Noveletės

Skraidantis drugys (나는 나비)

Tamsoje žiūriu į šį kraupų kelią, kuris veda tik į nežinią... greičiau į bedugnę. Jaučiuosi tarsi lerva, kuri yra visiškai viena. Sėdžiu kambaryje ir laukiu, kol kažkas pasikeis. Stengiuosi iš visų jėgų, meldžiuosi, kad į mano gyvenimą ateitų kažkas naujo, kad tapčiau kitoks. Kiekvieną dieną, kaip koks žudikas, gydausi savo žaizdas, bėgdamas nuo visų, stengiuosi išgyventi šiame žiauriame pasaulyje. Bet vis tiek guliu lovoje, susisukęs į patalus, kaip kokia lėliukė, kuri miega šiame pasaulyje visiškai viena. Tikinu save, kad aš tik ilsiuosi, aš nepasiduodu, tačiau aš tik laukiu... laukiu, kad mano gilios žaizdos išgytų ir ant kūno liktų tik randai. Bet aš vis dar galiu svajoti. Svajoju apie baltą žiemą, kuri nudažo naktį visiškai baltai, padengia žemę šaltais patalais. Aš dar nenoriu mirti, nenoriu ilsėtis toje šaltoje žemėje. Aš vis dar svajoju, neprarandu vilties. Neketinu paleisti savo svajų, kad ir kaip sunku bebūtų. Aš žinau, kad po žiemos visada ateina žaliasis pavasaris, kuris visą pasaulį nudažo žaliai, lauke pasirodo šildanti saulutė, kuri šildo mano širdį. Aš po truputį tirpstu. Žinau, kad dabar pats metas, kai aš, Kim Jaejoong, galiu išsivynioti iš savo patalų ir skristi aukštai aukštai. Išskleidžiu savo sukaustytus sparnus ir skrendu kuo toliau nuo šio beviltiško pasaulio. Mane neša laukinis vėjas kažkur labai toli, kur galėsiu vėl pasijausti savimi. Aš galiu dainuoti! Aš ir vėl dainuoju. Dainuoju savo dainą iš visos širdies. Ir ją dainuoju tik dangui, kuris klausosi manęs ir nesmerkia. Jaučiuosi kaip skraidantis drugys, kuriam lemta laisvai gyventi tik vieną dieną. Bet man nepakanka vienos dienos. Esu egoistas, noriu daugiau. Nejučiomis pradedu maldauti Dievo, kad šis mane išgelbėtų. Aš dar noriu gyventi. Aš noriu svajoti. Trokštu skristi per gėlių lauką ir ten surasti meilę. Noriu pabėgti kuo toliau nuo triukšmo ir klastingų voro pinklių. Kodėl negaliu amžinai būti laisvu drugiu? Kodėl negaliu mėgautis žydru dangumi, kuriam patinka mano dainos? Kodėl šis pasaulis toks neteisingas, o žmonės, kaip vorai, rezga pinkles ir žlugdo viską?
Stovėdamas prie lango vis mąstau apie drugelius. Pavydžiu jiems. Aš nebenoriu būti žmogumi, iš manęs nieko nebeliko, kas primintų, jog manyje vis dar gyvena žmogus. Bet aš svajoju... galiu tik beviltiškai trokšti ir dainuoti... bet ar manęs dar kas klausys?
Och, kaip aš noriu būti padangėse skraidančiu drugiu.

