Fox Rain

~~~

Pirmoji 2000-ųjų pavasario diena buvo ypatingai saulėta. Medžių pumpurai buvo jau beveik prasprogę, o pavasarinės anktyvosios gėlės prasiskleidusios. Aplink kvepėjo pavasariu ir gamta tiesiog skelbė „pasiruoškite atgimimui“. Pamažu išlindo ir paukšteliai, kurie ištisą žiemą kažkur slėpėsi, jų giedomos giesmės visus gyvunėlius ragino prabusti iš žiemos miego, o žmones skatino išlįsti į lauką ir pasižiūrėti į nuostabią gamtą. Žmonės, eidami gamta, šį kartą niekur neskubėjo ir gerėjosi aukštai šviečiančia saulute, čiulbančiais paukšteliais ir bebundančia gamta. Viskas tarsi bylojo, jog laukia nauja pradžia, naujas kelias ir nauji nuotykiai.
Johnny's kompanijos repeticijų salėje, kaip visada, buvo pilna jaunų vaikinų, kurie atvyko toliau treniruotis, kad taptų Japonijos žvaigždėmis. Tik šį kartą jie nenustigo vietoje, juos per daug viliojo už langų švienčianti saulė, kuri tarsi kvietė lėkti į lauką ir gerai padūkti. Visų veidai buvo užildyti šypsenomis, jie vienas kitam rodė naujus sportinius batelius ar naujus marškinėlius trumpomis rankovėmis. Daugelis iš jų, jau planavo lėkti pasivažinėti su dviračiais ar riedučiais. Kai kurie džiaugėsi, jog metė mokyklą ir nereik sėdėti pamokose, kai šitaip gražu ir šilta už lango.
Kamenashi ir Akanishi gyvenimas beveik nepasikeitė po Kalėdų įvykių. Jie, kaip ir žadėjo, metė mokyklą, tačiau Kamenashi užsigeidė bent šiek tiek mokytis namie, o Akanishis jį išvadino kvailiu. Jiedu dalyvavo laidose, dalino interviu žurnalams ir visi jau buvo juos įsiminę. Beje, Kamenashi tapo labai mylimas merginų, mat vaikinas sulaukęs 15 metų tapo gražiu jaunuoliu. Jie gaudavo vis daugiau dainavimo pamokų, netgi vadybininkas jiems pažadėjo vietą kokioje nors grupėje. Akanishi buvo nepaprastai laimingas šiuo pažadu, kai tuo tarpu Kamenashi vis dar svajojo žaisti beisbolą ir tapti profesionalu, tačiau jis pamažu suvokė, jog nebegalės palikti kompanijos ir grįžti atgal. Būtent todėl, vaikinas nusprendė eiti tik pirmyn ir džiaugtis šiomis nepaprastomis galimybėmis, kurias jam tiesiog padeda ant padėkliuko. Taip pat jis atrado vis daugiau neblogų draugų, tokių kaip Kusano, kuris tapo pirmuoju Kamenashi fanu ir netgi neoficialiai įsteigė Kamenashi fanų klubą, pavadinimu „KFC“. Akanishi labai patraukė ant jaunėlių, kurie ką tik buvo atvykė į kompaniją, vienas jo mylimiausių mažylių buvo Yabu Kota, kurį Akanishi besąlygiškai norėjo įsivaikinti.
Šiandien Akanishi vėl zyzė Kamenashi dėl savo keisto noro.
-Kazu, aš noriu įsivaikinti Kota.
-Žinau, - abejingai atsakė Kamenashi ir nekreipdamas dėmesio į jį tvarkėsi plaukus.
-Padėk man, - maldaujančius balsu tarė Akanishi.
Kamenashi atsisuko į jį ir nutaisęs rimtą miną paklausė:
-Kaip?
-Įsivaikinam jį. Kitais metais. Man bus 18...
Kamenashi papurtę galvą ir šyptelėjo.
-Išprotėjai.
-Man jo reikia. Jis gali būti mūsų vaiku, - Akanishi vis dar neatlyžo ir toliau dėstė savo sumąnymą.
-Jin, gal gali kartais pasitelkti bent mažą dalį savo smegenų?
-Ha?! - Akanishi sušuko, - Kaip tu manai, kuria vieta tai sakydamas, aš galvoju?
Kamenashi nusišypsojo ir pakriapė galvą.
-Tu! Tik pamėgink ką atsakyti! - suriko Akanishi ir trinktelėjo Kamenashi per galvą lyg jis būtų, ką blogo ir neatleistino padaręs.
-Ėėė, už ką? Tu juk pats... - suglumęs pratarė Kamenashi.
-Aš tau duosiu! - Akanishi bandė dar kartą užsivožti, tačiau Kame dėjo į kojas. Akanishi neatsilikdamas bandė jį pasivyti. Jiedu vėl rpadėjo žaisti gaudynes. Niekas salėje nesistebėjo šiomis gaudynėmis, nes po Naujųjų metų šventės, tai tapo įprastu ir kasdieniniu dalyku.
Kartais dienos bėgdavo per greitai. Vaikinai nė nepastebėdavo, kaip praeidavo repeticijos, kaip praeidavo visa savaitė, o vėliau ir mėnuo. Jiedu kas dieną tapdavo vis artimesni, kiekvieną dieną vis atrasdavo savo draugystėje kažką, ko dar nebuvo atradę. Jie vis daugiau apie vienas kitą sužinodavo, tačiau buvo tokių dalykų, kurių jie dar vienas apie kitą nežinojo. Jie nesikalbėdavo apie merginas, apie savo šeimą ar meiles. Šios temos buvo tarsi neįžengiamos Amazonės džiunglės, kurios skyrė juos. Kamenashi kartais mėgindavo domėtis šiomis temomis, tačiau Akanishi visada nusukdavo kalbą ir Kame tiesiog tai pamiršdavo arba suprasdavo, kad dar nelaikas. Tačiau kiekvieną kartą vaikino galvoje kirbėjo klausimas, kada vis gi bus tas tinkamas laikas. Šiuo klausimu Akanishi jautėsi visiškai gerai. Jam nepatiko kalbėti apie savo jausmus, jis norėjo, kad savo jausmus jis žinotų tik pats, o ne kiti. Akanishi niekada nė neketino dalintis savo jausmais su Kamenashi, kad ir kaip jį brangino, kad ir kaip jo širdis drebėdavo, kai Kame miegodavo, sėdėdavo ar stovėdavo šalia jo. Jis ruošėsi niekada neatskleisti savo baimės, kad gali netekti Kamenashi, kad nenori jo prarasti ir paleisti. Kartais jis prisiruošdavo pasakyti, koks Kame jam svarbus, tačiau jo protas visada sakydavo, kad Akanishi negali apie tai kalbėti, negali pasirodyti silpnas ir bijantis prarasti draugą. Akanishi kas kartą sugalvodavo, kaip kitaip galėdavo išreikti savo jausmus Kamenashi. Kad ir tas reikalas su įsivaikinimu, Akanishi tikėjosi, jog Kamenashi supras, kad jis taip siūlo jam visą gyvenimą būti kartu. Akanishi negalėjo pakęsti, kad Kamenashi pradėjo mėgti daugelis Johnny's jaunėlių, o ypač jis nekentė Kusano ir Uchi, kurie rodė per didelį (taip atrodė Akanishi) susidomėjimą Kamenashi. Kartais jis trokšdavo prieiti ir jiems išrėžti, jog Kame yra jo ir niekieno daugiau. Kamenashi nebebuvo tiesiog tas berniukas, kuris sekioja Akanishi, dabar jis buvo patrauklus paauglys, kuris patiko visiems: buvo linksmas, talentingas, protingas ir dar gražus. Akanishi bandydavo nuslėpti visa tai, jis viaidindavo, kad nepastebėjo, kaip Kame pasikeitė ir kad visi pradėjo jį mėgti. Ir taip buvo iš tiesų, Akanishi troško, kad būtų toks kvailys ir nepastebėtų visa tai. Taip ir gyveno jiedu, slėpdami savo mintis ir jausmus, bandydami neišsiduoti ir nesugadintai, tai ką jie sukūrė.
-Kamenashi, Akanishi, prieikit arčiau. Atėjo žurnalistai, duosite interviu, - pakvietė juos ką tik atėjęs dėdė.
Kamenashi ir Akanishi nustojo žaisti gaudynių ir priėjo prie jaunos žurnalistės. Jie jau buvo pažįstami. Ši mergina ne kartą ėmė interviu iš Akanishi ir Kamenashi, todėl jiems buvo lengviau bendrauti.
-Pradėsime? - meiliai paklausė mergina.
Akanishi ir Kamenashi linktelėjo. Akanishi nervingai pasikasė galvą, o Kamenashi išsišiepė.
-Akanishi Jin, apibūdink Kamenashi. - pratarė žurnalistė.
-Amm, - susimąstė vaikinas, - Kame kartais būna labai jautrus. Kartais tai būna dėl mažiausio menkniekio, bet jis labai susijaudina ir atrodo, kad tuoj pravirks. Tai verčia mano širdį plakti vis stipriau ir pastoviai dėl jo jaudintis.
-Baik, man gėda, - Kamenashi išraudo kaip burokas.
-Bet kartu jis žiūri į viską labai rimtai, o ypač į tai, ko jis nori, - Akanishi rimtai žvilgtelėjo į Kamenashi. - Svarbiausia, tai kad jis turi mažytę paslaptį. Jis mano, kad neturi klausos. Tiesa?
-Ach, tai... - Kamenashi pasikasė susijaudinęs galvą.
-Kame, nesijaudink. Tu turi klausą, todėl toliau stenkis ir nepasiduok, - Akanishi nusišypsojo, reporterė taip pat.
-O kokia jūsų nuomonė apie vienas kitą buvo pačioje pradžioje?
-Talentingas vaikinas, su mėlynais džinsais, - nusijuokęs atsakė Kamenashi.
-Dosnus, tačiau, kai geriau pažinojau jį, jis tapo tikru idiotu.
-Keliais žodžiais, ką vienas apie kitą manote?
-Mes esam žaidimų draugai ir ... - Kamenashi nebaigė, nes per daug susiajudino, jis nežinojo, ką gali kitaip pasakyt, kad nereikėtų aiškinti.
-Mano draugas idiotas, - rūsčiu veidu atsakė Akanishi. Jis bandė išgelbėti Kamenashi iš kelbios situacijos, nes Akanishi visada mokėjo atsakinėti įklausimus taip, kad niekas tiksliai nesuprastų, kas jie vienas kitam yra. Nors dėl pirmo atsakymo, jis šiek tiek gailėjosi ir planavo vėliau paprašyti, kad jį tiesiog panaikintų.
-Dėl ko jūs pykstates?
-Aš dažnai noriu skirtingų dalykų nei Akanishi, - drąsiai tarė Kamenashi.
-Jis visada nori saldainių arba braškių ir dažniausiai priverčia mane, kad aš jam nupirkčiau. Aš dažniausiai turiu pinigų daugiau nei jis. Tačiau jis man labai brangiai kainuoja ir mes imame pyktis.
-Bet visada susitaikome ir viskas būna, kaip seniau, - nusijuokė Kamenashi ir žvilgtelėjo į Akanishi. Šis pritariamai linktelėjo.
-Ir paskutinis klausimas. Kokios jūsų svajonių atostogos?
-Aš noriu nuvažiuoti į Hokaido. Man patinka sniegas ir šaltis, - atsakė Kamenashi.
-Aš norėčiau nuvykti į Okinanavą su draugu ir pasiimti Kame kartu, - nusišypsojo Akanishi.
Žurnalistė abiems vaikinukams padėkojo, susikrovė savo daikus ir išėjo pro duris. Kamenashi ir Akanishi grįžo į repeticiją, kuri jau ėjo į pabaigą. Todėl jie tik pašoko 20 minučių ir nuėjo persirengti. Persirengimas, kaip visada, ilgai neužtrūko ir abu vaikinai linksmi patraukė namų link, užeidami į Kamenashi pamėgtą desertų kavinę.
Jiedu atsisėdo į savo įprastą vietą. Ši kavinukė buvo pati tinkamiausia vieta atsipūsti po ilgos repeticijų dienos ir skaniai užvalgyti, joje niekada nebūdavo per daug žmonių ir niekas jų neatpažindavo, todėl jie galėjo laisvai plepėti, kol suvalgydavo desertą.
Akanishi užsisakė įprastinė kavos ir šokoladinę spurgą, o Kamenashi kakavos ir tortą su braškėmis. Jiems ilgai laukti nereikėjo, todėl jau po 15 minučių abu skaniai valgė savo desertus ir mėgavosi gėrimais.
-Jin, kodėl tu mane laikai gyvunėliu? - pilna burna išlemeno Kamenashi.
-Juk tu ir esi mano gyvunėlis. Aš tavo šeimininkas. - ramiai gurkšnodamas kavą atsakė vaikinas.
-Bet aš žmogus.
-Žinau, bet aš tavim visada rūpinuosi, perku maistą, sutvarkau tavo spintą ir netgi kartais pašukuoju tau plaukus, ar gi nepanašu į naminį gyvunėlį? - nusijuokė Akanishi.
Kamenashi tik palinksėjo galvą, lyg sakydamas „tu teisus“ ir toliau pasigardžiuodamas valgė savo tortą. Akanishi norėjo, kad Kame dažniau parodytų savo protą judviejų situacijose, nes jis visada įkišdavo savo didelį smegenų tūrį ne ten, kur reikdavo ir išvadindavo Akanishi baka. Tačiau Kamenashi niekada neįjungdavo smegenų, kai ateidavo laikas Akanishi metaforoms. Kad ir šioje situacijoje, Akanishi neturėjo omeny, kad Kame yra jo gyvunėlis, jis tiesiog norėjo pasakyti, kad Kamenashi yra jo neatsiejama dalis, todėl jis turi visada jį kartu su savimi visur pasiimti ir nepaleisti iš akių. Akanishi kartais liūdino, jog Kamenashi to nesuvokia, tačiau kartais jis ir džiaugėsi, jog Kamenashi tokiose reikaluose ir lieka vaikas, nes Akanishi dar vis nenorėjo, jog jis pamažu suprastų jo ypatingus jausmus ir prieraišumą. Akanishi meldėsi, jog Kamenashi niekada neperprastų jo metaforų ir žaidimų, nes kitaip visa tai turės baigtis, kad ir kaip Akanishi to nenorėjo pripažinti.
-Aš jau baigiau, eime, - pertraukė Akanishi mintis Kame.
-Eime, - Akanishi ištraukė iš kišenės kelis šimtus jenų ir jiedu paliko savo staliuką.
Lauke vis dar buvo gana šiltas oras, nors jau buvo sutemę. Švietė mėnulio pilnatis ir aiškiai matėsi žvaigždės, švienčiančios ryškiau ir blankiau. Akanishi ėjo pakėlęs galvą į dangų
-Jin?
-Hmm? - Akanishi atsisuko į Kamenashi.
-Žinai, aš tave noriu visur su savimi pasiimti ir noriu keliauti su tavimi, supratai? - rimtai tarė Kamenashi.
-Kvailas mažius, - Akanishi nusijuokė ir lengvai trinktėjo Kamenashi per galvą, o po to pavėlė jų plaukus.
-Ė! Aš rimtai!
-Gerai, gerai, - nusileido Akanishi. - bet vis tiek tu mažius, - vėl pavėlė Kamenashi plaukus. Mintyse Akanishi pakartojo šį sakinį „mano mažius“.
Vaikinai linksmai besijuokdami traukė gatve, nė negalvodami apie ateinančią ateitį. Jiedu gėrijosi pirma pavasario diena bei jos vakaru ir aistringai nutarinėjo, kuris pas kurį šiandien nakvos ir ką veiks parėję.

~~~

-Mama! - sušaukė šiek tiek jaunesnis berniukas už Kamenashi, pravėręs kambario duris.
Kamenashi išgirdęs savo jaunėlio broliuko riksmą, pašoko iš miegų ir užsimiegojusiomis akimis pažvelgė į tarpdury stovintį berniuką. Netrukus atlėkė Kamenashi mama. Berniukas visas susijaudinęs rpadėjo aiškinti mamai:
-Brolis vėl nuogas miega su Akanishi-kun.
Kamenashi prasitrynė akis ir įsižiūrėjo į ką tik atlėkusią savo mamą.
-Mielasis, miegok toliau, - paliepė ji Kamenashi ir šis iš karto vėl krito į lovą šalia Akanishi, - o tu, eisi su manimi, - nusitempė už ausies mažajį berniuką.
