Fox Rain

Temos pavadinimas: Fox Rain Antr. 02 08, 2011 8:39 am

First topic message reminder :

Šia istoriją kūriu Ugnei ir kartu sau...

Fox Rain

Prologas.

Sumirksėk... įkvėpk... pajausk... Atmerk akis ir žvilgtelk. Jo nėra. Šalia tavęs nebėra žmogaus, kuris tau buvo visas tavo gyvenimas. Šalia durų nebėra jo batų, jis išėjo palikdamas tavyje žaizdas. Viduje ir išorėje, tik jų skausmas nevienodas. Ant tavo kūno žaizdos anksčiau ar vėliau išnyks, atsiras maži randeliai, kurie primins jo smūgius, tačiau žaizdos viduje taip lengvai neužgis. Prireiks daug laiko, kad jos nekraujuotų tavyje ir galėtum gyventi, neatverdamas jų... O ryte atsikėlęs, norėdamas išgerti karčios, kaip gyvenimas, kavos nė nenorėdamas prisiminsi judviejų rytus. Prisiminsi ir tą paskutinį rytą, kai kava buvo išpilta ant baltos staltiesės, jis atsistojo ir užtrenkė duris prieš tavo nosį. Kava tau visada primins jo dingimą iš tavo gyvenimo ir tas išlietas ašaras... Tu nė nežinai, kodėl jis tave paliko, bandai suprasti, ką padarei ar pasakei ne taip. Kiekvieną kartą meldies, kad jis tau paskambintų ir prabiltų. Kad pasakytų bet ką, tau nesvarbu, kad jis gali meluoti, tu tik nori išgirsti jo balsą, kurio taip pasigedai...
Ilgas kelias laukia tavęs, kol sugebėsi jį pamiršti. Ilgas kelias jau tarp jūsų nueitas, tačiau abu pasukote skirtingais keliais, distancija tarp jūsų kas dieną vis didėja. Tu bandai pasukti atgal ir jį pasiimti, tačiau jis karkart paspartina žingsnį, todėl tu niekaip jo nepaviji. Toks ilgas kelias dar tavęs laukia, tiek daug ašarų dar išliesi, kol galiausiai jį pamirši... Šiame nesibaigiančiame kelyje, jo jau nebėra. Pamažu prisiminimai išbluks, širdis išsausės, o pralietos ašaros taps lyg nesuskaičiuojamos žvaigždės danguje. Tačiau tu eisi tuo ilgu keliu, tik tai tiesiai ir pimyn, nes pasukti ar grįžti atgal jau nebegali...

