakomybę už kitus ir kodėl vis dar laukia to žmogaus, kuris nesugebėjo likti su juo. Kamenashi norėjo suprasti, ką reiškia mylėti taip kaip Yunho myli ir ką reiškia toks tikėjimas. Vaikinui niekaip neatėjo į galvą, kodėl jis negali taip tikėti meile... Nejaugi jis per mažai mylėjo Akanishi, o gal tai nė nebuvo meilė, o tiesiog potraukis... Tai ką iš vis tuomet reiškia mylėti? Tokie sunkūs klausimai sukosi Kamenashi galvoje, tačiau į juos atsakymų vaikinas nesurado.
Staiga prasivėrė studijos durys ir švelnus oro gūsis pakuteno Kamenashi kaklą. Jis pakėlė galvą nuo fotelio atlošo ir įsižiūrėjo į ką tik atėjusį žmogų. Tarpduryje stovėjo uždusęs Koki. Jis atrodė, kaip bėgikas ką tik nubėgęs 100 metrų. Kamenashi nusišypsojo savo draugui ir linktelėjo pasisveikindamas.
Koki, pastebėjęs ramiai sėdinti Kamenashi, kuo skubiau prilėkė prie jo ir sunkiai šnopuodamas jam tarė:
-Akanishi čia, - pasilenkęs ir žiūrėdamas į Kame ištarė jis.
Kamenashi pašoko nuo fotelio ir atsistojęs sustingo. Jo galvoje skambėjo Koki ištarti žodžiai, kurie tarsi žaibai lakstė pro visus nervus ir skleidė tokią žinią. Tačiau Kamenashi nepajėgė pajudėti iš vietos, nors jo smegenys tiesiog degė nuo tokios naujienos ir troško lėkti, tačiau kūnas nejudėjo. Jo nepaveikė smegenų siunčiami impulsai. Vaikinas žiūrėjo į vieną tašką ir bandė susivokti, ką visai tai reiškia. Visai neseniai jis troško turėti Akanishi šalia savęs ar bent jau pamatyti jį, net jei tai ir būtų tik iš toli. Jei tik Kamenashi kūnas galėtų greičiau reaguoti, jis galėtų nulėkti pas savo mylimą žmogų, jį pamatyti, išgirsti jo balsą, kurio taip pasiilgo. Tačiau, kažkas buvo ne taip. Jis negalėjo pajudėti. Vaikino kūnas buvo toks apsunkęs, kad atrodė, jog prie kojų yra pririšti 2 cemento maišai, o rankos prikaltos prie lentų.
Koki priėjo arčiau Kamenashi ir paėmė jį už rankos:
-Tu taip ir stovėsi? Nenori jo pamatyti?
-Aš bijau, - Kamenashi vos pratarė šiuos žodžius. Jo balsas drebėjo ir atrodė, kad tuoj pasipils ašaros.
-Nebijok. Tavo širdis pasidarys lengvesnė, kai jį pamatysi. Suprasi, kad pasielgei teisingai paleisdamas jį. Tau tik reikia pamatyti jo veidą ir joje šviečiančią šypseną. Kai tai pamatysi, tau bus lengviau. Galėsi toliau eiti pirmyn ir nebeatsisukti į praeitį. Visos akimirkos su juo tau turi tapti gražiais prisiminimais. O kad tai įvyktų, turi pamatysi, kad Akanishi yra laimingas, todėl ir tu turi būti laimingas. - rimtai kalbėjo Koki.
Kamenashi suvokė, kad Koki kalba tiesą. Jo draugas jį permatė kiaurai, todėl Kamenashi palengvėjo. Jis įsitikino, kad šalia jo yra žmogus, kuris ruošiasi jam atverti akis ir padėti išsikapsti iš tokios nelengvos padėties. Dabar viskas priklausė tik nuo paties Kamenashi. Jis turėjo apsispręsti ar nori pamatyti laimingą Akanishi, ar nori tikėtis, kad jis dar sugrįš pas jį.
Kame lėtai pajudino kojas. Jis ėjo sulėtintai, tarsi apgalvodamas kiekvieną žingsnį ir jo vertę. Tačiau vaikinas buvo pasiryžęs, jis pagaliau suprato, kad turi judėti pirmyn, nes nebegali amžinai laukti žmogaus, kuris daugiau niekada nebegrįš į jo glėbį. Kamenashi privalėjo atsikratyti to sunkaus jausmo ir dabar buvo kaip tik ta akimirka.
-Kur jis? - Kame atsisuko į Koki.
-Pirmame aukšte. Netoli direktoriaus kabineto. Jis turėtų ten dar būti. Paskubėk, - susirūpinusiu balsu ptarė Koki. Vaikinas žiūrėjo, kaip jo draugas užvėrė duris priešais jo akis. Koki suprato, kad pasiuntė savo draugą tiesiai rykliui į nasrus ir jis žinojo, kad Kame grįš apsiverkęs ir jam reikės jį guosti. Tačiau tai buvo teisingiausias sprendimas. Koki tiesiog turėjo leisti Kamenashi pamatyti Akanishi, nes kitaip dar ilgą laiką Kame slėptųsi nuo visų ir tūnotų savo mažame pasaulyje, nieko nematydamas ir negirdėdamas. Vaikinas stengėsi visais būdais Kamenashi pralinksminti, padėti jam atsigauti, tačiau viskas būdavo veltui. Kai tik kameros jų nefilmuodavo, Kamenashi grįždavo į savo pasaulį, užsidarydavo kambaryje, neatsakydavo nei į vieną skambutį. Visi nariai buvo sunerimę, todėl dažnai neturėdavo, ką jam pasakyti, neatrasdavo žodžių, kaip galėtų jį paguosti. Visi buvo labiau susikoncentravę į Kamenashi skausmą ir ilgesį, nei į savo liūdesį. Vis dėlto ir jie kentėjo, kai neteko savo artimo draugo. Atrodė, kad Akanishi išėjo iš jų pasaulio ir niekada ten nebuvo. Viskas buvo taip nepakeliama, tačiau kiekvienas narys bandė stotis ir negalvoti apie savo liūdesį, o stengėsi padėti Kamenashi, bet viskas nueidavo šuniui ant uodegos. Taip jie jausdavosi dar beviltiškesni.
Tačiau aną vakarą viskas keistai apsisuko aukštyn kojomis. Koki matė, kokie visi buvo laimingi vakarieniaudami su Yunho ir Changmin. Šie du nepažįstami žmonės visiems atvėrė naują pasaulį, kuriame jie tėra kaip maži vaikai, nepatyrę ką reiškia išdavystė, skausmas, meilė ir liūdesys. Koki džiaugėsi matydamas Ueda ir Kamenashi tokius kalbius ir linksmus. Praėjo ilgas laiko tarpas, kai paskutinį kartą jie buvo tokie linksmi. Vaikinas norėjo asmeniškai padėkoti Yunho ir Changmin, tačiau nė neįsivaizdavo, kaip juos surasti, todėl ruošėsi paklausė Kamenashi. Jis tikrai turėjo žinoti, kaip galimėtų su jais susisiekti.
Kad ir kiek ilgai mąstė apie vakarykštį vakarą, jis negalėjo suprasti, kokią energiją skleidė tie du žmonės, kodėl jie visi iš karto pajuto jiems prieraišumą. Koki juto, kad Yunho ir Changmin jam yra kaip šeimos nariai, kurių ilgai nematė, tačiau niekaip negalėjo paaiškinti šio jausmo. Galbūt tų dviejų jaunuolių atvirumas padarė tokį didelį įspūdį? O gal Koki visa tai tiesiog išsigalvoja. Jo galvoje buvo pilna minčių, o širdyje kaupėsi įvairūs jausmai, kurie atrodė, kad išsiverš iš krūtinės ir nulėks tolyn žaibišku greičiu. Koki pradėjo nerimauti dėl Kamenashi, todėl išmetė visas nereikalingas mintis sau iš galvos, tiksliau, bent trumpam jas paslėpė kažkur giliai, ir išskubėjo pro duris. Jis turėjo surasti Kamenashi, kad galėtų ateiti į pagalbą, vos tik jo jam prireiks.

Kamenashi ėjo ilgu siauru koridriumi, kurio visos sienso buno nudažytos baltai, todėl priminė ligoninę, tačiau iškabos ant jų staigiai grąžindavo į realybę. Ant sienų kabėjo įvairiausios laikraščių skiautės, nuotraukos, kuriose puikavosi mažieji kompanijos atstovai. Vienoje iš tokių nuotraukų, Kamenashi pamatė ir save, stovintį šalia Akanishi kartu su Ikuta Toma ir Yamapi. Vaikinas staiga prisiminė praėjusius laikus, jų išdykavimus, pykčius, šventes, sunkias repeticijas. Atrodė, kad viskas vyko dar tik užvakar, kad jie buvo maži vaikai dar visai neseniai ir troško linksmybių kartu bei išdidžiai siekė savo svajonių.
Vaikinas atsiduso. Jis nenorėjo užsistovėti prie tokių nuotraukų, nes kaskart jas pamatęs imdavo mąstyti, kurioje vietoje jis padarė klaidą, kad dabartis nėra tokia, kokia buvo praeitis. Su kiekvienu žingsniu Kamenashi širdis vis smarkiau imdavo daužytis, vaikinas po truputį artėjo prie direktoriaus kabineto, kur buvo pastebėtas Akanishi. Kame net nežinojo, kaip galės jam pažvelgti į akis ir ką jam teks pasakyti, ko paklausti, kaip nusišypsoti. Vaikinui nedavė ramybės dvejonės, jis bijojo, kad galbūt Akanishi vis dar jam neatleido už tai, kad jis išstūmė jį iš savo gyvenimo. Vis dėlto Kamenashi pripažino sau, kad tas sprendimas buvo kvailas ir vaikiškas, jis taip nusprendė ir tarsi išvarė Akanishi iš grupės, atskyrė jį nuo draugų, kurie slepia savo ilgesį po storomis kaukėmis. Kamenashi buvo kvailas spontaniškas vaikas, kuris nežinojo, kaip reikia kalbėtis ir ieškoti kompromiso, todėl nenustebtų, jog Akanishi ant jo pyksta.
Kamenashi sustojo. Tiesiai prieš jį, vos už kelių metrų stovėjo Akanishi ir žiūrėjo tiesiai į jį. Vaikinas tiesiog sustingo. Viskas staiga nustojo egzistuoti, o jo mintys kažkur dingo, jis nebegirdėjo balsų savo galvoje, o jo širdis tarsi sustojo plakusi. Aplink Kamenashi buvo taip tylu. Jo pasaulyje buvo tik Akanishi, stovintis už kelių metrų, tačiau tie metrai atrodė kaip kilometrai ir jūros, skiriančios juos vieną nuo kito. Kamenashi žvelgė tiesiai Akanishi į akis, tačiau nesugebėjo pratarti nei vieno žodžio ar pajudėti į priekį. Jis bijojo, kad eidamas artyn atsitrenks į sieną ir paskęs beribiame vandenyne. Vaikiną sukaustė baimė.
Akanishi, eidamas į kompaniją, galvojo, kad gali sutikti Kamenashi ar kitus draugus, tačiau jis privalėjo atsikratyti savo baimės. Vaikinas dar prieš metus nusprendė, kad viskas, kas buvo praeityje, bus pamiršta ir išmesta iš galvos. Jis suprato, kad nebegali gyventi gręžiodamasis atgal ir galvodamas, kad kažką blogai padarė. Akanishi nenorėjo teisintis ir atsiprašinėti. Jis tiesiog žinojo, kad Kamenashi jam suteikė puikią progą gyventi, taip kaip jis visada troško. Akanishi nenorėjo nuvilti savo lūkesčių, troško pildyti savo svajonę ir gyventi laisvai, kai niekas nesugebės jo varžyti. Tačiau tokie troškimai turėjo savo kainą, vaikinas paaukojo tai, ką labiausiai bijojo prarasti – meilę. Nemylintis žmogus, ar jis gali kurti dainas apie meilę? Šis klausimas labiausiai nedavė ramybės vaikinui. Kamenashi buvo jo įkvėpimas, jo drąsa rašyti, jis buvo tas žmogus, kuris visada paklausydavo jo dainų. Būtent jam Akanishi mielai dainuodavo, nesigėdydavo ir stengdavosi reikšti savo jausmus. Tačiau viskas apsisuko aukštyn kojom tą dieną, kai Kamenashi išvarė jį iš savo namų. Akanishi staiga prarado viską – mylimą žmogų, meilę muzikai, atvirumą, nuoširdumą, drąsumą. Jis nebežinojo, kaip galės toliau gyventi ir visi pasakyti žodžiai apie kažkokią laisvę, jam tapo beverčiai. Tik netekęs visko, jis suprato, kad negali be to gyventi ir yra visiškai tuščias žmogus. Tačiau jo savigarba neleido jam atsiprašyti, maldauti ir grįžti, todėl Akanishi pasipūtėliškai ėjo savo keliu ir tolo nuo savo draugų. Buvo netgi tokių akimirkų, kai jis juos prakeikė ir tikėjosi niekada gyvenime jų nebepamatyti. Ir visa tai buvo dėl jo beviltiškumo, nežinojimo, kaip toliau elgtis ir kaip tvarkyti savo gyvenimą, kuris ir taip sugriuvo. Vaikinas po truputį atsitiesinėjo ir statė savo naują pasaulį, tiesė naują gyvenimo kelią, kuriame neturėjo būti jokių suklupimų, o tuo labiau skausmingos meilės. Jis Kamenashi kažkur palaidojo praeityje ir stengėsi palaidoti ir savo širdyje...
Tačiau dabar, kai vėl sutiko savo mylimą vyrą, Akanishi prarado visą pasiryžimą ir viskas iš jo praeities staiga vėl atgijo. Meilė degino krūtinė ir norėjo iš jos išsiveržti. Širdis daužėsi, kaip patrakusi. Akanishi norėjo lėkti prie Kamenashi, jį apkabinti, palaikyti savo glėbyje, pabučiuoti, pavelti jo plaukus ir niekada jo nebepaleisti. Jis buvo pasiilgęs tų naktų kartu su savo mylimu vyru, pokalbių, jo švelnaus balso ir juoko ar netgi pakelto tono, kai šis nebegalėjo pakęsti Akanishi vaikiškumo. Tačiau Akanishi nuo pat jų pažinties pradžios laikė save šeimininku, o Kamenashi tebuvo jo augintis, kuris visuomet turėjo sekti iš paskos jo, tiesiai už nugaros ir negalėjo daryti jokių sprendimų. Jo augintis Kamenashi turėjo elgtis taip, kaip tik Akanishi panorėdavo ir turėjo daryti taip, kaip buvo liepiamas. Būtent šis šeimininko išdidumas ir pasipūtimas, savs kelimas neleido jam tuoj pat prilėkti prie Kamenashi ir jį apkabinti, pasakyti, kaip jo pasiilgo ir kad jo trokšta šalia savęs.
Kamenashi vis dar stovėjo savo vietoje. Jis mąstė, ar verta jam pajudėti, pasisveikinti su Akanishi ir kas bus po to. Vaikinui buvo įdomu, kaip Akanishi elgsis, ar kažkas tarp jų pasiskeis, išaiškės. Visa tai buvo didžiulė paslaptis, kurios niekaip negalėjo nuspėti Kamenashi. Vis dėlto jis sukaupė visą savo drąsą ir padarė kelis žingsnius. Jo žingsniai buvo drąsus, tačiau lėti, kiekvienas žingsnis buvo pripildytas drąsos ir pasitikėjimo. Kamenashi tai buvo neįprasta, tačiau jo pasiryžimas nugalėjo baimę.
Akanishi stovėjo ir žiūrėjo, kaip Kamenashi lėtai slenka link jo. Jis pasikasė galvą, kurioje knibždėjo įvairiausių minčių. Akanishi vis dar laikė Kame savo augintiniu, kuris negali būti atskirtas nuo šeimininko, ir jis manė, kad Kamenashi paprasčiausiai grįžta pas savo šeimininką, kaip paklusnus augintis. Akanishi buvo arogantiškas kvailys, todėl niekada nesuprato, ką daro Kamenashi ir jo jausmų. Jam nuolatos atrodydavo kitaip, nei iš tiesų būdavo. Tačiau dėl šios akimirkos Akanishi buvo visiškai tikras – augintis grįžta pas jį.
Kamenashi prisiartino prie pat Akanishi. Vos keli žingsniai ir jis galės pulti į draugo glėbį, jį stipriai apkabinti, pabučiuoti ir nebepaleisti iš savo akių daugiau niekada. Kame papurtė galvą. Jis sukaupė visą drąsą ir praėjo pro Akanishi į jį neatsisukdamas. Nesvarbu, kad tai reikalavo didelių pastangų, tačiau Kamenashi puikiai suprato, kad Akanishi vis dar nepripažįsto jo kaip sau lygiu ir jeigu jis dabar atsisuktų ir pultų į jo glėbį, viskas kartotųsi. Kamenashi nebenorėjo, kad tos gražios akimirkos vėl būtų žlugdomos pykčių. Jis norėjo ramaus, kad ir skausmingo gyvenimo. Kamenashi nusprendė ne tik išlaisvinti Akanishi, bet ir pamėginti išsilaisvinti pačiam iš tų kerų. Tuo labiau, Akanishi neatrodė sužlugdytas ir beviltiškas, todėl Kamenashi taip buvo dar lengviau. Jis nusprendė, kad negadins naujo gyvenimo savo draugui, o ir pats galvojo ir norėjo kurtis naują gyvenimą, nesvarbu, kad jame nebebus meilės ir jį lydės tik praeities prisiminimai.
Akanishi stebėjo Kamenashi nugarą. Jis degė iš pykčio, nesuprato, kodėl Kamenashi taip pasielgė, tačiau tai galutinai jam privertė atverti akis. Kamenashi tapo kitoks, jis jau nebe jo augintis. Akanishi atsiduso.
-Tai naujas gyvenimas. Tarp mūsų nieko nėra.... Nieko nebeliko, - Akanishi suburbėjo sau po nosimi ir nuėjo į kitą koridoriaus galą. Jis žinojo, kad galbūt tai buvo paskutinis kartas, kai jis galėjo susitikti akis į akį su Kamenashi, kai aplink nėra kamerų. Akanishi puikiai suvokė, kad galbūt daugiau niekada nebepamatys jo taip iš arti. Tas žinojimas apsunkino jo širdį dar labiau. Jis norėjo rėkti, tačiau tvardėsi. Tačiau niekaip nesuprato, kaip jis gali paleisti tą žmogų, kurį taip stipriai myli.
Kamenashi užlipo laiptais į antrą aukštą ir atsitrenkė į Koki, kuris kaip tik skubėjo pas jį. Nieko nesakęs Kame puolė Koki į glėbį ir iš jo akių pasipylė ašaros.
-Ką tau pasakė Akanishi? - sunerimęs paklausė Koki.
-Jis atrodė laimingas, - lėtai ir tyliai ištarė Kamenashi. - tai šaunu. Aš laimingas.
Kamenashi pradėjo dar stipriau verkti, o Koki stengėsi jį nuraminti. Ši užduotis nebuvo lengva, Koki galvoje sukosi įvairiausi klausimai, tačiau jis nedrįso jų paklausti, todėl teko juos nutylėti.
Kamenashi pakilo nuo Koki peties, išsitraukė telefoną iš džinsų kišenės ir surinko neseniai į adresų knygą įrašytą numerį. Paspaudė skambinimo mygtuką ir laukė, kada atsilieps jis – Jung Yunho.
-Kamenashi-kun? - pasigirdo linksmas Yunho balsas.
-Yunho? - šnirpščiodamas ištarė Kamenashi. Jo veidu vėl riedėjo ašaros ir gniužulas gerklėje taip spaudė, kad negalėjo ištarti nė vieno žodžio.
-Kas yra? - atsklido Yunho balsas iš telefono garsiakalbio.
-Yunho... - Kamenashi negalėjo kalbėti. Jo žodžiai strigo gerklėje.
-Kur esi? - vėl pasigirdo Yunho susijaudinęs balsas.
-Savo kompanijoje...
-Atvažiuoju. - Yunho padėjo ragelį.
Kamenashi, apdėjęs ragelį, atsiduso ir prisiglaudė prie Koki. Šis nežinojo, ką jam pasakyti. Nežinojo priežasties, kodėl jis skambino Yunho, tačiau jautėsi laimingas, kad Kame dar turi kitų žmonių, kurie juo rūpinasi.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Kv. 07 07, 2011 6:24 am