Aš esu muzika (나는 음악 )

Aš ne poetas. Nemoku rašyti eilių. Visos mano mintys ateina staiga, su kiekvienu širdies dūžiu.
Aš ne dailininkas. Nemoku nupiešti šviesos, tamsos ar grožio. Aš piešiu tik viltį sapnuose.
Aš ne aktorius. Nemoku vaidinti. Noriu gyventi toks, koks esu iš tiesų. Noriu parodyti visiems tikrą save, o ne kaukėtą žmogų.
Aš esu harmonija, aš esu melodija – linksma ir liūdna.
Aš esu žodis, aš – sakinys savo jausmuose, savo melodijoje.
Aš esu ritmas, esu harmonija.
Aš esu pianinas, šokis ir fantazija.
Aš esu muzika, nes pasaulio be muzikos, aš negaliu įsivaizduoti.
Aš ne filosofas. Nieko nežinau apie gyvenimo prasmę. Bet žinau vietą, kurioje visada pilna juoko ir linksmybių. Ten aš gyvenu.
Aš nesu mandagus. Galiu būti ir šiurkštus, bet aš nemėgstu nuobodybės. Aš jos nekenčiu. Man nereikia ramaus gyvenimo.
Mano širdis daužos, kaip pašėlus. Aš noriu laisvės ir šlovės. Kur man eiti? Nežinau, bet kada nors aš išsilaisvinsiu iš pančių, nes noriu gyventi toks, koks esu ir kad mane tokį mylėtų.
Ir aš rėkiu: Aš esu muzika, nes tik ji yra nevaržoma visuomenės pančių ir niekada neužsideda jausmų kaukės.

Kodėl manęs nemyli? (왜 나를 사랑하지 않나요?)

Aš tikėjau, kad jis atėjo tam, kad pasidalintų mano laime. Nieko negaliu padaryti be tavęs. Aš niekam tikęs. Jei bandysiu kažką daryti, greitai visos mano motyvacijos dings, nes aš – bailys.
Norėjau jam parodyti, koks aš, jo sūnus, tapau. Norėjau, kad jis didžiuotųsi manimi, bet jam nereikėjo manęs. Aš klausiu: kodėl tu manęs nemyli tokio, koks aš esu?
Taip, tiesa, kad aš apsimečiau silpnu ir buvau tavimi nusivylęs. Taip, kad man pasisektų aš žiūrėjau tik į priekį. Buvau kvailas vaikas. Tačiau, tu visada buvai mano tėvas. Net tas mažas vaikas, kuris gyvena manyje, klausia, kodėl nemyli manęs tokio, koks aš esu?
Vos tik priartėju prie tavęs, pradedu jausti dar didesnį atstumą, kuris skiria mus. Tu niekad manęs neklausai. Niekaip nesuprantu, kodėl tu manęs taip nemėgsti. Aš negaliu būti kitu žmogumi, todėl turiu gyventi būdamas savimi. Aš būsiu savimi. Negyvensiu, kaip genijus, kuriuo tu man liepei būti, kai buvau mažas. Neatsisakysiu savo pasirinkto kelio. Aš nesu mažas paklusnus vaikas. Aš noriu eiti savo pasirinktu gyvenimo keliu, ieškoti gyvenimo prasmės, nes viską grąžinti atgal jau per vėlu.
Bet aš tik noriu, kad tu į mane pažiūrėtum. Kodėl tavo akys visada kupinos pykčio ir nusivylimo? Kodėl tu manęs nemyli? Prašau, mylėk mane tokį, koks aš esu.

Namai (집)