1998 - 2001
Akame

Oras staiga atvėso. Niekas nesitikėjo, jog ankstyvas ruduo bus toks šaltas ir niūrus. Tokijo gatvėmis, kaip visada, plūdo žmonės: motinos tempė savo mažuosius brangakmenius į darželius ar mokyklas, draugų grupelės smagiai pasišnekučiuodamos traukė į mokyklą, studentai sparčiu žingsniu ėjo link universiteto, kostiumuoti vyrai santūriai skubėjo į darbą, o patys seniausi miesto gyventojai niekur neskubėdami vedžiojo šuniukus ir grožėjosi ankstyvo ryto grožiu.
Miesto centro pakraštyje, šalia didžiulio pastato, buvo susirinkęs didelis skaičius dar mokyklinio amžiaus vaikinukų, kurie trynė savo delnus vieną į kitą ir nekantriai tripčiojo kojomis. Iš to buvo galima spręsti, kad jie laukia šaltyje jau gana ilgą laiką. Kas minutę pastato durys varstosi ir kiekvieną kartą pro duris įeina krūva vaikinukų, tačiau niekas pro jas neišeina. Turbūt vėl vyksta atranka, kompanija ieško talentingų vaikinų. Kartais gali pasirodyti, jog tai pati paprasčiausia atranka, tačiau tai netiesa. Kiekvienam iš atėjusių, tai lyg klausimas tarp gyvybės ir mirties arba tiesiog paprastais žodžiais tariant – čia sprendžiasi tų vaikinukų likimas ir ar jiems pavyks išpildyti savo svajonę.
Vienas iš vaikinų, kurių likimas šiandien turėjo nusispręsti, stovėjo prisiglaudęs prie sienos ir atidžiai apžiūrinėjo, kaip jis atrodo. Jis vilkėjo madinguosius mėlynus džinsus, juodus marškinius bei šviesiai pilką švarkelį, ant kurio buvo prisegta kortelė su vardu „Akanishi Jin“. Viskas buvo per daug puikiai suderinta. Netgi pakabutis ant jo kaklo ir laikrodis ant jo rankos, kuris atrodė kaip tikras roleksas, buvo per daug tobulai suderinti. Jo vešlūs šviesiai rudi plaukai buvo šiek tiek suvelti, kaip jaunimas sako, dabar tokie plaukai yra didžiausias mados klyksmas. Vaikino lūpos buvo putlios lyg prisirpusios vyšnios, jis kas minutę jas nejučiomis savo pirštais vis paliesdavo. Jo akyse atsispindėjo ryžtas ir didžiulis troškimas praeiti atranką. Akanishi Jin nervingai pasikasė savo kaklą ir lengvai ranka nubraukė prakaitą nuo jo. Dar kartą aplinkui apsidairė ir mintyse pradėjo kartoti savo paruoštos programos veiksmus.
Už kelių metrų nuo Akanishi Jin stovėjo lieknas, neaukštas berniukas, vilkintis mėlyną sportinį kostiumą. Beveik visi pastate buvę vaikinai įtariai žvilgčiojo į jį. Berniukas vis nusukdavo savo veidą į sieną, kad galėtų paslėpti savo paraudusius žandus nuo gėdos jausmo. Jo tamsiai rudi, beveik juodi buvo nemadingai susivėlę, akys pavargusios ir paraudusios. Vardo kortelė, kuri skelbė „Kamenashi Kazuya“ buvo netvarkingai prisegta prie mėlyno sportinio kostiumo viršutinės dalies. Jo sportiniai batai buvo apsitrynę ir šiek tiek murzini. Berniukas rankoje laikė mažą sportinį krepšį. Šis berniukas buvo negražiai apgautas. Prieš jo valią giminaitė jį užrašė į atranką, negana to ji jam pamelavo, kad jis vyksta į beisbolo varžybas. Kamenashi Kazuya tiesiog nekentė savo giminaitės ir troško, kuo greičiau ištrūkti iš pastato. Jis jautėsi nepatogiai, kai dauguma žvilgčiojo į jį ar užtikrintai repetavo savo pasirodymus. Berniuką labiausiai jaudino, tai kad jis neturi paruošęs jokios programos ir teks improvizuoti. Jis nevalingai pasuko savo galvą Akanishi Jin link ir nejučiomis išsižiojo, kai pamatė rimtą jo veidą, kuris atsidavė nerimu, bei jo aprangą, kuri tiesiog skelbė „Aš noriu būti žvaigždė“. Kamenashi Kazuya dar kartelį nužvelgė Akanishi Jin. Jis pajautė, kaip nejučia ima žavėtis visai nepažįstamu vaikinuku. Akanishi Jin dar kartą ranka nubraukė prakaito lašus nuo savo kaklo. Kamenashi Kazuya nė pats nepajuto, kaip staigiai iš kišenės ištraukė nosinaitę, ir jo kojos jį nunešė link prakaituojančio vaikino.
-Imk, - Kame nedrąsiai ištiesė savo ploną rankytę prieš pat Akanishi Jin veidą. Vaikinui prireikė minutės, kad suprastų, kodėl jam siūlo nosinaitę.
-A, ačiū, - Akanishi Jin neatsisakė nosinaitės ir nedrąsiai paėmė ją iš nepažįstamo vaikino. - nežinau, ar pajėgsiu grąžinti, - nejaukiai išsišiepė vaikinas ir pasikasė pakaušį.
-Niekis, - berniukas mielai nusišypsojo ir jau ruošėsi grįžti į savo vietą, kai vaikinas jį staiga pačiupo už rankos.
-Tu irgi į atranką? - smalsiai paklausė vaikinas.
-Taip, bet nesavo noru. Pažiūrėk, kaip apsirengęs. Mane apgavo, - nesmagiai nusijuokė Kamenashi Kazuya.
-Kiek tau metų? Atrodai labai... erm... mažas? - Akanishi Jin susidomėjimas kas sekundę augo.
-Trylika, - nejaukiai nusišypsojo berniukas.
-Mažius, - suburbėjo Akanishi Jin. - dabar gali eiti. Blaškai mano dėmesį, - lengvai stumptelio berniuką tolyn nuo savęs.
Kamenashi Kazuya nuleidęs galvą pasitraukė tolyn ir dar atidžiau stebėjo vaikina. Berniukas nesuprato, kodėl staiga vaikino draugiškumas virto atšiaurumu, tačiau jis tikėjosi, jog jiedu dar susitiks.
Atsivėrė baltos durys ir pagyvenęs vyras pakvietė užeiti dar 15 atrankos dalyvių. Į šią grupelę pakliuvo Kamenashi Kazuya su Akanishi Jin. Berniukas tikėjosi, jog eidamas pro duris sugebės užkalbinti vaikiną, su kuriuo susipažino, tačiau banga besigrūdančių vaikinų jį tiesiog nubloškė į patį galą. Įėjęs į didelį kambary berniukas apsidairė. Jis ieškojo Akanishi Jin, tačiau šis stovėjo visai kitam gale nei Kamenashi Kazuyja. Vaikinas buvo nuleidęs galvą ir sau po nosimi kažką tyliai murmėjo. Jo kaklu vis dar bėgo prakaitas, kurį vaikinas nusivalydavo Kamenashi Kazuya paduota nosinaite.
Kamenashi Kazuya vos pajėgė nuleisti akis nuo Akanishi Jin ir įsistebeilijo į vaikinus, kurie vienas po kito rodė savo pasirodymus. Visi jie buvo tiesiog per geri palyginus su Kamenashi Kazuya. Jie visi buvo puikiai pasiruošę, tinkamai apsirengę ir susišukavę, ir vyresni už jį bent keliais metais. Komisijos nariai uždavinėjo įvairiausius klausimus, jie kiekvieno klausė, kodėl čia atėjo. Vieni atsakydavo, kad nori susitikti su savo idealais, kiti sakydavo, kad jų svajonė dainuoti ir šokti. Kai atėjo Kamenashi Kazuya eilė, jis vis dar galvojo, ką gali parodyti ir kaip protingai atsakyti į užduotus klausimus. Berniukas nedrąsiai žengė į vidury. Visi atrankos dalyviai pakėlė akis į jį, Akanishi Jin kol kas nekreipė dėmesio ir nė nesivargino žvilgtelti į jį.