Yunho, padėjęs telefoną, susimąstė, kodėl taip spontaniškai nusprendė lėkti pas Kamenashi, kai tik išgirdo jo pagalbos šaukimą. Kamenashi vaikinui tebuvo dar viena įžymybė, kuri dedasi jo draugu, tačiau jį greitai paliks ir pamirš. Yunho visiškai nepažinojo Kamenashi ir nenorėjo prie jo prisirišti, jis bijojo būti išduotas ir paliktas. Jau seniai vaikinas sau buvo prisiekęs, jog negali prisirišti prie didelio žmonių būrio. Tačiau viskas visada nueidavo šuniui ant uodegos, nes Yunho buvo per daug geras ir atlaidus. Gyvenimas jį daug ko išmokė, nustatė daug taisyklių ir išimčių, viena iš jų kaip tik pasitaikė dabar – Yunho negali praeiti pro žmogų, kuriam reikia pagalbos. Vaikinas geriau už bet ką kitą žinojo, jog yra dalykų, kurių negali pasakyti net savo artimiausiems draugams, todėl sutiktas paprastas žmogus padeda išsilaisvinti iš kamuojamų problemų.
Yunho pasiėmė savo megztinį, įsikišo į kelnių kišenę piniginę ir telefoną. Dar išbėgdamas pro duris, jis mostelėjo Changmin ir jam suriko:
-Nežinau, kada grįšiu namo. Nelauk manęs ir pasiimk ko nors pavalgyti.
-Pinigų reikia, - be jokio susidomėjimo pasakė Changmin ir priėjęs prie Yunho ištiesė delną.
Yunho išsitraukė piniginę, iš jos išėmė keletą jenų ir davė draugui. Changmin perskaičiavo pinigus ir sulankstęs juos įsidėjo į kišenę. Mostelėjo Yunho, tarsi sakydamas, kad dabar jau gali eiti. Changmin nerodė jokio susidomėjimo dėl Yunho išėjimo, ir Yunho tai labai patiko. Kartais būdavo paranku turėti Changmin savo draugų kompanijoje. Nors jaunėlis būna dažnai susierzinęs, piktas, nevaldantis savo humoro jausmo ir pastaruoju metu elgdavosi, kaip dėmesio negaunanti žmona, tačiau visa tai tik į naudą. Changmin žinojo, kada reikia nustoti elgtis, kaip vaikui, kada reikia surimtėti, kada pabūti ramsčiu ar tiesiog patylėti. Changmin nebuvo toks kvailas, jis susiprasdavo, todėl Yunho gyvenimas su Changmin buvo gana lengvas. Jiedu puikiai vienas kitą suprasdavo.
Vaikinas išėjo pro studijos duris. Jis apsidairė ir prisiminė, kurioje vietoje yra Johnnys kompanija. Pastato adresą nebuvo sunku įsiminti, tuo labiau, kad jis pats atkreipia į save dėmesį. Yunho nusprendė nueiti pėsčiomis iki kompanijos, atstumas nebuvo tolimas, todėl nereikėjo sėsti į autobusą. Juk Kamenashi, atvežęs juos čia, pats pėstute nuėjo iki savo kompanijos. Yunho sustojo pažiūrėti į savo mašiną. Nors atstumas nebuvo tolimas, bet su mašina būtų žymiai greičiau, tačiau jei dabar paimtų mašiną, vėliau grįžęs į butą gautų didelės pylos nuo Changmin ir reikėtų visą naktį klausyti jo klykavimų, kad šiam reikėjo grūstis pilnutėliu tramvajumi iki buto. Vis dėlto Yunho nusprendė nerizikuoti ir mašinos raktelius padavė durininkui, kad šis paduotų juos jo draugui.
Vaikinas užsivilko megztinį, pasitaisė marškinėlius, patikrino, kaip atrodo jo plaukai ir gana skubotu žingsniu nužingsniavo per šaligatvį. Jis džiaugėsi, kad aplinkui dar nesirikiavo pakvaišusios fanės, nes tada dar labiau sulėtėtų jo žingsnis. Keletas žmonių, prasilenkdami su juo, vaikinui nusišypsodavo ir nusilenkdavo. Yunho atsakydavo tuo pačiu. Jam patiko eiti Tokijo gatvėmis. Jis džiaugėsi, kad žmonės jį atpažįsta ir pasisveikina, nors yra iš kitos šalies. Yunho buvo įsitikinęs, kad Japonijoje žmonės visi labai mieli, drovūs ir paslaugus. Jis džiaugėsi galėdamas po truputį prisitaikyti tokioje kultūroje.

Kamenashi vis dar sėdėjo atsirėmęs į Koki. Šis jam lėtai glostė plaukus. Koki kurį laiką tylėjo ir nieko neklausinėjo, tačiau pagaliau jis daugiau nebe ištvėrė. Vaikinas turėjo tuoj pat išsiaiškinti, kas vyksta ir kodėl toks keistas draugo elgesys.
-Kame, kodėl?
-Hmm? - Kamenashi pakėlė galvą ir atsisuko į Koki. Jis žiūrėjo tiesiai jam į akis. Kamenashi akys buvo paraudusios ir išdžiuvusios. Dar šlapi žandai rodė, kad jis visai neseniai gana stipriai raudojo.
-Akanishi... Jung Yunho... kas čia vyksta? - kimdamas drąsiau paklausė Koki.
Kamenashi vėl atsirėmė į Koki ir giliai atsiduso, tuomet tyliai pratarė:
-Koki, ar esi ką nors mylėjęs taip stipriai, kad galvojai, jog gali mirti dėl to žmogaus?
-Na, - Koki susimąstė. Jis perkratė savo visus prisiminimus apie meilę, tačiau neatrodo tokios, dėl kurios būtų taip pasakęs. Jis negalėjo atsakyti savo draugui. Koki tiesiog nežinojo, koks tai jausmas ir negalėjo niekaip jo įsivaizduoti.
-Tavo tyla reiškia, kad nebuvo tokio žmogaus... - atsakė Kame nusivylusiu balsu. - Bus dar sunkiau paaiškinti. Vos sutikęs Jin Jin atrankoje, aš pajaučiau kažkokį keistą jausmą, kuris mane traukė prie jo. Tai nebuvo meilė, verčiau susidomėjimas... Vėliau pajaučiau, kad ir jis jaučia man panašų jausmą. Tas susidomėjimas vis augo ir augo, mudu patys to nesuvokdami nuo pat pradžių buvome ne tik draugais. Pokalbiai apie visokias merginas ir meiles tarp mūsų buvo tabu, kur eidavome – mudu būdavome tik dviese. Netgi miegodavome vienoje lovoje... Kai būdavome pas mane, Jin Jin tikino, kad jis nemėgsta svetimų vietų, o kai miegodavome pas jį kambaryje, jis man sakydavo, kad jam šalta vienam miegoti. Viskas būdavo tarsi suplanuota. Kartais netgi atrodydavo, jog jis mane provokuoja apkabindamas ar žadėdamas amžinai būti kartu. Tai jam išsprūsdavo visada netikėtai, dažniausiai, kai aš būdavau kažkuo nepatenkintas. Anksčiau galvojau, jog jis nori tik mane pamaloninti ir mėgina priversti mane suprasti, kad mudu esame geriausi draugai... Tačiau iš tiesų jis viliojo mane į savo spąstus. Manau, kad Jin Jin dar anksčiau nei aš pastebėjo mūsų keistą trauką... netgi per didelę trauką. Nė karto to nerodžiau, tačiau buvau pasimetęs ir nežinodavau, kaip elgtis. Tačiau laikui bėgant ėmiau vis stipriau klimpti į šį jausmą. Buvau apsėstas juo ir negalėjau gyventi be jo. Mane erzino Jin Jin šaltumas, o po aistringumas, kai jis... Tačiau su viskuo aš taikiausi, kaip paklusnus šuniukas, tačiau savo viduje keikdavau jį, kad jis manęs nevertina. Buvau kaprizingas mylimasis, kuris norėdavo jo tik sau, bet kai ateidavo ta svarbiausia akimirka, aš visada sudvejodavau ir jam tardavau „ne“. Koki, aš tik dabar suprantu, kad tas vyras, kuris labiausiai kentėjo buvau ne aš, o Jin Jin, kuris visada susilaikydavo, negaudavo iš manęs, ko labiausia norėdavo... Aš tik reikalavau iš jo meilės, skundžiausi, kad jis manęs nepastebi, nepripažįsta... bet ir pats nesugebėdavau jam tos meilės įrodyti. Aš toks savanaudis, todėl tą naktį jį ir paleidau... Paleidau jį, matydamas jo akis, kurios buvo pilnos meilės, nesupratimo ir skausmo. Paleidau jį ir šiandien. Prieš pamatydamas mane, Jin Jin šypsojosi, jo akys buvo laimingos, tačiau vos išvydęs mane jis sustingo... Jo akys paskendo liūdesį, o veidas apsiniaukė. Mačiau, kad jis vis dar man kažką jaučia, tačiau negaliu jo laikyti prie savęs. Aš jam teikiu tik liūdesį ir skausmą. Turiu jį paleisti, negaliu už jo laikytis, vos tik mudu vėl kur nors susitiksim. Mudviejų nėra. Abu jau turime atskirus gyvenimus, nesvarbu, kaip tai skaudėtų... - Kame baigė su ašaromis akyse.
-Kame, ar jis buvo tas žmogus, dėl kurio būtum galėjęs mirti? - smalsiai paklausė Koki.
-Jis dar vis tebėra toks žmogus.
-Ar esi tikras, kad tai meilė, o ne sielos draugystė? - susidomėjęs paklausė Koki. Jam buvo sunku suvokti tai, ką Kame pasakė, ir viskas atrodė taip nerealistiškai ir sveiku protu nesuvokiama. Juk ilgą laiką Koki, kaip ir kiti, nė nenutuokė, kas tarp jų vyko. Viskas atrodė taip normalu.
-Koki, aš ne kvailas. Galbūt prieš 6 metus dar būtum galėjęs mane įtikinti, jog tai, ką jaučiu yra paprastas susipainiojimas ir Jin Jin yra tik mano sielos draugas. Tačiau aš puikiai žinau savo jausmus ir dėl to nedvejoju. Tvirtai ginu savo jausmus... Tu galvoji, aš nenorėčiau jų neturėti? Viskas būtų daug paprasčiau jei mylėčiau kokią mergaičiukę ir kiekvieną kartą vakarais su ja mylėčiausi. Bet aš myliu jį... Nors skaudu labai, bet negaliu nuo to bėgti. Turiu stoti akis į akį su savo jausmais ir juos pripažinti, tik taip laikui bėgant jie aprims.
Koki apkabino Kamenashi. Jis nerado žodžių, kaip galėtų jį paguosti, nes nesuprato to jausmo. Tačiau matydamas Kamenashi pasiryžimą, pripažinti sau savo jausmus, Koki suprato, kad tai gana rimta ir reikalauja daug stiprybės ir didelio ryžto. Vaikinas nusprendė, kad turi palaikyti savo draugą ir neklausinėti tokių kvailų dalykų. Koki turi pasitikėti Kamenashi ir leisti jam elgtis, kaip jis nori.
-Koki, nebijok mylėti taip stipriai, kaip aš myliu Jin Jin. Žinok, kad meilės pradžia visada yra kaip kūdikis – labai paprasta ir graži. Nesvarbu, kokia baisi ir sunki ji taps beaugdama, tačiau negali išvengti šio kiekvieno žmogaus likimo.
-Hmmh, - Koki linktelėjo draugui. Jis buvo sužavėtas šiuo Kamenashi veidu. Nesvarbu, kaip jam skaudu bebūtų, tačiau jis vis dar tikėjo meile, kuri griauna visas sienas ir ištveria visas vėtras. Koki pirmą kartą matė Kamenashi atvirai kalbantį apie savo jausmus Akanishi, kurie nėra išgalvota pasaka. Kamenashi Koki akyse tapo ne tik gražus išore, bet ir vidumi. Taip pat Koki pirmą kartą įsitikino, koks subrendęs yra Kamenashi.
Kame jau buvo beveik nustojęs verkti ir apsiraminęs, kai Koki uždavė kitą klausimą:
-O kodėl skambinai Jung Yunho? Juk tu jo nepažįsti...
-Nors susipažinome artimiau tik vakar, tačiau aš jį jaučiu... Jaučiu jo skausmą ir begalinę meilę, kuri yra tokia pat didelė, kaip ir maniškė. Žinai, jis man sakė, kad taip pat mylėjo ir tebemyli savo grupės narį. Jis jį paleido, bet tiki... Pirmą kartą sutikau žmogų, kuris taip stipriai tiki meilės gale ir pasitiki savo mylimuoju. Kurį laiką buvo keista, kaip gali toks žmogus išvis egzistuoti... Tačiau aš manau, kad jį galiu suprasti, o jis gali mane. Todėl nė nepagalvojęs panorau surinkti jo numerį, jaučiau, kad jis būtinai mane supras ir mudu galėsime pasikalbėti. Koki, man reikia tokio žmogaus, kuris galėtų suprasti mane ir tą jausmą. Ir tas žmogus yra Jung Yunho.
-Bet...
Koki nespėjo daugiau nieko pasakyti, nes suskambėjo Kamenashi telefonas. Skambino Yunho. Jis buvo prie pat kompanijos ir teiravosi, kur galėtų surasti Kame. Vaikinas tiksliai nupasakojo, kurioje vietoje jis su Kokiu yra ir padėjo ragelį. Koki žiūrėjo keistu žvilgsniu. Jis negalėjo pasitikėti nepažįstamu žmogumi taip, kaip juo pasitiki Kame. Nors Koki buvo daug girdėjęs iš savo broliuko, kad šis Jung Yunho yra talentingas vaikinas ir labai geras. Tačiau Koki viduje veikė draugo saugojimo sistema, todėl jis nė negalvojo judviejų palikti vienų.
Po kelių minučių iš kito koridoriaus galo pasirodė Yunho. Jis buvo sušilęs ir uždusęs, atrodė, kad lėkė tekinomis, kad tik galėtų atsidurti kuo greičiau čia. Vaikinas priėjo prie Kamenashi ir Koki, o tada susirūpinusi veidu tarė:
-Kas nutiko?
Kamenashi pakilo nuo grindų ir atsistojo. Jis žiūrėjo tiesiai į Yunho ir jo susirūpinusį veidą, kuris atrodė toks pavargęs ir netekęs visų jėgų. Kame norėjo apkabinti Yunho, tačiau nežinojo, ar tai geras sprendimas. Vaikinas tik žiūrėjo jam į akis ir stengėsi papasakoti jomis, kas jam nutiko. Kame abejojo, ar Yunho jį galės suprasti, tačiau pasakoti viską jis nebeturėjo jėgų.
-Ach, tu, vaike, - Yunho giliai atsiduso ir stvėrė Kamenashi į glėbį. Pradėjo glostyti jam galvą ir kažką labai tyliai niūniavo. Bet Kamenashi jį puikiai girdėjo, tai buvo viena iš Yunho grupės dainų „Wasurenaide“. Kame pamažu pajuto, kaip jį nuramino Yunho niūniavimas ir apkabinimas, jis suprato, kad Yunho yra kaip tikras tėvas, kuris bet kada gali suprasti savo vaikus. Kamenashi pradėjo jaustis jo dalele. Jis troško amžinai pasilikti jo glėbyje, niekada neatsitraukti nuo jo. Šį kartą jis buvo sąmoningas, tačiau juto lygiai tą patį, ką ir tuomet užkandinėje. Vaikinas jautė iš Yunho sklindančią kažkokią keistą jėgą, kuri traukė jį vis arčiau jo. Tarsi jį veiktų trauka, Kame negalėjo pasitraukti nuo jo, o šis jo taip pat nepaleido ir stipriai suspaudęs glėbyje laikė tol, kol Koki krenkštelėjo.
Yunho paleido Kamenashi. Dar kartą jam paglostė galvą ir prisėdo ant netoli esančių laiptų. Vaikinas užvertė galvą į viršų, kad pamatytų sumišusius Koki ir Kame. Jis nebegalėjo tylėti, jautė, kad turi išsipasakoti, nes kitaip sprogs. Yunho jautė, kaip jo akys ima drėkti. Jis greitai patraukė nosį ir suėmė savo jausmus į vadeles. Tuomet Yunho prabilo gana tyliai, tačiau ryžtingai:
-Kamenashi-kun, nesigailėk tai, ką padarei. Žinok, kad turi tikėti savo sprendimu, nesvarbu, kaip bebūtų sunku.
-Ar tu visada tiki savo sprendimo teisingumu? - susidomėjo Kamenashi ir prisėdo šalia Yunho.
-Taip. Netgi tais, kuriuos padarau pasikliaudamas ne širdimi, o sveiku protu. Visada darau tai, kas geriausia kitiems. Man visai nesvarbu, kad kentėsi – nenoriu, kad kentėtų man brangūs žmonės.
-Tai visai kas kita! - besikarščiuodamas tarė Koki. - Tu nežinai, ką jaučia Kame ir kaip jam sunku paleisti mylimą žmogų. Tu net nenutuoki...
Yunho atsiduso. Jis visada vengdavo šios temos ir atrodė, kad niekas ir nenori kalbėtis šia tema. Prieš žurnalistus ir fanus Yunho užsidėdavo kaukę ir po ja paslėpdavo savo jausmus, o tarp draugų – ši tema buvo tabu, kurios niekas nelietė, o tik padėdavo Yunho apie tai užsimiršti. Gal dabar, kai jį supa visiškai nepažįstami žmonės, Yunho gali laisvai kalbėti, nebijodamas, kad kažką įskaudins ir sujauks mintis. Vaikinas matė, kad ir Kamenashi nesupranta, ką jis nori pasakyti. Tam vaikinui atrodė, kad Yunho nieko nežino ir nesupranta, tačiau Yunho žinojo dar daugiau, nei Kame manė. Yunho puikiai mokėjo skaityti iš akių ir jis galėjo pasakyti, kad Kame sutiko Akanishi ir pro jį praėjo, nes pamatė jį laimingą. Lengva buvo tai perskaityti jo akyse. Yunho labai tikėjosi, kad galbūt kada nors Kamenashi, nors šiek tiek užsimins apie jo ir buvusio mylimojo istoriją, tačiau dabar jam teliko tik laukti. Vaikinas suprato, kad dabar puiki proga atsiverti ir taip dar artimiau susipažinti. Juos abu vienijo bendras skausmas, nors ir iš skirtingų perspektyvų.
-Kim Jaejoong, - tarė tvirtai Yunho. - tai vyras, dėl kurio kraustausi iš proto ir dėl kurio galiu padaryti bet ką. Jei jis tik palieptų, galėčiau tuoj pat nušokti nuo tiltų, kad tik jis būtų laimingas.
-Kim Jaejoong? Jis – išėjęs narys? - sukluso Koki ir taip pat prisėdo prie Yunho. Koki niekada nemanė, kad ir tokioje įžymioje grupėje dedasi tokie dalykai ir kaip jiems pavyko visa tai nuslėpti tokį ilgą laiką.
-Tas pats. Atrodė, kad mudu suvedė likimas. Sutikau jį kompanijoje, jis buvo vargšas vaikas, atvykęs dainuoti į Seulą ir viskas atrodė taip sunku. Ėmiau juo rūpintis, mudu dar labiau suartėjome, kai mano senelis mirė, išsiskyrė H.O.T, o vėliau ir Shinhwa su mano geriausiu hyungu išėjo iš kompanijos. Jaejoongie būdavo šalia manęs, kai man jo reikėdavo. Buvome geriausi draugai dar net nedebiutavę. Vėliau su grupe atėjo ir mūsų „porelės“ šlovė. Kompanija mum leido džiuginti fanus, galvodama, kad esame tokie patys draugai, kaip ir kiti grupės nariai. Mums niekada nereikėjo slapstytis. Atvirai rodydavome savo draugystę, meilę ir pykčius, džiaugdavomės vienas kitu ir niekas prie to nekibdavo. Tačiau mes nebūdavome vieni... Gyvenome viename bute su kitais, viskas būdavo matoma. Gyvenome, kaip normali šeima... Kamenashi-kun, tu turėtum džiaugtis, kad turėjai galimybę su Akanishi-kun leisti naktis dviese. Aš nežinau, kas tai per malonumas būti su mylimu žmogumi dviese, išvažiuoti kur nors ir tiesiog džiaugtis ta akimirka. Žinau, kad dažnai savo mylimą žmogų nuvildavau, besirūpindamas kitais ir niekada nepastebėdavo jo. Jis dažnai rodydavo, kad jam reikia dėmesio, bet Yoochun-ah visada jį atvesdavo į realybę. Keisčiausia, kad mes būtume taip gyvenę iki šiol ir dar daug daug metų, bet jis norėjo teisingumo. Jaejoongie norėjo kažką padaryti dėl kitų, o tada prasidėjo visas košmaras. Man beliko jį kartu su kitais paleisti, tačiau jaunėlis Changmin buvo užsispyręs, kaip asilas ir liko su manimi. Musu sėdėjom ir tylėjom, turėjau pats susivokti, kodėl jį paleidau ir ar verta saugoti grupės vardą ir aukoti mylimą žmogų. Po tos dienos Jaejoongie kas valandą tolo nuo manęs, aš jį bandžiau vytis, bet niekaip nesugebėjau... Jis stovėjo ant scenos su kitais dviem ir dainavo. Aš mačiau jo norą dainuoti ir iš jo akių sklindančią laimę bei laisvę. Tuomet supratau, kad padariau gerą sprendimą, nesvarbu, kaip man beskaudėtų, tačiau žmogus, kuris brangiausias man pasaulyje, buvo laimingas. Man to užteko. Aš sugebėjau atsistoti ir pasakiau Changmin, kad jau laikas – mes eisim pirmyn. - Yunho baigė su šypsena veide.
-Kodėl tu šypsaisi? - nustebęs paklausė Koki. - Ar tu džiaugiesi, kad dėl kažkokios grupės paleidai mylimą žmogų?
-Aš tiesiog esu laimingas. Nenoriu liūdėti ir visiems rodyti, kaip sunku. Aš juk lyderis, todėl turiu būti laimingas ir stiprus. Jaejoongie niekur nedingo, jis yra toje pačioje šalyje ir bet kada žinau, kur jį rasti ir ką jis veikia. Aš tiesiog juo tikiu. Viskas susitvarkys, o tuomet jis grįš su kitais... Jaejoongie yra daugiau nei draugas ar mylimasis, jis yra mano dalis, todėl niekas to niekada nepakeis. Be Jaejoongie aš nesu pilnas ir jis tai žino. Man nesvarbu, kad mudu nešnekame ir nesusitinkame, tačiau iš jo akių, interviu, koncertų matau, kad jis dar prisimena mane ir manęs pasiilgo. Man to visiškai pakanka... Tačiau ne tą norėjau pasakyti. Kame, nesvarbu, kaip toli tavo mylimas žmogus bebūtų ir koks jis laimingas atrodytų, žinok, kad jo meilė tau niekur nedingo. Aš tikiu, kad jam taip pat sunku, kaip ir tau, bet kiekvienas turi gyventi toliau. Žinau, kad mano ir tavo situacijos yra visai kitokios, tačiau mudu abu vienija tai, kad mes paleidome savo mylimuosius tam, kad jie būtų laimingi. Būtent dėl to turi stengtis eiti pirmyn ir neabejoti Akanishi-kun meile. Tu padarei, ką galėjai. Jis laisvas ir laimingas. Tu puikiai atlikai savo darbą, todėl dabar stenkis ir pats eiti toliau. Suprantu, kad meilės skausmas ir ilgesys niekur nedings, tačiau tik taip galėsi vėl jam drąsiai pažvelgti į akis ir su juo pasikalbėti. Galbūt tai bus nauja pradžia jums vėl nevaržomai būti kartu. - Yunho patapšnojo Kamenashi per petį.
-Suprantu, ką norėjai pasakyti, - Kamenashi veide pasirodė šypsenėlė. Jis puikiai suprato, ką turėjo omeny taip sakydamas Yunho. Kamenashi visada manė, kad Yunho ir jo situacijos labai panašios, tačiau iš tiesų tarp jų buvo didžiulis skirtumas. Jis ir Kim Jaejoong tiesiog buvo priversti išsiskirti dėl sunkios situacijos, tačiau Yunho nė karto nesuabejojo savo mylimojo meile. Kai tuo tarpu, Kamenashi visą tą laiką galvojo, kad tai ką jautė Akanishi nėra meilė, o tuo labiau Akanishi jau jį pamiršo. Kamenashi atmerkė savo akis ir visa tai Yunho dėka. Kame pagaliau suprato, kad kaukės, kurias jis kiekvieną dieną užsidėdavo prieš kameras ir draugus, yra niekam tikusios ir nenaudingos. Kameras jis galėdavo apgauti, tačiau draugus tik dar labiau skaudindavo ir atitolindavo nuo savęs. Vaikinas nusprendė, kad nuo šios dienos, jis pradės labiau vertinti savo draugus ir leisti jiems jam padėti. Kame nebenorėjo būti vienas.
-Ar padėjau kuo nors? - pavėlė Kamenashi plaukus Yunho.
-Uhum, - nusišypsojo Kamenashi jam ir atsisuko į jį. - ačiū, kad atskubėjai, kai tik paskambinau.
-Nieko tokio, bet turėsit mane parvežti namo, - nusijuokė Yunho.
Koki ir Kamenashi nusijuokė. Koki buvo labai nustebęs, kai pamatė taip besijuokianti Kamenashi, o tuo labiau išgirdęs Yunho istoriją. Vaikinas visada įsivaizdavo korėjiečių žvaigždes, kaip pasipūtusius amerikiečius, kurie neturi jokių moralų ir gerų sąvybių. Tačiau Yunho sulaužė Koki stereotipus, jis pagaliau suprato, kad yra nepažįstamų žmonių, kurie tau nori padėti, kaip tik gali. Koki jautėsi lengvesnis už pūką, nes jam nuo širdies nusirito akmuo. Jis patikėjo savo draugą Yunho, kuris tikrai troško saugoti Kame. Vaikinas jautėsi laimingas ir pakylėtas, nes Kamenashi nusijuokė, suprato, kad turi gyventi toliau ir turi pasitikėti savo draugais.
-Na, reikia šį mūsų didvyrį parvežti namo, - nusijuokė Koki ir atsikėlė nuo laiptų. Mostelėjo ranka, liepdamas ir kitiems atsikelti.
-Man tikrai reikėtų namo, - nesmagiai nusijuokė Yunho. - Changmin vėl rėkaus, kad nesusitvarkiau savo lagamino. Rytoj iškeliaujam.
-HA?! - sušoko Kame, kad Yunho net pašoko. Kamenashi staiga išsigando ir pasimetė. Jis nebežinojo, kaip turi elgtis, o jo protas tapo prikimštas įvairiausių klausimų, tačiau pagrindinis buvo „kodėl?“.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Tr. 07 27, 2011 8:33 am