Tas pilkas grindinys toks pažįstamas. Juo išgrįstas mano kelias namo. Mano namai yra ne ten, kur aš gimiau, o ten, kur praleidau gražiausias savo akimirkas. Buvau juos apleidęs, bet vėl grįžtu, nors niekas ten manęs nelaukia.
Kai prieinu prie durų. Jos senos, dažai seniai nebeteko savo žavesio. Spaudžiu rankeną ir staiga man pradeda suktis galva. Tai mano saugumo riba. Žengiu pro duris. Jaučiuosi tarsi nusikratęs nereikalingų emocijų, kurios juodina mano širdį. Mano širdis yra apdulkėjusi ir pasenusi. Atrodo, kad jei žengsiu bent žingsnį atgal, mane pasitiks mirtis. Man geriau yra pažįstamas liūdesys nei bepažįstama laimė. Išmečiau viską. Vis manau, kad tapsiu nudevėtu batu, nes pasaulis, žmonės ir laikas mane visur mėto ir niekam aš nereikalingas. Šiuose namuose aš galiu pamiršti apie laikraščių antraštes ir nesumokėtas sąskaitas. Niekas čia neateis ir šalia durų nepaliks materialistiško pasaulio šiukšlių. Bet jei tu ateisi... Nesiartink. Tai mano namai, palik mane vieną. Tu neturi teises čia užeiti.
Dabar vėl verkiu, bet ašaros nepasirodo. Verkimas tapo tokiu pat būtinu dalyku, kaip ir kvėpavimas. Liūdesys tapo mano antrais namais. Kartais noriu ir vėl iš čia išeiti, tačiau suklumpu prie senų durų ir verkiu, net nesuprasdamas kodėl.
Ar aš vertas laimės? Kodėl aš taip nusiritau? Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą gauna strėles, tačiau kodėl taikynis, esantis mano širdyje, toks didedlis? Mano emocijos keičiasi kas sekundę, nežinau, kada tai nustos. Negaliu sulaikyti savo širdies, prarandu viską, ką turėjau. Dabar man liko tik šie namai – pilni liūdesio, ašarų ir prisiminimų. Žinau, kad galiu žengti tik kelis žingsnius į priekį ir surasiu laimę, tačiau aš bijau. Bijau ir vėl išeiti iš šių namų, eiti vėl į kitą erdvę, susipažinti su kitais žmonėmis. Liūdesys man tapo geriau pažįstamas nei juokas. Verkimas yra tas pats kaip ir kvėpavimas. Be jo neatsiejamas mano gyvenimas. Leisk man verkti – liūdesys yra mano namai. Aš noriu likti čia amžinai.
Net jeigu pasiryšiu iš čia išeiti ir surasiu laikiną laimę, žinau, kad po kurio laiko vėl norėsiu grįžti.
Šie namai pilni liūdesio ir ašarų, bet ar galiu pakviesti čia tave? Turbūt ne. Nė vienas žmogus neaukotų laimės dėl liūdesio. Tik aš toks vienas, kuriam liūdesys yra artimesnis už laimę.

Viena žvakė (한 캔들 )