-Prisistatyk, - sodriu balsu tarė vienas iš komisjos narių.
-Aš esu Kamenashi Kazuya. Man 13 metų. - nusilenkė berniukas.
-Ką žadi mums parodyti? Kodėl atėjai į atranką?
-Aš... aš žaidžiu beisbolą. Noriu tapti profesionaliu beisbolininku...Atėjau ne savu noru, tačiau mėgstu šokti. Galiu ir padainuoti, - nedrąsiai sutrikęs savo mintis dėstė berniukas.
-Pradėk nuo dainavimo.
-Be muzikos... - Kamenashi Kazuya sutriko, tačiau kažkas jo viduje sakė, kad jis privalo pamėginti. Berniukui prireikė minutės, kol mintyse atgaivino mėgiamos dainos žodžius. Jis atsikrenkštė ir uždainavo SMAP dainą „Best Friend“. Jo balsas pasklido kaip sirenų traukiama giesmė. Akanishi Jin pakėlė akis. Jis neslėpė nuostabos, kad šis mažas berniukas tikrai sugeba dainuoti. Vaikinas išsišiepė. Jis pirmą kartą gyvenime pajuto, kad nori su šiuo berniuku dar susitikti. Kai Kamenashi baigė dainuoti, komisijos nariai suplojo kelis kartus. Berniukas nesitikėjo, kad jie liks sužavėti, tačiau jų rūškani veidai jam nekėlė didelio džiaugsmo. Jis labiausiai nemėgo tokių žmonių, kurie nevertina žmonių pastangų. Kamenashi buvo per daug mandagus, kad ką nors lepteltų vyresnėms žmonėms, todėl nedrąsiai paprašė bet kokios muzikos ir pradėjo šokti. Jis leidosi nešamas muzikos skambesio. Jo kūnas judėjo plastiškai ir pataikė į dainos ritmą.
-Užteks, - griežtu balsu nutraukė berniuko pasirodymą komisijos narys. - Pamačiau užtektinai, dėl tavęs neturiu jokių abejonių. Sveikas atvykęs į Johnny's Entertainment.
Pasigirdo plojimai, tačiau Kamenashi tai visiškai nerūpėjo. Jis nesuvokė, kodėl jį pasirinko ir sukaupęs visą drąsą tarė:
-Aš nenoriu būti žvaigždė. Aš noriu žaisti beisbolą.
-Mes tuo pasirūpinsim. Galėsi netgi būdamas kompanijoje žaisti beisbolą. Parūpinsim visko, ko tik geis tavo širdis.
-Gerai,- berniukas negalvodamas ilgiau sutiko su pasiūlymu. Jis negalėjo paneigti, kad jam nepatinka šokiai ar dainavimas, tačiau beisbolas buvo jo numeris vienas. Kas galėjo atsisakyti tokio pasiūlymo, kai tau siūlo viską viename?
Po Kamenashi į salės vidury atsistojo maždaug 3 metais vyresnis vaikinas, kuris buvo vardu Nakamaru Yuichi. Komisija jam plojo linksmais veidais už juokingas parodijas bei šokius. Taip pat jo asmenybė buvo kitokia nei kitų atrankos dalyvių, todėl komisija nedvejodama paskelbė, jog vaikinas, kaip ir Kamenashi, yra priimtas į kompaniją. Kamenashi suprato, kad Nakamaru yra vienas iš jo bendražygių šiame naujame kelyje. Dar buvo keletas kitų vaikinukų, kurie buvo iš karto priimti į komisiją, tačiau visą tą laiką Kamenashi stebėjo Akanishi Jin ir nekantriai laukė jo eilės.
Akanishi nervingai tripčiojo laukdamas savo eilės ir žvairavo į Kame. Jis niekaip negalėjo patikėti, kad tas mažas berniukas buvo iš karto priimtas. Jam kylo pavydas, bet kartu gerėjosi juo. Tas berniukas Akanishi dar labiau pastūmėjo siekti savo tikslo – pakliūti į kompaniją.
-Akanishi Jin! - surėkė komisijos pirmininkas, ir Akanishi atšoko nuo sienos ir kuo greičiau nusiskubino į salės vidurį. Jis, kaip ir kiti, prisistatė, atsakinėjo į klausimus. Vaikinas labai jaudinosi, todėl nenustojo prakaituoti ir nervingai juoktis. Mintyse Akanishi žinojo, kad turi nusiraminti, tačiau jam niekaip nepavyko.
-Aš paruošiau šokį ir dainą, - kiek galėdamas ramiau ištarė vaikinas.
Komisijos nariai linktelėjo. Pasileido vienas naujausių Amerikos hitų „Everybody“, kurią atliko Backstreet Boys. Akanishi atkartojo grupės judesius identiškai, o komisijos nariai lingavo į muzikos ritmą kažką rimtai aptarinėdami. Po šokio vaikinas turėjo pademonstruoti savo dainavimo įgūdžius. Jis uždainavo pirmuosius „La la la love song“ akordus. Jo balsas drebėjo, todėl dainavimo pasirodymas nebuvo toks stiprus ir pergalingas, kokio tikėjosi Akanishi. Po pasirodymo komisija paskelbė, jog vaikinai, kurių nepakvietė po pasirodymų prisijungti į kompaniją, nepereina į sekantį etapą. Akanishi suprato, kad jo svajonei galas, todėl nusiminęs atsisėdo ant koridoriaus kėdžių, rankoje maigydamas ružavą kamuoliuką su savo eilės numeriu, galvojo, kodėl jis niekaip negalėjo susikaupti, kodėl taip išsigando ir prarado pasitikėjimą savimi. Jis galvojo, kaip pažiūrės mamai į akis, kuri tikėjosi, jog jos gražusis sūnelis taps tikru Japonijos idealu. Akanishi jau ruošėsi eiti namo ir paskandinti savo liūdesį išgerdamas šilto pieno su medumi, tačiau netyčia atsitrenkė į vidutinio amžiaus vyrą. Vaikinas atsiprašydamas liūdnai nusilenkė ir žadėjo traukt savais keliais, kai vyras sugriebė jam už rankos ir paklausė:
-Kodėl toks nusiminęs?
-Nepraėjau atrankos. Mano svajonė tapti atlikėjumi. Esu netgi labai gražus, gerai šoku ir moku dainuoti, bet komisija manęs nepaėmė... - išbėrė kaip žirnius Akanishi.
-Nesijaudink. Matau, kad pasitiki savimi ir gali daug pasiekti, esi užsispyręs. Johnny's Entertainment kaip tik ieško tokių vaikinų. Jei vis dar nori būti atlikėjumi, rytoj lauksim tavęs šokių salėje. - nusišypsojo aukštasis dėdė, padavęs vizitinę kortelę jis nuėjo savais keliais.
Akanishi atidžiai apžiūrėjo kortelę. Tik pamatęs kompanijos pavadinimą ant jos, jis suprato, kad jo sutiktas dėdė ir buvo kompanijos vadovas. Vaikinas išsišiepė. Jis niekada nesitikėjo, jog šitaip lengvai pateks į kompaniją. Nors viduje šokinėjo iš džiaugsmo, vaikinas bandė to neparodyti ir lengvu žingsneliu pasuko link išėjimo. Prieš pasukdamas link stotelės, kurioje turėjo laukti savo autobuso, Akanishi Jin dar kartą žvilgtelėjo atgal ir apsidairė. Jis tikėjosi, jog galbūt pamatys viduje sutiktą berniuką. Akanishi papurtė galvą, lyg mėgindamas išmesti vaizdinius apie tą berniuką, ir nuėjo savu keliu.