Dainos, lydinčios istoriją
PART 7.



Užsitrenkė mašinos durelės ir viduje pasidarė tylu kaip bažnyčioje. Koki nerangiai užvedė variklį ir mašina pajudėjo. Yunho nesmagiai pasimuistė ant galinės sėdynės ir pažiūrėjo į Kamenashi, kuris tuo metu žvelgė pro langą. Vaikino veide žerėjo šioks toks pyktis, nuostaba ir nusivylimas. Yunho mąstė, ar visus tuos jausmus galėjo sukelti jo išvažiavimas, tačiau nedrįso užkalbinti naujojo draugo ir išsiaiškinti tiesą. Yunho nukreipė savo žvilgsnį į mažyti mašinos langą, pro kurį matėsi šaligatviu ir juo einantys žmonės, kurių veiduose atsispindėjo įvairiausios emocijos. Vaikinui vėl šmėstelėjo mintis apie minčių skaitymą, jis visada manė, kad jei tik galėtų skaityti mintis, viskas pasikeistų ir būtų daug lengviau. Tačiau jis nebuvo joks superherojus, kuris gali išgelbėti Žemę nuo piktadarių, negali pajudinti dėl jos net vieno savo piršto, nes nemoka jokių slaptų energijos bangų. Yunho jautėsi tik dar vienas žemės kirminas, kuris kaskart rausiasi po žemę ir ieško prieglaudos, kad jo niekas nerastų ir jis galėtų turėti ramybę, Vaikinas galėjo daug ką pasakyti visiems, tačiau jo žodžiai galėjo skaudinti kitus, todėl Yunho tylėjo, niekada nesakė bereikalingų žodžių, stengėsi niekur nesikišti ir palikti viską kaip yra. Galiausiai visa tai jaunuoliui įgrįso. Jis nebenorėjo būti kažkieno valdoma marionetė, tačiau kelio atgal nebuvo. Yunho buvo tarsi niekam nebereikalinga pasenusi ir sugedusi mašina. Jis pats sau galėjo pasakyti, kad jis yra kaip koks sugedęs mechanizmas, kuris nebegali normaliai veikti ir atlikti savo paskirties. Yunho suvokė, kad galiausiai jis bus išmestas ir kartu paleistas nuo tokios sunkios pareigos. Tačiau kažkur giliai širdyje vaikinas tikėjosi, kad atsiras kažkas, kas galėtų jį pataisyti ir įkrauti.
Kamenashi nepajėgė pakeisti savo veido mimikos. Jam atrodė neteisinga, kad kaip tik dabar, kai ima labiau suprasti Yunho, jis išvyksta. Vaikinas nuo pirmos akimirkos, kai sumanė susidraugauti su Yunho, žinojo, kad jis ilgai neužsiliks Yunho pasaulyje, kuris ir taip atrodo prigrūstas visokiausių draugų ir yra per daug mažas, kad į jį ilgam tilptų ir Kamenashi. Tačiau viskas vyko per staigiai. Kame nespėjo dar gerai suprasti Yunho ir išmokti jo stiprybės, todėl jis pyko ant visų. Jam atrodė, kad tai taip neteisinga. Jis netgi mintyse keikė jo grupės buvusius narius, kurie praleido su Yunho daug laiko, tačiau galiausiai jį vis tiek paliko. Kamenashi buvo pykta, kad tokie nedėkingi žmonės buvo Yunho draugais ir juos jis vis dar brangina ir saugo. Vaikinas bandė suprasti, kodėl jis taip jaučiasi ir daro iš to tragediją, tačiau jis negalėjo susemti savo jausmus į bendrą krūvą ir blaivia galva viską apgalvoti. Jaunuolis netgi pyko ant savęs. Jis turi tikrai nuostabius draugus, kurie pasiruošę iškęsti jo visokias nuotaikų permainas, tačiau jis troško vieno žmogaus – Yunho. Kamenashi norėjo jo tik sau, jis beviltiškai troško, kad Yunho juo rūpintųsi ir padėtų eiti pirmyn. Vis dėlto Kame suvokė, kad jis ilgai neištvers vaidinti stiprų ir bet kuriuo metu gali pulti prie Akanishi kojų ir prašyti, kad jiedu vėl būtų kartu. Kamenashi turėjo savigarbą, tačiau ji buvo per silpna, kad galėtų atsilaikyti prieš Akanishi kerus. Tik Yunho galėjo jam padėti.
Mašina sustojo ir reflekso pagauti Yunho ir Kamenashi pasuko savo galvas tiesiai į priekį. Mašina stovėjo prie pat Yunho ir Changmin namų, iš kurių kaip tik tuo metu išeidinėjo Changmin rankose nešdamas lagaminus. Koki nieko nesakęs iššoko iš automobilio ir prilėkė prie vaikinuko. Mandagiai pasisveikino ir paėmė iš jo kelis lagaminus, Changmin nusišypsojo. Jiedu smagiai plepėdami dėliojo lagaminus, tačiau mašinoje vyravo mirtina tyla. Tarp dviejų vaikinų galimėjo jausti šiokią tokią įtampą.
-Na, man jau metas, - droviai tarė Yunho ir ruošėsi atidaryti mašinos dureles, kai staiga ant savo rankos pajuto Kamenashi ranką, kuri stipriai spaudė jo riešą.
-Ar mudu dar susitiksime? - tyliai paklausė Kamenashi.
-Žinoma, juk dažnai būnu Japonijoje, - nusijuokė Yunho ir pavėlė Kamenashi plaukus. Vaikinas droviai nusišypsojo. Jo širdis pradėjo stipriai plakti, nes prisiminimai galvoje sukosi kaip vijurkai. Tas Yunho prisilietimas jam priminė Akanishi, todėl visi prisiminimai ir jausmai staiga sukilo. Kad ir kaip Kamenashi stengėsi atrodyti kietas ir pamiršti Akanishi, viskas buvo beviltiška. Akanishi į jo širdį buvo įaugęs su ilgomis šaknimis ir jo išrauti niekaip nepavyko. Kamenashi skruostu nusirito ašara. Vaikinas nežinojo ar tai dėl atsisveikinimo ar dėl Akanishi, tačiau jam buvo labai skaudu ir širdis pirmą kartą taip degė. Kame galvojo, kad jei nelaikys sučiaupęs lūpų, iš jo burnos prasiverš skausmingas riksmas.
Yunho puikiai perprato Kamenashi išraišką. Jis sužinojo, kaip sunku yra atsisveikinti, tačiau sunkiausia yra, kai viskas aplinkui primena mylimą žmogų, tačiau tu jo niekaip negali pasiekti. Tokiose akimirkose Yunho nežinojo kaip elgtis. Jei tai būtų nutikę jam, jis tiesiog susikauptų ir mąstytų apie darbą arba eitu šokti. Tačiau tai buvo Kamenashi, pats silpniausias vaikinas Yunho gyvenime. Jis nežinojo, ką turėtų dabar daryti. Gal jam vertėtų apsimesti, kad nieko nepastebėjo, o gal bandyti jį paguosti. Vaikinas tikrai buvo sumišęs, tačiau nusprendė leisti veikti savo širdžiai. Nejučia Yunho artėjo prie Kamenashi. Jo rankos buvo išsklėstos, netrukus jis prisilietė prie vaikino ir stipriai jį apkabino. Suspaudęs jį savo glėbyje, Yunho nedrąsiai paglostė Kamenashi nugarą tarsi ramindamas mažą vaikiuką. Yunho tyliai niūniavo Changmin dainą „Confession“. Jis jautė, kaip Kamenashi širdis pamažu nurimsta, o jo kvėpamias darosi vis stabilesnis. Dar minutėlę Yunho nepaleido jo iš glėbio, tačiau vos tik pajuto, kad jo naujasis draugas nusiramino, Yunho paleido jį ir greitai atidarė dureles.
-Lik sveikas! Būk stiprus, kai kitą kartą susitiksime, praleisime smagiai laiką kartu su savo draugais, - nusijuokė Yunho ir greitai išsiropštė iš mašinos.
-Yunho! - Kamenashi suriko.
-Mmmh? - Yunho atsisuko į jį.
-Ar galiu tave aplankyti, jei man tavęs labai reikėtų?
-Žinoma, juk tu mano draugas. - nusišypsojo dar kartą Yunho ir pamojo jam. Kamenashi jam pamojavo atgal. Jis stebėjo, kaip Yunho priėjo prie Changmin ir gavo pylos dėl pradingimo, tačiau abu vaikinai smagiai nusijuokė. Atsisveikino su Koki ir įsėdo į savo automobilį. Jiedu nuvažiavo savais keliais.
Koki pamažu artėjo prie mašinos. Be jokių klausimų jis sėdo už vairo ir užvedė mašiną. Netrukus automobilis pajudėjo atgal į kompaniją. Koki stengėsi išlikti tylus ir nieko neklausinėti, tačiau jį neramino liūdnas Kamenashi veidas, kuris tarsi ir sakė, kad ką tik paleido brangų žmogų. Koki bandė suvokti, kaip galima per tokį trumpą laiką prisirišti prie nepažįstamo žmogaus. Tačiau visada, kas būdavo Koki neįmanoma ir nepateisinama, Kamenashi tai atrodydavo normalu. Jiedu buvo visiškos priešingybės, nors kartasi atrodydavo labai artimi ir panašūs, tačiau judviejų mąstymas nuolatos skirdavosi. Galiausiai gavosi, kad Koki yra visų paslapčių sergėtojas. Nors ši užduotis jį labai apsunkindavo, jis kartais norėdavo išrėkti visą tiesą, tačiau jautėsi garbingai, nes tai reiškia, kad juo Kame pasitiki. Vaikinas jautėsi laisviau žinodamas, kad tarp jo ir Kamenashi nebėra jokių paslapčių, tik taip jis kiek įmanydamas bando padėti Kamenashi vėl atsistoti ir judėti pirmyn. Koki negalėjo suprasti, ką būtent reiškia jo toks prisirišimas ir rūpestis, tačiau jo mintys skleidė beprotiškiausią idėją – gal tai meilė. Koki bandė pats sau tai neigti, tačiau širdis bandė viską parodyti savaip. Ji jam tarsi tyčia priminė pavydą, kai Akanishi pastoviai leisdavo laiką su Kamenashi, kai jį įskaudino ir pastarąsias dienas, kai Yunho tapo Kamenashi dėmesio centru. Koki nervinosi. Jis nebesuprato, kas jam darosi ir norėjo rėkti, tačiau jis pats tiksliai nežinojo, ką reiškia visa tai, nes patį paprasčiausią paaiškinimą – meilės – jis bandė atmesti.
-Kame, nieko prieš jei užsuksime į parką. Noriu tau kai ką papasakoti. - drebančiu balsu pratarė Koki.
-Gerai, - Kame pakėlė į Koki galvą ir jam nusišypsojo.
Koki pasuko į dešinę ir po kelių minučių jiedu privažiavo parką, kuriame kol kas dar buvo gana mažai žmonių. Vaikinai išlipo ir atsisėdo ant arčiausiai mašinos stovinčio suoliuko. Kamenashi mintys vis dar sukosi apie Yunho ir kodėl jis kartais jam taip primena Akanishi. O Koki tuo metu bandė surikiuoti savo mintis ir jausmus, kad galėtų normaliai šnekėti su Kamenashi.
-Kame, žinai istoriją apie berniukus Niną ir Paulą?
-Ne. Nesu girdėjęs, kodėl klausi?
-Ar norėtum išgirsti jų istoriją?
-Žinoma, klausysiu viską, ką tu pasakosi, - nusišypsojo Kamenashi ir pasislinko arčiau Koki, kad šalia jų būti tik mažytis tarpelis.
-Ahm... - Koki numykė. Jis nežinojo, kaip reikėtų viską pradėti, tačiau sulaikė savo kvėpavimą ir drąsiai pratarė: - Paulas ir Ninas tapo draugais, kai jiedu buvo paaugliai. Jiedu visada būdavo kartu, tačiau Paulas kiekvieną kartą jausdavo, kad nuo jo Ninas kažką slepia. Bet Paulas niekada neklausinėjo Nino, nes nenorėjo gadinti jų draugystės. Tačiau vieną dieną, kai Paulas ir Ninas ėjo gatve, iš kažkur išdygo piktasis demonas ir stvėrė Ninui už rankos. Jiedu pradingo kitoje dimensijoje. Paulas nežino, ką daryti, tačiau jis žinojo, kad bet kokią kainą turi išgelbėti savo draugą. Vaikinukas susikonstravo tarpdimensinę mašiną ir pateko į kitą dimensiją, tačiau, kad ir kiek kartų jis mėgindavo, Paulas visada atvykdavo netinkamu momentu. Piktasis demonas per stipriai laikydavo Niną už rankos ir Paulas turėdavo grįžti nieko nepešęs. Bet vieną lemtingą kartą Paulas suspėjo pastverti už Nino rankos ir ruošėsi kartu grįžti ten, kur jie priklauso, tačiau Ninas atstūmė Paulą ir išsiplėšė iš jo glėbio. Kai Paulas paklausė, kodėl jo draugas nenori grįžti su juo, Ninas atsakė, kad piktasis demonas jį labai stipriai myli, jis yra vienišas ir jo jausmai sužeisti, todėl Ninas niekaip negali jo tokio palikti. Paulas matė, kaip kenčia jo draugas, tačiau nieko negalėjo padaryti. Piktasis demonas apkerėjo Niną savo meile ir Paulas jautėsi kaltas, kad negalėjo anksčiau parodyti Ninui, kaip jį stipriai myli. Tą kartą Paulas išvyko, bet kiekvieną dieną jis grįždavo atgal ir sekdavo paskui Niną, kuris nuolatos verkdavo dėl piktojo demono. Ir kiekvieną kartą Ninas atsisakydavo Paulo šilumos ir apkabinimo...
-Kodėl Paulas buvo toks įkyrus? Kodėl jis nepasidavė? - paklausė susidomėjęs Kamenashi.
-Jis galėjo pasiduoti ir išmesti savo jausmus į šiukšlių dėžę tik tada, kai Ninas nustos verkti ir bus laimingas. Paulas nenorėjo, kad Ninas kentėtų, todėl negalėjo viską taip paprastai palikti. - paaiškino Koki.
-Ar Ninas buvo laimingas? Kaip baigėsi?