Šiame pasaulyje yra daug žmonių, kurie turi mažiau nei turim mes. Būtent šiems žmonėms, kurie nuolatos kovoja tam, kad gyventų, aš dainuojų dainas. O dainuodamas mintyse šaukiu „Būkit stiprūs!“.
Dažnai klausiu draugų, kodėl gyvenimas yra toks sunkus. Jie nužvelgia mane ir liūdnu tonu atsako: „O kas tau sakė, kad jis kada nors buvo gražus?“. Tai mane verčia jaustis apgailėtinai. Nuo tos dienos, kai gimiau, viskas, ką man gyvenimas davė, tebuvo įvairios kliūtys, kurias turėjau įveikti savo jėgomis. Kai tik gyvenime pasitaiko kliūtis, atsistoju prieš veidrodį ir klausiu savęs: „Ką aš padariau blogai? Ką padariau, kad visa tai man vyksta?“ Atrodo, kad niekada niekas nepasikeis. Joks geresnis rytojus neateis.
Jau būčiau seniai paskendęs nevilty, jei ne tu ir tavo žodžiai. Kai tik būna sunku, tu man liepi nepasiduoti kitų spaudimui, liepi drąsiai priimti, ką šis neteisingas pasaulis man duoda. Tu mane tikini, kad susitaikyti su tuo yra vienintelis būdas kovoti su apgailėtiškumu ir liūdesiu. Tu liepi man nepasiduoti, niekada nenuleisti galvos ir netikėti iš anksto suplanuotu likimu. Aš stengiuosi nepasiduoti, nes nenoriu tavęs nuvilti bei tikiu tavimi. Tu – mano gyvenimo vedlys.
Aš žinau, kad kai esu pavargęs, galiu padėti galvą tau ant peties. Žinau, kad tu nuo manęs niekada nenusisuksi, visada būsi šalia. Tik , kai tu esi šalia manęs, jaučiuosi, kad šiame pasaulyje nesu visiškai vienas. Bet bijau, kad vieną dieną tavęs nerasiu, negalėsiu paimti už rankos ir jausti jos šilumą.
Mano sapnuose kaip ir gyvenime yra per tamsu, kartais aiškiai nematau savo kelio. Viskas, ką su savimi turiu - vienas degtukas ir viena žvakė. Ir ką aš pakeisiu su šia viena maža žvake? Ar tamsa dings, kai uždegsiu čia žvakę? Kartais atrodo, kad regiu tolumoje šviesą, tokią blausią, kad vos ją įžiūriu. Noriu išskleisti savo sparnus ir skristi link jos, tačiau negaliu. Mano sparnai suakmenėję, o toji šviesa tėra tik iliuzija, kuri vis pamažu dingsta. Vėl lieku tamsoje su degtuku ir žvake. Aš nieko negaliu padaryti.
Visa tai yra didžiausias mano košmaras. Kai naktį pabundu išpiltas prakaitą ir tau vėl pasakoju savo košmarą. Tu nusišypsai ir sakai man, kad šios mažos žvakės uždegimas gali daug ką pakeisti. Tu man liepi kitą kartą sapne uždegti žvakę, nes tik uždegęs žvakę pamatysiu, kad aplink yra dar viena žvakutė. Turėsiu uždengti ir ją, o kai degs dvi žvakės, pamatysiu trečią, ketvirtą ir penktą, o tada tamsa visiškai pradings.
Tik dėl tavo patarimų aš išdrįstu kovoti, nepasiduoti ir toliau siekti savo svajonių, nors kartais jaučiu, kad viskas dūžta, tačiau kaskart vėl atsitiesiu, sapnuose degdamas žvakutes. Aš dainuoju žmonėms, kurie šiame pasaulyje nieko neturi ir jaučiasi beviltiški. Noriu jiems daina pasakyti, kad jei man pavyksta atstiesti, pavyks ir jiems. Tik svarbiausia niekada nepasiduoti ir neatstumti artimo žmogaus. Nesvarbu, kad kaskart atsiras vis didesnių kliūčių, tačiau kiekvienas turi džiaugtis, ką jam duoda pasaulis ir nelaukti didelio stebuklo. Stebuklai yra kuriami pačių žmonių su paprastais „įrankiais“ ir puikiais pagalbininkais – draugais.

Labirintas (미로 )

Nesvarbu, ką bedaryčiau, vis tiek kiekvienas suras, kas jam manyje nepatinka, prisikibs prie kiekvieno mano žodžio ar poelgio. Kaip man reikia elgtis? Ką reikia sakyti, kad galėčiau ramiai gyventi. Kas yra laisvė? Kas yra teisinga šiame pasaulyje? Dažnai sapnuoju keistą sapną... Jame aš esu be tikslo klajojantis šešėlis. Atrodo, kad aplink matau kitus žmones, kurie tiesia į mane savo rankas, bet iš tiesų visa tai tėra tik iliuzija.
Čia, realybėje, atrodo, kad šalia manęs yra daug žmonių, tačiau iš tiesų jie visi mane palieka šioje neramioje kasdienybėje. Tas liūdesys mane užpildo, todėl pradedu klajoti, kaip tas šešėlis iš mano sapną, po iškreiptą laiką. Bet negaliu viską mesti, turiu nešiotis ant savo pečių nuodėmių ir atpildo naštą. Žinau, kad ji man per sunki, o mano siela nebeturi jėgų.
Dažnai jaučiu, kad tik lietus gali nuplauti mano purviną kūną ir sielą. Stoviu lietuje ir laukiu, kada lietus nuplaus nuo manęs likimo atneštą neapykantą. Taip stoviu ir lydausi lietuje, kad vėl pasijausčiau švariu.
Klajoju po pasaulį, kaip po kokį didelį labirintą, tikėdamas, kad galbūt atrasiu vietą, kur aš priklausau. Šis labirintas mane skatina prisiminti žmogiškus instinktus ir aistrą, kurios užtektų, kad perplėščiau dangų pusiau. Tik taip klajodamas ir visų pamirštas, nekenčiamas, suprantu, kad turiu tvirtai stovėti ant melų skaldos tam, kad atrasčiau dar nepažintą pasaulį. Žinau, kad turiu nebijoti, kad ir kaip širdis kentėtų... Aš turiu atrasti save ir būti savimi.
Man reikia skintis kelią tolyn, kad surasčiau vietą, kuri perpildyta šviesos ir vilties. Tik ten aš galėčiau surinkti savo svajonės šukes, iš jų lipdyti vėl tą pačią svajonę ir drąsiai žengti jos link... Turiu bėgti savo pasirinktu keliu, kad galėčiau būti atviras sau pačiam. Aš turiu bėgti, niekad nesustoti... Aš nebijau gyvenimo labirinto, nes čia – aš atviras sau pačiam.