.~~~

-Ha?! Tu? - per visą šokių salę surėkė Kamenashi ir kaip galėdamas greičiau, stengdamasis niekur neužkliūti ir nepargriūti, pribėgo prie ką tik atsivėrusių salės laukų durų. Pribėgęs prie lauko durų, berniukas sustojo priešais ką tik atėjusį vaikiną. Jis išsišiepęs žvelgė į jį.
Vaikinas pasitrynė sušąlusias rankas ir palengva nusiėmė kepurę. Jis nusilenkė, taip pasisveikindamas su visais, kurie buvo salėje. Vaikinas lėtai pakėlė galvą, kad galėtų geriau matyti Kamenashi. Kamenashi stovėjo kartu linksmas ir nustebęs. Atėjūnas jam lengvai šyptelėjo.
-Sveikas atvykęs! Būsi Akanishi Jin, tiesa? - atsklido jauno vyro balsas. Netrukus jis prasibrovė pro vaikinus ir atplasnojo prie atvykelio. - Aš esu šokių mokytojas. Mano vardas Yara. - linksmai kalbėjo jaunasis vyras.
-Malonu, - dar kartą parodė savo mandagumą Akanishi. - prašau, pasirūpinkite manimi.
-Hai hai, eik persirengti ir pradėsime treniruotis.
Akanishi be žodžių, pasiėmęs savo sportinį krepšį, nusliūkino link persirengimo kambario. Kamenashi jį tyliai nulydėjo akimis. Jis vis dar norėjo ir tikėjosi tapti Akanishi Jin draugu, be to vienintelis jo pažįstamas žmogus čia ir buvo Akanishi. Nors visi buvo malonūs ir leidosi į kalbas, tačiau jis nuo pat pirmos akimirkos pajautė tam vaikinui prieraišumą. Tai buvo keistas ir Kamenashi nepažintas jausmas. Jis niekada neturėjo artimo draugo, su kuriuo galėtų dalintis savo mintimis, svajonėmis ir rūpesčiais. Tačiau jis jautė, kad būtent Akanishi yra nuoširdus žmogus, kuris turi tapti jo draugu.
Kamenashi nusliūkino į persirengimo kambarį. Šiek tiek pravėręs duris, jis paklausė Akanishi:
-Tu mane prisimeni?
-Berniukas su nosinaite? - nė nepažiūrėjęs durų link, atsakė vaikinas. - Jei nori dar kažką pasakyti, užeik į vidų. Man nepatinka atviros durys, kai aš persirenginėju, - kiek piktoku tonu kalbėjo jis.
Kamenashi kaip pelytė įtipeno į kambarį ir kiek galėdamas tyliau uždarė duris. Jis kurį laiką stebėjo, kaip Akanishi lėtai persirenginėja ir kruopščiai sulanksto savo drabužius. Akanishi Jin stengėsi nekreipti dėmesio į berniuką, kuris beveik išsižiojęs stebėjo jį, tačiau visa tai per daug jį trikdė, ir jis neapsikentęs pasipiktinusiu tonu tarė:
-Gal tu nesveikas, kad mane taip nužiūrinėji? Ko tau reikia?
-Aš... nee... - Kamenashi pasimetė ir bandė suregzti normalų sakinį, tačiau jam nesisekė.
-Aš jau persirengiau, todėl negaiškim laiko ir eikim repetuoti. Esu čia dėl to, kad noriu tapti puikiu atlikėjumi. Tu turėtum pradėti norėti to paties, - ironiška šypsenėlė nušvito Akanishi veide.
Kamenashi nusekė paskui jį tylėdamas ir bandydamas suvokti, kas tame vaikine yra tokio gero, kad jį jis žavi: gal jo išvaizda; o gal pasipūtimas; gal dainavimas ar šokimas? Visa tai sukosi jo mažytėje galvoje. Berniukas visada galvojo, kad jo draugu bus tik tas žmogus, kuris visada šypsosi, yra mielas ir protingas bei mėgsta žaisti beisbolą. Tačiau nei į vieną šitą kriterijų pilnai netiko Akanishi.
-Tai kodėl aš noriu būti jo draugu? - sumurmėjo sau panosimi ir kaip paklusnus šunytis atsistojo į savo vietą salės gale. Jis stovėjo visai netoli Akanishi, todėl jam buvo visai sunku susikaupti ir atidžiai sekti Yara rodomus žingsnelius. Berniukas bandė sekti akimis Akanishi judesius ir jį atkartoti, tačiau jam viskas išeidavo kiek kitaip nei darydavo kiti.
-Akanishi Jin, žiūrėk į mano judesius, o ne savo išgalvok! - užriko Yara.
Akanishi išraudonijo. Šokiai tikrai nebuvo jo pati stipriausia vieta, tačiau jis kaip įmanydamas stengėsi viską atkartoti.
Kamenashi tyliai nusijuokė. Tik dabar jis suprato, kodėl jam neišeidavo identiški žingsneliai. Pasirodo, jog dėl visko buvo kaltas Akanishi. Berniukas trenkė sau nestipriai per galvą ir kiek galėdamas mandagiau bakstelėjo Akanishi į ranką.
-Hm?- pažiūrėjo į besišypsantį berniuką.
-Sek mane, jei nori išmokti geriau žingsnelius, - tyliai sušnabždėjo Kamenashi. Berniukas buvo užtikrintas savo šokių įgūdžiais, todėl nusprendė, jog galbūt taip jam pavyks susidraugauti su Akanishi.