-Vieną dieną piktasis demonas ėmė ir pradingo. Ninas galvojo, kad tai jo kaltė ir dar stipriau verkė. Tačiau Paulas jį per prievartą pasiėmė su savimi. Nors Ninas bando būti laimingas su Paulu, tačiau jis kenčia ir verkia dėl piktojo demono, kuris išnyko iš jo gyvenimo. Kartais Ninas galvoja, kad visa tai buvo tik sapnas, tačiau kodėl jei tai buvo tik sapnas, jam taip skauda širdį. Galiausiai pats Paulas nežino, kokie yra jo jausmai Ninui, todėl niekaip nesiryžta jam kažką pasakyti. Laukia kada Ninas vėl atvirs savimi ir bus laimingas. Bet per tą laiką... kaip Paulas gali būti laimingas, kai Nino siela klaidžioja kažkur kitur? - Koki baigė savo istoriją ir žvilgtelėjo tiesiai Kamenashi į akis. Šis nuleido savo galvą ir įsižiūrėjo į žemę.
Kame bato galiuku pakedeno mažytę žolytę. Jis nežino, ką atsakyti draugui ir kaip su juo pasielgti. Vaikinas puikiai suvokė, kad ši istorija yra apie juos abu ir Akanishi, tačiau pripažinti Koki jausmus buvo per daug baisu. Jeigu dabar Kame pakels akis ir priims Koki jausmus, tai bus didelė klaida, kuri vėliau privers kentėti ir Koki. Vaikinas papurtė galvą tarsi nuvydamas blogas mintis kuo tolyn, bet jam per daug sunku buvo susitaikyti su tokia realybe. O kas jeigu Koki jausmai stipresni, nei jis gali įsivaizduoti? Ką Kamenashi gali padaryti dėl jo? Jį pripažinti? Mylėti? Kamenashi negali nieko pasiūlyti kitam žmogui, kai jo jausmai sukosi kaip didžiulis visą griaunantis viesulas. Vaikas net pats nebesuprato ar visa tai, ką jautė Akanishi buvo tikra ar tik paprastas susižavėjimas, kuris jį privedė prie tokios beprotybės.
-Kaip tau istorija? - nutraukė nejaukią tylą Koki.
-Koki, aš... - Kamenashi vis dar galvojo, ką galėtų jam pasakyti.
-Viskas gerai. Aš suprantu. Atleisk, nenorėjau, kad dar labiau sumištum. Tiesiog... tu mano draugas ir visada juo būsi. - Koki nuleido galvą.
-Esu dėkingas už šią istoriją, - Kamenashi stipriai apkabino Koki. Nesvarbu, kad jo draugo istorija privertė jį sumištį ir nusiminti, tačiau jo širdyje pasidarė šiek tiek ramiau, kad šalia jo visada bus žmogus, kuris bus pasiruošęs jį mylėti ir nušluostyti ašaras. Galbūt Kamenashi galės pradėti naują gyvenimą su naujais jausmas.


Jaejoong sėdėjo tamsiame kambaryje. Buvo tik įpusėjusi diena, tačiau kambaryje vyravo tamsa. Tamsiai mėlynos užuolaidos nepraleido jokio saulės spindulėlio, todėl ir geltonos kambario sienos atrodė kaip rudos. Netgi tamsūs baldai kambaryje atrodė dar tamsesni ir niūresni. Ant įprastos savo sėdėjimo vietos – fotelio – sėdėjo Jaejoong, vienoje rankoje laikydamas telefoną, o kitoje taurę su vynu. Vaikinui jau beveik metus kompaniją palaiko alkoholis. Tik gerdamas jis galėdavo viską pamiršti ir atsipalaiduoti, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Įsijungęs internetą telefone Jaejoong susirado neseniai nufilmuotą laidą, kurioje dalyvavo Yunho ir Changmin, ir nepaliaudamas ją kartojo kelis kartus iš eilės. Kiekvienas Yunho ištartas žodis įstrigo jam į atmintį, todėl jau mokėjo beveik visą intervių, tačiau jis negalėjo atsitraukti, nes tai buvo vienintelis būdas, kaip pamatyti ir išgirsti Yunho. Jaejoong akyse nesikaupė ašaros, tačiau jo širdis tiesiog plyšo. Ji taip smarkiai daužėsi ir atrodė, kad išlėks iš krūtinės. Vaikinas jautėsi, kad jo širdis yra sugedęs mechanizmas, kurį gali pataisyti tik Yunho rankos.
Jaejoong išjungė laidą. Įsijungė twitter. Jis žinojo, kad Yunho seka jo, Junsu ir Yoochun twitter ir skaito, todėl tikėjosi, kad ir šios žinutės jis nepražiopsos. Jaejoong nusprendė tai padaryti pirmą ir paskutinį kartą. Tik vieną kartelį vaikinas norėjo nusižengti savo tiesai ir principams. Jis žinojo, kad jei šiandien to nepadarys, vėliau bus per vėlu ir dar sunkiau. Tačiau svarbiausia, jis norėjo, kad jį Yunho išgelbėtų... Jaejoong nors trumpam norėjo pasijausti mylimu ir laukiamu.
Telefono klaviatūroje jis surinko žinutę „Aš tau parašysiu sms, patikrink telefoną.“ Tai buvo sunkiausias sakinys Jaejoong gyvenime, nes jis nežinojo, kas bus po to, kai išsiųs. Ar sulauks atsako, o gal liks ignoruojamas? Sprendėsi jo likimas ir Jaejoong nežinojo, ar jį sugebės kas pataisyti ir atgaivinti. Vaikinas drebančiom rankom paspaudė mygtuką „siųsti“ ir žinutė pasirodė ekrane, kaip išsiųsta. Jaejoong peržiūrėjo savo telefono kontaktus, susirado Yunho vardą ir parašė žinutė su paprastais žodžiais „aš tave myliu“. Jis sukaupė savo likusią drąsą ir ruošėsi paspausti siuntimo mygtuką....
-Jaejoong, padėk telefoną, - iš kito kambario išlindęs gana piktai tarė Yoochun.
-Ha? - Jaejoong atrodė nusigandęs ir laukė, kol Yoochun priėjo prie jo. Jis atrodė gana suirzęs.
-Duok man telefoną, - griežtai tarė Yoochun.
Jaejoong kaip paklusnus šunytis atidavė telefoną savo draugui. Jis nežinojo, kodėl Yoochun toks suirzęs, tačiau nusprendė, jog geriau nieko neklausinėti, nes prisidirbs bėdų.
Yoochun paspaudė žinutės ištrynimo mygtuką ir atidavė telefoną Jaejoong. Taip ir nieko daugiau neprataręs jis būtų grįžęs į savo kambaryje, kuriame vis dar saldžiai miegojo Junsu. Tačiau Jaejoong, pamatęs ištrintą žinutę suirzo, ir suriko jam:
-Kam to reikėjo?! Man reikėjo tiek drąsos, kad ją parašyčiau!
-Drąsos? - sarkastiškai nusijuokė Yoochun. - Pfft... drąsos su taure vyno. Atsibusk. Diena ar vakaras vis geri ir tipo skandini savo liūdesį. Gal pakaks? Nemanai? Gal tau užteks vyris praeitį? Viskas, kas padarytas, tas padaryta. Neatsuksi laiko atgal ir nesugrąžinsi daugiau nieko. - Yoochun vis dar kalbėjo nusukęs nugarą į Jaejoong.
-Žinau, bet aš jį myliu... - teisinosi Jaejoong.
-Kiek prisimenu, tu pirmas viską pradėjai. Ar aš klystu? - Yoochun atsisuko į Jaejoong. Jo akyse buvo pyktis, kuris tikrai taip lengvai nedings.
Jaejoong žinojo, kad Yoochun retai pyksta, bet kai pyksta – niekas negali nuo to pabėgti. Todėl jis susiruošė viską iškęsti ir išklausyti, ką Yoochun turi jam pasakyti, net jei tai ir būtų labai skaudūs žodžiai.
-Bet Yunho... aš žinau, kad jis manęs laukia. Jie mūsų laukia. Kad ir tas atsitikimas su Junsu. Yunho nepyksta. - lėtai kalbėjo Jaejoong.
Yoochun priėjo arčiau Jaejoong ir jam tyliai tarė:
-Pas mane į dramos filmavimo aikštelę buvo atėjęs Changmin. Planavau nuslėpti tai nuo jūsų abiejų, nes Changmin manęs to prašė, tačiau... Ką išgirdau iš Changmin, viskas keičia padėtį. Pirmą kartą mačiau mūsų jaunėlį taip kalbantį.
-Nuo kada tu klausai jaunėlio? - suirzo Jaejoong, alkoholis dar stipriau ėmė veikti ne tik jo protą, bet ir jausmus. Jo viduje prasidėjo audra.
-Jis kitoks... Žinai ką jis man pasakė? - vis dar ramiai kalbėjo Yoochun. Šis prisėdo ant sofos, kuri stovėjo netoli fotelio, ir atsiduso. Yoochun gniaužė kumščius. Jis nė nenumanė, kaip jam reikėtų viską pradėti ir neblaiviam Jaejoong paaiškinti. Tačiau šiandien buvo kaip tik tinkama akimirka ir Yoochun nebegalėjo tylėti. Jis pamojo Jaejoong prisėsti šalia jo. Dar kartą stipriai atsiduso ir pradėjo. - Prieš mėnesį, prieš išleidžiant naują albumą, Changmin atėjo pas mane. Nustebau jį pamatęs, tačiau jo veidas buvo kitoks. Prisipažinsiu, šiek tiek išsigandau, kad gausiu smūgį, tačiau jis priėjo prie manęs ir paprasčiausiai pasisveikino. Galvojau, kaip turėčiau su juo elgtis, tačiau jis natūraliai mane apkabino ir pasakė, kad pasiilgo. Tada jo veidas vėl tapo malonus. Mudu susėdome pasikalbėti. Jis labai daug nepasakojo, tiesiog paprašė, kad jokiu būdu neleisčiau tau susisiekti su Yunho...
-Kodėl?! - neištvėręs suriko Jaejoong ir griebė Yoochun už atlapų.
-Paleisk mane, - suniurzgėjo Yoochun ir Jaejoong rankos staiga atsileido. - dar turi dėl to klausimų? Tai ką išgirdau iš Changmin mane sukrėtė ir prisiekiau sau, kad tu negali elgtis savanaudiškai ir valdyti Yunho kaip marionetę. Prisimeni, kai užsigeidei teisybės? Kas tave palaikė? Taip, Yunho. Jis buvo tas, kuris prisiėmė atsakomybę už tavo kvailiojimus. Kai tu sumanei pabėgti pas mūsų draugus, kas tau padėjo? Taip, Yunho. Ir vėl jis prisiėmė atsakomybę. O kai tu labiausiai graužeisi dėl visko, jis tave paprasčiausiai pridengė ir leido išeiti. Tu visa tai žinai, bet ar žinai, kas buvo po to... Taip, mes toliau esam kartu trise ir dauguma mus gina, bet ar tu žinai, ką patyrė kiti du? Yunho tėvai patyrė pažeminimą, jo seserį pradėjo nekęsti mokykloje, Changmin šeimai tas pats. Jiedu su savo šeimomis tapo išdavikais, kurie neturėjo jokios savigarbos. Man Changmin pasakojo, kad tada Yunho pradėjo gerti, negrįždavo namo, miegodavo traukinių stotyse. Mūsų jaunėlis pastoviai eidavo jo ieškoti ir parsivesdavo namo, jei rasdavo. Yunho vėl pradėjo daužyti veidrodžius, jo rankos pilnos randų nuo šukių. O visa tai tvarkydavo Changmin. Jis visus metus tempė Yunho iš depresijos, bandydamas tikinti, kad viską reikia palikti praeityje. Tačiau žinai ką? Yunho vis dar tiki, kad tu grįši ir esi šalia jo, todėl jam dabar lengviau gyventi. Jis atsigavo...
-Kodėl negaliu jam parodyti, kad aš čia... kad galiu būti šalia? - virpančiu balsu tarė Jaejoong.
-Tu? Kaip? Mintimis? Jei dabar jam parašysi, kas iš to. Tu galvoji, kad viskas paims ir susitvarkys taip. Tau gal bus lengviau, bet ar Yunho bus? Tu kaip visada elgiesi savanaudiškai ir nė trupučio nepagalvojęs, kas vėl nutiks Yunho, kai tu staiga dingsi vėl. Jei taip stipriai jį myli, paleisk jį. Bent kol kas, kol galėsi vėl drąsiai, nebijodamas nieko su juo susitikti ir pasakyti, ką jauti. Jei tavo meilė jam yra stipri, ji tikrai nedings su laiku. O mes juk žinom, kad ir Yunho tave myli, todėl padėk jam... Tegu jis atsistoja ant kojų dar stipriau. - Yoochun apkabino Jaejoong per pečius, tačiau jis jį atstūmė.
-Kodėl Changmin taip sako?! Aš reikalingas Yunho, o ne Changmin. Jis neturi jokios teisės jį iš manęs atimti! - Jaejoong atsistojo ir metė taurę į grindis. Ji sudužo į šipuliukus.
-Kvailys! - nesusivaldęs užriko Yoochun. - Changmin turi didesnę teisę į Yunho nei tu! Kai viską pradėjai, turėjai apie tai pagalvoti! Dabar Yunho yra Changmin atsakomybė, o jis nenori, kad jo draugas kentėtų, todėl jaunėlis turi pilną teisę to prašyti. - ramiau paaiškino Yoochun. - Todėl nebūk savanaudis. Pagalvok. - Yoochun atsistojo ir nusuko jam nugarą.
-Niekada nepaleisiu Yunho! Žinok! - užriko Jaejoong ir suklupo ant žemės.
-Daryk kaip nori, bet atsargiau. Pažiūrėsiu, ar galėsi nugalėti Changmin. Nebus lengva. Prisivirsi dar didesnio šūdo, iš kurio išlipti tikrai nebegalėsi, o tada jaunėlis tavęs nekęs dar labiau. - Yoochun numojo ranka ir nuėjo į kambarį.
Jaejoong išgirdo, kaip Yoochun užtrenkia duris. Iš vaikino akių pasirodė ašaros, kurios pasipylė kaip iš kibiro. Jis negalėjo patikėti, ką sakė Yoochunu, tačiau tiesa badė akis ir jo širdis dar labiau skaudėjo. Jaejoong susitvardė, pasikėlė nuo grindų, nuėjo iki šaldytuvo ir išsitraukė dar vieną butelį viskio. Tik taip jis galėjo paskandinti savo skausmą. Jis norėjo bent trumpam neprisiminti nieko. Tik trumpam.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Antr. 08 09, 2011 7:55 am