Nukritę lapai (낙엽)

Vėjas pučia tiesiai į mano veidą. Jaučiu jo šaltį ir atšiaurumą. Matau, kaip saulė leidžiasi kažkur kitoje upės pusėje. Prisimenu, kaip čia stovėdavome kartu ir kaip maži vaikai spėliodavome, kas pavogė saulę ir kodėl mėnulis pasirodo nakties danguje. Žinau, kad likimas nori mus išskirti. Jis tempia tave į kitą pusę... Bet laikas bėga, prisiminimai pamažu blėsta, o ateitis tampa, kaip tolima Antarktida.
Manau, kad pasiilgau tavo ramios šypsenos, kuri yra įstrigusi mano atmintyje. Manau, kad aš tavęs laukiu, nes dar liko daug neištartų mano žodžių tau. Tikiuosi, kad kai šios rudeninės žolės visiškai nudžius, mudu vėl susitiksime.
Regiu, kaip mudu eisime per nukritusius įvairiausių spalvų lapus. Kaip ir anksčiau, aš juos rinksiu į didelę rudeninę puokštę ir išsišiepęs tau ją rodysiu. Tu įsilipsi į medį, kaip tikras kaimo berniokas, ir papurtysi jį, lapai kris ant manęs, o aš juoksiuos ir tau sakysiu „Štai kodėl aš dievinu rudenį.“ Tačiau kol kas visa tai tėra prisiminimai...
Kai tamsa išnyks ir ateis aušra, aš vėl iš naujo regėsiu rudeninius mudviejų pasivaikščiojimus. Svajosiu apie rudenį, kai mudu buvome geriausi draugai ir vaikščiojome ant nukritusių lapų. Tuomet mudu po tuo pačiu dangumi gyvenome bendra svajone, buvome įtraukti į spalvotų lapų festivalius. Tačiau vieną rudenio dieną viskas pasikeitė. Aš pasikeičiau...
Bet kai ateis toji diena, kai vėl galėsiu dainuoti, aš drąsiai prie tavęs prieisiu ir atsiprašysiu, pasakysiu, kad nepamiršau nė vienos kartu praleistos akimirkos. O gal tavęs niekur nerasiu? Tu gali būti paslėptas nuo manęs, bet aš tave surasiu.
Kai paskutinės rudenio gėlės nudžius ir likę lapai nukris, aš vėl tave rasiu ir mudu vėl eisime spardydami nukritusius įvairiausių spalvų lapus.