Kamenashi atsiduso. Ne pirmas kartas, kai jo mažesnis broliukas įsiveržia į kambarį ir rėkia mamai, kad Kamenashi ir Akanishi miega kartu. Tas pats būdavo ir Akanishi namuose. Tie jaunesnis broliukai peržengdavo visas ribas ir jiems visada atrodydavo ne taip kaip yra.
-Jau laikas keltis? - pramerkęs vieną akį paklausė Akanishi.
-Ne, meigok toliau. Vėl mano broliukas atlėkė mus skųsti, - kiek galėdamas žvaliau nusijuokė Kamenashi.
-A, gerai, - Akanishi atsisuko į Kamenashi, - miegok, - jis uždengė Kamenashi akis ir nepaleido iki tos akimirkos, kol nuskambėjo žadintuvas.
Pirmasis pakilo Kamenashi, Akanishi mėgo ilgiau pasivolioti lovoje. Būtent dėl jo nenoro keltis, jiedu dažnai pavėluodavo. Kamenashi prireikdavo įdėti labai daug pastangų, kol jis išvoliodavo Akanishi iš lovos ir priversdavo jį apsirengti. Nors jiedu iki išnaktų žaisdavo žaidimus ar žiūrėdavo filmus, Kamenashi visada buvo kaip ankstyvas vyturiukas, kuris gali atsikelti anksti be jokių problemų, tačiau Akanishi visada buvo kaip pelėda, kuri mėgo pamiegoti ilgiau ar bent jau pasivolioti lovoje.
Šaindien Kamenashi neteko ilgai žaisti su Akanishi. Jam tereikėjo priminti, jog šiandieną bus filmuojama „Johnny's fight“ laida, kurioje visi bandys nugalėti dėl savo svajonių išsipildymo. Visos vaikinų svajonės yra ištrauktos iš įvairių pavasario interviu. Kompanija norėjo jaunėliams padaryti staigmeną naujų mokslų metų proga, todėl sumanė surengti šias kovas. Kamenashi ir Akanishi taip pat turės kovoti dėl savo svajonių, kaip ir kiti jaunėliai. Galbūt jiedu netgi stos vienas prieš kitą, kad išpildytų savo svajonę.
Kol abu vaikinai susiruošė ir papusryčiavo atėjo ir 12 valandų, todėl jiems vėl reikėjo lėkti gatvėmis ir trankytis į nepatenkintus žmones, kad galėtų laiku atvykti į laidos filmavimą. Ir jiedu vos suspėjo, kaip visada.
Daugelis jaunėlių jau buvo nugrimuoti, aprengti tinkamais drabužiais ir pasiruošę laidos filmavimui. Netrukus Akanishi ir Kamenashi taip pat buvo pasiruošę. Prieš pat pradedant filmuoti laidą, Yamashita, kuris buvo laidos vedėjas, priėjo prie abiejų vaikinų ir palinkėjo savo draugams sėkmės. Abu vaikinai troško nugalėti, kaip ir daugelis kitų.
Prasidėjus laidai, visi jaunėliai išsakė savo troškimus, vieni troško retų žaislų, kiti atostogų su šeima, treti prisivalgyti, kiek telpa. Tų norų buvo įvairiausių: rimtų ir nerimtų, tačiau visi buvo įgyvendinami, todėl vaikinams vis labiau virė kraujas. Jie visi norėjo laimėti ir išpildyti bent menką savo troškimą.
Kamenashi noras nepasikeitė, jis troško nuvažiuoti į Hokaido, o Akanishi sakė, kad nori į Okinavą atostogų. Jiems sekėsi puikiai, todėl paaiškėjo, jog Akanishi ir Kamenshi kovos vienas prieš kitą. Jie susitarė, kad jeigu laimės Kamenashi, tai jis ir Akanishi važiuosį Hokaido, o jei laimės Akanishi, tai jis ir Kamenashi važiuos į Okinavą. Ir Akanishi laimėjo, todėl Kamenashi teko atsisveikinti su savo troškimu nukeliauti į Hokaido. Galiausiai Akanishi ir tapo kovų „turnyro“ nugalėtoju. Jis ir Kamenashi važiuos į Okinavą.
Kamenashi norėjo atostogų Hokaido, nes jis svajojo ten nuvykti ir pamatyti apsnigtus kalnus, daug žvilgančio sniego, norėjo paslidinėti, pabuvoti kalnų trobelėse ir paragauti vietinio Hokaido maisto. Tačiau vaikinas buvo laimingas ir dėl atostogų su Akanishi Okinavoje. Jis galvojo, kad visur, kur yra Akanishi yra linksma ir jauku, todėl Kamenashi per daug neliūdėjo dėl pralaimėjimo ir džiaugėsi draugo sėkme. Akanishi bandė nekreipti dėmesio į bešokinėjantį Kamenashi, tačiau jam nesisekė. Jis tieisog pastūmė savo draugą toliau nuo savęs, kad šis nemaišytų jam.
Vėliau jiems buvo pranešta, jog per laidą Shounen Club, jų senpai Tsubasa ir Takizawa jiems pasakys, kiek dienų jiedu bus Okinavoje ir duos užduotis. Tą vakarą abu berniukai laimingi parėjo į Akanishi namus. Pasiklojo lovą, nusivilko drabužius ir krito kaip negyvi į šiltus pukinius patalus. Kamenashi padėjo galvą ant Akanishi rankos:
-Manau, bus smagu, - svajingai tarė jis.
-Kažkodėl nujaučiu, jog kažkas bus ne taip, kaip mes įsivaizduojam... - susimąstęs tarė Akanishi.
-Jinjin, tau visada nepatinka beveik viskas. Nenuostabu, kad ir dabar nujauti kažką blogo, nes kiti žmonės spręs tavo atostogas. - nusijuokė Kamenashi.


Pasirodo, jog Akanishi nuojauta nemelavo. Akanishi ir Kamenashi sužinojo, jog atostogaus 2 dienas ir 2 naktis Okinavoje. Atrodo, kad turėtų būti neblogos atostogos, kad ir tokios trumpos, tačiau ne viskas atrodo taip gražu, kaip gali pasirodyti. Buvo nuspręsti, jog jiedu turės miegoti palapinėje, taip pat turės reklamuoti savo senpai Tsubasa ir Takizawa mūvėdami ilgais aulais kojines, kurių taip nekenčia Akanishi. Ką jau kalbėti apie tai, jog jie turės maudytis šaltame rudeniniame vandenyno vandenyje bei viskas, ką jie valgys, bus Okinavos vietiniai valgiai. Dėl valgių Akanishi ir Kamenashi tikėjosi tik pačio geriausio, nors pagal viską, tai neturėjo būti pats skaniausias valgis.
Vos atvykę į Okinavą, jiedu užsidėjo juodas ilgais aulais kojines, marškinėlius su Tsubasa ir Takizawa vardais ir pradėjo vaikščioti po gatveles, bei šūkauti savo senpai vardus. Jiedu stengėsi atrodyti linkmi ir patenkinti šiuo reklamų agentų darbu, tačiau Akanishi zyzė Kamenashi, jog reikėjo jiems važiuoti į Hokaido. Akanishi buvo įsitikinęs, kad Hokaido viskas būtų kitaip. Jo galvoje sukosi mintys, kaip galėtų atkeršyti savo dviem senpai. Jis tiesiog žinojo, kad visos šios užduotys yra tik pasijuokimas iš dviejų jaunėlių. Akanishi dar labiau užsibrėžė tapti populiaresniu už tuos du senpai ir jiems skaudžiai atkeršyti, vaikinas planavo dainuoti daug geresnes dainas nei jie, vaidinti daug geriau, šokti ir tapti daug populiaresniu nei jie, trumpai tariant, nušluostyti jiems nosis.
-Kaip nepatogu, - Akanishi pradėjo kasytis, - karšta, nebegaliu.
-Pakentėk, nebūk toks mažas vaikas. - subarė jį Kamenashi.
-Karšta! - surauktomis lūpomis sušuko Akanishi. Gave ėję žmonės atsisuko į juos, ir Kame tiesiog žinojo, jog jie pamanė, kad Akanishi elgiasi per daug vaikiškai.
-Eime geriau pavalgyti, - pasakė Kamenashi.
Akanishi nusekė paskui Kamenashi. Lauko užkandinėje Akanishi nusimovė kojines, jo pėdos tiesiog smirdėjo prakaitu, kad net Kame susiraukė.
Jiems atnešė kažkokias žalias sultis, kurias turėjo išgerti vienu mauku. Jos atrodė tikrai nelabai skaniai. Kamenashi elgėsi protingai ir išgėrė sultis vienu mauku, tačiau Akanishi vis spajudėsi ir nepatenkintas spoksojo į kamerą. Vėliau buvo valgis, kuris pasirodė šiek tiek skanesnis nei žalios sultys, tačiau Akanishi šis vlagis taip pat nepatenkino.
Taip atėjo vakaras. Jie abu suprakaitavę, pradėjo kasytis visur. Pasistatė palapinę, oras tavo šiek tiek vėsesnis nei dienos pradžiojo, pūtė žvarbesnis vėjas. Jiedu žinojo, jog negali tokie suprakaitavę lįsti į palapinę, todėl pasiryžo eiti išsiamaudyti tiesiai į vandenyną.
Akanishi ir Kamenashi nedrąsiai įbrido į vandenį, tačiau vanduo buvo per daug ledinis ir jiedu tik nusiplovė kojas ir greitai sulindo į palapinę.
Kai jų jau nebefilmavo, Kamenashi šiek tiek atsipalaidavo ir paglostė Akanishi galvą.
-Viskas ne taip jau ir blogai, - bandė paguostį jį.
Akanishi padėjo galvą ant Kamenashi šlaunų ir atsiduso.
-Tikėjausi kitokių atostogų kartu.
-Bet mes gi esam kartu, - nusišypsojo Kamenashi.
-Taip, bet aš visą dieną zyziau ir mes nieko nuostabaus nenuveikėm, mus visur filmavo, darėm kvailus dalykus, - šnekėjo nusiminęs Akanishi.
-Nesijaudink, mes dar išvažiuosim kartu paatostogauti. Pamatysi ir tau prižadu, - Kamenashi ištiesė mažylį pirštuką ir Akanishi greitai padarė tą patį. Jiedu pasižadėjo vienas kitam, jog turės dar vieną, dvi ar kelis šimtus atostogų kartu. Tai buvo jų pažadas, kurio nei vienas negalėjo sulaužytis. Abu vaikinai išvargę greitai užmigo vienas kito glėbyje.

~~~

-Kazu! - Akanishi stovėjo prie Kamenashi namų tvoros.
Prasivėrė namų durys ir į lauką išlindo Kame su pukuotu chalatu. Akanishi iš karto pagalvojo, kad jis atrodo kaip didelis ir mielas gauruotas meškiukas. Mintyse pavadino jį savo meškiuku ir nusijuokė.
-Atrakink greičiau, - tripčiojo prie tvoros Akanishi.
Kamenashi žengė kelis žingsnius į priekį. Jis bandė prisilaikyti už turėklų, kad beeidamas neišsitėkštų.
-Judinkis, -zyzė Akanishi.
-Aš gi su tapkėm, - suniurzėjo Kamenashi ir kaip galėdamas atsargiau ėjo link tvoros vartų.
Akanishi vis dar tripčiojo, tik dar atkakliau tarsi nebyliai pasakydamas Kamenashi, kad jis baigia sustirti į ledą. Kamenashi ėjo link tvoros su nepaaiškinama mina. Jis tarsi džiaugėsi išvydęs Akanishi, tačiau kartu buvo šiek tiek supykęs ir nustebęs. Jis norėjo sužinoti, kodėl taip vėlai pas jį atsibeldė Akanishi, kai šiandien ryte jis paskambino Kamenashi ir pasakė, kad su šeima išvažiuoja pas močiutę švęsti Kalėdų. Kamenashi žengė prie pat tvoros vartų, pagaliau jis galės sužinoti atsakymą.
-Atidaryk greičiau, rankas ir kojas nušalau. Žinai, kiek laiko aš čia rėkiau? - piktinosi Akanishi.
-O tu gal nežinai, kad yra toks dalykas kaip durų skambutis? - rakindamas tarė Kamenashi. - Mano tėtis pagalvojo, kad čia koks pamišęs fanas manęs ieško ir ruošėsi kviesti policiją. - ramiai aiškino.
Akanishi numykė ir laukė, kol Kamenashi atrakins vartus.
-Vis dėlto, ką tu čia veiki? - rimtai paklausė Kamenasi prieš atidarydamas vartus.
-Pasikviesk į vidų.
Kamenashi buvo per daug rimtas, todėl Akanishi nedrįso juokauti. Akanishi jautėsi šiek tiek kaltas, kad pirmiausia nepaskambino Kemanshi, tačiau tai buvo taip svarbu, jog vaikinas neturėjo laiko skambinti ir viską aiškinti draugui, o po to dar kartą tą patį aiškinti pas jį namuose. Kamenashi ėjo slidinėdamas, todėl Akanishi jį paėmė už parankės ir padėjo jam tvirčiau žengti žingsnius. Kame žvilgtelėjo tiesiai į Akanishi veidą, jis vis galvojo, kodėl jiedu tiesiog negali viską išsiaiškinti normaliai, kad neliktų klausimų ar pykčių, kad nė vienam nereikėtų teisintis ir aiškinti.
Kai jiedu įžengė pro duris, Kamenashi mama sustingo, tačiau prisivertė išspausti šypseną ir meiliai pasveikinti Akanishi:
-Koks vėlyvas svečias. Gal ko gersi ar užkąsi?
Akanishi papurtė galvą.
-Ma, mes einam į mano kambarį, - tarė Kamenashi ir abu vaikinai užlipo laiptais į viršų, palikdami tėvus su klaustuku veide.
Kamenashi atidarė savo kambario duris. Lova jau buvo paklota, matėsi, jog Kamenashi jau ruošėsi eiti miegoti. Ant lovos gulėjo atversta užrašų knygutė, kuri labiau priminė dienoraštį.
Akanishi nusivilko savo striukę ir pliumptelėjo ant lovos. Kol Kamenashi nieko nesakydamas aptvarkė savo stalą, Akanishi dėmesį vis labiau traukė užrašų knygelė, gulinti visai šalia jo. Akanishi paėmė ją į savo rankas ir jau ruošėsi pradėti skaityti, kai staiga Kamenashi sugriebė už knygelės ir paslėpė ją po savo pižaminėmis kelnėmis.
-Dienoraštis? - išsišiepęs paklausė Akanishi.
-Ne, - papurtė galvą Kamenashi.
-Tai ko slepi?
Kamenashi visas išraudo, tačiau nė nesiruošė duoti Akanishi žvilgtelti į jo slaptus užrašus.
-Na gi, parodyk, juk aš tavo draugas, - prašė Akanishi, tačiau Kame vis dar kategoriškai purtė galvą. Akanishi pakilo nuo lovos ir sugriebė Kamenashi. Šis bejėgiškai muistėsi Akanishi glėbyje. Akanishi viena ranka laikė Kamenashi, o kita ranka bandė užčiupti, kurioje vietoje Kame paslėpė savo dienoraštį. Akanishi apčiupinėjęs viršutinė dalį, suprato, jog Kamenashi įsikišo dienoraštį į kelnes. Logiškai padarė, tačiau tai tikrai nesustabdys Akanishi. Jis lengvai įkišo rankas į Kamenashi kelnes, kad ir kaip vaikinas muistėsi ir bandė ištrūkti. Akanishi lengvai braukė pro Kamenashi kojas ir ieškojo to mažyčio super slapto dienoraščio.
-Ei, ką darai? - Kamenashi užriko supykęs.
-Viskas sąžininga, aš tik ieškau dienoraščio. - nusijuokė Akanishi.
-Trauk savo rankas!
-Kol nesurasiu dienoraščio, tol neištrauksiu, - vėl pašaipei nusijuokė Akanishi. - ko tu taip nerviniesi?
Kamenashi išraudo ir ištraukęs šiaip ne taip savo vieną ranką, ją sukišo į savo kelnes ir užčiuopė Akanishi ranką.
-Liaukis, - tarė jis stipriai laikydamas Akanishi ranką.
Akanishi atleido ranką, kuri laikė Kamenashi ir palengva ištraukė kitą ranką iš draugo kelnių. Kamenashi sugraibė mažąjį dienoraštį ir ištraukę jį padėjo į saugią vietą. Akanishi stovėjo nejaukiai, jis kasėsi kaklą ir nežino, ką pasakyti. Kamenashi priėjo prie jo ir puolė jam į glėbį. Stipriai jį suspaudė tarsi nenorėdamas niekada gyvenime jo paleisti, nes bet kurią akimirką jis gali dingti.
-Ką tu...? - sutrikęs Akanishi bandė atstumti Kamenashi.