Oro uostas buvo pilnas žmonių, daugiausia iš jų buvo jaunos merginos, kurios laikė plakatus su savo idealų nuotraukomis. Apsaugos darbuotojai jas tramdė ir stumdė, kad tik Yunho ir Changmin galėtų prasibrauti pro tokią minią. Jiedu buvo pripratę prie tokio antplūdžio ir visokiausių riksmų, vaikinai buvo išmokę oro uoste atrodyti neutraliai ir greitai praeiti taku iki lėktuvo. Jau septintus metus iš eilės jiedu bet kokiame oro uoste sutikdavo daugybę fanų ir visada jiedu elgdavosi taip pat. Nė nepasukę galvos į šaukiančius balsus, vaikinai praeidavo ir tyliai žengdavo į lėktuvą, tik ten galėdavo pailsėti nuo visko. Aišku, būdavo situacijų, kai nė vienas negalėdavo abejingai praeitį. Kelios iš jų būdavo nemalonios ir žeidžiančios savigarbą, tačiau tik vieną kartą Changmin trūko kantrybė. Po to įvykio, vaikinukas įsigijo savo „amžiną draugą“ - asmens sargybinį ir niekur negalėjo nuo jo atsiskirti. Būtent ir šiandien šis Changmin „draugas“ tramdė pamišusias gerbėjas, kad tik vaikinukas galėtų niekieno netrukdamas praeitį. Tačiau Changmin visai neskubėjo. Jis žengė mažyčiai žingsniukais, vis pasisukdamas atgal, kad galėtų įsitikinti, jog Yunho vis dar yra šalia. Changmin jautė kažką negera, o jo nuojauta niekada nemeluodavo. Vaikino širdis spurdėjo, jis norėjo pagriebti Yunho ranką ir jį paskubinti, tačiau Yunho buvo užsiėmęs telefonu ir rimtu veidu kažko klausėsi.
Changmin dar kartą žvilgtelėjo atgal. Nors Yunho veidas buvo gana rimtas, tačiau jame vis dar atsispindėjo „žvaigždiška“ išraiška, kuri skelbė „Aš esu Jung Yunho“. Changmin nežymiai nusijuokė. Vaikinukas sustojo prie lėktuvo įėjimo ir palaukė savo draugo. Yunho judinosi pernelyg lėtai, jis tiesiog šliaužė vėžlio greituma. Jis nenorėjo palikti Japonijos, jautė, kad yra dar nesutvarkytų reikalų, tačiau nieko negalėjo padaryti. Yunho buvo namų žmogus. Jis nemėgo ilgai keliauti ir ilgą laiką būti toli nuo savo erdvės, kurioje jis jautėsi saugus, nematomas ir laukiamas. Senelis jam išugdė didelę meilę savo gimtinei – Pietų Korėjai, todėl Yunho jautėsi kaip tikras šalies patriotas. Jis negalėjo pasakyti blogo žodžio apie tai, kas vyksta jo gimtinėje, nes tik ten jautėsi savas. Tačiau šiandien, pirmą kartą savo gyvenime, Yunho pajuto traukimą iš Japonijos, jo širdis negalėjo laisvai palikti šios šalies, todėl vis darėsi sunkiau kvėpuoti. Pastaruoju metu Japonija jam tapo tokia pat brangi kaip ir gimtinė, nes būtent šioje šalyje jis patyrė tiek daug įvairiausių nuotykių. Kartais Yunho susimąstydavo, kodėl visi prisiminimai taip įstringa į atmintį, niekaip negali jį išmesti, o tie dalykai, kurių tikrai dažnai reikia prisiminti, paprasčiausiai dingsta ir nebesugrįžta. Jei tik Yunho išmoktų prisiminti dalykus, kuriuos reikia prisiminti, jis negrįžtų į praeitį ir lengviau gyveintų, jo širdis nebūtų tokia sunki. Yunho nenorėdavo sau to pripažinti, tačiau dažnai mąstydavo, kas būtų tuomet, jei jis išmoktų trinti iš atminties ne tik savo prisiminimus, bet ir jausmus... kas jeigu vieną dieną jis atsibustų ir tuomet jis nebemylėtų Jaejoong... kas jeigu jo širdyje atsirastų kitas žmogus... Ar Yunho to norėtų?
Yunho sustojo vos per keletą centimetrų nuo Changmin. Dar žingsnelis ir Yunho būtų atsitrenkęs į savo draugą. Jis atsisegė savo kuprinę ir įmetė telefoną kažkur šalia kitų svarbių dalykų. Yunho kaip pakvaišęs bandė skambinti senais Junsu, Jaejoong ir Yoochun numeriais, tačiau moterišku automatiniu balsu jam pranešdavo „Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų“. Tačiau jis nesiliovė skambinti, bandė po kelis kartus iš eilės, nes tikėjosi... Tačiau viskas buvo veltuj, kaip ir prieš kelias dienas. Atrodė, kad laikas stovi vietoje, niekas nejuda į priekį. Jei ne ypatingas susipažinimas su KAT-TUN grupės nariais, Yunho turbūt visą laisvą laiką būtų prasedėjęs su telefonu rankose, rinkdamas numerius, kurie jau nebeegzistuoja.
Changmin patapšnojo Yunho per petį, taip liepdamas jam išsiimti pasą ir parodyti darbuotojams. Yunho pasiknaisiojo savo kuprinėje ir radęs pasą, jį padavė oro uosto personalui. Šie patikrino jo pasą, atidžiai pažiūrėjo į jį ir kaip įprastą žmogų praleido į lėktuvą. Po sekundės prie jo prisidėjo ir Changmin. Dar šiek tiek pastovėję, jie susirado vietas lėktuve ir atsisėdo. Yunho atsisėdo prie lango, Changmin jam visada užleisdavo tą vietą, nors ir jaunėlis kartais norėdavo pasidairyti po dangų, tačiau Yunho nuolatos gražiai prašydavo ir Changmin susileisdavo. Pats jaunėlis pastaruoju metu jautė, kad jis pasikeitė. Jam buvo šiek tiek lengviau reikšti jausmus, o ir buvo atlaidesnis, ypač prižiūrėjo Yunho, linkėdamas jam kuo mažiau skausmo ir naštos. Changmin krestelėjo šalia Yunho, išsitraukė savo telefoną ir įsijungė įprastą žaidimą. Išgirdęs cypsėjimo garsus, Yunho atsigręžė į Changmin ir paliko prie jo. Changmin krenkštelėjo:
-Laikykis atstumo, hyung, mane nervini.
-Gerai, gerai, - Yunho atsitraukė nuo jo. - Kelintam lygį?
-Jei nesusivarysiu dėl tavo šnekėjimo, tai būsiu 115-tam. - suniurzgėjo Changmin.
-Kekekeke, o aš tai 179-tam, - nusijuokė Yunho.
-Aš dar be žaidimo ir gyvenimą turiu.
Yunho nuleido akis ir nusisuko į langą. Nuo pat mažumės Yunho mėgo dangų ir jis jį ramindavo. Vaikinas seniai žadėjo pradėti fotografuoti, netgi gavo dovanų profesionalų fotoaparatą, tačiau vis numesdavo šį sugalvojimą. Tame naujame fotoaparate buvo vos kelios nuotraukos, kurios atrodė nieko neišskiriančios iš kitų. Galiausiai kelis kartu pabandęs, Yunho suprato, kad dangaus grožio ir jausmo niekaip neperteiks joks objektyvas, kad ir koks jis geras bebūtų. Nuotraukos vaikinui tebuvo bereikalingi daiktai, kuriuos anksčiau ar vėliau pamesi, suplėšysi ar išmesi. Tačiau ir su tokiu galvojimu, fotografavimas jį traukė kaip mešką prie medaus.
Lėktuvas pakilo ir atsidūrė dangaus visatoje. Išsidraikę po visą dangų plunksniniai debesys po truputėlį plaukė. Juos dar labiau draikė pučiamas vėjelis, todėl po minutėlės visas dangus pavirto į baltą cukraus vatą. Atrodė, jog paimsi pagaliuką ir susisuksi, o tada skaniai besilaižydamas suvalgysi.
Yunho savo delnu palietė langą ir švelniai perbraukė. Jis norėjo atsidurti ten, ant debesų, matyti visą pasaulį iš aukštai, pažiūrėti, kokie iš tiesų yra mažučiai žmonės šalia aukštų kalnų. Vaikinas bent trumpam norėjo pasijusti tarsi dievu, kuris galėtų bent šiek tiek sumažinti žmonių išdidumą, kvailas ambicijas, keršto troškimą ir neapykantą. Yunho dažnai jausdavo žmonių jausmus, jis tarsi surinkdavo jų blogą energiją ir tapdavo pripildytas visokiausių neigiamų jausmų. Galbūt daug kas pasakytų, kad vaikinas kišasi ne į savo gyvenimą ir be reikalo „gaudo“ tokius jausmus, tačiau Yunho visada norėjo tik padėti kitiems. Jis norėjo tokio paprasto dalyko...
Changmin kiek galėdamas tyliau išjungė savo žaidimą ir prislinko arčiau Yunho, kad šis galėtų jausti jo kvėpavimą. Vaikinas žinojo, kad jų atstumas yra labai nedidelis, tačiau Changmin negalėjo nieko sau padaryti. Jis jautė, kad kažką ne taip pasakė, norėjo atsiprašyti, tačiau nerado jokių žodžių. Paprasčiausiai pasaulyje per mažai žodžių, kad galėtum išreikšti savo jausmus, o ypač kai trokšti atsiprašyti. Neveltui pasaulyje yra svarbiausias nuoširdumas, todėl niekas negali su juo žaisti. Bet ką daryti, kai nuoširdumas nepakiša tinkamų žodžių, kad galėtum vėl pamatyti vieno žmogaus lengvabūdišką šypseną. Changmin per visus tuos metus mąstė, kaip galėtų sugrąžinti tikrą Yunho, kuris ir prie kamerų, ir už jų šypsosi, tačiau, kad ir kaip suko savo galvą, kurioje dažniausiai visada būdavo pilna įvairiausių idėjų, jis nesugebėjo rasti sprendimo. Teko taikytis su tokiu lyderio pasikeitimu, tačiau kad ir neturėdamas originalios idėjos Changmin veikė iš už nugaros. Jis kalbėjosi su dauguma Yunho artimų žmonių, sakė, kaip jiems reiktų elgtis ir visi jo klausė, netgi Yoochun. Tiesą pasakius, Changmin niekada nesitikėjo, kad Yoochun jo paklausys, tačiau paklausė ir Yunho lengviau. Bent šiek tiek. Jaunėlis troško, kad Yunho tikėtų, tačiau nedėtų tuščių vilčių dėl paprastos sms ar skambučio, nes Jaejoong vis tiek būtų ir vėl dingęs iš jų akiračio, o Yunho griuvęs į depresiją ir susitrenkęs dar skaudžiau. Nežinia kodėl, bet Changmin norėjo imtis bet kokių priemonių, kad tik Yunho būtų saugus, nesvarbu, kad tokiomis priemonėmis galėjo įskaudinti kitus žmones. Šiuo momentu jam reikėjo, kad lyderis vėl būtų toks pats, koks buvo. Galbūt tai savanaudiška, bet Changmin privalėjo susigrąžinti savo Yunho.
-Changmin-ah, - kreipėsi į jaunėlį Yunho.
-Hmm? - Changmin sušvelnino savo balsą.
-Ar galiu padėti savo galvą ant tavo peties?
-Mmmh, - linktelėjo Changmin. Jis pasitraukė nuo Yunho ir atsilošė į lėktuvo kėdę. Yunho nieko nelaukęs prislinko arčiau jo ir padėjo galvą ant jaunėlio peties. Yunho girdėjo, kaip Changmin širdis tuksi, todėl jautėsi būdamas šalia „gyvo“ žmogaus ir nevienišas šiame mažame pasaulyje. Changmin lėtai padėjo savo galvą ant lyderio galvos ir atsiduso. Jo ranka pakilo link Yunho veido ir po kelių sekundžių ji jau buvo ant Yunho veido ir atsargiai jį lietė.
-Ką man su tavim daryti, a? - tyliai paklausė Changmin. Atrodė, jog tai buvo paprasčiausias klausimas sau, tačiau skirtas ir Yunho.
Lyderis pakėlė savo ranką ir uždėjo ant Changmin rankos. Ją suspaudė ir užmerkė savo akis. Jis nenorėjo nieko sakyti, nes pats nežino atsakymo. Kartais atrodydavo, kad jis šaukia Changmin iš kitos gatvės pusės, tačiau šis negirdi jo ir viską daro savaip. Yunho suvokė, kad jam teks klausyti jaunėlio ir remtis tik į jį. Todėl Yunho nustojo šaukęs, o tiesiog bandė nuslėpti savo rūpestį ir liūdesį. Jis suprato, kad buvo per ilgai toks. Juk žmogus negali visą laiką gyventi praeitimi ir atsisakyti visko, ką iki šiol darė. Yunho nusprendė prieš kiek laiko, kad užteks jam taip elgtis, jis geriau vėl viską slėps savyje, tačiau vienintelis dalykas, ko jis neatsisakė – tikėjimas. Yunho tvirtai sau prisiekė, kad iš jo niekas neatims tikėjimo žmogumi, kurį myli. Nesvarbu, kur tas žmogus bebūtų, bet meilė lieka ta pati, jei tai tikra meilė. Yunho tai žinojo ir jis buvo laimingas. Lyderis neabejojo savo ir Jaejoong jausmais, todėl viltis ir tikėjimas visada buvo su juo.
Changmin akys pamažu merkėsi. Jis pasidarė mieguistas, nors to visai nenorėjo, tačiau nieko negalėjo sau padaryti. Yunho pajuto, kaip Changmin galva vis pamažu sunkėja ir praranda savo laikymą. Lyderis suprato – Changmin užmigo. Jis patyliukais nusijuokė ir nusprendė stengtis nejudėti, kad nepažadintų pavargusio ir alkano jaunėlio. Yunho jautėsi laimingas ir viskas Changmin dėka.
Yunho pats nė nepajuto, kaip jo akys apsunko ir užsimerkė. Galbūt dėl lengvumo širdyje viskas atrodė taip paprasta ir lengviau iškenčiama. Atrodė, kad jo pilve pradėjo skleistis gėlės ir skraidžioti dūzgenčios bitės. Vaikinas jautė, koks tai geras ir malonus jausmas. Su šiuo jausmu jis ramiai pasileido į miego karalystę, kurioje galėjo pildytis visokiausi slapčiausi troškimai.