Akanishi linktelėjo ir įsistebeilijo į berniuką. Visą repeticiją jis sekė akimis Kamenashi. Nors vaikinas atkartojo puikiai Kamenashi rodomus žingsnelius, tačiau jų šokiai buvo skirtingi. Kamenashi viską darė tobulai, tačiau jo žingsneliuose trūko užtikrintumo ir pasitikėjimo savimi, kai tuo tarpu Akanishi netobulai identiški ir sumalti žingsnelių atkartojimai turėjo didesnį užtikrintumą ir galingumo jausmą.
Repeticija trūko kelias valandas ir visas tas valandas Akanishi nenuleido nuo Kamenashi akių. Pasibaigus repeticijai visi vaikinai gavo pavalgyti, visi klegėjo, pasakojo anekdotus ar žaidė žaidimus. Akanishi Jin buvo vienas iš tų vaikinų, kurie buvo kompanijos siela. Aplink jį spitosi būrelis vaikinų, kai kuriuos iš jų Kamenashi jau pažinojo. Jie visi garsiai juokėsi, kimšo ramen užsigerdami koka kola. Tačiau Kamenashi nebuvo iš tų vaikinų, kuris lengvai galėjo kalbėti su nepažįstamais vaikinais, nors buvo su jais susipažinęs, tačiau jis nejautė jokio noro prisijungti prie vyresnėlių kompanijos ir klegėti apie mergaites ar vakarykštes futbolo rungtynes.
-Nori? - kaip koks vaiduoklis lyg iš niekur išdygo vaikinas su ramen lėkšte. Jis prisėdo šalia Kamenashi ir linksmu balsu prisistatė. - Aš Nakamaru Yuichi, mačiau tave per atranką, buvai nepakartojamas. Taip pat stebėjau tave čia, esi puikus šokėjas.
-Dėkis, - susigėdęs atsakė berniukas. Niekada jokie vyresni vaikinai jo negirdavo. - aš Kamenashi Kazuya, mačiau tave per atranką. Esi juokingas ir talentingas.
Nakamaru nusijuokė ir dar kartą kištelėjo Kamenashi lėkštę ramen. Berniukas ją paėmė. Jis jautėsi gerai su Nakamaru ir džiaugėsi, kad atrado dar vieną sau artimą žmogų. Nakamaru buvo šnekus vaikinas, todėl niekada nereikėjo tylos minutės, kad jis atsakytų į užduotą klausimą. Kamenashi taip pat jautėsi laisvai, tačiau nenustojo stebėti Akanishi. Kai šis pakilo nuo grindų, apsivilko savo striukę ir išėjo pro duris, Kamenashi taip pat skubiai pasikėlė, čiupo savo megztinį ir išbėgo pro duris paskui Akanishi, palikdamas Nakamaru veide didelę nuostabą.
-Ei, palauk! Sulėtink žingsnį! - rėkė uždusęs Kamenashi.
Akanishi netikėtai sustojo, šiek tiek palaukė ir atsisuko tiesiai į atbėgantį berniuką. Vaikinas šyptelėjo ir palaukė, kol Kamenashi bus šalia jo, tuomet vėl pradėjo eiti.
-Ei, leisk atsikvėpt! - užriko suerzintu balsu berniukas.
-Aš nekaltas. Tu pats mane vijaisi. - linksmai tarstelėjo. - Paskubėk, nenoriu pavėluoti į autobusą.
Kamenashi jį prisivijo. Kurį laiką jiedu ėjo tylėdami. Berniukas stebėjo Akanishi veidą ir jo eisenos manieras, o šis žvairavo į berniukas tyliai besijuokdamas iš jo.
-Tai ko iš manęs norėjai? - su šypsena paklausė berniuko Akanishi.
-Gal nori būti mano draugu?
-Hą? - Akanishi nustebo ir sustojo. - Kodėl prisikabinai prie manęs?
-Na, - Kamenashi nesmagiai nusijuokė, - tu vienintelis nesakai, kad aš atrodau baisus...
-Ir? Kodėl turiu taip sakyti, tu juk ne pabaisa, ar ne? Be to man netrukdo, kad tu esi ne toks gražus kaip aš, - nusijuokė Akanishi ir patapšnojo berniukui per petį.
-Matai?! Todėl noriu būti tavo draugu. Tu manęs neatstumi ir su manimi šneki. Be to, neturiu aš draugų mokykloje. Tikrų draugų. Noriu, kad tu man padėtum pasikeisti ir susibendrauti, ir noriu būti tavo draugu. - išbėrė Kamenashi visas susijaudinęs.
-Ech, mažius, - pavėlė Kamenashi plaukus vaikinas - O velnias! Mano autobusas! Iki rytojaus, mažasis mano drauge! - jis kiek įmanydamas greičiau nurūko link stotelės ir įlimpo į autobusą. Tada Akanishi išnyko su autobusu iš Kamenashi akių. Berniukas jautėsi laimingas, nes Akanishi sutiko būti jo draugu. Jis tarsi giliai širdyje žinojo, jog Akanishi nėra toks pasipūtęs ir šiurkštus bei kvailas, koks dažnai atrodo. Kamenashi apsisuko į kitą pusę ir linksmai niūniuodamas patraukė namo. Turės tėvams papasakoti daug džiugių naujienų.