-Pabūk bent trumpam ramus, - sušnabždėjo vaikinas.
-Ei! - Akanishi iš visų jėgų stumtelėjo Kamenashi nuo savęs, kad šis net pargriuvo. Kamenashi veide spindėjo didelė nuostaba ir liūdesys. Jo akys ėmė blizgėti nuo besikaupiančių ašarų. Kamenashi atsistojo ir nuėjo link savo stalo. Akanishi nebežinodamas, ką daryti ir kaip atsiprašyti, lėtai priėjo prie Kamenashi ir sugriebė jo ranką. Kame panaudodamas visas savo jėgas ištraukė ranką iš draugo gniaužtų. Atsisuko tiesiai į jį ir nuo kaklo nusikabino pernai dovanotą pakabuką. Ištiesė jį draugui.
-Kaip suprast? - pasimetė Akanishi.
-Aš tampu tavo draugu tik tada, kai tau manęs reikia. Kai man tavęs reikia, tu niekada nesi šalia... Tu man nieko neaiškini, staiga išdygsti iš kažkur visas sušalęs ir elgėsi taip, lyg tai būtų visiškai normalu ir suprantama. Bet žinai, ką? Aš nesuprantu. Bandau suprasti... Kartais tu toks švelnus ir geras draugas, o kartais šiurkštus ir gąsdinantis... - dėstė Kamenashi pilnomis ašarų akimis.
Akanishi kurį laiką stovėjo be žado. Jis bandė suvokti visus Kamenashi žodžius ir suprato, jog tai, ką jis sako yra gryniausia tiesa. Akanishi visada bijojo, kad kažkas panašaus atsitiks. Jis nemėgo turėti per daug artimų draugų, tačiau Kamenashi jis negalėjo atsispirti. Kame tarsi buvo ta dalelė, kurios visada taip trūko Akanishi, kuri jam suteikdavo ramybės, juoko ir švelnumo. Tačiau Akanishi per daug gerai save pažinojo, todėl jis tarsi tikėjosi, kada Kame visa tai supras ir pradės reikšti pretenzijas.
-Kazu... - lėtai pratarė Akanishi ir padėjo savo ranką ant draugo pečių. - tu paklausyk. Pirmą ir paskutinį kartą tai sakysiu, todėl turi gerai išgirsti ir suprasti... Aš daugiau nekartosiu. Supratai?
Kamenashi paniuręs pažvelgė į Akanishi, tačiau linktelėjo.
-Aš, - pradėjo Akanishi. - tu man atleisk, kad niekada tau nieko nepaaiškinu ar nepasakau, koks tu man brangus. Aš tieisog nemėgstu artimų santykių, nes negaliu tinkamai parodyti savo jausmus. Galbūt todėl tu niekaip nesupranti, koks man brangus esi, kaip stipriai tavęs ilgiuosi, kai mudu bent trumpam nebunam šalia. Noriu tave visą savo likusį gyvenima turėti šalia tavęs. Nemėgstu, kai tu artimai bendrauji su kitais, negaliu pakęsti tos minties, kad tu suaugsi ar pavargsi nuo manęs ir tada nebeturėsiu tavęs šalia...
Akanishi nespėjo pabaigti savo kalbos, nes Kamenashi puolė jam į glėbį ir stipriai suspaudė taip, kad Akanishi nepajėgtų jo atsikratyti. Kamenashi tyliai kūkčiojo, o Akanishi nebetęsė savo kalbos. Ir taip jau buvo aišku, kad nebeverta daugiau kalbėti, nes Kame labai greitai viską suprato. Akanishi savo jaunėliui draugui glostė plaukus, kol jis apsiramino.
-Ramus? - su šypsena veide paklausė Akanishi.
Kamenashi pakėlė galvą ir linktelėjo draugui:
-Gal gali pas mane nakvoti?
Akanishi išsišiepęs linktelėjo, tarsi pasakydamas, jog jis jau seniai tai buvo suplanavęs. Kamenashi atšoko nuo Akanishi ir nulėkė laiptais žemyn, džiugiai šaukdamas mamai, kad Akanishi pas jį nakvos ir paprašė užkandžių. Po kelių minučių Kamenashi sugrįžo į kambarį su užkandžiais ir juos padėjo ant stalo.
Akanishi stvėrė nuo padėklo ryžių paplotėlį ir jį pradėjo pasigardžiuodamas valgyti. Abu vaikinai kimšo paplotėlius, kol buvo visiškai pilni. Akanishi apsivilko Kamenashi pižamą ir abu berniukai atsigulė į lovą.
-Tavo kelnės man per siauros, - pasiskundė Akanishi.
-Nesuplėšyk, - apsimiegojęs tarė Kamenashi ir nusisuko nuo Akanishi.
-Atsisuk, - suzyzė Akanishi. Kamenashi atsisuko atgal ir įsižiūrėjo į draugo akis, jo nosį ir lūpas. Jis vis dėlto neklydo – Akanishi buvo tikrai gražiai nuaugęs vaikinas.
-Kazu?
-Hmm?
-Ar gali šias Kalėdas švęsti su manimi?
Akanishi klausimas Kamenashi šiek tiek nustebino ir jis atsisėdo lovoje:
-Kaip tai? O tu kartais ne pas močiutę švęsi? Tavo tėvai sutinka?
-Na matai, - pradėjo Akanishi, - nenorėjau tavęs palikti. Ta visa ilga švenčių savaitė, kurią būčiau praleidus pas močiutę, man atrodė tokia kankinanti. Todėl šiandien, paskutinę akimirką pasakiau tėvams, kad mudu kartu švęsim Kalėdas... Jie sutiko, - nusijuokė Akanishi. - Tavo tėvai leistų?
Kamenashi nusijuokė ir linktelėjo.
-Mano tėvai kaip tik prieš kelias dienas siūlė tokią mintį, nes jie nori su broliais važiuoti pas tėčio senelius...
-Tai tuomet viskas nutarta! Kalėdas švęsime dviese! - suplojo rankomis Akanishi.
Vaikinai dar kelias valandas, kaip maži vaikai, bandė nutarti, ką veiks per Kalėdų vakarą, pirks valgyti ar bandys pasigaminti patys, tačiau visos tokios kalbos juos išvargino ir jie abu užmigo.


Vos pravėrus Akanishi namų duris, galima išvysti didelius užrašus, kelbiančius „Akamės Kalėdos“. Jų buvo net 6, pakabinti matomiausiose namo vietose. Niekas negalėtų nepastebėti tokių gigantiškų užrašų. Nuo virtuvės sklido įvairiausi kvapai: saldžiarūgščiai, kurie priminė iškeptą vištą; saldūs lyg ryžių tortas; aštresni kaip ramen su aštriu sojų padažu. Mestelėjus žvilgsnį į virtuvę, buvo galima išvystį stalą, nukrautą įvairiausio valgio, kuris skleidė tokius skirtingus kvapus. Abu vaikinai, kaip pašėlę, sukosi po virtuvę, ieškodami indų, kur galėtų sudėti ką tik atvežtą maistą. Akanishi nardė po spinteles, ieškodamas kažko, kas tiktų sudėti vištai ar daržovėm, o Kamenashi ieškojo dubenėlių, kur galėtų supilti jūros gėrybių sriubą.
-Kaip tu savo namuose nežinai, kur randasi visi indai? - nustebęs paklausė Kamenashi.
-Niekada nebūnu virtuvėje, kai nereikia valgyti, - patraukė pečius Akanishi.
-Žinai, gal apseisim be indų, nešam visą maistą su dėžutėmis ant stalo, - pasiūlė Kame.
-Nebloga mintis.
Vaikinai pradėjo nešti maistą ir dėti ant stalo. Akanishi vis dar nešijo maistą, kai Kame, atradęs gražias 3 raudonas žvakes, pastatė ant stalo ir jas uždegė. Akanishi nusišypsojo. Sunešę visą maistą, vaikinai atsistojo toliau nuo stalo ir gėrėjosi savo pirmųjų Kalėdų kartu stalu.
-Sėdam valgyti, - nekantriai pasiūlė Akanishi.
-Mes tiek suvalgysim? - abejodamas paklausė atsisėdęs Kamenashi, tačiau vos pamatęs kaip Akanishi kerta viską iš eilės, vaikinui neliko abejonių, kad greitai viso šito maisto nebeliks.
Pavalgę jiedu žiūrėjo koncertą, vėliau žaidė stalo žaidimus, po to šoko savo išmoktus šokius ir daug bei smagiai juokėsi, kad jų abiejų žandukai buvo raudoni.
-Metas dovanom, - linksmai pasakė Kamenashi.
-Mmh, - Akanishi kiek liūdnokai numykė.
-Aš pirmas, - Kamenashi išsitraukė iš už sofos didelį maišą su Kalėdų seniu ir padavė jį Akanishi. Šis atsargiai praskleidė maišą ir pasižiūrėjo, kas viduje. Akanishi akys išsipūtė, jis ištraukė tamsiai mėlyną megztą megztinį. Jo veide švietė džiaugsmas.
-Iš kur?! - suriko Akanishi.
-Pataikiau į tavo stilių? - nusišypsojo Kamenashi.
Kamenashi jam padovanojo megztinį, kurį pastovėjai apžiūrinėdavo vitrinoje visus šiuos metus. Akanishi neturėjo tiek pinigų, kad galėtų jį nusipirkti, jis visus metus bandė susitaupyti šiam megztiniui, tačiau Kamenashi jį nupirko ir Akanishi buvo begalo laimingas.
-Aš tau paruošiau kitokią dovaną, - kiek nedrąsiai tarė Akanishi. - Palauk, - Akanishi paliko Kame stovėti nustebusį ir nuėjo į kitą kambarį. Akanishi grįžo nešinas gitara ir mažiuku lapuku. - Aš tau padovanosiu dainą.
Kamenashi veide atsirado šypsena ligi ausų ir atsispindėjo noras išgirsti Akanishi dainą. Akanishi atsisėdo ant sofos krašto.
-Dar moku nedaug groti, taigi nebus ji pilna... - nutęsė Akanishi, tačiau Kamenashi vis linksėjo ir jį skubino. - Gerai, gerai. Pradėsiu.
Akanishi pasiėmė gitarą ir sugrojo kelis akordus, vėliau pasigirdo jo šiek tiek per tylus ir ne toks drąsus balsas, kuris dainavo dainos žodžius:
-It’s Hard to say your mind
輝く眩しい横顔
kagayaku mabushii yokogao
I can tell you my own
君が許してくれるなら
kimi ga yurushitekureru nara
If you searching for the shadow
この手を伸ばし
きっと巡り会う
kono te wo nobashi
kitto meguri au
dreaming of you
僕でいいなら
boku de ii nara

Akanishi balsas nutilo, gitaros grojimas taip pat. Kamenashi prireikė minutės, kad jis galėtų paploti ir išreikšti savo mintis.
-Oho, čia man?
-Taip, - susigėdęs atsakė Akanishi.
-Ačiū, pati nuostabiausia dovana, - išsišiepė Kamenashi ir apkabino sėdintį Akanishi. - Bet nuo kada tu angliškai moki?
-Aš juk ne durnas, mokiausi! Norėjau parodyti, kad visus tuos metus mokykloj nepraleidau veltui, - gynė save Akanishi ir Kamenashi nusijuokė.
Abu draugai iki vėlumos sėdėjo prie televizoriaus, dainavo ir juokėsi kartu. Tai buvo pačios nuostabiausios Kalėdos su artimiausiu žmogumi. Ir svarbiausia, tai buvo pirmosios Kalėdos, kurias Akanishi ir Kamenashi praleido kartu.

Yunho į kompaniją atbėgo visas uždusęs ir suprakaitavęs. Šiandienos rytas buvo jam ypatingai sunkus: negana to, kad pramiegojo, gatvėse visiškai nerado jokio butelio ar kartonines dėžės. Vaikinas puikiai suvokė, kad šiandieną neturės už ką pavalgyti, o ką jau kalbėti apie leidimą įeiti į viešąją pirtį. Tačiau jis negalėjo to niekam sakyti, todėl vos įėjęs į repeticijų salę, jis nusilenkė ir su šypsena tarė:
-Labas rytas!
Dauguma apsupo Yunho iš visų pusių ir bėrė savo nusiskundimus ar nesekmes. Toks jau buvo tas Yunho, kuris pernelyg greitai subrendo ir tapo visų mokytoju, patarėju ir atpirkimo ožiu. Jis nesistengė būti artimas su visais kompanijos žmonėmis, tačiau nevengė jų, bandydavo duoti patarimus ir jei šie ateidavo pas jį su rūpesčiais, jis kaipmat bandydavo juos išspręsti ir išklausyti kitų. Daug kas sakė, kad vaikinas yra per daug geras visiems, nors stengiasi būti uždaras. Junjin dažnai pykdavo ant jo, jog šis prisiėma atsakomybę už kitus ir išlaižo jų bėdas, bet į savo bėdas net nežiūri ir stengiasi nuo jų bėgti, tačiau jos visada grįžta atgal ir smogia dar skaudžiau.
Yunho buvo ką tik išlindęs iš persirengimo kambario dušo. Nuo jo plaukų varvėjo vanduo, o ant marškinėlių galėjai pastebėti šlapias dėmes. Jo veide švietė šypsena ir noras kuo greičiau pradėti. Jis buvo tarsi kitas žmogus, ne tas, kuris šiandien anksti ryte vaikščiojo po gatves ir ieškojo kartoninių dėžių ir butelių. Net pats Yunho nesuprato, kaip taip staiga gali jis pats pasikeisti, užsidėti kauke laimingo keturiolikmečio ir repetuoti su visais. Jis net nesistengė galvoti, iš kur gaus maisto ir nakvynę, nes diena pamažu bjuro ir , rodėsi, kad visą likusią dieną ir naktį pralis.
-Jung Yunho! - sušaukė Jaejoong iš tolimiausio kampo.
Yunho atsisuko ir jam mostelio. Jaejoong džiaugėsi, kad pamažu tapo komandos dalimi, todėl nebebuvo toks nedrąsus ir pradėjo su visais kalbėti. Vaikinas pastebėjo, jog šiandien Yunho, vos pravėręs duris, buvo susirūpinęs, tačiau greitai jo veidą nuslėpė šypsena. Jaejoong nedavė ramybės, kas Yunho kankina ir ką jam reikės atsakyti, kai paklaus apie nuomuojamą kambarį. Prieš ateidamas į kompaniją Jaejoong buvo susitikęs su tėvu, kuris jam įbruko 300 vonų. Vaikinas negalėjo tėvui pasakyti, jog duotų daugiau, nes suprato, kaip tėvams sunku, todėl jis ramiai priėmė pinigus, padėkojo ir patraukė savo keliu. Jaejoong žinojo, kad to net neužteks normaliai pavalgyti, bet svarbiausia jam labiausiai nedavė ramybės, kaip tai paaiškinti Yunho, jei šis užklaustų. Visą repeticijos metą Jaejoong svarstė apie šią problemą ie negalėjo normaliai susikaupti, todėl Eric pastoviai ant jo užrikdavo, kad šis bent šiek tiek ką nors išgirstų.
Repeticija buvo baigta jau sutemus. Lietus pliaupė kaip iš kibiro. Visi išsilakstė: vienų atvažiavo paimti tėvai, kiti linksmai tauškėdami su skėčiais nuėjo namo.
-Iki! - linksmai sušuko Yesung, eidamas už parankės su jo atėjusia pasitikti mergina.
Yunho linktelėjo, o Jaejoong išsišiepė ir pamojavo. Jiedu liko vėl, kaip aną dieną, visiškai vieni kompanijoje. Yunho drėbtelėjo į savo įprastą vietą ir išsitraukė iš kišenės kelias monetas. Tyliai atsiduso ir susimąstė.
-Galiu prisėst? - nedrąsiai paklausė Jaejoong.
Yunho nusišypsojo, taip parodydamas savo vaikiškai netaisyklingus dantukus, ir patapšnojo į laiptų paviršių šalia savęs. Jaejoong atsargiai prisėdo šalia.
Įsigalėjo nejauki tyla. Jaejoong nežinojo, ką pasakyti, o Yunho buvo per daug susirūpinęs savais reikalais, kad galėtų šnekėti.
-Yunho... - nutraukė tylą Jaejoong.
-Mhhm? - atsisuko Yunho į Jaejoong.
-Ko tu toks neramus? - nuleidęs ir paraudęs ištarė Jaejoong.
Yunho numykė, lyg norėdamas pakeisti temą, tačiau jis staigiai entuziastingai atsisuko į Jaejoong ir pakėlė jo smakrą.
-Gal galiu šiandien pas tave nakvoti? - maldaujamai paklausė Yunho.