Akanishi atsargiai pravėrė klubo duris. Tas juodo stiklo duris buvo beprotiškai sunku pastumti, todėl vaikinas stengėsi išnaudoti savo visą jėgą atidarydamas jas, kad šios taip greit neužsivertų ir Akanishi spėtų pralįsti. Dažniausiai jaunuolis klube lankydavosi tik vakare, tačiau šiandien buvo išimtis. Po pietų klubas atrodė, kaip paprastas nenaudojamas pastatas, visos staliukų kėdės buvo užverstos ir uždengtos baltais audeklais. Akanishi nesitikėjo, kad bus toks skirtumas tarp naktinio ir dieninio klubo gyvenimo. Jis čia dieną buvo pirmą kartą. Vaikinas atsargiai apsidairė, lyg ieškodamas įrodymų, jog klubas dirba. Po minutėlės prie baro pasirodė jaunas padavėjas, Akanishi jį atpažino. Užpraeitą naktį jį čia matė. Fukutaro sakė, kad naujas darbuotojas. Barmenas linktelėjo Akanishi. Vaikinas iš karto priėjo prie baro, atsitraukė kėdę ir atsisėdo.
-Kodėl klubas toks tuščias? - nusistebėjęs paklausė Akanishi.
-Dieną niekas nesilanko klubuose, - nusijuokė barmenas lyg sakydamas visiems suprantamą faktą.
Akanishi pasijuto nesmagiai ir numykė. Jis patapšnojo ranka per baro stalą ir pakimusiu balsu tarė:
-Pradžiai padaryk man kavos.
-Paprastos? O gal norite kapučino?
Akanishi pasikasė savo pakaušį:
-Ahmmm, daryk vieną puodelį paprastos, o kitą kapučino. - tvirtai pranešė barmenui savo užsakymą.
Vaikinukas nusijuokė. Prieš nueidamas paleido muziką, kad būtų linksmiau. Nors Akanishi buvo vienintelis lankytojas šiame klube, barmenas norėjo, jog jis jaustųsi jaukiai. Užgrojo švelni džiazo melodija. Akanishi pats nė nepajusdamas pradėjo niūniuoti į taktą.
Jis pats nė suprato, kodėl čia atsibeldė, jei norėjo išgirti tik kavos, galėjo apsilankyti bet kokiame restorane. O gal jis norėjo pradėti gerti? Šiandien jo nuotaika buvo nekokia. Akanishi buvo suirzęs ant visų, todėl nė neišklausęs savo komandos narių, pasileido ten kur kojos nešė. Ir štai jos jį atnešė čia. Atrodė, kad pats kūnas geriau žino, ko reikia vaikinui, nei jis pats.
Iš tiesų jį sukrėtė Kamenashi poelgis. Akanishi vos tik atėjęs į kompaniją galvojo, kad šiandien jis atgaus savo mylimąjį, tačiau šis tik į jį nusispjovė ir nužengė savais keliais. Įvairiausios mintys piršosi vaikino galvoje, tačiau nei vienai jis neturėjo įrodymų ar tinkamo paaiškinimo. Akanishi visus tuos metus ruošėsi kaip nors pasimatyti su Kame ir viską išsiaiškinti, tačiau pastoviai vis kažkas sutrukdydavo... o gal vaikinas tik bandė kitiems versti kaltę, nes nesugebėjo sukaupti drąsos ir paspausti skambinimo mygtuką. Akanishi buvo tikras, jog visi grupės nariai nusprendė, kad jis jaučiasi geriau išėjęs iš grupes ir darantis, ką jis nori. Tačiau tai nebuvo gryna tiesa. Žinoma, pirmus mėnesius Akanishi buvo laimingas, kad gali pristatyti savo dainas prodiuseriams, jie jį giria, jis koncertuoja ir daro, kas jam patinka. Jokių juokingų drabužių, jokių kvailų pasirodymų, šokių ir maivymosi, jokio susivaržymo ir dainų, kurios jam nepatiko. Visa ta laimė ir laisvės pojūtis netruko ilgai. Pamažu jis pradėjo ilgėtis tų visų nesąmonių ant scenos, pradėjo ilgėtis savo grupės narių, kurie anksčiau užknisdavo juodai. O svarbiausiai, jis ilgėjosi Kamenashi - jo artumo, jo kūno, lūpų, plaukų, veido. Akanishi troško jį vėl liesti ir bučiuoti, apkabinti ir daugiau niekada nebe paleisti. Pats to nesuprasdamas vaikinas nusimindavo, kai tik išgirsdavo, jog grupės nariai elgiasi taip lyg jo išvis nė nebūtų buvę. Akanishi nežinojo, ar jie taip stengiasi viską pamiršti, ar kompanija liepia. Tačiau, kad ir kokia priežastis bebūtų, vaikinas jausdavosi prastai tai girdėdamas.
Šiandien jis buvo pasiruošęs viską baigti. Jis ėjo į kompaniją, kad galėtų prašytis vėl į grupę. Jis buvo nusprendęs palikti toli savo išdidumą ir laisvės troškimą. Jam buvo nebesvarbu, kad vėl grįš į tą patį šūdą, iš kurio bėgo. Viskas buvo tik dėl mylimo žmogaus. Akanishi suprato, kad negali gyventi be to vyro. Jis žinojo, kad darė klaidą kalbėdamas apie laisvę. Tik dabar Akanishi suprato, kad jam to reikėjo tik keliems mėnesiams. Iš tiesų jam reikėjo tik mylimo draugo, kuris būtų šalia jo. Kad ir visa jų draugystė liktų didele paslaptimi, Akanishi suvokė, kad tai geriau nei visiškai išsiskirti. Jis nebepajėgė būti šaltas ir durnas. Jis norėjo būti žmogiškas, koks tikras žmogus iškeistų meilę į kažkokią muzikinę laisvę. Akanishi norėjo būti žmogus, kuris dėl savo mylimo žmogaus iškentės bet kokį skausmą ir suvaržymą. Galiausiai vaikinas troško įrodyti Kamenashi, kaip jį stipriai myli ir kad toji meilė yra tikra, o ne taip koks gaivališkas geismas. Akanishi širdis nebuvo tuščia. Ji buvo pilna meilės, kurios jis niekaip nesugebėjo išreikšti.
Tačiau visas ryžtas staiga kažkur dingo, kai Kamenashi pro jį praėjo lyg niekur nieko. Kelias minutes Akanishi nesuprato, kas vyksta ir kaip reaguoti, tačiau galiausiai jam teko pripažinti, kad turbūt jau viskas baigta. Jis nė nedrįso pagriebti Kamenashi už rankos ir jį sulaikyti... Akanishi pradėjo dėl visko gailėtis. Ir štai jis atsidūrė čia. Vienišas kaip bato aulas, trokštantis laiko mašinos, kad galėtų išrėkti Kamenashi kaip jį stipriai myli ir nė nemano nuo jo trauktis.
Tiesiai prieš Akanishi barmenas padėjo du puodelius. Tai grąžino vaikiną į realybę ir jis pradėjo gurkšnoti savo kavą, o vėliau ir kapučino. Laikas stebuklingai greitai bėgo. Jau buvo beveik šešios valandos, todėl į klubą pradėjo rinktis daugiau žmonių, kurie atsisėdę prie staliukų kartu su savo mylimaisiais užsisakydavo kavos ar ko pavalgyti. Akanishi pamojo barmenui ir miegančiu balsu tarė:
-Viskio butelį, prašyčiau.
-Gersite vienas? - mandagiai paklausė barmenas, padėdamas ant varo stalo viskio butelį.
-Prašyčiau dar du stikliukus. - pratarė Akanishi. - Na, ką, Aka, nesijausk vienišas. Laikas paskambinti žmonėms, kurie visada atbėgs. - sau suburbėjo Akanishi. Jis išsitraukė savo telefoną ir adresų knygoje surado vieną vardą, kuris šiuo metu turėjo būti Akanishi sugerovas. - Įdomu, jis dar ką su savimi atsives? Juk visada ateina dviese. - laikydamas telefoną prie ausies sau burbėjo vaikinas.
-Klausau, - pasigirdo malonus vyriškas balsas iš telefono garsiakalbio.
-Labas. Ateik į Shibuyos klubą.
-Kam?
-Išgersim.
-Aš kaip tik noriu išgerti, - nusijuokė vaikinas.
-Tai puiku. Laukiu.
-Gerai. Atsivesiu kompanijos. - vaikinas padėjo ragelį.
Akanishi jautėsi lengviau. Vien žinojimas, kad tuoj pasirodys žmogus, kuris išgyvena panašius jausmus kaip ir jis, jam suteikė ramybės. Akanishi norėjo prisigerti taip, kad nieko neatsimintų. Jis troško, kad išsiblaivęs niekada nebe prisimintų šios dienos. Galbūt alkoholis negali ištrinti jausmų, tačiau kartais padeda paskandinti juos bent trumpam laikotarpiui. Akanishi anksčiau tiek daug negerdavo, tačiau vos tik suprato savo jausmus Kamenashi... kiekvienas jų kivirčas vaikiną nuvesdavo į barą ir jis pasigerdavo. Akanishi galėjo teigti, kad meilė išmokė jį gerti, o alkoholis tapo geriausiu jo draugu.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pir. 10 17, 2011 8:28 am

Ant Akanishi peties atsidūrė vyriška ranka, kuri švelniai jam patapšnojo per petį. Vaikinas atsisuko ir sudrėkusiomis akimis pažvelgė į ką tik atėjusius draugus. Jis jiems nusišypsojo ir vėl nusuko galvą. Akanishi visada būdavo liūdna vienam gerti, o dar blogiau būdavo, kai prisikibdavo merginos, kurios jį tiesiog vesdavo iš proto. Todėl vaikinas visada rinko draugų kompaniją, kuri galėtų su juo gerti iki nukritimo, o tada kelias dienas blaivytis. Į viską Akanishi žiūrėjo neatsakingai, jam buvo nusispjauti, ko gali prisidirbti prisigėręs ir ką pasakyti, nes tik alkoholis jį išvaduodavo iš skausmų ir nevilties. Tik gerdamas jis galėdavo pasijausti galingesnis už kitus, o ne bejėgis žmogus išmestas kaip sudriskęs drabužis.
-Tai ką vėl geriam? - krestelėjo šalia tamsiaplaukis vaikinas.
-Geriam. - atsakė Akanishi ir įsipylė sau dar viskio.
-Ne per anksti? - prakalbo ir kitas vaikinas, dairydamasis aplink, ar kartais koks nors papracas nefotografuoja jų.
-Nebijok, Ryo, niekas čia tavęs nenufotografuos. Čia saugu, - sarkastiškai nusijuokė Akanishi ir bedė pirštu į šalia jo stovinčią tuščią kėdę.
Ryo krestelėjo į Akanishi parodytą kėdę ir pasiėmė stikliuką, atkišo jį Akanishi, o šis įpylė viskio. Ryo vienu mauku išgėrė, todėl Akanishi jam dar kartą įpylė. Kitas šalia jų sėdintis vaikinas – Yamapi – nė nemegino kišti stikliuką ir gerti kartu su draugais. Vaikinas jautė keistą jausmą, sklindantį nuo Akanishi ir Ryo. Kažkas buvo ne taip, tačiau nė vienas nemėgino atsiverti. Yamapi buvo sunku tokius draugus turėti. Su Akanishi jis praleido beveik visą savo gyvenimą, tačiau taip niekad iki galo jo ir nesuprato. Galbūt dėl to, kad Akanishi niekada nenorėdavo šnekėtis apie savo jausmus ar atskleisti savęs kitiems. Nors Yamapi puikiai tai suprato ir niekada jo nevertė išsipasakoti, tačiau po truputį visas šis žaidimas jam ėmė atsibosti. Ypač šie paskutiniai metai buvo sunkūs, Yamapi privalėdavo lėkti pas Akanishi, kai šis tik užsimanydavo, tačiau atlėkęs jis likdavo nuošalyje ir nesuprastas. Kiekvieną kartą lėkdamas pas Akanishi, kai šis paskambindavo, Yamapi galvodavo, kad atsitiko kažkas blogo ir skubiai jo jam reikia, todėl mesdavo visus darbus, palikdavo Ikuta ir tekinas lėkdavo, nė nepagalvojęs, kas jo laukia vėliau. Ir visada istorija kartodavosi: Yamapi atlėkdavo, pamatydavo, kad Akanishi tenori išgerti su draugais, tuomet visą vakarą sėdėdavo tylus, o grįžęs namo stengdavosi atsiprašyti Ikutos ir prisiekdavo sau, kad daugiau taip niekada nelėks. Tačiau šį kartą jį čia Ryo atsitempė, kuris šiandien visą dieną buvo paniuręs ir burbuliavo, kad nori išgerti. Taip, Ryo dar vienas draugas, kuris pridarydavo problemų Yamapi. Tiksliau problemų dažniausiai pridarydavo jo ilgas liežuvis, kurio jis niekada nemokėjo, nemoka ir nemokės kontroliuoti. Tačiau ir šitam Yamapi neatsakydavo paslaugos ir kaip paklusnus asmens sargybinis slinkdavo paskui jį į bet kokius barus ar pakampes. Vaikinas visada atsidurdavo šalia Ryo ir Akanishi, kuriems niekaip negalėdavo atsakyti ir kurie jį nuolatos ignoruodavo, vos jis susirūpinęs atseka paskui juos. Ir dažniausiai būtent Yamapi turėdavo abu nuvežti visiškai girtus namo, nurengti ir paguldyti į lovą, dar reikia nepamiršti, kad paruošdavo pagirias malšinančią sriubą, o tada paryčiais jau galėdavo traukti namo, kur jo visad laukdavo žmogus, kurį jis dažnai per tokius draugus pamiršdavo. Ir kai tie du draugai kalbėdavo apie savo mylimuosius Kamenashi ir Uchi, Yamapi tylėdavo, nes jam būdavo gėda ir apmaudu, kad mylimą žmogų aukoja dėl draugų. Tačiau Ikuta visada jį suprasdavo ir ramindavo. Yamapi žinojo, kad jis surado žmogų, su kurio gali dalintis viskuo. Jis tetroško, kad jo draugai taip pat surastų tokius žmones ir nebekentėtų. Kartais Yamapi atrodydavo keista, kad jo geriausi draugai taip pat puoselėja ypatingus jausmus vyrams. Vaikinas negalėjo pasakyti, ar jų meilė tikra tiems vaikinams, o gal tai prisirišimas ir gailestis ar paprasčiausias žaidimas. Kartais žmonės paprasčiausiai nesupranta savo jausmų ir nežino, ko nori iš kitų žmonių. Paprastas draugas staiga gali tapti brangiausiu žmogumi, mylimuoju ar netgi priešu. Kad ir kiek bemąstytų Yamapi negalėjo pasakyti, ar jo draugų širdyse gyvena tikra meilė, vaikinas net nenorėjo apie save mąstyti. Jis Ikuta labai mylėjo, tačiau jo galvoje kirbėjo mintis, kad jis tenori apsaugoti savo draugą nuo bet kokių nelaimių, skausmo, išdavystės. Yamapi jautė, kad Ikuta gali būti saugus tik jo glėbyje, todėl neleidžia jam trauktis nuo jo. O gal tai Yamapi savanaudiškumas? Kad ir kas tai bebūtų, viskas buvo per daug sudėtinga.
Akanishi akies kampučiu vis žvilgčiojo į Yamapi, kuris tarsi buvo visai kitame pasaulyje. Vaikinas nesitikėjo, kad kartu su Ryo atvyks ir Pi, tuo labiau, kai paskutinį kartą Yamapi vos susitvardė netrenkęs Akanishi. Jis puikiai žinojo, kad smūgis būtų buvęs teisingas, tačiau Yamapi kartais būdavo per daug švelnus ir atlaidus. Po to vakaro Akanishi nekentė savęs. Jis pats nė nesuprato, kaip galėjo priešnekėti nesąmonių apie savo draugą ir jo jausmus. Pavydas tiesiog jam graužė bambą. Akanishi visada manė, kad Yamapi yra dar blogesnis už jį, nes jis visuomet vaikščiodavo pasipūtęs, neklausydavo kitų, buvo gana nedraugiškas ir dažnai visus keikdavo. Tikras garbėtroška. Būtent todėl Akanishi nesuprato, kaip toks žmogus gali šalia savęs turėti mylimą žmogų, kaip šis gali jį pakęsti ir būti su juo. Vaikinui netgi atrodė, kad jo draugas nenusipelnė niekieno meilės ir tą vakarą Akanishi tai pasakė. O galėjo sulaikyti liežuvį, bet neišėjo... Visas pyktis tiesiog veržėsi pro burną, jis tapo bjauriais ir skausmingais žodžiais. Tačiau ką Akanishi galėjo padaryti? Vaikinas buvo užguitas visokiausių rūpesčių, jis nesugebėjo pratarti nė vieno žodžio savo grupės nariams, jo mylimasis jį stūmė nuo savęs ir atrodė, kad rūpesčiams galo nebebus. Viskas buvo taip neteisinga ir Akanishi liejo pyktį ant Yamapi, kuris sau gyveno laimingas, kad ir koks bjaurus iš tiesų bebūtų.
Akanishi nedrąsiai padavė stikliuką Yamapi ir tarstelėjo:
-Gersi?
-Ne, turiu anksti grįžti, todėl abu nė nemanot prisigerti, - ramiai atsakė Yamapi ir pasiėmė stiklinę vandens. Jis lėtai atvertė meniu ir kažką sukuždėjo barmenui.
Akanishi nusuko galvą ir stvėrė už stikliuko. Jis ir Ryo susidaužė ir abu išgėrė. Ryo šiandien, kaip niekad, buvo pasirengęs gerti, ir Akanishi tai patiko. Vaikinas taip pat nebegalėjo ištverti žiaurios realybės. Jis vėl norėjo nuo jos nutolti, tik šį kartą troško ir kartu jau nieko nebejausti. Akanishi pagaliau suprato, kad viskas baigta. Kamenashi nusprendė laikytis savo sprendimo ir gyventi toliau, tačiau Akanishi nenorėjo visko taip palikti. Vaikino galvoje sukosi įvairiausios mintys, jei tik jis būtų drąsesnis – vaikinas būtų pakėlęs prieš save ranką, nes nebegalėjo pakęsti savo kaltės. Dabar jam atrodė, kad jis yra labai silpnas, silpnesnis nei galėjo įsivaizduoti, nes jis negalėjo nusižudyti, o ir gyventi toliau negali. Akanishi tarsi blaškėsi tarp dviejų pasaulių. Jis puikiai suprato, kad reikia kažko toliau griebtis, bet šiuo metu nieko nebenorėjo. Netgi toji išsvajotoji muzikinė laisvė nebetapo tokia saldi, nes nebegalėjai ja su niekuo pasidalinti, o tuomet ir dingo laimė.
Akanishi su Ryo gėrė stikliuką po stikliuko. Jiedu ištuštino bent du butelius viskio, tačiau nė vienas nesijautė apgirtęs ar paskandinęs savo rūpesčius. Jiems norėjosi dar ir dar. Yamapi žiūrėjo į geriančius savo draugus. Jo žvilgsnyje buvo matyti pasibjaurėjimas susipainiojęs su gailesčiu. Vaikinas nekaltino savo draugų, tačiau nenorėjo jų ir teisinti. Jis puikiai suprato dėl ko jie geria. Turbūt ir Yamapi gertų, jei Ikuta nebūtų toks atkaklus, atsakingas, protingas ir amžinai tikintis. Vaikinas dar kartą pagalvojo, kad Dievas jam suteikė didžiausią dovaną leisdamas turėti Ikuta. Vaikinas žvilgtelėjo į laikrodį. Jau buvo dešimta valanda vakaro. Nenuostabu, kad į klubą pradėjo rinktis vis daugiau žmonių, kurie įtariai apžiūrinėjo trys draugus. Yamapi bakstelėjo alkūne į Akanishi:
-Užteks. Parvešiu jus namo, nes nusilaksit kaip šunys.
Akanishi numojo ranka ir kažką neaiškiai suburbėjo. Yamapi nepaisė niurzgančio draugo ir pakėlė jį nuo baro. Akanishi šiek tiek svyruodamas laikėsi ant kojų. Yamapi įsitikino, kad Akanishi gali stovėti, o tada ėmėsi Ryo. Šis šiek tiek daugiau svirduliavo, tačiau Yamapi buvo pripratęs prie girtų vedžiojimo, todėl tokiame stovyje abu vaikinukai atrodė labai lengvas kabliukas. Vaikinas kaip tikras profesionalas apkabino abu savo draugus ir pamažėlė išvedė juos iš klubo.
Mašina stovėjo netoli durų, todėl Yamapi teko tik atrakinti ir atidaryti dureles, o Akanishi ir Ryo patys tiesiog įgriuvo ant mašinos galinių sėdynių. Yamapi atsisėdo į vairuotojo sėdinę ir giliai atsiduso. Jis užvedė variklį ir mašina pamažėle pajudėjo iš vietos. Yamapi pasuko į Shikoku, nes ten gyveno Ryo, o jo namai buvo arčiau nei Akanishi. Po kelių minučių Yamapi sustojo šalia Ryo namų. Atidaręs dureles jis atsargiai ištempė draugą ir nuvedė į namus. Yamapi tiksliai žinojo, kur Ryo laiko atsarginį namų raktą, todėl be vargo atrakino duris. Kaip pavyzdingas draugas, jis paguldė Ryo į lovą, nors šis dar nemiegojo, tačiau nė nemegino atsikelti. Yamapi, sutvarkęs Ryo, grįžo į mašiną ir patraukė Akanishi namų link.
-Pi? - tarstelėjo Akanishi.
-Hmm? - Yamapi atsakė su nuostaba veide. Pasirodo, kad Akanishi nebuvo toks girstas, kaip galvojo jis.
-Ar aš toks blogas žmogus...?
-Tu neblogas, - ramiai atsakė Yamapi. - kartais nežinai, ko nori, bet mes juk visi nežinom, ko norim. Taip pat darai daug klaidų, bet kas jų nedaro, a? Tu gi nežudikas ir nenusižengei įstatymams...
-Bet...
-Nėra jokių bet. Žinai, visi galime save laikyti savotiškai blogus, tačiau tai nereiškia, kad mes teisiškai esame blogi ir nusikaltę. Niekas nėra teisiami iš anksto. Visi gauna galimybę pasitaisyti, siekti savo tikslų ir tobulėti. Aš žinau, dėl ko tu išgyveni, bet juk ir palikai tai, ką myli labiausiai, kad galėtum tobulėti, žengti į priekį. Bet kodėl tu virsti kažkokiu gyvuliu? Tu galvoji būtum laimingesnis, jei turėtum meilę, bet negalėtum dvasiškai būti laisvas... Kaip mane knisa tavo mąstymas. Pogalais, tau reiktų kada nors apsispręsti, ko tu labiau trokšti ir į kurią pusę tau reikia linkti, kam turi būti pasiruošęs. Prisimink, tu pamažu buvai pradėjęs naują etapą. Tu tikrai buvai laimingas ir tavo akys švietė. Ko dabar sugriuvai? Dvejoti vėl pradėjai? Per sunku?
-Kame...
-Jin-kun, jis pasistatė vėl savo gyvenimo kopečiais ir kopia toliau. Jis gyvena. Matau, kad jam sunku ir santykiai pasikeitė tarp narių, tačiau jis gyvena toliau. Kame žino, kad tave paleido, bet nesigaili dėl savo sprendimų. Aš tikrai manau, kad jis labiau subrendęs nei tu.
-Jis šiandien mane ignoravo... - vis dar sapaliojo Akanishi.
-O ko tu nori? Kad pultų tau į glėbį ir pasakytų „pasiilgau“? Manau, jis geriau nei tu žino, kaip tau sunku ir tik leidžia tau eiti savu keliu. Užtenka. Kelkis. Kurk dainas, įrašinėk ir parodyk Kamenashi, kad buvo verta tave paleisti. Leisk Kamenashi pasididžiuoti tavimi ir tau paploti. Parodyk jam rezultatus.
-Jam nesvarbu...
-Asilas. Tu tikras asilas ir gaidys viename. Nenori atsimerkti? Jei ne – lik užsimerkęs. Pagaliau daryki ką tik nori, bet manęs į tai nevelk. Aš tau sakau paskutinį kartą – stokis ir kurk nuoširdžią muziką. To juk troškai to, to trokšta ir Kame. - Yamapi užtilo. Jis nebenorėjo pratarti nė vieno žodžio. Jam pakako durnų Akanishi kalbų, kurios amžinai atrodė, kaip hipotamo kliedesiai. Vaikinas sustabdė automobili prie namo. Išlipo iš mašinos, atidarė dureles ir ištiesė draugui ranką, kad šiam būtų lengviau išlipti. Akanishi nustūmė Yamapi ranką ir pats savomis jėgomis šiaip ne taip išsiropštė iš automobilio. Vaikinas nusvirduliavo iki namų durų, atsirakino ir dingo už jų, netaręs Yamapi nei ačiū ar viso gero. Tačiau Yamapi neliūdėjo. Jam nebuvo laiko mąstyti. Jis, įsėdęs į automobilį, visu greičiu patraukė namo, ten kur ir turėtų būti šį gražų vakarą.