Temos pavadinimas: Re: Fox Rain Kv. 05 10, 2012 10:29 pm

Dainos, lydinčios istoriją
PART 7

Shinhwa - On the road
Shinhwa - Hurts
Ali - Hurt
Kim Junsu - You're so beautiful
K.Will - Love is crying
Taeyeon - Missing you like crazy
Tiffany - Because it's you

Jaejoong pabudo ir suvokė, kad jis vėl atsidūrė 2008-uosiuose. Vaikinas apsidairė. Jis vėl gulėjo savo senoje lovoje, kuri stovėjo jo ir Yunho kambaryje. Kreminės sienos atspindėjo rytinės saulės šviesą, kuri veržėsi per atvirus langus. Jaejoong širdyje nebeliko jokio skausmo. Tik jis nesuprato, kaip jis nukeliavo į praeitį.
Išsigandęs, jis atsargiai iškelia kojas iš lovos, atsistoja ir apsimauna šuns galvos formos šlepetes. Jaejoong puikiai pamena, kad 2009-ųjų kovą jis išmetė šias šlepetes.
Vaikinas atsargiai praveria duris ir mažais žingsniukais nutipena į svetainę, kurioje pamato Yunho, sėdintį ant sofos ir skaitantį įvairius dokumentus.
Jaejoong kvėpavimas sulėtėjo, jo širdies plakimas pagreitėjo, bet jam smarkiai trūko oro. Šis Yunho, sėdintis svetainėje, buvo trejais metais už jį jaunesnis. Tačiau vaikinui ne tai kėlė nerimą, tai buvo jo gyvenimo etapas, kurį jis prisimena ypač aiškiai.
Jaejoong nualpo.
Jaejoong pabudo ir vėl. Toliau tęsėsi 2008-ieji. Jis guli savo senoje lovoje, o į jį žiūri susirūpinęs 22-iejų metų Yunho.
-Jaejoongie, ar viskas gerai? - paklausė susirūpinęs 22-iejų metų Yunho. - Tu nualpai svetainėje.
Jaejoong sumirksėjo, jis jautė, kaip gerklėje susidarė gniužulas. Vaikinas puolė į Yunho glėbį ir pro ašaras sunkiai ištarė kelis žodžius:
-Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau.- šnibždėjo šiuos žodius į 22-iejų metų Yunho kaklą. Jaejoong giliai įkvėpė. Jis juto savo draugo kvepalų kvapą, o ašaros vis dar kaupėsi ir riedėjo jo skruostu, tiesiai ant Yunho kaklo.
-Kas nutiko, Jaejoongie? - Yunho dar stipriau apkabino savo mylimąjį ir pritraukė arti savęs, taip kad jis beveik atsisėdo ant jo kelių.
Jaejoong negali nieko atsakyti. Jis verkia... verkia... verkia, o Yunho gali tik jį apkabinti ir šnabždėti gražius žodžius jam į ausį. Jaejoong pagaliau užmigo nuo pervargimo.
Vaikinas ir vėl prabunda. Dar vis 2008-ieji. Jis guli savo senoje lovoje, o ant žandų jaučia džiūstančias ašaras. Jis išgirsta, kaip atsidaro durys, ir Changmin balsas sudrumsčia tylą.
-Hyung, tu pabudai! Yunho hyung paprašė manęs, kad pažiūrėčiau, ar tu pabudęs. Jau laikas vaka...
Changmin nesugebėjo pabaigti savo sakinio. Jaejoong apkabino savo mylimą jaunėlį ir jo ašaros birėjo ant jaunėlio krūtinės.
-Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau, - Jaejoong šiuos žodžius tarė tarsi skanduotę, nuo kurios priklausytų jo gyvybė.
-Hyung, kas nutiko? - Changmin atstumia savo draugą ir žiūri į jo akis.
Jis nieko neatsako ir vėl apsikabina Changmin.
-Hyung? - paklausia dar kartą jaunėlis. Tačiau Jaejoong toliau verkia ir nieko nesako.
Jaejoong dar kartą atmerkė savo akis. Dabar jau 2011-ieji. Jis gulėjo ant juodos odinės sofos, aplinkui mėtėsi tušti alkoholinių gėrimų buteliai. Jaejoong susiėmė už savo galvos. Ji buvo sunki kaip akmuo, tačiau labiau už galvą jam skaudėjo širdį. Jis jautėsi gėdingai, kaltas. Visi prisiminimai darė jį vis liūdesnį ir liūdnesnį.
-Neturėjau jų palikti, - tarė sau vaikinas ir palenkė savo galvą. Jo dideli delnai uždengė veidą ir jautėsi taip, tarsi norėdamas nusiplėšti visą savo odą nuo veido. Jaejoong suvokė, kad jis taip gyventi daugiau negali, jam reikia kažką daryti, tačiau jis nežino ką. Viskas jam atrodė per daug sudėtinga.
Jaejoong paspyrė vieną iš viskio butelių, lėtai pakilo nuo sofos ir nuėjo šaldytuvo link. Vaikinas sunkiai galėjo paeiti, jis vis dar jautėsi neblaivus. Pagyrios jam buvo siaubingas dalykas. Jis atsidarė šaldytuvą, išsiėmė šaltą gazuoto vandens buteliuką, atsuko jį ir gurkštelėjo. Vos tik vanduo pateko į jo burną, jį supykino. Jaejoong nulėkė į vonią, galvodamas, kad tuoj vems, tačiau jis nevėmė. Iš jo akių pasipylė ašaros. Jaejoong atsirėmė į kriauklę. Pakėlė savo raudonas akis į veidrodį ir pažvelgė į save. Vaikinui nepatiko jo atvaizdas veidrodyje. Jis buvo per daug baisus: pašišiaušę plaukai, raudonos akys, iššokę paakiai, sutrūkinėjusios lūpos, patinę žandai, o svarbiausia Jaejoong veidrodyje matė, jog ant jo kaktos pats rašosi žodis „išdavikas“. Vaikinas kilstelėjo ranką ir perbraukė per savo atvaizdą veidrodyje. Jis troško sau įstatyti mėlynę ir tik tada prisiminė, jog Yoochun sakė, kad Yunho daužė savo atvaizdą... Jaejoong jau seniai žinojo, kad Yunho dažnai nekenčia savęs. Vaikinas jau seniai suprato, kad jo draugas gali mylėti kitus, bet ne patį save. Yunho galėjo viską atiduoti kitiems, visų poelgius pateisinti, tik ne savo paties. Jam atrodydavo, kad viskas, ką jis daro yra blogai ir kad jam skirta atgailauti.