Jaejoong linktelėjo nė nepagalvojęs. Tik po minutėlės susimąstė, kad nė pats nežino, ar gali tai pasiūlyti Yunho, tačiau nebūtų jis Kim Jaejoong, jeigu nepamėgintų. Jis tiesiog jautė, jof turi padėti Yunho ir žinojo, jog bet kokiais būdais padarys taip, kad Yunho ir jis miegotų šiltame kambaryje. Vaikinas pirmą kartą jautėsi toks drąsus.
-Luktelk, - greitai pakilęs nuo laiptų tarė Jaejoong. Jaejoong nusivilko savo džinsinį švarką, užsidėjo jį ant galvos vietoj kapišono, stvėrė savo sportinę tašę ir nulėkė link pensionato, palikdamas Yunho visiškai sumišusį. Jaejoong tiksliai žinojo, ką darys. Greitai pasiekęs pensionatą, jis pabeldė namo šeimininkei į duris ir ši tučtuojau išlindo rėkdama:
-Ko atsibastei? Ar nesakei, kad neturi pinigų sumokėti už sekančią naktį?
Jaejoong nuleido akis ir nedrąsiai tarė:
-Su savim grynais turiu tik 300 vonų, tačiau galiu prie šių pinigų pridėti labai brangų diską su parašais.
Jaejoong iš tašės ištraukė gražiai supakuotą pirmą grupės Boohwal albumą. Ji išvyniojo, atidarė ir parodė grupės narių parašus. Šį diską su parašais jam gavo jo sesuo, gimtadienio proga ir jis jį labai brangino, tačiau jautė, jog laukiantis žmogus jam bus brangesnis už šį diską.
Šeimininkės akys prasiplėtė. Jaejoong vėl nedrąsiai tarė:
-Bent šiai nakčiai, prašau.
-Gerai. Duok man diską, pasilik 300 vonų valgiui. Bet atmink, jog priimsiu tik vienai nakčiai. - atsakė šaimininkė ir ištiesė delną.
Jaejoong su gailesčiu akyse padavė diską, stvėrė raktą ir pasileido bėgti prie laukiančio Yunho. Jis meldėsi, jog Yunho vis dar jo laukia. Jaejoong negalėjo patikėti, kad paaukojo savo brangiausią daiktą dėl vienos nakties pensionate.
Atgal Jaejoong atbėgo greičiau nei bėgo pirmyn. Jis jau iš tolo pamatė ant laiptų sėdintį Yunho. Vaikinui palengvėjo ir jis dar greičiau pradėjo bėgti link jo.
-Kur buvai?! - Yunho šoko nuo laiptų ir nepaisydamas stipraus lietaus nubėgo prie Jaejoong. - Ar tau pakvaišai? Visas šlapias, - atsiduso Yunho ir paėmė iš Jaejoong jo permirkusį džinsinį švarkelį. - Gal išprotėjai? Susirgsi, - pasikėlęs savo megztinį su marškinėliai šluostė sušalusias Jaejoong rankas.
Jaejoong mirksėjo ir nežinojo, ką atsakyti. Jis vėl matė tą Yunho pusę, kuri jam pasirodė vakar. Jis spėliojo, kodėl Yunho negali visada toks būti, ko jis bijo ir kodėl taip elgiasi. Jaejoong jautė iš Yunho žodžių sklindantį rūpestį, jo akyse švietė švelnumas ir ramybė. Vaikinas pirmą kartą regėjo tokį žmogų, nesvarbu, koks jis gali iš pažiūros atrodyti arogantiškas, jo akyse visada švelnumas ir mielumas, kaip mažo šunyčio akyse arba motinos, besirūpinančios savo vaikais.
-Eime, - po kiek laiko tarė Jaejoong ir sulaikė Yunho rankas.
Yunho į jį žiūrėjo klausiamai, tik po to suprato, ką jis turėjo omenyje:
-Rimtai? Galiu su tavim likti?
-Taip, tik turi man prižadėti, kad viską man papasakosi, nes noriu tavim pasitikėti, bet nežinau ar galiu, todėl viską turiu žinoti, - Jaejoong rausdamas šnekėjo.
Yunho nusijuokė ir linktelėjo:
-Gerai, bet ilga istorija.
Abu vaikinai šiek tiek pabėgdami nuskubėjo į pensionatą. Pasirodo, kad kelias neatrodo toks ilgas, kai eini ne vienas. Jaejoong veide švietė šypsena. Šį kartą jis jautėsi toks laimingas, kad galėjo padėti. Taip pat vaikinas nekantravo pilnai išgirsti Yunho istoriją, nors prisipažino, jog bijo, kad Yunho paprašys to paties. Jaejoong nenorėjo pasakoti niekam, kodėl jis vienas Seule, kodėl jo tėvai turi mažai pinigų ir kaip atsitiko, kad jis atsidūrė pas juos. Vaikinas žinojo, jog tai pernelyg sudėtinga, todėl geriau visa tai nutylėti.
Jaejoong atrakino duris ir abu vaikinai įėjo į kambarį. Jiedu buvo visiškai šlapi, todėl Yunho kuo greičiau nusiėmė permirkusius batus, megztinį, marškinėlius ir nusimovė kelnes. Jaejoong į jį žiūrėjo keistu žvilgsniu. Yunho atsisuko į jį ir suriko savo nesuprantamu kaimietišku dialektu:
-Ya! Ko žiūri? Renkis greičiau!
Jaejoong išraudono, jo veidą papuošė mažytė šypsenėlė. Jis keistai jautėsi nusirenginėdamas prie Yunho, tačiau pastebėjo, kad šiam jo buvimas visiškai netrukdo. Kai vaikinai buvo persirengę, Jaejoong ant elektrinės plytelės užkaitė seną, vos gyvą arbatinuką. Vėliau ištraukė iš tašes kelias ramen pakelius, kuriuos nupirko pakeliui bėgdamas pas Yunho. Vos tik užvirė vanduo, Jaejoong greitai užpylė verdantį vandenį ant ramen ir atnešė prie pat lovos, pastatė juos ant grindų ir pakvietė Yunho eit valgyt.
-Kaip skanu! - suriko Yunho. - Seniai nevalgiau šilto maisto ir nemiegojau lovoje kelias naktis. Ačiū, -išsišiepė Yunho.
Vos tik Yunho išsišiepdavo, Jaejoong jis primindavo ketverių metukų vaiką, kuris yra dar toks tyras, kad nežino, ką reiškia skausmas, neapykanta, išdavystė ir melas. Jaejoong vidų užpildė toks geras jausmas ir jis žinojo, kad viskas tik dėl to, kad šalia yra Yunho.
Pavalgę vaikinai išsidrėbė lovoje. Ji buvo gana siauri, tačiau vaikinai kuo puikiausiai tilpo.
-Na? - atsisuko į Yunho ir nedrąsiai pratarė Jaejoong.
-Kas?
-Istorija. Turi man papasakoti, kodėl toks esi.
Yunho nusijuokė ir atsiduso:
-Aish, prisimeni, kai sakiau, kad ji ilga? - Yunho atsisuko į Jaejoong, šis linktelėjo. - Tai nėra ji tokia ilga. Gyvenau Gwangju, mažam kaimelyje, kaip ir tu, todėl turiu labai keistą dialektą. Turiu vieną jaunesnę sesutę, kurią labai myliu. Taip išėjo, jog sumaniau tapti dainininku, kuris galėtų pavergti visų širdis ir perduoti ypatingą mintį, - Yunho pažiūrėjo į lubas, - tačiau mano senelis ir tėtis labai griežti. Jie man uždraudė, o aš vis tiek atvykau į Seulą ir patekau į kompaniją. Niekada neprašau iš jų pinigų, rytais renku gatvėje kartonines dėžes ir butelius, kad turėčiau už ką pavalgyti, Žinau, kad ilgai taip netepsiu, bet man tiesiog reikia debiutuoti, kad gaučiau būstą ir pavalgyti normaliai, todėl sunkiai dirbu. Žinau, kad tai mano pasirinkimas ir neturiu prašyti tėvų pinigų, kurių jiems labiau reikia. Tokia ta mano istorija, - nusijuokė Yunho. Jaejoong stebėjo, kaip Yunho jam visa tai pasakoja. Iš jo veido nedingo šypsena, lyg tai būtų labai lengvas gyvenimas.
-Aš esu įvaikintas, - prakalbo Jaejoong. Yunho iš karto į jį atsisuko. - mane tikrieji tėvai išmetė šiukšlyne. Ten rado mane mano įtėviai, bent jau taip pasakoja jie. Augau su 8 seserim, kurias labai myliu. Myliu ir savo tėvus, tačiau noriu siekti savo svajones ir žinau, kad turiu tai daryti pats, jie man daug kuo negali padėti, - atsiduso Jaejoong, galvodamas, kaip pasiilgo savo šeimos ir namų.
-Viskas bus gerai, - nusišypsojo Yunho. - tereikia sunkiai dirbti. Mes pasieksim savo svajones. - užtikrintai tarė Yunho.
-O žinai, kai tave išvydau televizoriaus ekrane, pagalvojau, jog ir aš taip galiu. Tu mane pastūmėjai į šį verslą, - nusijuokė Jaejoong.
Yunho atsakė garsiu juoku. Yunho pirmą kartą nuo atvykimo į Seulą jautėsi laimingas, kad surado žmogų, kuriam galėjo patikėti savo istoriją. Jaejoong jautėsi panašiai, jam tapo širdyje daug lengviau. Jis norėjo pravirkti, tačiau bandė susitvardyti.
-Jei nori, gali verkti. Žinau, kaip sunku, - tyliai atsakė Yunho.
Jaejoong staigiai puolė prie Yunho ir prisiglaudė prie jo taip, kad girdėjo jo širdies plakimą.
-Ar gali mane saugoti?
-Taip, - nuoširdžiai atsakė Yunho. Yunho šalia Jaejoong jautėsi kaip niekad laisvas, jis galėjo elgtis taip, kaip jis norėjo, kalbėti, ką jis norėjo. Jis šalia jo buvo savimi, tikruoju Yunho, kurio taip buvo pasiilgęs.

Prabėgo metai nuo to laiko, kai Jaejoong atvyko į Seulą. Vaikinas šiame mieste pagaliau apsiprato, susirado draugų, kuriais galėjo pasitikėti. Jis turėjo, kur gyventi, pavalgyti ir , žinoma, pildė savo svajonę. Kiekvieną dieną Jaejoong su kitais nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro lankydavosi pas vokalo mokytojus, šokių mokytojus, ėjo į mokyklą ir turėjo Lee So Man parodyti savo pažymius. Iš pradžių, Jaejoong nesijaudino dėl pažymių ir visiškai nesimokė, tačiau, kai gavo įspėjimą iš kompanijos vadovo dėl prastų pažymių, vaikinas susigriebė ir pradėjo taip pat stipriai mokytis kaip ir šou meno. Viskas pamažu susitvarkė Jaejoong gyvenime, todėl jo namų ilgėjimasis liko tik gražus prisiminimas. Jis pagaliau pradėjo gyventi savo gyvenimą, siekdamas savo svajonės.
Vienas dalykas nedavė Jaejoong ramybės – jo ir Yunho santykiai. Jaejoong manė, jog Yunho jam bus artimesnis nei kiti, tačiau viskas buvo visai kitaip. Jaejoong tik iš tolo stebėjo Yunho, kuris su keliais vaikinais nuolatos repetavo. Jaejoong sužinojo iš Yesung, jog Yunho, Eunhyuk, Leeteuk, Heechul ir Junsu yra paskirti į vieną grupę ir ruošiasi savo debiutui. Vaikinas džiaugėsi dėl Yunho, tačiau jis norėjo artimesnių santykių, o ne tik bendrų naktinių pokalbių, vakarienės ar įvairių žaidimų kartu.
Taip susiklostė, jog Yesung namuose apsigyveno Siwon, Heechul, Jaejoong ir Yunho. Jaejoong džiaugėsi, kad gali gyventi su šiais vaikinais. Jie buvo begalo linksmi, o ypač Heechul, kuris atrodė kaip tikra mergaitė. Yesung kiekvieną vakarą jiems prieš miegą pasakydavo, kad visi, kas gyvena pas jį namuose, tampa žvaigždėmis. Jaejoong norėjo, jog tai būtų tiesa. Jam patiko gyventi pas Yesung, miegoti viename kambaryje su Yunho ir valgyti skanius Yesung mamos patiekalus. Tačiau Yunho tylumas, atstumas tarp judviejų, vaikinui kėlė nerimą, kurio negalėjo niekaip atskleisti.
Laisva diena pagaliau aplankė jaunuosius SM kompanijos talentus. Daugelis išvyko su tėvais pas senelius ar prie jūros, kiti gulėjo namuose išsidrėbę. Tik Yunho su Jaejoong vaikščiojo kaip be vietos. Nuo pat ryto bandė nuspręsti, ką šiandien veiks, tačiau kiekvienas turėjo savo rūpesčių, todėl niekaip nesisekė atsipalaiduoti. Jiedu tylėdami šmirinėjo po Seulo didįjį parką.
Saulė kaitino kaip pašėlusi, todėl net didžiuliai medžiai neteikė normalaus pavėsio ir atgaivos. Buvo beprotiškai karšta. Yunho suraukė akis, nuo jo kaktos varvėjo prakaito lašeliai, o ką jau kalbėti apie jo rūbus, kurie buvo tiesiog permirkę nuo prakaito.
-Karšta, - atsiduso Yunho ir krito ant žalios žolės.
-Mmh, - linktelėjo Jaejoong ir nedrąsiai atsisėdo šalia jo.
-Uždenk man saulę, - sumurmėjo Yunho.
Jaejoong apsidairė aplink, ieškodamas kokio nors daikto, kuriuo galėtų uždengti jam saulę. Tačiau Yunho nesugebėjęs laukti ilgiau, paėmė Jaejoong ranką, išlankstė jo pirštus taip, kad būtų atviras delnas ir padėjo sau virš akių.
-Va taip, - tarė jis.
Jaejoong greitai suglautė savo abi rankas virš Yunho akių, taip uždengdamas jam saulę. Jis jautė, kaip žmonių žvilgsniai krypsta į juos, kelios merginos praeidamos nusijuokė ir šnabždėjosi apie juos. Nepaisant šio jausmo, Jaejoong neatitraukė rankų nuo Yunho. Tai buvo reta akimirka, kai jis šitaip arti Yunho. Tik jis ir Yunho.
-Jaejoongie?
-Ką? - švelniu balseliu pratarė Jaejoong.
-Jau metus mudu pažįstami, - užsisvajojęs tarė Yunho.
-Aham, laikas greitai bėga. Mums jau 15-ika, - nusijuokė Jaejoong.
-Tu vyresnis, - Yunho pasuko galvą, taip kad žiūrėtų tiesiai į Jaejoong veidą.
-Tai tuomet vadink mane hyungu, juk Heechul ir Leeteuk vadini! - linksmai užriko Jaejoong.
-Nenoriu, - skardžiai nusijuokė Yunho. - Jaejoong, kodėl tu toks gražus? - Yunho akys buvo plačiai atmerktos ir jis žiūrėjo į apšviestą saulės Jaejoongo veidą, kuris spindėjo tarsi Kalėdinės lemputės. Yunho veide švietė plati šypsena, taip jis parodė savo netvarkingus dantukus, kurie Jaejoong atrodė labai mieli ir vaikiški.
Jaejoong veidas tapo raudonas. Jis negalėjo pakelti akių ir pažiūrėti į Yunho, kai šis uždavė tokį keistą klausimą. Vaikinas pirmą kartą išgirdo, kad jis yra gražus. Jaejoong stebėjosi, kodėl Yunho taip mano, nors kompanijoje yra gausu vaikinų, kurie žymiai gražesni už jį, turi gražesnes šukuosenas, bet kodėl Yunho jam tai pasakė. Jaejoong negalėjo suregzti net vieno normalaus sakinio. Iš jo burnos sklido tik neaiškus mikčiojimas.
-Tu raudonas kaip braškė, - nusijuokė Yunho. - Kodėl nežiūri į mane? - kiek nustebęs paklausė jis.
Jaejoong pakratė galvą ir stengėsi pažiūrėti į jį, tačiau vėl greitai nuleido galvą ir įsmeigė žvilgsnį į žolę. Jis tik dabar susiprato, kad Yunho yra atsimerkęs ir į jį žiūri, o jo rankos nuleistos nuo Yunho akių ir glamžo įvairias mažytes smilgas, augančias žolėje.