Dieną pakeitė naktis. Visose gatvėse užsidegė įvairiausios švieselės. Gatvėse buvo pilna mašinų, kurios zujo pirmyn ir atgal. Daugelis žmonių traukė iš savo darboviečių, mokinių grupelės vakarieniavo užkandinėse. Viskas buvo gana įprasta ir normalu kiekvienai darbo dienai. Tačiau tik ne tiems žmonėms, kurie šaldami stovėjo Incheon oro uoste. Daugiau nei keli šimtai jaunų žmonių spaudėsi prie oro uosto durų ir dairėsi aplink, klykdami kaip skerdžiamos kiaulės. Visi jie laukė savo mylimiausių atlikėjų, kurie pagaliau grįžta iš Japonijos. Gal kai kam atrodytų keista, tačiau visi šie jaunuoliai buvo pasiruošę laukti kad ir visą naktį kaulus laužančiame šaltyje, kad tik galėtų pasitikti juos – Changmin ir Yunho. Jų tikslas tikrai nebuvo tiesiog išvysti šiuos jaunus vyrus, juos nufotografuoti ar paprašyti autografo. Visame laukime slypėjo kitoks tikslas, kurio daugelis žmonių taip ir negalėtų suprasti. Visi laukiantys jaunuoliai tenorėjo parodyti savo mėgstamiausiams atlikėjams, kad jie yra šalia ir visada yra pasiruošę palaikyti. Aišku, ne visi atlikėjai sureikšmina savo gerbėjus, tačiau yra tokių, kuriems begalo svarbus fanų palaikymas, nes tik dėl jų daugelis iš atlikėjų vis dar stovi ant scenos ir sukaupę visą drąsą dainuoja bei kuria. Būtent tokie buvo ir Changmin su Yunho, jie turėdami šalia savęs Cassiopeia, išdrįso lipti ant scenos ir pažvelgti tiesiai į visus, kurie sakė, kad jiedu daugiau niekada nebedainuos, nes neturės kur dėti akių iš gėdos. Bet jie išdrįso ir todėl fanai juos dar labiau palaiko ir myli.
Jaunuolių klyksmai dar labiau sustiprėjo. Siauru takeliu su apsauginiais pašonėje Yunho su Changmin žengė durų link. Jiedu nesidairė nei pirmyn, nei atgal, į kairę ar į dešinę. Jiedu atrodė tarsi judančios statulos, neturinčios jokio jausmo veiduose. Nors buvo jau vakaras, abiejų vaikinų nuoširdžias akis slėpė juodi nuo saulės akiniai. Vargu, ar jiedu puikiai su jais matė, tačiau nusiimti jų vaikinai irgi neturėjo teisės. Kartais atrodo, kad fanai yra tolimi žmonės, kurie nieko nežino apie savo mylimus atlikėjus, tačiau vaikinams fanai buvo tie žmonės, kurie matė jų vidų lyg per rentgeną, todėl nebūtų įmanoma nuslėpti pavargusių akių, kurios dažniausiai būna kupinos liūdesio. Kartais tie keli metrai nuo lėktuvo iki mašinos būna patys sunkiausi ir kartu patys lengviausi. Changmin būtent tokiais momentais jausdavosi kaip žmogus, o ne milžiniškos industrijos jautis, kuris turi nuolatos šypsotis. Vaikinas džiaugėsi, kad jis dar turi teisę šnekėti, ką galvoja, kad ir metaforomis, jis gali pasakyti savo jausmus nesivaržydamas, kad kažkoks dėdė ateis ir jam sakys „keisk savo nuomonę“. Pastaraisiais metais Changmin džiaugėsi tuo ir išmoko atviriau reikšti mintis, būti labiau savimi nei jaučiu darbininku. Bet Yunho... Jis prieš kelis metus buvo tas, kuris nuolatos nieko nenutylėdavo ir sakydavo, kas papuldavo ant liežuvio galo ir to niekad nesigėdijo. Tačiau dabar, kitaip nei Changmin, Yunho tapo uždaresnis, nors jaunėlis jį puikiai suprasdavo ir be žodžių, tačiau fanams ir kitiems jo draugams Yunho patapo didžiule paslaptimi. Po plačios šypsenos ir vaikiško juoko slėpėsi širdgėla ir gilios mintys, kurių taip Yunho niekad ir neišsakė. Jis kartu su Changmin tvirtai stovėjo ant scenos ir bandė muzika pasiekti tuos, kurių negalėjo pasiekti bet kokiomis technologijomis. Juk būtent daina suranda kelią į žmogaus širdį ir padeda ištrūkti iš tamsos.
Yunho su Changmin šiaip ne taip prasibrovė pro fanų minią, jų apsauginiai tiesiog stūmė abu vaikinus į priekį ir šie greitai pasiekė mašiną. Vairuotojas atidarė užpaklines dureles ir vaikinai vienas paskui kitą sulindo į mašiną. Abu patogiai įsitaisė ir mašina pajudėjo iš vietos. Yunho su Changmin dar kurį laiką girdėjo fanų džiaugsmingus šauksmus. Changmin nusiėmė akinius, numetė juos kažkur į savo kuprinę, o tada iš jos išsitraukė savo iPad ir pradėjo žaisti. Yunho taip pat nusiėmė akinius ir išsitraukė telefoną. Atidžiai patikrino visas naujai gautas žinutes. Štai Heechul atsiuntė kelias sms, kuriose kvietė kartu nueiti pažaisti boulingą, dar kelios sms buvo iš Siwon, kuris primigtynai prašė paskolinti naują LaCoste megztinį. Vieną sms atsiuntė Mir, dėkodamas už padrąsinimą ir palaikymą. Yunho nusijuokė. Mir jam tikrai patiko ir jis linkėjo šiam vaikinui ir jo grupei didžiausios sėkmės. Galbūt Yunho nemoka būti artimas su daugybe žmonių, tačiau jis nuoširdžiai linki laimės ir sėkmės kiekvienam žmogui, kuris pasiryžęs eiti savu keliu ir siekti svajonės. Vaikinas dar kartą peržiūrėjo gautų sms sąrašą. Daugiau nebebuvo nei vienos. Jo gautų žinučių skiltyje nebuvo nė vienos žinutės iš nepažįstamo numerio ir tai vaikiną nuvylė. Jis vėl išjungė telefoną, atsilošė į sėdynę ir užmerkė akis. Visos mintys jo galvoje sukosi tik aplink klausimą „kodėl?“. Jis nurijo karčių seilių gniužulą ir sukaupė visas savo jėgas, kad nebandytų pravirkti. Vaikinas taip niekad ir nesuvokė, kodėl žmonės nelaiko savo pažadų. Yunho nežinojo, ar jam reikia pykti, ar būti nusivylusiam, o gal tiesiog viską praleisti pro pirštus. Jau kurį laiką atrodė, kad pagaliau Yunho galės susisiekti su Jaejoong. Būtų užtekę vos kelių minučių, ne vienos minutės, o gal netgi kelių sekundžių... Yunho būtų užtekę bent vieno žodžio ar atodūsio. Netgi Jaejoong kvėpavimas jam atrodytų kaip didžiausias stebuklas. Tačiau po įrašo twitter, Jaejoong taip nieko daugiau ir nebeparašė... o žadėjo, kad parašys sms, bet nieko. Yunho netikėjo šia realybe. Jis vėl įjungė telefoną ir beviltiškai tikrino kiekvieną sms. Gal ką netyčia praleido... Tokie lūkesčiai gyveno jo širdyje ir galvoje.
Changmin jau buvo padėjęs į šalį savo iPad ir atidžiai žvelgė į Yunho. Jaunėlio akimis jo hyung jam atrodė toks apgailėtinas. Changmin netgi jį bandė lyginti su šuniuku, kuris iš paskutiniųjų bandė savo akutėmis įtikinti šeimininkus, kad jo neišmestų. Jaunėlis papurtė savo galvą, tarsi bandydamas save prikelti iš nesveikų fantazijų. Jo ranka kylo link Yunho, tačiau paskutinę minutę susilaikė... Jau namai buvo nebetoli. Yunho tuoj baigs tikėtis ir mes telefoną į šalį, o tada namuose Changmin ir Yunho valgys kimchi ir žiūrės filmą. Viskas bus ramu ir įprasta jų „šeimyniniui“ gyvenimui. Taip galvojo Changmin, todėl jis lėtai atsilošė ir laukė, kada mašina sustos prie namų.
Štai pagaliau namai. Changmin pats pirmas išsiropštė iš mašinos. Pasiėmė savo kuprinę ir lagaminą. Pro kitas duris išlipo ganėtinai ramus Yunho, kuris taip pat pasiėmė savo bagažą. Mašina nuvažiavo ir vaikinai liko stovėti dviese po naktiniu dangumi. Changmin apsisuko ir nieko nelaukęs patraukė durų link, tačiau Yunho nesijudino. Jis, pakėlęs galvą, žiūrėjo į dangų. Buvo tikrai šalta, jautėsi, kad žiema pasibeldė į Korėją, tačiau dangus buvo ganėtinai giedras. Pjautuvo formos mėnulis buvo apsuptas galybės ryškiai švienčiančių žvaigždžių. Dalis tų žvaigždžių net nebuvo tikros žvaigždės, o paprasčiausi palydovai.
-Giedras dangus, - pratarė Changmin.
-Mmmh, - numykė Yunho nė neatsukdamas galvos draugui.
-Matau Kasiopėjos žvaigždyną, - nusijuokė jaunėlis.
-Jis šiandien ypač ryškus, - pralinksmėjo ir Yunho.
-Mėnulis irgi šiandien ypač gražus. Nors ne pilnatis, tačiau atrodo įspūdingai. Žinai, hyung, tau man primeni mėnulį labai dažnai... Esi nuolatos apsuptas žmonių kaip mėnulis žvaigždžių, tačiau vis tiek atrodai toks vienišas. Bet būna tokių dienų, kai atrodai toks įspūdingas, kaip dabar šis mėnulio pjautuvas...
-Hmm? - Yunho atsisuko į Changmin, kuris dabar buvo užvertęs galvą į dangų. - Min-ah, mėnulis netikras... Jis tik Žemės palydovas, jis net nesugeba pats šviesti, o tik atspindi šviesą. Ir taip, jis yra apgailėtinai vienišas. Net į jį žiūrėti skaudu... - Yunho dar kartą pažvelgė į dangų ir pasuko durų link. Changmin beliko tik sekti jam iš paskos. Jaunėlis galvojo, ar pasakė kažką blogo, kad Yunho taip sureagavo. O gal jo draugas nesuprato Changmin minties... Jaunėliui buvo per daug painu, todėl jis stengėsi daugiau nebemąstyti šiuo klausimu.
Jaunėlis nusekė paskui savo hyung, kuris pats pirmas suspaudė buto kodą ir atrakino duris. Yunho nusimovė savo kedus, kurie buvo peršlapę nuo sniego, nusivilko striukę ir vėl tvirtai suėmęs savo bagažą patraukė į jaunuolių kambarį. Changmin taip pat nusimovė savo batus, nusivilko striukę. Vaikinas pakėlė nuo grindų savo ir Yunho batus ir juos nunešė į vonią, kad išdžiūtų iki rytojaus. Grįžęs atgal į koridorių Changmin pasiėmė savo bagažą ir nuėjo į kambarį, kuriame Yunho jau bandė iškrovinėti savo drabužius. Changmin mestelėjo savo bagažą ant žemės ir šis iš karto atsidarė. Jo drabužiai iškrito ant žemės. Yunho nereagavo į tai, jis toliau dėliojosi savo drabužius į milžinišką spintą, stovinčią šalia dviejų vienviečių lovų.
Vaikinų butas nebuvo didelis. Jis susidėjo iš svetainės, sujungtos su virtuve, dviejų miegamųjų, kuriuose stovėjo po dvi vienvietes lovas ir spintą, bei koridoriaus ir vonios kambario. Anksčiau šiame bute gyveno visi penki grupės nariai, kiekviename kambaryje po du narius ir vienas miegodavo svetainėje arba prisiglausdavo pas kitus. Praėjo gana ilgas laiko tarpas, tačiau nei Yunho, nei Changmin nedrįso persikrausti į laisvą kambarį ir miegoti atskirai, todėl jiedu liko spaustis mažame kambariuke dviese. Iš baldų išvaizdos, butas atrodė super paprastas ir jaukus, tačiau vos įėjęs į jį, negali nepastebėti uždengtų veidrodžių. Visi bute esantys veidrodžiai buvo uždengti medžiagos gabalais, netgi spintelės turinčios stiklines duris buvo užtamsintos. Vienintelis atidengtas stiklas bute buvo langai, tačiau ir juos jaunėlis greitai užtamsindavo, užtraukdamas žaliuzes. Stiklų dengimas – Changmin darbas. Ir to priežastis Yunho. Visus šiuos ilgus metus Yunho skendėjo depresijoje, pradėjo reikštis psichiniai nukrypimai, kurie privesdavo prie veidrodžių daužymo. Yunho nekentė savo atvaizdo ir trokšdavo sudaužyti kiekvieną daiktą, kuris parodydavo, kaip jis atrodo. Todėl Changmin sumanė gyventi be veidrodžių. Vieną dieną Yunho grįžęs namo pamatė, kad bute nebėra nė vieno atidengto veidrodžio ir jam pagerėjo. Jis pradėjo vėl svajoti ir gyventi kaip normalus žmogus. Jaunėliui buvo visai nesvarbu, koks tamsus ir nemalonus butas patapo, vienintelis dalykas, kuris jam rūpėjo buvo Yunho gerovė. Nors Yunho puikiai laikosi dabar, ramiai sėdi prieš veidrodžius, kai jį grimuoja, tačiau jaunėlis vis dar bijo atidengti veidrodžius bute. Ir jis žino, kad šitam žingsniui nepasiruošęs nei jis, nei Yunho.
-Min-ah, čia ne mano. - Yunho ištiesė jaunėliui pilkas treningines kelnes.
-Mmmh, - Changmin apžiūrinėjo kelnes. - na, čia tikrai ne maniškės. - vaikinas prisidėjo prie savęs. - Jos man per trumpos, - nusijuokė.
-Keista. Aš irgi tokių neturėjau. - susimąstė Yunho.
-Hyung, gal tu netyčia... - Changmin nuėjo į kitą miegamąjį ir netrukus grįžo atgal. - Aš paiimsiu. Turbūt netyčia įsipainiojo pas mus, kai pernešinėjome daiktus.
-Aaaa, - Yunho nuleido galvą ir toliau pradėjo krauti savo drabužius.
Changmin, nešinas kelnėmis, įžengė į kitą kambarį, kuris buvo atvertas tik prieš mėnesį, kai abu vaikinai nusprendė sutvarkyti visus daiktus. Šiame „uždraustame“ kambaryje kažkada gyveno Yoochun ir Junsu, kartais ir Changmin. Kambaryje vis dar buvo Yoochun palikta yamaha, Junsu futbolo apranga, kuri nerūpestingai gulėjo numesta ant fotelio. Dar keli daiktai, palikti matomoje vietoje, bylojo, kad čia kažkada gyveno žmonės ir viskas atrodė taip neseniai. Niekaip nebūtum pasakęs, kad čia tų žmonų nebūta jau visus metus. Changmin atsargiai pravėrė spintos duris. Spintoje vis dar gulėjo keleta sulankstytų drabužių. Jaunėlis gražiai sulankstė pilkas kelnes ir padėjo jas prie Yoochun skilties. Atsidusęs jis uždarė duris. Atsirėmė nugara į spintą ir slydo ja žemyn, kol galiausiai atsisėdo ant grindų. Jis nunarino galvą ir persibraukė per plaukus. Toks paprastas dalykas kaip kelnės jam užgniaužė kvapą. Changmin tarsi nebegalėjo kvėpuoti, o ašaros stovėjo gerklėje. Kodėl kaskart taip sunku įeiti į šį kambarį? Toks klausimas skambėjo jo galvoje ir atsakymas į jį buvo per daug aiškus.
Vieną dieną, prieš mėnesį, Changmin su Kyuhyun, Minho, Yoona ir Taeyeon nusprendė sutvarkyti butą taip, kad jis nebekeltų skaudžių prisiminimų Yunho, kuris jau buvo beveik atsigavęs po viso šito šlamšto. Yoona ir Taeyeon, kaip pareigingos merginos, apsiėmė sutvarkyti virtuvę ir svetainę. Jos sudėjo visus asmeninius puodelius, lėkštes bei prijuostes į dėžes, nunešė jas į rusį ir paslėpė taip, kad Yunho niekaip negalėtų rasti. Minho tvarkė vonios kambarį ir slėpė visus daiktus, kuriuos per skubėjo turbūt pamiršo išsinešti Junsu, Yoochun ir Jaejoong. Na, o sunkiausia užduotis teko Changmin ir Kyuhyun. Jiedu turėjo iškraustyti spintą, kuri anksčiau priklausė Yunho ir Jaejoong. Jaejoong palikti drabužiai buvo tvarkingai pernešti į Yoochun ir Junsu kambarį, sudėti jų spintoje, o kambario durys saugiai užrakintos. Yunho spintoje vietoj Jaejoong drabužių atsirado jaunėlio tvarkingai sulankstyti drabužiai. Tačiau ne visus daiktus vaikinai išnešė, jiedu paliko ant staliuko gulintį natų sąsiuvinį su Jaejoong ir Yunho kurtomis dainomis, dar Jaejoong užrašų knygutę ir jo mėgstamiausią rašiklį iš Tailando. Taip pat mažytės komodos stalčiuje vis dar gulėjo Jaejoong pakabukas ir žiedas. Changmin žinojo, kad šiuos daiktus turi būtinai išneštis, tačiau jam nekyla rankos. Jis juos nusprendė tiesiog palikti. Jaunėlis žinojo, kad šiuos daiktus gali liesti tik Yunho, todėl jis turi padaryti sprendimą. Iš pradžių Yunho nustebo išvydęs tokį pertvarkymą, tačiau nepyko. Jis leido užrakinti kito kambario duris, o raktą turėjo tik jaunėlis ir jis vienintelis ten galėjo užeiti. Ta buto dalis Yunho tarsi daugiau nebeegzistavo, tačiau lyderio mylimojo daiktai iki šios dienos vis dar gulėjo savo vietose ir niekas prie jų nesikibo.
Changmin niekaip nesupranto, kaip tos kelnės atsidūrė tarp jų daiktų. Galbūt netyčia jis jas paėmė su savo rūbais, kai pernešinėjo. Tačiau visa tai nebebuvo svarbu. Jaunėlis dar kartą giliai įkvėpė, papurtė galvą ir atsistojo. Pasiėmė nuo staliuko raktą ir išeidamas vėl užrakino duris. Raktą paslėpė įprastoje vietoje ir grįžo pas Yunho.
Yunho jau buvo baigęs sutvarkyti ir savo, ir Changmin daiktus. Lyderis išsišiepęs sėdėjo ant lovos krašto.
-Einam pažaisti? - pratarė Yunho, kuris vėl buvo tarsi kitas žmogus.
-Aš tai valgyt noriu ir girdėjau, kad vėl rodys šiandien per SBS „My Sassy Girl“, - išsišiepė Changmin.
-Gerai, gerai. Einam valgyt ko nors susimąstyti iki filmo, - Yunho pakilo eiti, tačiau jį sustabdė staigus jaunėlio apkabinimas, kuris buvo toks stiprus, kad Yunho negalėjo pajudėti.
-Hyung, ačiū, - švelniai pratarė Changmin ir priglaudė savo veidą prie Yunho menties.
-Tu geras berniukas, - Yunho stengėsi nusijuokti, tačiau jo juokas buvo pernelyg dirbtinas. Lyderis valdė savo ašaras. Jis nesuprato, kodėl jaunėlis pasirinko būtent šią akimirką, šią dieną, kai atrodė, kad viskas griūna. Yunho norėjo pulti ant žemės ir nebesistoti, tačiau jis ryžtingai išsilaisvino ir Changmin glėbio ir tarė: - Einam į virtuvę, juk norim suspėti ant filmo.
Yunho išėjo pro duris, jaunėlis išsekė paskui jį. Changmin žinojo, kad Yunho mieliau priima žodžius „ačiū“ nei „aš tave myliu“, nes pastarasis jam primena kitą žmogų, kuris pastoviai tai kartodavo. Changmin kartais norėdavo būti vertingesnis, šiltesnis ir suteikti Yunho daugiau laimės. Jis širdyje troško užimti Jaejoong vietą Yunho viduje, tačiau jaunėlis puikiai suprato, kad tai – neįmanoma misija. Kol kas Changmin užteko, kad draugas su juo yra atviras ir kartais įspaudžia mielą ir nuoširdžią šypseną. To pilnai pakako.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
Roberty.
El papa de los pollitos
avatar