Jaejoong atsiklaupė ant grindų. Jis trinktelėjo sau per kaktą. Jaejoong neatleido sau, kad pamiršo tokį dalyką. Jis visiškai buvo pamiršęs apie draugo savęs nekentimą. Jaejoong negalėjo atleisti sau, kad jis nebuvo stiprus, kad neliko šalia Yunho ir jam nepadėjo, kad juo netikėjo ir su juo nesitarė apie savo sprendimus. Vaikinas dabar jau visai nebesuprato, kodėl jis išėjo. Kodėl atsuko nugarą ir kas jam tuomet buvo užėję.
Vaikinas jautėsi kaltas ir dėl jaunėlio. Jaejoong puikiai žinojo, kad dabar Changmin jo nekenčia ir trokšta jį sunaikinti. Jis žinojo, kad ateis toji diena, kai jaunėlis drąsiai išreikš savo jausmus, o tada sunaikins Jaejoong. Šis nebeturi nieko, kas jį galėtų saugoti... visi jį drabsto purvais, o Yunho neatbėga, kaip koks didvyris, ir jo neapgina, netampa gyvu skydu...dabar Jaejoong tik slepia savo išdavikiškas akis, slepia savo išdaviko veidą ir nedrįsta nieko sakyti.
-Gal turėčiau susirasti Changmin? - paklausė savęs vaikinas. Jis žinojo, kur ieškoti jaunėlio. Jaejoong norėjo gauti smūgį į veidą, tačiau nedrįso. Kad ir kaip jis to norėjo, jo baimė buvo didesnė. - Taip, aš bailys... aš bailus asilas. - tarė sau ir trinktelėjo į sieną, esančią šalia veidrodžio. Jaejoong vėl atsisėdo ant vonios grindų ir pradėjo niūniuoti melodiją, kurią taip mėgo Yunho. Jis taip ilgėjosi jo balso. Tai varė jį į neviltį.
Staiga atsivėrė durys. Pro jas išsigandęs įlėkė Junsu. Jo veidas buvo perbalęs, o akys pilnos nerimo. Jis pritūpė šalia Jaejoong ir švelniai prie jo prisilietė:
-Jae, kas nutiko? - jo balse girdėjosi rūpestis.
-Junsu... - Jaejoong pakėlė galvą į Junsu, tačiau greitai nutilo, nes tarpduryje pasirodė Yoochun. Šis neatrodė toks mielas kaip Junsu, todėl Jaejoong nedrįso pasiskųsti.
-Junsu, - pratarė monotonišku balsu Yoochun, - palik jį ramybėj. Prisirijo vakar kaip durnas padaras, o dabar bloga... Jis nė nesupranta, kas vyksta aplink jį. Gal ateis į protą. - Yoochun paėmė suglumusį Junsu už rankos ir jį išsivedė. Yoochun užtrenkė duris.
Jaejoong vėl pasijautė vienišas išdavikas. Net Yoochun pradėjo jo dalinai nekęsti, nes jis negali atsakyti už savo veiksmus ir bijo žiūrėti tiesai į akis. Jaejoong nebuvo toks drąsus kaip jo draugai, jis visad buvo tas, kuris slepiasi už kitų ir laukia, kada jį apgins. Jaejoong netgi darydavo viską, kad tik įtiktų kitiems, nes galvojo, jog tik taip gali būti mylimas. Jis niekada nesuprato, kad jį visi myli tokį, koks jis yra. Vaikinui vis atrodydavo, kad jam reikia daryti viską kitaip, jam reikėdavo tenkinti kitų norus, kad tik jie mylėtų...
Vaikinas sunkiai pakilo nuo grindų. Pajėgė nusiprausti savo paraudusias akis, išsivalė dantis ir apsimetė visiškai laimingu žmogumi. Išėjęs iš vonios jis švytėjo, kaip sceninis blizgutis, iš karto puolė daryti pusryčius ir meiliai klausinėti, ko jo draugai norėtų paskanauti. Visa tai buvo tik vaidyba. Jaejoong puikiai mokėjo taip tvarkytis. Jis suslėpė savo jausmus giliai giliai ir tapo tokiu, kokiu norėjo jį matyti draugai.
-Chun-ah, gal reikia nuvežti jį pas gydytoją? - sušnabždėjo Junsu.
-Nereikia. Jis sveikas, tik dar vis nesusitaiko... - Yoochun staiga nutilo. Jam taip pat pabodo vaidinti tvirtą vaikiną, kuris džiausiasi savo dabartiniu gyvenimu. - Junsu, tu žinai, kad jaunėlis mūsų nekenčia?
-Mmmh, - burbtelėjo Junsu, - o tu nori, kad jis mus mylėtų? Žinai, man geriau, kad jis mūsų nekenčia. Aš bandžiau Yunho išprovokuoti, bet jis... tu matei, ką jis atsakė į mano žinutes? Kodėl jis mus pateisina? Kodėl jis taip myli? Kodėl jis tiki? Kokie jo tikri jausmai? Man baisu... - Junsu kalbėjo greitai tarsi išsigandę vaikiukas.
-Yunho mes esam vienintelė šeima. Be mūsų jis nieko nebeturi. Jokios prasmės. Jaunėlis man sakė, kad jam buvo sunku. Dabar pamažu atsigauna. Nežinau, dėl kurio man baisiau: ar dėl Jaejoong, ar dėl Yunho. Mudu galim padėti tik jam, - Yoochun linktelėjo į Jaejoong pusę.
Junsu linktelėjo ir prisiglaudė prie Yoochun. Junsu dėl visko pergyveno, jis buvo toks mielas, kad jo širdyje kirbėjo daug rūpesčių, kurių jis negalėdavo išsakyti. Junsu daug kartų jautėsi begėdis, tačiau jis buvo per silpnas, kad kažką darytų. Yoochun čia buvo sveikiausio proto, kuris liepė jam ir Jaejoong eiti toliau, nepasiduoti ir tikinti buvusius grupės narius, kad jie puikiai gyvena ir toliau svajoja apie sceną bei fanus. Dabar vienintelis būdas nubaidyti depresingas mintis buvo stengtis gyventi toliau, eiti savu keliu, kad ir apsimetinėjant. Jie negalėjo pasiduoti, nes viskas būtų veltui.