Yunho žiūrėjo tylėdamas į Jaejoong. Jis mąstė, kodėl tokie žodžiai jam išslydo, norėjo juos vėl praryti atgal, tačiau to negalėjo ir teko apsimesti, jog tai nieko tokio. Yunho taip ilgai laikėsi atstumo nuo Jaejoong, kad per daug nepriartėtų, neprisirištų, nes jam nedavė ramybės, kad galbūt Jaejoong jį paliks, vos tik jiedu suartės. Tačiau niekada vaikinas nesugebėdavo laikytis deramo atstumo, atrodė, jog kažkokia nežinoma jėga tiesiog traukė jį prie Jaejoong. Kai jiedu būdavo kartu, viskas atrodydavo taip lengva, užsimiršdavo visi rūpesčiai, sunkumai ir nuovargis. Yunho nežinojo, kaip tiksliai jaučiasi Jaejoong, tačiau matė, kad ir jam gera su juo. Ir netgi labai gera.
Yunho ištiesė ranką, paėmė Jaejoong už smakro ir pakėlė taip, kad matytų Jaejoong akis. Yunho tylėdamas žiūrėjo į Jaejoong, kurio akys buvo pavargusios, pilnos skausmo, tačiau laimingos. Yunho nejučia pats pasijautė laimingas. Jaejoong akyse jis matė savo atvaizdą ir tarsi jautė, kaip jo akys žiūri į jį. Jaejoong nė karto nebandė nusukti akių, jis tiesiog žiūrėjo ir tylėjo. Jiedu žiūrėjo vienas į kitą, ir kitas pašalinis pasaulis tiesiog daugiau nebeegzistavo.
Jaejoong, žiūrėdamas į Yunho, prisiminė tas sunkias dienas praeitų metų, kai reikėjo mokėti už įvairias kompanijos pamokos, kai jis dirbo net kelis darbus, o vėliau bėgdavo į mokyklą, o tada į vokalo pamokas. Visas tas dienas jis išgyveno vienas, jis vienas tvarkėsi su savo nauju gyvenimu, sunkiu darbu. Yunho nepajudino nė piršto, tas žmogus, kuris Jaejoong buvo artimiausias, nepadėjo gauti pinigų ar maisto, tačiau kiekvieną dieną Yunho prieidavo prie Jaejoong ir palinkėdavo sėkmės bei liepdavo nepasiduoti. Greitai Jaejoong suprato, kodėl taip daro Yunho, ir pats su didesniu užsidegimu pradėjo dirbti ir stengtis, jog Lee So Man greitai juo pasitikėtų ir nebereikėtų mokėti už pamokas. Jaejoong nebebijojo miegoti gatvėje, kartais net Yunho palaikydavo kompaniją, kol vieną dieną Yesung nesutiko jų ir neparsivedė pas sau namo, nes jau po truputį vėso orai. Jaejoong vakarais dažnai kalbėdavo apie dienos įspūdžius, dalindavosi darbo reikalais. Yunho mažai, ką pasakodavo, tačiau Jaejoong turėdavo ištisas istorijas.
Jis apsimetė prieš Yunho, kad jam nėra sunku, jis apsiprato ir nebesitiki geriausio. Tačiau Jaejoong vos nemirė laime, kai pagaliau gavo šiltą prieglobstį ir nuolatinį maistą. Vaikinas nenorėjo prisiminti badavimo dienų, kai dirbdamas kavinėje suvalgė paliktus ramen arba, kai teko priduoti kraują, kad galėtų nusipirkti pakelį sausainių. Tai buvo sunkios dienos, tačiau tada Yunho ir jo santykiai buvo artimesni, o ne tokie nutolę. Nors kartais atrodo, kad jie artimesni nei iš tiesų galėjo pagalvoti. Toks jausmas aplankė Jaejoong ir dabar, kai žiūrėjo į spindančias Yunho akis.
-Jaejoongie, tu manęs nepaliksi? - Jaejoong ausis pasiekė sondrus Yunho balsas.
Jaejoong pakratė galvą, prisiekdamas Yunho. Yunho jautėsi saugesnis, jis tarsi žinojo, jog Jaejoong visada laikysis savo pažado ir niekada jo nepaliks. Yunho nusprendė, kad daugiau nebegali vengti artumo su Jaejoong. Jis nusprendė, kad jausis savimi, kaip ir tą pirmą vakarą, kurį jie praleido kartu pensionate.
-Jaejoongie, nori prie Han upės?
-Han upės? - sumišęs paklausė Jaejoong.
-Uhum, kadangi negalim nuvažiuoti prie jūros, pasitenkinsime Han upe, - nusijuokė Yunho ir pakilo nuo žemės. - Eime? - Yunho ištiesė Jaejoong ranką.
-Mhhm, - Jaejoong stvėrė Yunho ranką ir atsistojo. Abu vaikinai nusišypsojo vienas kitam. Jaejoong pagaliau jautėsi ramus, nekamuojamas jokių klausimų, jis leidosi, kad Yunho jį vestų ir sau mintyse prisiekė, kad visi seks paskui Yunho, nesvarbu kaip toli jis eitų ar bandytų pabėgti, Jaejoong visada jį vysis, kad ir kokia neaiški ateitis judviejų lauktų.

-Awww, - tarė Yunho, kurio balsas buvo pripildytas pasigėrėjimo nuostabia Han upe. - Gražu, ne?
-Labai, - užsisvajojęs atsakė Jaejoong. - norėčiau įmerkti kojas į upės gaivininatį vandenį.
-Tikrai?
Jaejoong linktelėjo. Yunho veidą nušvietė šelmiška šeiminėlė, ir Jaejoong suprato, kad pats laikas bėgti toliau nuo kranto. Tačiau jo reakcija, kaip visada, buvo per daug lėta. Yunho greitai stvėrė Jaejoong į savo glėbį ir pakėlė gležną Jaejoong kūną. Yunho jį pakelti buvo vieni juokai, vaikinas pastoviai savo draugui sakydavo, jog pats laikas priaugti vyriško svorio, nes dabar jis sveria kaip mergina. Jaejoong tik pasijuokdavo ir atkirsdavo Yunho, jog šis per anksti subrendo.
Yunho nunešė Jaejoong prie upės kranto ir švelniai nuleido jį į vandenį su visais drabužiais ir batais. Kol Jaejoong sėdėjo ant upės dugno, Yunho nusiėmė savo batus, atsiraitojo džinsus ir smagiai įbrido pas Jaejoong. Jaejoong sėdėjo papūtęs lūpas ir apžiūrinėjo savo marškinėlius, kurie buvo sutepti dumblu. Yunho juokėsi iš jo ir su kojom taškė vandenį tiesiai ant jo.
-Ei! - užriko neapsikentęs Jaejoong. - Baik!
-Juk norėjai įmerkti kojas, - nekaltai atsakė Yunho.
Jaejoong dar stipriau papūtė lūpas. Yunho atsitūpė šalia jo ir vaikiško balseliu tarė:
-Jaejoong-ah, nepyk! Chu~
Jaejoong nusijuokė ir pastūmė Yunho. Šis įmerkė savo užpakalį į gaivinantį Han upės vandenį. Abu vaikinai pradėjo taškytis, kaip maži vaikiukai, žaidžiantys vandenį, jų skardūs balsai privertė daugelį žmonių atsisukti ir nusijuokti. Vaikinai smagiai praleido savo laisvą dieną prie upės, jie žinojo, jog tai bus jų labai gražus prisiminimas apie pirmąsias mažytes atostogas kartu.
Praleista diena kartu jiems atpirko visus rūpesčius, nuovargį, skausmą. Yunho žinojo, jog vien dėl to buvo verta sunkiai dirbti ir stengtis. Vaikinas suprato, kad svajonės gali pildytis ir tada, kai šalia tavęs yra artimas žmogus, kuriuo reikia pasirūpinti. Yunho tarsi prisiekė pats sau, kad niekada nepaleis Jaejoong iš akių ir jį palaikys, kad ir koks bebūtų jo sprendimas. Jis žinojo, jog Jaejoong turi išmokti gyventi savarankiškai, tačiau neatsisakė minties, jog jis turi likti šalia jo... Amžinai.

-Ya! Kur Heechul hyungas? - užrėkė Yunho, vos atvėręs repeticijų salės duris. Visi sužiuro į įsiutusį Yunho, kuris atrodė toks įpykęs, kad tuoj iš jo nosies šnervių pasirodys dūmai.
-Ten, - parodė pirštu meilaus veido vaikinukas, vardu Junsu. Jo veide atsispindėjo nerimas ir gailestis, kuris, turbūt, buvo skirtas Heechul. Junsu, kaip ir kiti salėje esantys vaikinai, laukė, kas atsitiks Heechul.
Yunho pralėkė pro stovinčius savo draugus ir pribėgęs prie miegančios Heechul, pradėjo jį kratyti.
-Ya! Atsibusk, - rėkė jis.
Heechul sunkiai pramerkė savo akis ir viliojančia mergaitiška šypsenėle nusišypsojo įpykusiui Heechul.
-Ya! Tu dar man rodai savo šypseną? - rėkė Yunho savo kaimietišku akcentu.
-Kas yra? - apsimiegojusiu balsu paklausė Heechul ir pasitrynė rankomis savo akis.
-Mano mergina mane paliko!
-Tai kodėl mane kaltini?
-Ya! Ji pagalvojo, kad tu esi MERGINA, - paskutinį žodį Yunho pabrėžė ir taip užriko, kad visi, esantys salėje, suprato, kodėl Yunho yra toks nervingas.
Ne pirmas kartas, kai Heechul daugelis merginų palaiko savo varžove. Yunho buvo jau penktasis nelaimėlis. Daugelis jau yra pasimokę, todėl su Heechul stengiasi nelikti vieni viešumoje.
-Tu pyksti, kad pagalvojo ant manęs, o ne ant Jaejoong? - nusijuokė Heechul.
Yunho paleido Heechul ir jo veide pasirodė mažytė abejonė. Heechul pasinaudojo šia proga ir spruko nuo Yunho. Vaikinas atsispeikėjo ir leidosi paskui Heechul, kuris jau buvo išbėgęs į koridorių. Yunho stengėsi jį pasivyti. Heechul žinojo, jog buvo prasta mintis dar labiau siutinti supykusį Yunho, tačiau kitaip jis būtų likęs be galvos dar anksčiau, nei dabar. Heechul tikėjosi, jog koridoriuje sutiks Jeejoong ir šis jį išgelbės. Dabar tik tereikėjo jį surasti... Heechul viltis nušvito, Jaejoong ėjo koridoriumi su kompanijos naujoku Yoochun.
-Jae, gelbėk! - užrėkė Heechul ir puolė į Jaejoong glėbį.
-Ha? - Jaejoong žiūrėjo į palaimos kupiną Heechul veidą.
-Heechul hyungai, traukis nuo Jaejoongie, - užriko Yunho, rodydamas kumštį.
Jaejoong stovėjo pasimetęs. Jis nesuprato, kodėl jo Yunho yra toks supykęs ant Heechul. Jis nenorėjo gelbėti to klastūno, tačiau jam nebuvo kitos išeities, nes šis laikėsi taip stipriai į jį įsikabinęs, kad būtų tikras vargas bandyti jį nusikratyti.
-Yunnie, kas buvo? - ramiai paklausė Jaejoong.
Yunho pyktis atslūgo, kai išgirdo Jaejoong balsą. Jis švelniai tarė:
-Heechul hyungai, paleisk Jaejoongie, nieko tau nepadarysiu. Prisiekiu.
Heechul atsargiai paleido Jaejoong ir pasitraukė atokiau nuo jo. Yunho tylėdamas priėjo prie Jaejoong ir jį apkabino.
-Kas nutiko? - neramiai paklausė Jaejoong, jis nusuko žvilgsnį į SM naujoką Yunho ir nesmagiai pasimuistė. - Ė, Yunho, Yoochun-ah...
Yunho pasuko galvą taip, kad matytų Yoochun nustebusį veidą.
-Aš tik trumpam jį pasiskolinsiu, - nusišypsojo liūdna šypsena Yunho.
Yoochun linktelėjo ir be jokios veido išraiškos nuėjo link repetiijų salės, Heechul skubiu žvilgsniu patraukė iš paskos jo.
Yunho paleido Jaejoong. Jaejoong veidas atrodė sumišęs, tačiau laimingas. Kiekvienas Yunho apkabinimas jam suteikdavo jėgų eiti toliau ir siekti, ko jis trokšta.
-Tai? - Jaejoong stengėsi prakalbinti Yunho.
Yunho drėbtelėjo ant šaltų koridoriaus grindų ir atsiduso. Jaejoong pritūpė šalia jo.
-Mano mergina pagalvojo, kad aš ją apgaudinėju su Heechul... Ji pagalvojo, kad Heechul yra mergina, - liūdnai pasakojo Yunho.
-O tu aiškinai, kad tai Heechul, o ne kažkokia mergina?
-Aiškinau... bet ji sakė, kad geriau būtų pamačiusi mane su tavim, nei su juo, - nusiminęs atsakė Yunho.
Jaejoong bandė sutvardyti savo juoką, tačiau išsprūdo ir jis garsiai ir nevaldomai pradėjo juoktis. Yunho atsuko savo veidą į besijuokiantį Jaejoong ir pradėjo juoktis kartu su juo. Yunho niekaip negalėjo suprasti, kodėl su Jaejoong buvo viskas taip lengva.Kiekvienas rūpestis, sunkumas ar nesusipratimas, virsdavo tik menkniekiu ir abu galiausiai pradėdavo juoktis iš visos širdies. Yunho negalėjo patikėti, kad jau antrus metus jis leidžia su Jaejoong. Jie vis dar gyveno pas Yesung, tiksliau palaikė jam kompaniją, nes jo tėvai pastoviai būdavo išvykę. Jie namuose būdavo begalo artimi, tačiau jiedu lankė skirtingas mokyklas, o kompanijoje retai rasdavo laiko pasikalbėti. Yunho ruošėsi savo grupės debiutui, kuri turėtų debiutuoti jau šių metų pabaigoje. Vaikinas prisiekė Jaejoong, jog vos jo grupė debiutuos, jis iš savo pirmo atlyginimo išnuomuos Jaejoong butuką ir dažnai jį lankys. Jaejoong juokėsi girdėdamas tokias kalbas, bet žinojo, kad Yunho niekada jo nuošalyje nepaliks, kad ir kaip retai jie susitikdavo. Yunho kiekvieną dieną gaudavo raportus iš kurių nors jaunuojų atlikėjų, kurie būdavo su Jaejoong, todėl žinojo kiekvieną jo žingsnį ir nuolatos jį saugojo. Daugelis jaunųjų kompanijos talentų gerbė Yunho, kuris buvo visų mylimas, visiems padedantis, saugantis ir psiimantis atsakomybę. Tačiau su Jaejoong viskas buvo daug stipriau nei su kitais, jis jį taip saugojo ir neleido palūžti, jog vaikinas būtų jo antra atsiskyrusi dalis, kuriai paslydus, paslys ir Yunho.
Jaejoong jautėsi panašiai. Po Shinhwa turo ir pasirodymu, jiedu tapo visiškai atskirti ir retai kada kartu repetuodavo ar būdavo pas tuos pačius vokalo mokytojus. Jaejoong pavydėjo Yunho grupės nariams, kurie bus visą laiką kartu su Yunho. Jaejoong aiškiai matė, kaip džiaugiasi vaikinai, kaip jie šneka su Yunho, jį drąsina, apkabina, kartu juokauja. Tačiau vaikinas nieko negalėjo padaryti, jam teko susitaikyti. 2001-aisiais į kompaniją atvyko dar daugiau naujokų, vienas iš jų buvo Park Yoochun, kuris tapo jo draugu. Jiedu ėjo pas tuos pačius vokalo mokytojus ir svajojo apie dainavimą. Abu vaikinai susibendravo, todėl Jaejoong nebesijautė toks velnioniškai vienišas. Nors niekas negalėjo atstoti Yunho, tačiau Jaejoong nemėgo būti vienas, jis bijojo vienatvės ir jam reikėjo draugo, kuris dažnai būtų šalia jo. Jaejoong per šiuos metus sugebėjo įsiminti visus kompanijoje esančius vaikinų ir merginų vardus, jautėsi drąsiau bendraudamas su visais, netgi su jau išgarsėjusiais atlikėjais. Visi vyresnieji ir žymieji hyungai ir noonos mylėjo savo jaunėlius ir jiems padėdavo, Jaejoong nebuvo išimtis, todėl jis kasdieną jautėsi globojamas ne tik Yunho, bet ir kitų.