Klouno kaukė (광대 마스크 )

Savo bute and batų dėžės vėl randu kaukę. Pakeliu ją ir apžiūriu. Nesvarbu, kad tai ne pirmas kartas, kai laikau ją rankoje, tačiau kasdien ji atrodo vis panašesnė į mano veidą. Ši kaukė yra neįprasta. Ant jos nupieštas klouno veidas, o ne tigro. To klouno nesikeičianti šypsena kelią šiurpą. Tačiau aš ir vėl jaučiuosi taip tarsi norėdamas ją užsidėti. Tik su ta kauke galėčiau linksminti žmones, linkėti jiems laimės ir apkabinti, kad įrodyčiau jog visi man rūpi. Bet iš tiesų... aš nejaučiu jokios šilumos. Atrodo, kad aš stoviu prieš žmones užsidėjęs šią kaukę, o jie tik spėlioja. Jei pasakys neteisingą atsakymą, veidas pasikeis. Juk vis tiek laimė ir liūdesys tėra tik veido išraiškos. Jei jie atspės, aš juos pradėsiu linksminti. Juk iliuzijos ir realybė yra susijusios viena su kita.
Jeigu užsidėsiu šią kaukę ir vėl... Klouno kaukė juokiasi linksmiau už bet kokį kitą žmogų, bet ji negali paslėpti akių, kurios yra raudonos nuo verkimo. Klouno kaukė savo nekaltu žvilgsniu tave hipnotizuoja ir priverčia svajoti apie neįmanomus dalykus. Kas iš tiesų mato tikrąjį mane? Kai aš juokiuosi be šypsenos ir verkiu be ašarų. Kas iš tiesų mato tikrąjį mano veidą? Prašau, nuimkit šią kaukę nuo mano veido ir ją išmeskit, kad nesugebėčiau jos surasti.
Kad ir kaip norėčiau nusimesti šią kaukę. Aš negaliu. Tiesą pasakius aš bijau, kad mano plika širdis bus sužeista dar labiau nuo įvairiausios kritikos. Kas po kauke išgirs mano šnabždėjimą? Gal iš tiesų per sunku nuoširdžiai šypsotis?
Galvoju ir surandu atsakymą, kodėl negaliu nusiimti šios kaukės. Tik su šia kauke galiu apsaugoti save. Kuo liūdnesnį gyvenimą gyvenu, tuo labiau tampu apsvaigęs nuo vienatvės nuodų. Po kauke besislepianti oda trokšta jausti šilumą, tačiau aš negaliu pagauti laimės, kuri skrieja greičiau nei vėjas. Ir tik dėl apsaugos aš nešioju klouno kaukę, kuri šypsosi už mane visą laiką. Bet vis tiek žmonės man pavydi, nes jų kvailos akys nepamato, kad visa tai tik kaukė...

Kaip laikaisi? (어떻게 지내?)

Atleisk, tuo metu buvo labai sunku. Atleisk, tada buvau jaunas. Atleisk, kad negaliu pakęsti, kad tu kitokia nei aš. Galėjau nuo tavęs pabėgti, bet... Kai ryte pabundu vienas, ieškau tavo žinutės, piešiu tavo veidą keistame danguje, kurį matau pro langą. Tavo balsas, kuris pirmasis man pasakė "aš tave myliu", tavo lūpos, kurios ištarė žodžius apie pabaigą... Negaliu to pamiršti, o tu? Aš tave myliu - tai žodžiai, kurie tuomet neatrodė tokie sunkūs. Aš tave myliu - dabar bijau tai pasakyti. Aš tave myliu - ar nesugebėsiu tau vėl to pasakyti? Tiesą pasakius, aš nerandu drąsos, negaliu taip gyventi... Aš vėl palūžtu, aš darausi silpnesnis. Prašau, paleisk mane nuo šių prisiminimų. Noriu nebūti įkalintas prisiminimuose, noriu vėl nesuprasti realybės... Noriu grįžti į tuos laikus, kai dar nemokėjau skaičiuoti, noriu grįžti į tuos laikus, kai buvau šalia tavęs, nes mano širdis taip liepė. Aš kenčiu nuo šių prisiminimų, o tu?
Atleisk, kad toks buvau, bet kur tu dingai? Jei negalime vienas kitam pasakyti "aš tave myliu", gal bent jau ištartumėme vienas kitam "kaip laikaisi?" Žinau, kad pirmosios meilės prisiminimai skaudžiausi, bet kartu ir patys gražiausi. Tačiau man vis dar neramu ir skaudu širdyje.