-Labas rytas! Išaušo dar vienas nuostabus rytas. Žieminės saulės spinduliai užpildė visas Tokijo gat... - Akanishi išjungė radio žadintuvą ir toliau krito miegoti. Jį visada erzino šis radio žadintuvas, tačiau jis niekaip nesugebėjo nusipirkti kito žadintuvo, tad teko taikytis su šiuo. Vaikinas užsiklojo savo galvą, kad į jo akis neprasiskverbtų saulės spinduliai. Jis nekentė rytų. Akanishi nemėgo pasbusti lovoje vienas. Jis norėjo, kad šalia jo būtų mylimas žmogus, kurį jis galėtų pažadinti švelniais rytiniais bučiniais. Vaikinas užsimerkė ir įsivaizdavo tobulą rytą. Tačiau jis greitai papurtė savo galvą, kad baigtų galvoti apie tai. Vakarykščiai Yamapi žodžiai jam įstrigo giliai į širdį, tačiau jo savigarba neleido to pripažinti ir padėkoti draugui.
Akanishi sunkiai išsirangė iš lovos. Iš karto užsimovė treningus ir nušlepsėjo iki šaldytuvo, ieškoti ko nors valgomo. Šaldytuvas buvo prigrūstas įvairiausio maisto, kurį jam vakar per pietus atnešė mama. Vaikinas labai mylėjo savo mamą ir dėkojo jai už viską, ką ji dėl jo yra padariusi. Jis jautėsi laimingas turėdamas tokią jauną ir suprantingą mamą. Tačiau per šiuos metus Akanishi turėjo labai daug paslapčių nuo mamos. Jis jai nepasipasakojo, kaip kenčia ir kaip jam viskas įgrįso. Jis nedrįso pareikšti, kad jam užtenka dainininko karjeros ir nori viską mesti. Jis buvo pavargęs nuo begalės gandų, kurie jo gyvenimą dar labiau sunkino. Tačiau niekas nė nesidomėjo, kodėl jis išėjo iš grupės. Visi nusekė paskui Akanishi ir laukė jo dainų bei pasirodymų. Tai užkniso vaikiną ir jis kiekvienam gerbėjui norėjo pasakyti visą tiesą.
Vaikinas iš šaldytuvo pasiėmė ryžių dubenėlį, puodą troškinio ir viską kartu sumaišęs įkišo į mikrobangų krosnelę. Akanishi tyliai palaukė kelias minutes, kol sušilo jo pusryčiai, o tada puolė valgyti. Paėmęs kelis kąsnius į burną, jis prisiminė, kad vakar smarkiai prisigėrė. Seniai jis taip gėrė. Tačiau keisčiausia, kad jo nepykino, jis beprotiškai norėjo valgyti.
Akanishi spūstelėjo televizoriaus pulto įjungimo mygtuką ir televizorius įsijungė. Vaikinas perjungė Asahi TV ir žiūrėjo rytinę dramą su Matsumotu Jun. Kelis kartus vaikinas nusišypsojo. Jis laukė Shounen Club kartojimo. Norėjo vėl išvysti Maru ir Koyama durnai besipešančius, kuris ką šnekės. Tik taip vaikinas jausdavosi artesnis draugų, su kuriais bendrauti neleido jo savigarba.
Šioje Shounen Club laidoje buvo Kamenashi, kuris pristatinėjo savo naują dainą. Akanishi labai norėjo pamatyti, ką dabar dainuoja jo Kame ir ką jis kuria. Vaikinas tikėjosi išvysti įspūdingą pasirodymą ir išgirsti nuostabią dainą, tačiau viskas, ką jis pamatė, buvo kažkoks kvailas kraipymasis su vampyrais. Akanishi visa tai atrodė per daug lėkšta. Tik dabar jis dar kartą suprato, jog išėjęs iš grupės, jis atgavo savo stilių, savo individualumą. Jis galėjo rodyti savo jausmus, galėjo dainuoti tai, ką jis norėjo ir šokti, kaip jis norėjo. Viskas buvo tik jo rankose. Jis sau buvo tarsi muzikos dievas.
Akanishi išjungė televizorių. Jis pagaliau paėmė savo telefoną ir pasiryžo paskambinti Yamapi.
-Klausau? - atsiliepė Yamapi draugas Toma.
-Sveikas, kur Pi? - murmėdamas paklausė Akanishi. Jis jautėsi nejaukiai girdėdamas šio vaikino balsą.
-Miega, - nedrąsiai ištarė vaikinas. - Galiu pažadinti...
-Nereikia, - suskubo atsakyti Akanishi. - Toma-kun, aš atsiprašau, kad nuolatos viską sugadinu. Žinau, kad tu amžinai lauki Pi, kai tas turi visuomet rūpintis manimi... Aš...
-Viskas gerai, - mielu balsu atsakė Toma. - Aš suprantu. Nekeliu dėl to priekaištų, nors labai pavydžiu tokio perdėto dėmesio. Jin-kun, o tu nepagalvojai, kad gal jau pats laikas viską pamiršti? Aš suprantu, kad sakyti yra lengva... tačiau gal užtenka save kankinti ir kankinti aplinkinius? Žinau, kad nieko nepakeisiu, net jei ir pasakysiu, kad Kamenashi taip pat negali taip lengvai viską mesti iš galvos, bet jis juda pirmyn. Negali tu stovėti vietoje ir žiūrėti, kaip visas pasaulis slenka tolyn, o tu lieki stovėti vienoje vietoje. Juk nemanai, kad visi tavęs lauks, kol tu susiprasi. Aš nesakau, kad turėtum pradėti viską iš naujo... Ne, viską iš naujo pradeda tik kvailiai. Niekada nepamiršk, kas buvo tarp jųdviejų. Nežinau, ar Kamenashi tave pamiršo, ar tau atleido, o gal vis dar tave myli...
-Bet jis puikiai gyvena vienas. Jis atrodo toks stiprus.
-Žmonės skirtingi. Vieni tokie kaip aš, kurie nuolatos laukia mylimo žmogaus, kiti kaip Pi, kurie brangina savo draugus ir linki jiems laimės, taip pat yra tokių kaip Kamenashi, kurie stengiasi atrodyti stiprūs ir gyventi toliau. Tu, žinoma, negali jo išmesti iš širdies, tačiau padaryk tuos jausmus gražiais prisiminimais ir būk savimi. Nesislėpk už beviltiškumo kaukės. Pagalvok apie tai. Surask save ir vėl.
-Toma-kun, kodlė tu man padėti?
-Nes tu mano draugas, kad ir dažnai pasisavini iš manęs mano brangiausią draugą, - nuoširdžiai nusijuokė vaikinas.
-Ačiū, - padėkojo Akanishi. Jis nebeturėjo ką pasakyti, todėl atsisveikino ir padėjo telefono ragelį. Jam reikėjo apmąstyti Toma žodžius.
Akanishi pliumptelėjo ant lovos. Jis pagaliau suprato, kad savo gyvenimą reikia tvarkyti kitaip. Daug žmonių iš jo tikisi naujų dainų, meilės. Akanishi negalėjo atstumti jų, nesvarbu, kaip jam plyštų širdis, bet jis to norėjo. Jis norėjo būti laisvas kaip erelis, kuris aukštai skraidžioja padangėse. Ten – danguje – norėjo atsidurti ir Akanishi. Jis turėjo išvaduoti save iš skausmo pančių, nes kitaip dangaus nepasieks. Vaikinas užsibrėžė sau naują tikslą – būti laisvu ir skraidyti padangėse.
Akanishi pakilo nuo lovos laimingesnis. Nužygiavo prie spintos, kad atrastų, kuo apsirengti, o tada – tiesiai į studiją kurti naujų dainų.

Temos pavadinimas: Re: Fox Rain Kv. 05 10, 2012 11:14 pm

Omg kaip nerealu Širdis

negalėjau sustot skaitydama Apie TVXQ. Šaunuolė!!!Puikiai rašai. Laukiu Dar Myli

Temos pavadinimas: Re: Fox Rain Pen. 05 11, 2012 5:18 am

Dėkis, džiugu, kad skaitai. Tikiuosi patiko istorija.

» Bi Rain