Šie metai atėjo su nuostabia pradžia. Yunho su Jaejoong naujuosius metus šventė prie Han upės. Jaejoong viską prisimena lyg tai būtų buvę vakar. Ir pats Yunho dažnai užsimena, jog ir palydėdami 2001-uosius jiedu sutiks 2002-uosius prie Han upės. Jaejoong tikėjo, jog šis pažadas virs realybe. Deja, šie metai kompanijai ir jiems esantiems jaunėliams buvo nelabai linksmi. Išsiskyrė H.O.T, kurie buvo daugelio idealai ir priežastis, dėl kurios jie pasiryžo patekti į SM. Niekas tiksliai nežino, kodėl taip atsitiko, daugelis buvo palūžę, tačiau labiausiai gaila buvo Yunho, kuris verkdamas atsisveikino su savo dievaičiu Tony, kuris pilnomis ašarų akimis išėjo iš kompanijos. SM liko tik du grupės nariai: Kangta ir Moon Hee Jun. Moon Hee Jun buvo Jaejoong idealas ir jis niekada nepamirš, kokios skausmo pilnos akys buvo, kai jis žiūrėjo į verkiantį Tony ir jį apkabinusį Yunho. Jaejoong šmėstelėjo mintis, kad galbūt ir jam su Yunho teks taip išsiskirti. Jaejoong atsikratė minties, kad jam užteks lik laikino svajonės išsipildymo, jis norėjo, kad ši svajonė tęstusi ligi tol kol jis bus senelis ir negalės pajudėti. Visa to priežastis tapo Yunho. Jaejoong nenorėjo su juo skirtis, niekada gyvenime ir jis žinojo, kad nepaliks nė sekundei Yunho, bus visada šalia jo: juoksis, verks, išdykaus, mylės. Vaikino mintyse buvo tiek daug kelionių, į kurias turėjo leistis kartu su Yunho...
Jaejoong nustojo juoktis ir įsistebeilino į besijuokiantį Yunho.
-Kodėl tu buvai toks nesveikai supykęs? - paklausė jis.
-Nė nežinau, - nusišypsojo Yunho. - nesu toks, kuris pergyventų dėl merginų. Keista buvo, kai ji pamanė, kad Heechul mano mergina, - trūktelėjo pečiais Yunho.
-Todėl aš ir neturiu merginos, - išsišiepė Jaejoong.
-Aš dabar irgi jau nebeturiu. Tu bijai, kad Heechul taps jūsų išsiskyrimo priežastis?
-Ahm, ne... Aš mylėsiu tą žmogų, kuris myli mane labiausiai ir tik jam skirsiu savo dėmesį... Tas žmogus, kol kas esi tu. Tu myli mane labiausiai, todėl galiu skirti dėmesį tik tau. - atsakė Jaejoong.
-Jaejoongie, aš tikrai tave myliu labiausiai, tačiau praneški man, kai atsiras mergina, kuri myli stipriau nei aš, - rimtai atsakė Yunho.
Jaejoong linktelėjo ir nudelbė akis žemyn.
-Tu juk nepyksti, kad aš turėjau merginą? - nejaukiai paklausė Yunho.
-Ne, nes tu man skyrei daugiau dėmesio nei jai. Atsakydavai į kiekvieną mano žinutę ir netgi labai greitai, neleisdavai pasijusti vienišu, nei jei ir mes nebūdavome kartu. Tikiuosi, kad bus taip ir toliau, jei taip bus ir ateityje, gali turėti kiek tik nori merginų, tik būk visada šalia manęs, - nusišypsojo Jaejoong.
-Kol aš gyvas, tu – mano antra puselė, mano sielos dalelė ir nepaliksiu tavęs vieno. Neleisiu tau vėl tapti tokiu, koks buvai, kai mudu susitikome. - Yunho pavėlė Jaejoong plaukus.
Nors Yunho kartais kalbėdavo kvailai, daug ko nesuprasdavo, tačiau jis buvo kaip koks vyresnysis brolis ar tėvas, kuris visada išlikdavo stiprus, nepalūždavo ir laikydavo už rankų kitus, kad šie nepargriūtų ir drąsiai eitų pirmyn. Taip jautėsi ir Jaejoong, nesvarbu, ką jsi bedarydavo Yunho siela tarsi visada būdavo šalia jo ir šnibždėdavo jam, kad eitų toliau, bandytų dar kartą, jei nepasisekė. Ir Jaejoong visada taip darė, taip kasdieną išmokdamas vis naujų gyvenimo paslapčių, pajausdamas rūpestį ir meilę, ir bandė eiti savu keliu, kuris buvo šalia Yunho kelio. Yunho vaikinui tapo ne tik geras draugas, bet ir tas žmogus, iš kurio galėjo daug ko pasimokyti ir idealizuoti. Jis džiaugėsi, kad toks žmogus jį myli ir gerbia.
-Jaejoongie? - Yunho balsas pertraukė Jaejoong mintis.
-Hmmh?
-Ką šiandien valgysime?
-Ramen, - nuleidęs galvą atsakė Jaejoong. Jis jautėsi kaltas, kad vis dar netęsėjo pažado, kad išmoks gaminti maistą. - Bet man tėtis sakė, kad atveš kolbi sriubos, - nusišypsojo Jaejoong.
-Tavo mama – Dievas. Primink, kad per kitas laisvas dienas, nuvažiuotumėmė juos aplankyti, - nusijuokė Yunho.
Jaejoong jautėsi laimingas, kad Yunho taip myli jo tėvus ir seseris. Jis jautėsi kaip tikras jų šeimos narys, o Jaejoong šeima Yunho labai maloniai priėmė. Yunho reikėjo šeimos ir jis ją gavo, netgi dvigubai didesnę. Jaejoong tikėjosi, jog kadanors yunho senelis ir tėvas atlėgs ir Jaejoong pamatys visą šeimą, o ne tik girdės Yunho sesutės ir mamos balsus.
Jiedu ėjo koridoriumi tylėdami.
-Ei, Yunho, - nutraukė tylą Jaejoong, - kai turėsim nuosavą butą, aš jau mokėsiu gaminti taip skaniai, kad tu tapsi apvalus kaip Shindong.
-Gerai, - nusijuokė Yunho ir apkabino Jaejoong per pečius.

2004-ieji buvo ypač užimti metai grupės gyvenime: kiekvieną dieną naujos fotosesijos, repeticijos, repeticijos, pasirodymai, žurnalų interviu. Dienos slinko taip greitai, jog nė vienas iš šešių jaunuolių nepastebėdavo, kad jau atėjo vėlus vakaras. Visi gyveno labai įtemptu tempu ir nebuvo laiko, kada galvoti apie savo asmeninius reikalus. Komandinis darbas vis labiau stiprėjo, grupės narių artumas auga, pasitikėjimas didėjo. Netrukus, jie vienas kitam buvo nepaprastai atviri, pasakodavo savas istorijas, kai eidami namo užsukdavo į netoliese esančią užkandinę. Labiausiai šiuo artumu džiaugėsi Kamenashi, kuris mėgo kiekvieną grupės bendrą pokalbį, kad ir ypač kvailais dalykais. Kame nebesijautė toks, koks buvo anksčiau.
Jis ir Akanishi elgėsi taip lyg tarp jų niekada nebuvo jokio bučinio, jie vis dar vaidino paprastus draugus, kurie susipyksta ir vėl susitaiko. Akanishi to paprašė ir Kamenashi uoliai vykdė jo nurodymus. Tačiau po to laiko jiedu laikėsi atstumo, jie nebelikdavo dviese ir venkdavo susilietimų, tačiau savo žvilgsnių abu vaikai nesugebėdavo nuslėpti.
Daugelis žurnalistų klausinėjo, kodėl Akanishi ir Kamenashi taip dažnai susižvalgo, tačiau Kamenashi visada suversdavo kaltę Akanishi, pasakydamas, jog jis pirmas pradeda žiūrėti į jį. Žurnalistai ir kiti nariai leipdavo juokais, matydami, kaip Akanishi susinervinęs kramto savo apatinę lūpą. Visiems tai buvo tik žaidimas, Akanishi ir Kamenashi – tikri jausmai, kurių nuslėpti niekaip nepavyko.
Grupės nariai kuriam laikui turėjo apsistoti viešbučiuose, nes pastaruoju metu juos pradėjo sekti šimtai jaunų merginų. Kompanija nenorėjo, kad visi sužinotų, kur gyvena grupės nariai, todėl jiems liepė apsistoti viešbučiuose. Nariai lengvai sutiko, nes tai buvo tik dėl jų šeimos ir privatumo saugumo. Visi pasiskirstė poromis: Nakamaru ir Taguchi, Koki ir Ueda, o kitame kambaryje Akanishi ir Kamenashi. Akanishi nelabai patiko ši mintis, ne todėl, jog jis nenorėjo pabūti su Kamenashi, bet todėl, jog bijojo, kad vėl ko neiškrėstų dėl savo netramdomų pojūčių. Akanishi nekentė, jog Kamenashi niekaip nesuprato, kad kiekviena jo esybės dalelė taip iš proto varo jį. Kiekvienas Kamenashi judesys, Akanishi versdavo susimąstyti ir jis norėdavo griebti jį į savo glėbį. Ką jau kalbėti apie momentus kartu praleistus persirengimo kambaryje. Akanishi, pamatęs Kamenashi pusnuogį, išraudęs nusisukdavo ir bandydavo susikaupti. Vienintelis būdas nurimti buvo dainavimas, todėl jis pradėjo dainuoti visur, kur tik situacija tapdavo nevaldoma. Akanishi nustojo eiti su kitais ir Kamenashi į pirtis, jis bijojo, kad ir prie kitų negalės susivaldyti. Vaikinas pasidarė per daug atsargus, kai tuo tarpu Kamenashi ramiai mėgavosi savo gyvenimu.
Šiandien Kamenashi pranešė, jog grįš vėlai. Pastaruoju metu Kamenashi buvo labai išvargęs, jis pradėjo filmuotis pirmoje rimtoje savo dramoje kartu su Yamapi. Tiesą pasakius, Akanishi nervinosi, jog Kamenashi praleis tiek daug laiko toli nuo jo su Yamapi. Jis tiesiog nebegalėjo pasitikėti kitais. Jam atrodė, kad kiekvienas pasiims jo Kamenashi, nes jis yra toks mielas.
Akanishi jau gulėjo lovoje, kai išgirdo rakinamas kambario duris. Jis iškart suprato, jog grįžo Kamenashi. Greitai užgesino šviesą, užsitempė antklodę ir apsimetė miegantis, kad nereikėtų sutikti Kamenashi akis.
Kame su triukšmus įžengė į kambarį, nusimetė batus, sukeldamas didelį triukšmą. Po to patraukė link savo lovos, nusivilko marškinėlius, vos vos nusimovė kelnes ir su trenksmu krito į lovą. Akanishi pakėlė antklodę nuo galvos ir akies kampučiu nužvelgė Kamenashi. Šis bandė įsivolioti į lovą. Prireikė minutės, kol jis pagaliau surado antklodę ir kaip ja apsikloti. Praėjo dar kelios minutės ir Akanishi, įsitikinęs, kad Kamenashi miega, išlindo iš savo lovos. Nuėjo prie miegančio Kamenashi, prikišo savo nosį ir pauostė Kamenashi burną.
-Negirtas, - tyliai tarė Akanishi. Jis retai pamatydavo tokį nekordinuotą Kamenashi, pirma mintis, kuri jam šovė į galvą buvo: Yamapi nugirdė Kame. Tačiau ši prielaida buvo klaidinga. Ir Akanishi dėl to džiaugėsi, jis nenorėjo, kad kas nors sugadintų jo patį mylimiausią mažylį.
Akanishi ištraukė iš po užpakalio antklodę ir apklojo Kamenashi taip, kad šis nedrebėtų iš šalčio. Kamenashi apsivertė. Jo veidas buvo tiesiai prieš Akanishi veidą. Šis nurijo seiles ir bandė atsitraukti nuo jo, tačiau Kamenashi sujudėjo ir jo burna šiek tiek prasivėrė, lyg pasiruošė bučiniui. Akanishi prislinko dar arčiau. Jo protas norėjo sustoti ir atsitraukti, tačiau širdis neleido – ji troško pajusti Kamenashi lūpas. Tas saldžias lūpas, kurias taip seniai ragavo.
-Pokedatatura?
Akanishi striktelėjo nuo Kamenashi. Pažiūrėjo į jį keistai, bandydamas suprasti, ką jis pasakė. Pamojo ranka virš akių ir įsitikino, jog Kamenashi vis dar miega. Akanishi atsiduso ir nužingsniavo į savo lovą. Jis džiaugėsi, kad Kame kalbėjimas per miegus sutrukdė jam iškrėsti dar vieną kvailystę. Akanishi galvoje vis sukosi klausimas: kiek dar kvailysčių jis iškrės dėl Kamenashi?
Vaikinas susirangė savo lovoje ir atsiduso. Jo gyvenimas visiškai pasikeitė, pasikeitė nesveika ir nepakeliama puse. Jis galvojo, kaip galėtų visa tai ištverti ir save tvardyti, kaip galėtų atsispirti nuo Kamenashi. Gal tiesiog toliau vaidinti kvailį ir arogantišką vaikiną? Neramios mintys kankino Akanishi, kol šios jį išvergino ir jis užmigo.

-Labas rytas!
Kamenashi vos vos pakėlė galvą ir pramerkė apsimiegojusias akis. Balta šviesa jį žiauriai akino. Viskas buvo taip balta, kad Kamenashi vėl užsimerkė. Po kelių sekundžių jis vėl pabandė atsimerkti ir prieš save išvydo Taguchi veidą. Judviejų nosys lietėsi, o Taguchi su plačia šypsena žiūrėjo tiesiai į Kamenashi. Šis atšoko ir prasitrynė akis, kad įsitikintų, jog tai ne haliucinacijos. Taguchi vis dar jam šypsojosi.
-K k ką tu čia veiki? - sumikčiojo Kamenashi pakeltu tonu.
-Šššš, - Taguchi pridėjo savo pirštą prie lūpų, parodydamas Kamenashi, kad reikia tyliau šnekėti. Šis norėjo atsikirsti, tačiau pažvelgė į vis dar saldžiai miegantį Akanishi.
Kamenashi išlipo iš lovos, nekreipdamas į keistą Taguchi žvilgsnį, ir priėjo prie Akanishi. Pasilenkė prie jo ir atidžiai įsižiūrėjo į miegantį Akanishi veidą. Jis buvo pilnas ramybės, šviesumo ir tyrumo. Kamenashi tik dabar atkreipė, kokios ilgos ir tankios yra Akanishi blakstienos, kokie vešlūs jo antakiai, o lūpos paraudusios, kaip saldžios braškės. Keisčiausia, jog Kamenashi tik dabar pamatė jo grožį. Kiek metų jiedu miegodavo kartu vienoje lovoje, kiekvieną rytą atsibudęs jis matydavo miegantį Akanishi, tačiau nė karto jis neatrodė toks gražus. Kamenashi pasilenkė dar arčiau, kad galėtų išgirsti šios nuostabios būtybės alsavimą.
-Ką čia darai? - lyg iš požemių pasigirdo Akanishi sodrus balsas.
Kamenashi staiga atšoko.
-T t t tu nemiegi? - nustebęs mikčiojo Kamenashi.
Akanishi pasikėlė ir viliojančiu žvilgsniu pažvelgė į Kamenashi.
-Tai ką darei?
Kamenashi susinervino ir pradėjo kasytis kaklą. Jis rezgė, ką galėtų atsakyti Akanishi. Tik staiga pasigirdo Taguchi juokas. Šis krito ant Kamenashi lovos ir iš juoko pradėjo spardytis. Akanishi ir Kamenashi nustėrę žiūrėjo į jį. Kvailai atrodė žmogus, kuris lyg iš niekur nieko pradeda juoktis kaip gavęs juoko dujų. Akanishi išlipo iš lovos, nušlepsėjo iki Taguchi ir pasiėmęs savo šlepetę nestipriai užvožė Taguchi per šlaunį.
-Ei! - užriko Taguchi ir juokas greitai iš garavo.
-Ką čia veiki? - niurzgiai paklausė Akanishi.
-Ar jis visada toks piktas prabudęs? - kreipėsi į Kamenashi.
Šis patraukė pečiais ir nusišypsojo.
-Tai ką čia veiki? - dar kartą pakartojo Akanishi.
-Mes nusprendėm pusryčius valgyti pas jus! - džiaugsmingai tarė Taguchi ir pašoko nuo lovos.
-HA?! - kartu suriko Kamenashi su Akanishi, žiūrėdami į išsišiepusė Taguchi.
Taguchi nespėjo daugiau nieko pasakyti, kai atsivėrė kambario durys, ir pro jas įžengė visi likę grupės nariai, nešini įvairiausių maisto produktų ir puodų.
Kamenashi stovėjo be žado, atvėręs savo žandikaulį, o Akanishi puolė prie narių ir kaip pašėlęs pradėjo šaukti:
-Jūs nesveiki! Ką čia darot? Turite kiekvienas savo kambarius ir virykles.
-Ko taip pyksti? - ramiu balsu pratarė Koki. - Nejaugi nori privatumo, kaip gyvendamas su žmona?
Akanishi išraudo. Koki pataikė tiesiai į dešimtuką. Jis norėjo ramių pusryšių su Kamenashi, norėjo jam kai ką pasakyti, tačiau visa grupė atsivilko ir viską sugadino.
-Mes tik pasiilgom Kamenashi. Šiandien laisva diena, tai reikia ją puikiai išnaudoti, - tarė Maru ir priėjo prie Kame. - Sutinki?
Kamenashi linktelėjo, o Akanishi tuo negalėjo patikėti. Visas šis rytas prasidėjo pakvaišusiai ir Akanishi tai nervino, tačiau be jokių pasispyriojimų padėjo kitiems paruošti stalą ir valgį. Jis viską darė už Kamenashi, kad šis galėtų pailsėti.
Kamenashi sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo, kaip visi triusia virtuvėlėje. Jis stebėjo, kaip Akanishi užsispyrusiai daro viską, ką jam liepia kiti, kaip su morka ir poru daužė Taguchi per galvą, murmėjo dėl netikusio peilio ar per mažo puodo. Būtent tokį Akanishi vaikinas mylėjo: vaikišką, besiskundžiantį, piktą, murmantį, arogantišką, užsipyrusį ir kartu mielą, švelnų ir ypatingą. Nesvarbu, kad ir ką bedarytų Akanishi blogai ar gerai, Kamenashi jausmai jam nė karto nepasikeitė ir net nebuvo dvejonių. Jis kartais norėdavo visada būti šalia jo, kedenti jam plaukus ir šnabždėti, koks jis jam brangus. Kamenashi mąstė, kodėl tik mergina su vaikinu gali demonstruoti savo meilę, gali mylėti ramiai ir niekuo nebijodami, o Kamenashi reikia slėpti savo begalinį nuoširdų jausmą. Šis pasaulis išprotėjęs.... o gal Kamenashi yra išprotėjęs, kad jaučia tokius ypatingus jausmus savo draugui. Kamenashi bandė įsikalti sau į galvą, jog šie jausmai yra uždrausti ir niekada nevesiantys prie gero, bet kodėl ta kvaila žmogiška prigimtis vertė jį pabandyti ir visa to neatsisakyti. Kamenashi jautė, jog Akanishi yra jo laimė.
-Vis paruošta, - tylesniu tonu tarė Ueda ir ant stalo padėjo paskutinę lėkštę. - Sėskim visi valgyti ir pasikalbėkime, - pasiūlė vaikinas.
Visi linksmai sušuko ir susėdo prie stalo. Akanishi pyktis jau buvo kažkur išgaravęs ir jis kaip beprotis šveitė keptus sumuštinius.
-Mes jau tiek laiko kartu, o aš dar nežinau apie jus tiek daug, - susimąstės patarė Maru.
-Aha, tiek laiko praėjo, o aš dar nežinau Kame išmatavimų, - nusijuokė Koki.
Akanishi pakėlė galvą ir sužiūro į Koki.
-Tau ir nereikia žinoti, - mergaitiškai nusijuokęs atsakė Kamenashi.
-Na... aš žinau tavo matmenis, 75-61-72, - rimtu balsu atsakė Akanishi ir vėl puolė valgyti. Visi likę nariai į jį žiūrėjo, o Kamenashi nuleidęs galvą raudonavo.
-Jie teisingi? - paklausė Ueda.
Kamenashi pakėlė galvą ir susijaudinusiu balsu tarė Akanishi:
-Iš kur tu tai žinai?
-Ech? Jie teisingi? Akanishi neišsigalvojo jų... Eina sau, jūsų draugystė mane gąsdina, - nusijuokė Koki ir patapšnojo per petį Akanishi. - Jin, tu turbūt apkabindamas Kame išmatuoji su metru.
Akanishi paspringo ir iš jo burnos išlėkė nedidelis pusiau sukramtytas dešros gabalas. Ueda padavė vaikinui vandens, šis atsigėrė ir pratarė:
-Šia tema pokalbis baigtas.
Visi pradėjo juoktis. Kamenashi sėdėjo neramiai muistydamas, jis pirmą kartą suprato, kaip nejauku sėdėti su nariais, kai niekas jų nemato ir galima garsiai kalbėti apie asmeniškus dalykus. Tai gąsdino Kamenashi. Dabar jis suvokė, jog artumas ir pasitikėjimas yra pavojingas dalykas. Kas bus jeigu netyčia jie pamatys, kas dedasi tarp jo ir Akanishi? Kas tada bus? Kaip jie reaguos? Įvairiausi klausimai sukosi Kamenashi galvoje. Jis nesuprato, kodėl niekada viskas negali būti, taip kaip buvo anksčiau.
Po kelių valandų svečiai išėjo ir kambaryje liko tik Akanishi ir Kamenashi. Tarp jų buvo nejaukumo jausmas. Kamenashi tvarkė likusius indus ir juos vieną po kito plovė. Akanishi žaidė su savo telefonu, vis kažką neaiškaus užrikdamas. Kamenashi mintys nedavė ramybės, jo rankos drebėjo. Jis bijojo savo jausmų, ilgo liežuvio ir palūžimo. Jis atrodė, kaip kokia maža ir bejėgė boružytė, lipanti lapeliu. Viskas buvo taip sudėtinga, kad darėsi sunku kvėpuoti.
-Seniai nebuvom dviese, - išgirdo Akanishi balsą už nugaros. Jis buvo taip arti. Kamenashi ne neatsisukęs linktelėjo. Jis norėjo pulti pas Akanishi į glėbį ir pasakyti, kaip pasiilgo jo artumo, tačiau susilaikė. Jis bijojo, kad bet kurią akimirką pro duris gali įsiveržti kiti.
-Tikrai, - vos pratarė Kamenashi ir toliau plovė indus.
-Aš užrakinau duris, - ramiai tarė Akanishi.
Jam nė nereikėjo daugiau prasižioti, kai Kamenashi puolė į Akanishi glėbį ir stipriai jį apkabino. Kamenashi alsavo kaip pakvaišęs, jis buvo toks susijaudinęs, išsigandęs, kad atrodė, jog tuoj sprogs. Akanishi dar stipriau jį apkabino. Jų kūnai lietėsi vienas prie kito taip, kad negalėjai surasti jokio tarpelio. Akanishi viena ranka laikė apkabinęs per liemenį Kamenashi, o kitą panėrė į vaikino plaukus ir juos suko. Jiems nereikėjo kalbėti, jų kūnas pats kalbėjo ir jie vienas kitą suprato. Tiek Kamenashi, tiek Akanishi žinojo, jog tai kvaila ir rizikinga, tačiau norėjo bent trumpam pamiršti pasaulį, kuriame gyvena, ir pasileisti į juos supančią jausmų paslaptį.
Akanishi troško pajusti Kamenashi, tačiau valdėsi. Jis sau prisiekė, kad niekada to nedarys, ištvers viską, kol Kamenashi jam pats nepasakys, kad to nori ir yra pasiryžęs. Akanishi žinojo, kad jeigu dabar jis pradės elgtis kaip prieš metus, kai jį užsivertė, Kamenashi pasiduos ir nesipriešins, o tik seks jo veiksmais. Todėl Akanishi reikėjo, kad Kamenashi pats tartų tvirtą ir užtikrintą sakinį: aš to noriu.
-Koks tu plonas. Valgyk daugiau, nes greitai nebeturėsiu, ką apkabinti, - linksmu tonu tarė Akanishi.
Kamenashi nusijuokė ir lengvai prilietė savo lūpas prie Akanishi žando. Tai buvo pirmas jo savarankiškas žingsnis, žengtas pavojingos draugystės link. Bet Akanishi tai priėmė ir meilei pažiūrėjo į Kame, lyg sakydamas, kad jis jaučia tą patį ir laukia Kamenashi pasiryžimo eiti toliau. Kiek toli gali nueiti Kame, jis ir pats nežinojo, bet tai dabar buvo nesvarbu, nes jis ir Akanishi pagaliau liko vieni ir nevaržomi galėjo paskęsti vienas kito glėbyje.

Yunho stovėjo prie lango, rankose gniauždamas sidabrinę grandinėlę. Jo skruostais riedėjo didelės retos ašaros, o širdis kaip pašėlusi klykė iš skausmo. Jo ašarotos akys ilgesingai žvelgė pro langą, jis norėjo šaukti, tačiau žodžiai nelindo pro burną. Visą savo pyktį ir nusivylimą Yunho išliejo ant sidabrinės grandinėles ją visaip maigydamas ir rakinėdamas. Jis ilgesingai žiūrėjo į lauke stovinčius žmones, jautė jiems neapsakomą pyktį, gailestį ir kartu troško, kad jie ir jį išsivežtų, kuo toliau nuo čia. Jis negalėjo patikėti, kad JunJin slėpė nuo jo, kad palieka kompaniją. Yunho pats bandė atsakyti, kodėl Shinhwa nusprendė tokiu žiauriu būdu palikti kompaniją, palikti visus mylimus jaunėlius be priežiūros. Pirmiausia buvo H.O.T, iš kurių tik Kangta ir Moon Hee Jun liko kompanijoje, o dabar Shinhwa, kurios visi 6 nariai susikrovė savo daiktus ir užtikrinai žengė pro duris, palikdami visą savo šlovę, pinigus, jaunėlius už durų. Yunho nekentė, kai kažkas palikdavo kompaniją, jis juos vadino išdavikais ir nežinančiais, ko nori. Laikė ant jų pyktį, neišimtis buvo ir Shinhwa, kuri tarsi sudaužė Yunho širdį. Vaikinas žiūrėjo, kaip visi šeši nariai įsėdo į autobusiuką ir nė nežvilgtelėję atgal nuvažiavo kuo tolyn. Yunho neatitraukė akių nuo nuvažiuojančios mašinos.
Jis pažvelgė į rankoje laikomą sidabrinę grandinėlę. Ją jam atidavė JunJin prieš pat išeidamas pro duris. Yunho rėkė ant JunJin ir nenorėjo nieko iš jo priimti, tačiau jaunuolis įbruko savo grandinėlę į Yunho rankas ir palinkėjo stiprybes. Yunho nervino visi žodžiai, kuriuos ištarė Shinhwa per paskutinę repeticiją, jie visi stovėjo kaip stabai, nepaaiškino palikimo priežasčių, liepė visiems būti draugiškiems, mylėti vienas kitą ir niekada nepalikti bėdoje, elgtis kaip su šeimos nariais. Yunho tuo metu žiūrėjo į Eric, grupės lyderį, ir bandė perskaityti jo akyse pasislėpusią tiesą, tačiau niekaip nepavyko. Eric buvo geriausias grupės lyderis, kuris visada mokėjo pakylėti savo narius, suteikti jiems drąsos, priglausti po savo sparneliu ir dėl grupės galėjo padaryti viską, net tą, kas reikalavo didžiausių aukų. Būtent tokiu lyderiu Yunho svajojo tapti, tačiau po kompanijos palikimo jis pradėjo nekęsti Eric, kad pasirinko lengviausią kelią, bent jau taip atrodė Yunho. Vaikinui visada atrodė, kad lengviausias kelias yra pasitraukti, kai susiduri su problema. Yunho niekada nepripažino lengviausių kelių ir jis visada sukdavo tik pačiais sunkiausiais, kurie atrodydavo jam teisingi ir garbingi, verti kančios ir pasiaukojimo.
Yunho paėmė grandinėlę už galiuko ir pakėlė sau prieš akis. Jis žinojo, kokia svarbi ji yra JunJin ir prisiekė sau, kad ją labai saugos, kaip prisiminimą. Yunho nežinojo, kada vėl sutiks JunJin ir ar iš viso jį kada nors vėl pamatys, tačiau visa tai paliko spręsti likimui. Jis turėjo šiuo metu svarbesnį uždavinį, todėl sutvardė savo ašaras ir atsitiesė. Yunho nusprendė, kad nereikia verkti dėl to, kas prarasta. Reikia visada žiūrėti tik pirmyn, nesvarbu kaip bebūtų sunku ateityje.
Yunho pasisuko ir pradėjo lipti laiptais aukštyn. Užlipęs laiptais jis patraukė link repetiicjų salės. Pro jį praėjo Yoochun, kuris nė nežviltelėjo į jį. Yunho suprato, kad pats kaltas, nes su juo per daug šaltai elgėsi, tačiau buvo dėkingas Yoochun, kad šis daug laiko praleidžia su Jaejoong, neleidžia jam nuobodžiauti ir moko groti pianinu. Yunho šiais metais buvo per daug užsiėmęs savo irstančios grupės reikalais, kad galėtų skirti didelį dėmesį Jaejoong. Jaejoong tai puikiai suprato, todėl tarp jų nebuvo jokių nesusipratimų.
-Yunho, - sušaukė pažįstamas vyriškas balsas.
Yunho atsisuko ir pamatė kompanijos vadovą Lee So Man, kuris už rankos vedėsi paauglį. Yunho atidžiai apžiūrėjo vaikinuką, kuris atrodė tokių mielų veido bruožų, su plačia šypsena ir atlėpusiomis ausimis. Yunho galėjo iš tolo pasakyti, kad šis naujasis kompanijos jaunėlis atėjo į kompaniją dėl mylimo atlikėjo, o ne dėl savęs. Būtent tokių Yunho labiausiai ir nekentė.
-Yunho, čia mūsų naujasis būsimas atlikėjas Shim Changmin. Jam tik penkiolika, bet yra gana talentingas vaikinas. Changmin, susipažink čia Yunho, visų jaunėlių vadas, - nusišypsojo Lee So Man.
-Laba diena, - mandagiai atsakė ir nusilenkė vaikinas, parodydamas savo baltus dantis ir atmesdamas ilgus plaukus atgal, kaip kokia mergina.
Yunho šaltai pažiūrėjo į jį ir linktelėdamas tarė:
-Labas.
Yunho, pasveikinęs naują žmogų, skubiu žingsniu nužengė link repeticijų salės, kurioje bent šiek tiek tikėjosi surasti ramybės. Tačiau vos įžengęs pro duris, Yunho ausų nepasiekė jokie muzikos garsai. Jis apžvelgė salę: ant suoliukų nuleidę galvas sėdėjo kompanijos jaunėliai, kai kas šnabždėjosi, merginos braukė ašaras. Prireikė kelių minučių, kad Yunho atsikratytų savo nustebusio veido. Jis priėjo prie muzikinio centro, paspaudė įjungimo mygtuką ir pasigirdo muzika. Yunho pradėjo nedrąsiai šokti, jo kūnas pats judėjo pagal trankią muziką. Visi kiti keistai sužiuro į Yunho, jų žvilgsniuose atsispindėjo nuostaba ir pasmerkimas.
-Yunho, - vos vos pratarė Junsu ir artinosi Yunho link.
Yunho nesustojo šokti, jis norėjo pavargti, kad apie nieką negalėtų galvoti ir atsigulęs į lovą ramiai užmigtų. Tik tokia išeitis buvo išlikti stipriu ir nepalaužiamu.
Junsu atsistojo šalia Yunho ir žvilgtelėjo į jį. Junsu ilgai negalvodamas suprato, kodėl Yunho taip elgiasi ir nutaisęs plačią šypseną atsistojo šalia jo ir pradėjo šokti. Yunho pasuko galvą į Junsu pusę, jam pasidarė ramiau, kai Junsu prisijungė prie jo. Abu vaikinai šoko nė nepaisydami kitų smerkiančių žvilgsnių.
Jaejoong atlėkė į repeticijų salę, vos išgirdęs iš Yoochun žinią, kad Yunho patraukė repeticijų salės link. Vaikinas žinojo, kad Yunho nebus taip lengvai nugalimas liūdesio ir viską darys, kad tik išsilaikytų tvirtas ir neliūdėtų. Jaejoong puikiai suprato, koks Yunho turėjo būti šokiruotas, kai sužinojo, kad Shinhwa palieka kompaniją. Vaikinas galėjo tik įsivaizduoti Yunho veidą, jo liūdnas akis, kuriuose nebuvo jokio gyvybės lašelio. Yunho ypač vertino ištikimybe, todėl jo akyse Shinhwa nariai buvo išdavikai, kuriems negalėjo atleisti jis, o tai dar labaiu turėjo neduoti jam ramybės, nes tuos šešis jaunuolius Yunho labai gerbė ir mylėjo. Jaejoong puikiai pažinojo Yunho.
Jaejoong sustojo tarpdury, prie jo prilėkė Yoochun, ir abu atidžiai žiūrėjo į šokančius Junsu ir Yunho. Jaejoong žengė kelis žingsnius pirmyn.
-Ką darai? - Yoochun sulaikė Jaejoong už rankos.
-Einu pas draugą, - atsakė Jaejoong ir išsilaisvinęs iš Yoochun gniaužtų prisijungė prie Yunho ir Junsu.
Jaejoong atsistojo arčiau Yunho ir pasitaikius progai pagriebė jo kelis pirštus, tarsi pasakydamas, kad jis yra šalia. Yunho linktelėjo ir nusišypsojo jam. Šis greitai prisitaikė prie Junsu ir Yunho tempo, ir visi trys pradėjo vieningai šokti. Jaejoong buvo laimingas, kad gali būti šalia Yunho, kad ir tik tokiu būdu. Jis žiūrėjo į Junsu, kuris pastoviai žvilgtelėdavo į Yunho. Vaikinas puikiai suprato, kad Yunho turi ir kitų draugų, kurie pasiruošę būti šalia ir jis buvo laimingas, tačiau Jaejoong negalėjo pakęsti to jausmo, jis norėjo būti vienintelis, kuris būtų šalia Yunho. Jaejoong jautėsi didelis savanaudis, tačiau negalėjo nieko sau padaryti.
-Pasitraukit, - kiek suirzęs ištarė Yoochun ir įsibrovė tarp Junsu ir Yunho. - Ko žiūrit? Šokam toliau.
Daina pasikeitė ir keturi vaikinai pradėjo šokti. Yunho buvo keista, kad Yoochun taip pat prisijungė. Jis buvo tas žmogus, su kuriuo Yunho beveik nekalbėdavo, todėl jam buvo keista, kad jis prisidėjo prie tokios keistos grupelės. Iš Jaejoong pasakojimų, Yunho suprato, kad pats Yoochun renkasi sau draugus labai atidžiai, nemėgsta kitaip mąstančių ir besielgiančių, todėl Yunho neatėjo į galvą, kodėl Yoochun pats prisidėjo prie tokių, kokių nemėgsta. Tačiau Yunho jautėsi laimingas turėdamas tris žmones, kurie išdrįso jam padėti.
-Laikas namo, - atėjo Lee So Man su Shim Changmin. Visi jaunėliai patraukė durų link, tačiau Yunho, Junsu, Yoochun ir Jaejoong vis dar šoko. Lee So Man į juos atidžiai žiūrėjo. Po to pasisuko į Changmin ir paklausė: - Vaikeli, kaip tau šie vaikinai?
Changmin apžvelgė visus šokančius vaikinus ir jų linksmus veidus. O tada atsisukęs į vadovą tarė:
-Jie atrodo linksmi.
-Tai jau tikrai, - linksmas atsakė Lee So Man ir pavėlė plaukus Changmin. - Vaikinai, repeticija baigta. Eikit namo. - tai pasakę Lee So Man išėjo su Changmin pro duris, palikdamas jas atviras.
Yunho išjungė muziką ir krito šalia suoliuko. Šalia jo jau sėdėjo išvargęs Junsu. Yunho prilietė savo ranką jam prie kaktos.
-Kaip jauties? - susirūpinęs paklausė.
-Gerai, - laimingas atsakė Junsu. - seniai nešokau. Esu laimingas...
-Ššš, - Yunho pridėjo savo piršta prie Junsu lūpų. - tausok savo balsą. Džiaugiuosi, kad esi šalia manęs, - nusišypsojo Yunho.
Jaejoong stovėjo įbedęs akis į abu vaikinus ir raudonavo iš pavydo. Tas mielas Junsu tiesiogine to žodžio prasme savinosi jo Yunho. Šito Jaejoong leisti negalėjo, todėl greitai pribėgo prie judviejų ir per prievartą įsiterpė į mažiausią plyšį tarp Junsu ir Yunho. Yunho nusišypsojo ir padėjo savo apsunkusią galvą ant Jaejoong pečių. Yoochun priėjo prie Junsu ir sunkiai alsuodamas ištiesė jam ranką.
-Eime kartu namo?
Junsu linktelėjo ir paėmė Yoochun už rankos, kuri padėjo jam atsistoti. Junsu dar kartą nusišypsojo Yunho ir pamojavo jam. Yunho vėl nuleido galvą ant Jaejoong peties ir užsimerkė. Yoochun išeidamas pro duris atsisuko į tiesiai į jį žiūrintį Jaejoong ir jam mirktelėjo. Jaejoong linktelėjo tarsi padėkodamas už padarytą paslaugą.
Jiedu prasėdėjo taip beveik valandą. Jaejoong spoksojo į salės sienas ir prisiminė visas akimirkas, patirtas čia, o Yunho užsimerkęs prisiminė, kaip jį visi sutiko kompanijoje. Jam norėjosi išlieti visą savo skausmą, nusivylimą, tačiau vaikinas nepravirko. Jis sutvarkė savo mintis ir širdį, toje vietoje, kur buvo visi prisiminimai apie Shinhwa narius, jis saugiai užrakino, kad jie nesimaišytų. Yunho nusprendė, kad praėjus tik tam tikram laikui jis vėl juos ištrauks ir su didžiausiu džiaugsmu visa tai prisimins, o gal netgi išdrįs susisiekti su grupės nariais. Tačiau Yunho reikėjo laiko.


Praėjo beveik 4 mėnesiai nuo to laiko, kai Shinhwa paliko kompaniją. Kompanijoje vėl buvo girdėti klegesys, muzika bei įvairūs tripčiojimai, kartais rėkimai. Yunho širdis po truputį aprimo, viską užmiršti jam padėjo Jaejoong, kuris nuolatos buvo šalia ir neleido jam pasijausti vienišam. Keisčiausia, kad Yoochun taip pat nepaleisdavo jo iš akių, sekiodavo iš paskos, kaip ir Junsu su Jaejoong. Dėl Jaejoong jis nepriekaištavo, tačiau Yoochun ir Junsu peržengė nustatytas Yunho ribas ir ėmė jam įgrįsti. Pastaruoju metu jis negalėjo pabūti dviese su Jaejoong, todėl grįžę namo išnaudodavo kiekvieną minutę, kad pabūtų tik dviese. Jaejoong taip pat pasiilgo buvimo dviese, tačiau nedrįso nieko sakyti Yoochun ir Junsu, jis manė, kad tie du vaikinai taip pat padeda Yunho prasiblaškyti nuo įvairiausių rūpesčių. Jaejoong gyveno ir buvo laimingas vien tam, kad pamatytų Yunho vaikišką šypsenėlę ir išgirstų jo švelnius žodžius. Pastaruoju metu Jaejoong jausdavosi vis labiau išsiblaškęs, nežinantis savo vietos šiame pasaulyje, tačiau Yunho jį visada atvesdavo į teisingą kelią, liepdavo jam mokytis daugiau šokti, netingėti ir daug repetuoti. Yunho buvo labai reiklus Jaejoong, bet vaikinas suprato, kad jo draugas taip elgiasi tik norėdamas gero. Jaejoong visada reikėjo paskatinimo ir dėmesio. Jis užaugo didelėje šeimoje ir niekas į jį nekreipė didelio dėmesio, nesidomėjo juo pernelyg daug, tačiau labai stipriai mylėjo. Šiame gyvenimo etape Jaejoong troško pajusti didelę meilę, rūpestį ir dėmesį. Visa tai galėjo tikėtis tik iš Yunho, tačiau viskas pastaruoju metu buvo sunkiau. Jie po truputį tolo, Yunho vis kažkur lėkdavo, o jei ir nelėkdavo juos nuolatos sekiodavo Junsu ir Yoochun. Kartais Jaejoong jausdavo, kad Yunho reikia jo, tačiau kartais Yunho tarsi norėdavo pabūti tik su pačiu savimi. Vaikinas stengėsi viską suprasti, palikti laisvo laiko Yunho, kad šis galėtų pats sutvarkyti savo gyvenimą, nes jis buvo per daug komplikuotas.
Jaejoong netyčia vieną dieną ant lovos rado Yunho dienoraštį. Jis buvo atverstas, todėl vaikinas nesugebėjo nugalėti savo smalsumo ir jį perskaitė, tiksiau tik tą lapą, kuris buvo atverstas. Jaejoong niekada nesitikėjo, kad Yunho gali kažką panašaus į tai rašyti. Vos dviejuose puslapiuose Yunho buvo surašęs savo mintis ir jausmus taip aiškiai, kad Jaejoong suabejojo, ar šis dienoraštis yra tikrai jo. Kiekvienas žodis buvo tarsi iš širdies išplaukęs, naivus ir skausmingas, perskaitęs kelias eilutes Jaejoong pilnai suprato Yunho ir nusprendė, kad jam reikia duoti bent šiek tiek laisvės. Jaejoong jautėsi taip lyg Yunho jam būtų utopija, kuri jam tokia nereali ir nepasiekiama.
Visas šias mintis Jaejoong nešiojosi su savimi ilgą laiką. Ir dabar, sėdėdamas SM kompanijos vadovo kabinete, jis vis dar galvojo apie Yunho. Visos tos mintys plėšė Jaejoong mintis ir širdį į dvi puses: savanaudišką ir pasiaukojančią. Nė vienos Jaejoong negalėjo pasirinkti, jis buvo ypač sumišęs. Kodėl jam taip sunku, niekas negalėjo atsakyti. Vaikinas pats turėjo priimti sprendimą.
-Pradėsim susirinkimą, - švelniu balsu tarė Lee So Man ir Jaejoong krūptelėjo. Visos jo mintys staiga išsiblaškė ir jaunuolis susitelkė į vadovą. - gerai, kad jūs visi esate čia. - nusišypsojo vadovas, apžvelgdamas penkias kiedes, kuriuose sėdėjo Shim Changmin, Park Yoochun, Kim Junsu ir Jaejoond su Yunho. Visi vaikinai nekantriai laukė, ką jiems nori pasakyti Lee So Man. - Noriu jums pranešti, kad jūs visi penki esate vienoje grupėje. Aš ir mokytojai jūsų taip nusprendėme. Tai ir yra šio susirinkimo prasmė. - džiaugsmingai tarė vadovas.
Vaikinai susižvalgė aplinkui. Junsu žiūrėjo šiek tiek išsigandęs, Jaejoong bandė pagauti Yunho žvilgsnį, tačiau šis greitai atstūmė savo kėdę ir su trenksmu paliko kabinetą. Junsu atsistūmė savo kėdę ir ruošėsi bėgti paskui Yunho, tačiau Jaejoong jam stvėrė už riešo ir maldaujančiu žvilgsniu tarė:
-Aš... aš nueisiu....
Junsu pažiūrėjo į jį kreivu žvilgsniu ir paklusniai atsisėdo į savo vietą. Jaejoong pasikėlė, nusilenkė, kaip pridera, visiems ir švelniai uždarė duris, išėjęs iš kabineto. Vaikinui nereikėjo ilgai ieškoti savo draugo. Jis buvo čia pat, vos keli metrai nuo kabineto. Atsisėdęs ant grindų Yunho kažką pirtu vedžiojo ant savo kelių. Jaejoong pritūpė šalia.
-Nejaugi taip nenori būti su manim vienoj grupėj? - rimtu balsu paklausė Jaejoong.
Yunho pasisuko į jį. Jo veidą nušiepė plati šypsena ir jis iškėlė nykštį, lyg rodydamas, kad jam viskas gerai. Jaejoong puikiai žinojo šio ženklo reiškmę, jis apie tai skaitė jo dienoraštį. Jaejoong negalėjo patikėti, kad Yunho nieko nesakė apie jo senelio mirtį, kuris prieš mirdamas atleido Yunho ir iškėlęs nykštį, jam pasakė, kad Yunho turi tapti geriausiu dainininku. Vaikinas negalėjo patikėti, kad jo draugas taip nuo jo viską gerai slėpė, Jaejoong nė neįsivaizdavo, kada Yunho buvo išvykęs iš Seulo. Jaejoong galvojo, kad gerai supranta Yunho, jį pažįsta iki sielos gelmių, tačiau smarkiai klydo. Visa tai buvo tik optinė apgaulė, galbūt Yunho puikiai perprato Jaejoong, nes jis buvo kaip atverstas knygos lapas, tačiau Yunho buvo kitoks – Jaejoong jis buvo tarsi Šventojo Gralio taurė, kurios paslaptis niekada nebus atskleista.
Vaikinas negalėjo žiūrėti į tokį Yunho. Jis nė nepagalvojęs stvėrė Yunho į savo glėbį, taip kaip dažnai darydavo Yunho, kai jam reikėdavo jo. Tačiau Jaejoong nesuprato, ar artumo šiuo metu reikia Yunho ar jam pačiam, o gal jiems abiems...
-Nejaugi tu taip manęs nenori? - vos pratarė Jaejoong, jis jautėsi taip lyg tuoj prabirs ašaros.
-Man tavęs reikia, - ištarė Yunho ir jo rankos atsidūrė ant Jaejoong liemens, taip atsakydamos į draugo apkabinimą.
-Kodėl tu toks kitoks? Kodėl nebegali šypsotis? Juk sakei, kad visada eisi pirmyn. Kodėl dabar nori žengti žingsnį atgal, o ne pirmyn? Kodėl nesusitaikai su dabartimi? Tu ne toks žmogus. Aš žinau, nes patyriau su tavim gražiausias savo akimirkas. Tu nė nežinai, ką man reiški... - Jaejoong kalbėjo springdamas ašaromis. Jis nenorėjo verkti, norėjo atskaityti gerą pamokslą, tačiau jam nesisekė. Jaejoong teko pripažinti, kad vis dėlto jis yra silpnas žmogus.
-Jaejoongie, prisimeni, sakiau, kad tave myliu stipriausiai?
-Mmmh, - linktelėjo Jaejoong.
-Aš nemelavau. Aš tave myliu labiausiai ir jeigu tu paprašysi, padarysiu bet ką, kad būtum laimingas ir neverktum. Tik sakyk, ką nori, kad padaryčiau... - ramiai kalbėjo Yunho.
Jaejoong paleido Yunho iš savo glėbio ir pažiūrėjo jam į akis. Jis pradėjo daužyti Yunho krūtinę ir šaukė, kaip pašėlęs:
-Kodėl tu niekada negali pats pasirinkti?! Kodėl negali pats apsispręsti, ką tu nori daryti?! Kodėl esi toks geraširdis ir nė karto negalvoji apie save? Tavo visas pasaulis sukasi tik apie kitus, tau nesvarbu, kaip tavo širdis plyšta, tu vis tiek apsimeti stiprus ir prašai, kad kiti už tave nuspręstų. Nebijok pagalvoti apie save.... Ko tu dabar labiausiai nori? - verkdamas ir daužydamas Yunho krūtinę šnekėjo Jaejoong.
-Sustabdyti laiką, - tyliai atsakė Yunho.
Jaejoong nuleido savo kumsčius ir pažiūrėjo į Yunho klausimų pilnu veidu.
-Noriu sustabdyti laiką, šitoj akimirkoj, kai esu su tavimi, kai tu išrėkei savo jausmus. Jaejoongie, tu nė pats nesupranti, ko nori, todėl neprašyk manęs, kad aš padaryčiau pats sprendimus. Šiuo metu aš būsiu tik dėl tavęs, nes tu mano gyvenimo centras. Noriu, kad tu taptum stiprus ir žinotum, ko nori. Aš šalia tavęs būsiu ir stebėsiu, todėl niekada nesijaudink, ko aš noriu, nes viskas, ko aš noriu – tai tu. - Yunho apkabino Jaejoong. Šis atsakė į jo apkabinimą. Jaejoong negalėjo suprasti, kodėl jis toks kvailelis, kuris nemoka gaudytis tokiose dalykose, kodėl jam sekasi tik paprastieji mokymo dalykai, o ne jausmų mokslas. Tačiau jis džiaugėsi visa tuo, ką pasakė Yunho ir prisiekė sau, kad jo užduotis bus padaryt taip, kad Yunho būtų laimingas šalia jo.
Yunho norėjo pravirkti, tačiau duotas pažadas seneliui jam to padaryti neleido. Vaikinas suprato, kad dabar neverta verkti, nes šalia jo yra nuostabus ir artimas draugas, jis turi daug jį supančių žmonių, o dabar ir tikrą grupę. Jis turėjo būti laimingas, nes visa tai jam žadėjo gražų, ilgą ir laimingą kelią. Yunho prisižadėjo sau, kad mes visus rūpesčius šalin ir džiaugsis savo gyvenimu. Vaikinas suprato, kad neverta nerimauti dėl to, kas prarėjo, dabar jis turi naujus žmones šalia savęs ir tikėjo, kad viskas bus gerai, jei tik pats to norės.