Pranešimų skaičius : 4916
Age : 19
Miestas : Utena
Registration date : 2010-12-15

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pen. 01 20, 2012 10:36 pm

Ilgai uztrukau kol perskaiciau,ir tikrai labai patiko Širdis
Atgal į viršų Go down
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pen. 01 20, 2012 11:08 pm

omg perskaitei? Wooow keista, kad kažkas iš forumo taip perskaitė~~ Dėkis labai!
Tokia laiminga dabar Plojimai, nes šiia istorijai įdėjau labai daug "ieškojimo" darbo, kad būtų tokia kaip graži biografija susimaišius su fictionu. Tikiuos, kad toliau skaitysi~


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
Roberty.
El papa de los pollitos
avatar

Pranešimų skaičius : 4916
Age : 19
Miestas : Utena
Registration date : 2010-12-15

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pen. 01 20, 2012 11:42 pm

Butinai skaityysiu Širdis
Atgal į viršų Go down
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Antr. 02 28, 2012 9:55 am

po ilgesnio laiko trumpesnis tęsinukas, kuris pagaliau užbaigs ilgą istorijos dieną :d

Mašina sustojo. Išsijungė jos variklis ir šviesos. Atsidarė priekinės durelės, pro kurias išlipo Kamenashi. Vaikinas pasilenkė taip, kad galėtų tiesiai pažvelgti Koki į akis, ir švelniu balsu tarė:
-Ačiū už šiandieną. - tai pasakęs Kame uždarė dureles ir atsuko Koki nugarą. - Viso, - nusigręžęs tarė vaikinas ir pajudėjo laiptinės durų link.
-Iki, - tarė Koki ir užvedė variklį. Vaikinas dar kartą pažiūrėjo į savo draugą gailesčio kupinomis akimis, tačiau nieko nebesakė ir nuvažiavo.
Kamenashi, išgirdęs Koki mašinos burzgesį, atsisuko ir ilgesingai žviltelėjo į kelią. Jis buvo visiškai tuščias, nors dar nebuvo vėlus vakaras. Keli nedidukai gatvės žibintai skleidė blausią švieselę, todėl negalėjai pakankamai gerai matyti viso kelio. Buvo visiškai tylu, galėjai netgi išgirsti mašinų skleidžiamus garsus, kurie ataidėjo iš pagrindinės gatvės. Kame nesiruošė eiti į buto vidų. Jis prisėdo ant laiptelių, iš džinsų užpakalinės kišenės išsitraukė aptrintą lapelį, kuriame buvo užrašytas Yunho ir Changmin adresas bei telefono numeriai. Vaikinas nenumanė, kuris iš duotų numerių yra Yunho, tačiau tai buvo nesvarbu. Jis iš lapelio padarė mažą gniužuliuką ir ruošėsi jį išmesti į šalia stovinčią šiukšlių dėžę, tačiau šiek tiek padvejojęs, vaikinas įsikišo popieriaus gniužulą atgal į kišenę. Kamenashi giliai atsiduso. Kodėl jis bandė save apgauti? Kokia nauda, kad jis pasiliks šį popierėlį su adresais ir numeriais, juk vis tiek jiems nepaskambins. Neišdrįs. Kamenashi negalėjo suprasti, kodėl vienintelis žmogus, kuris jį galėjo suprasti, buvo korėjietis ir dar toks garsus, kad prie jo būtų buvę sunku prieiti viešumoje. Vaikinas dar kartą pačiupinėjo popieriuką. Galiausiai jį paliko gulėti savo džinsų kišenėje. Jis atsistojo ir atidarė laiptinės duris. Sunkiais žingsniais lipo į savo butą, kuriame jis ir vėl bus toks vienišas.
Kame atrakino buto duris, sunkiai jas pravėrė ir pro mažytį tarpą pralindo pro jas. Jis lėtai nusimovė aptrintus batus ir įmetė juos į batų dėžę. Nusivilko striukę, kurią pakabino tuščioje drabužių spintoje. Buvo keista gyventi vienam. Tokiame dideliame bute buvo per tuščia. Vieno žmogaus daiktai neužpildo šio buto kampelių. Viskas atrodo per daug blanku ir tuščia, nors Kamenashi čia susinešė visus savo daiktus iš namų. Būdavo tokių akimirkų, kai jis gailėdavosi, jog pasiūlė visiems grupės nariams gyventi atskirai, mat jam trūko privatumo. Nors iš tiesų vaikino situacija buvo kitokia: jam reikėjo susitvarkyti savo gyvenimą. Tačiau vienatvė kartu ir slėgė. Netgi baugino. Buto tuštuma ėmė kelti siaubingą baimę, vaikiną kiekvieną naktį kamuodavo košmarai, kurie atrodė tokie realūs. Taip pat vaikinui dažnai atrodydavo, jog aplink jį skraidžioja šešėliai, kurie skleidžią šaltį ir tamsą. Jie kažko norėjo iš Kamenashi. Vaikinas iš dalies numanė, ko jie nori – jie norėjo pasiimti jį Todo ir Hado karalystę. Kartais Kamenashi atrodydavo, jog tuoj šalia jo pasirodys Todas ir pasakys, kad pats laikas eiti su juo. Taip, Todas ne kartą buvo Kamei pasirodęs. Jis vis kuždėjo vaikinui, kad tas pagaliau baigtų savo gyvenimą ir eiti su juo ten, kur nebus jokio skausmo, meilės ar vienatvės. Taip, Todas – mirties kitas vardas. Tai ji taip saldžiai viliojo vaikiną. Tačiau tada vėl atsirado darbo: grupė pradėjo koncertuoti, įrašinėti naujas dainas. Kamės dienos tapo užimtos, Todas jo taip dažnai nebekankino, tik retkarčiais pasirodydavo, kai vaikinas grįždavo namo.
Kame nušlepsėjo iki miegamojo ir iš karto krito į lovą. Jis nenorėjo valgyti. Jo galvoje sukosi įvairiausios mintys: pradedant nuo Koki pasakotos istorijos ir baigiant tuo ramybės neduodančiu popiergaliu, gulinčiu jo kelnių kišenėje. Vaikinas užmerkė savo akis. Ši diena jam buvo tikrai stulbinamai keista. Kame dažnai pagalvodavo, kad jo gyvenimas yra puikiai suplanuotas ir negali suktis kita vaga, tačiau per pastaruosius metus jis suprato, kad neįmanoma nieko sutvarkyti vien tik pagal savo valią. Kartais visai nelauktai atklysta žmonės, kurie sujaukia visą tvarką.
Kamenashi tingiai ištraukė popieriuką, kuris taip nedavė jam ramybės. Dar kartą atidžiai perskaitė užrašytą adresą bei peržvelgė ilgą skaičių seką. Vaikinas šyptelėjo. Yunho ranka rašyti žodžiai ir skaičiai buvo parašyti kaip su vištos koja. Žodžiai ir skaičiai atrodė tarsi pasigėrę, tačiau visa tai Kamei priminė Yunho skubėjimą, kai jis viską užrašinėjo. Taip pat jaunėlio Changmino šypseną, kai jis skubino savo draugą, o po to pats dabaigė rašyti savo kontaktus. Kamenashi puikiai atpažino, kur rašė Yunho, o kur Changmin. Vaikinas dar kartą šyptelėjo ir vėl užsimerkė, paskęsdamas savame pasaulyje. Tačiau ši ramybės akimirka trūko neilgai. Suskambėjo Kamenashi mobilusis. Vaikinas vangiai išsitraukė jį ir pažiūrėjo, kas skambino. Tai buvo Yamapi. Kamenashi nedelsdamas pakėlė ragelį ir tyliu apsimiegojusiu balsu tarė:
-Ko reikia?
-Nesakyk, kad ir tu geri, - pasigirdo priekaištingas Yamapi balsas.
-Negeriu, tiesiog buvo sunki diena. Pavargau. Ruošiausi miegoti, - žemu tonu kalbėjo Kame.
-Tai bent tas gerai. Klausyk...
-Hmmm?
-Norėjau pas tave užvažiuoti, bet manęs laukia Toma-kun. Todėl pasakysiu viską telefonu. Bet sakyk rimtai, o nesimaivydamas ir neišsisukinėdamas. - rimtai kalbėjo draugas.
-Na? - nekantriai tarė Kame.
-Ar esi įsitikinęs, kad gali paleisti Akanishi?
-Ha?! - Kame net pašoko dėl tokio netikėto klausimo. - Na... - pradėjo lementi jis. - aš jį paleidau, nes jam reikėjo laisvės. Jis norėjo kitokio gyvenimo ir garantuoju, kad jam dabar labai gerai ir jis nesigaili dėl nieko.
-Žinai, kokia didžiausia žmonių problema? Jie visad tiki tuo, kuo nori tikėti. Tu nepagrįstai tiki, kad Akanishi viskas gerai ir jis gavo gyvenimą, kurio visada troško. Ir būtent tu tiki, kad tik tau vienam sunku. Tačiau Akanishi jaučiasi taip pat pasimetęs... Kame, ar kada bandei rinktis tarp savo svajonės ir mylimo žmogaus? Spėju, jog ne. Žinok, tai labai sunkus pasirinkimas. Kai žmogus visą savo gyvenimą gyveno tik dėl muzikos, kūrė ir svajojo tapti atlikėjumi, kuris suteiktų šilumą visiems, jam labai sunku atsisakyti šios svajonės dėl mylimo žmogaus. Aš žinau, kad ir tau sunku, bet tik tu privalai tvirtai apsispręsti, ar daugiau niekada nebandysi susigrąžinti jųdviejų praeities.
-Aš jį paleidau. Aš išgyvensiu. Tai – ne pasaulio pabaiga. Aš turiu grupę, kuriai atiduosiu viską. Tai mano kelias. O Jin kelias yra kitoks. Tokia lemtis ir aš nemėginsiu persukinėti jos kitu kampu. Todėl pokalbis šia tema baigtas. - Kamenashi padėjo ragelį nė neišgirdęs, ką norėjo pasakyti Yamapi.
Kamenashi širdo ant Yamapi. Vaikinas nesuprato, kaip jo draugas gali taip šnekėti. Aišku, Yamapi visada buvo Akanishi užtarėjęs ir geriau jį suprato nei Kame, tačiau jis neturėjo jokios teisės šitaip kalbėti. Kamenashi atrodė, kad Yamapi bando jam priekaištauti ir visą kaltę suversti ant jo. Vaikinas nesuprato, kodėl jo draugas taip elgiasi. Kamei atrodė, kad jis padarė viską, kad tik Akanishi būtų gerai. Vaikinas paleido jį, nelaikė ir nemaldavo, daugiau nelindo jam į akis ir leido gyventi savo gyvenimą. Kame netgi susitaikė su ta mintimi, kad muzika ir meilė yra du skirtingi keliai, tarp kurių būtinai reikia pasirinkti. Nors daug kas sako, kad muzika ir meilė gali būti neatsiejami dalykai, tačiau Kamenashi šie dalykai buvo kaip Rojus ir Pragaras – jie niekaip negalėjo eiti vienas šalia kito.
Vaikinas trenkė delnu sau į kaktą. Jis nebenorėjo mąstyti apie nieką. Jo laukė sunkus rytojus. Jis palindo po antklode ir užsiklojo iki pat ausų.
-Viskas pražuvo. Negaliu dairytis atgal, turiu eiti pirmyn. - sumurmėjo sau vaikinas. Jis iškišo ranką ir sugraibė ant staliuko gulėjusį ausinuką. Kamenashi įsijungė Thelma Ayaoma dainą ir užmerkė akis. Taip jis tikėjosi kuo greičiau užmigti ir pabaigti šią dieną.



Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
Roberty.
El papa de los pollitos
avatar

Pranešimų skaičius : 4916
Age : 19
Miestas : Utena
Registration date : 2010-12-15

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Tr. 02 29, 2012 1:14 am

Paaagaliua teesinyys Širdis labai patiko :) :)
Atgal į viršų Go down
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Kv. 03 08, 2012 1:18 am

Dėkis, greitu laiku bus naujas tęsinukas~ paprasčiausiai stengiuosi prisiminti, kas vyko 2011 sausį daugiau, kad faktuose nesusiklaidinčiau


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
Roberty.
El papa de los pollitos
avatar

Pranešimų skaičius : 4916
Age : 19
Miestas : Utena
Registration date : 2010-12-15

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Kv. 03 08, 2012 2:30 am

Laukiu~~ :)
Atgal į viršų Go down
Sponsored content




RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   

Atgal į viršų Go down
 
Fox Rain
Atgal į viršų 
Puslapis 23Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Oficialus RBD fanų klubas Lietuvoje :: MisChavez fanfics-
Pereiti į: