Oficialus RBD fanų klubas Lietuvoje

RBD FC LT
Labas, tu atklydai į Meksikos grupės RBD ir jų narių Oficialų fanų klubą. Nori prisijungti? Spausk REGISTRUOTIS ir prisijunk prie mūsų. Taip pat gali tapti Oficialaus Fanų klubo nariu užpildęs anketa Daugiau informacijos, užsiregistravus. Vartotojai užsiregistravę ir neparašę per savaite nei vieno pranešimo, bus trinami Sėkmės :)

Oficialus RBD fanų klubas Lietuvoje


 
rodiklisrodiklis  DUKDUK  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti    

Share | 
 

 Fox Rain

Go down 
Pereiti prie : 1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Fox Rain   Antr. 02 08, 2011 8:39 am

Šia istoriją kūriu Ugnei ir kartu sau...


Fox Rain





Prologas.

Sumirksėk... įkvėpk... pajausk... Atmerk akis ir žvilgtelk. Jo nėra. Šalia tavęs nebėra žmogaus, kuris tau buvo visas tavo gyvenimas. Šalia durų nebėra jo batų, jis išėjo palikdamas tavyje žaizdas. Viduje ir išorėje, tik jų skausmas nevienodas. Ant tavo kūno žaizdos anksčiau ar vėliau išnyks, atsiras maži randeliai, kurie primins jo smūgius, tačiau žaizdos viduje taip lengvai neužgis. Prireiks daug laiko, kad jos nekraujuotų tavyje ir galėtum gyventi, neatverdamas jų... O ryte atsikėlęs, norėdamas išgerti karčios, kaip gyvenimas, kavos nė nenorėdamas prisiminsi judviejų rytus. Prisiminsi ir tą paskutinį rytą, kai kava buvo išpilta ant baltos staltiesės, jis atsistojo ir užtrenkė duris prieš tavo nosį. Kava tau visada primins jo dingimą iš tavo gyvenimo ir tas išlietas ašaras... Tu nė nežinai, kodėl jis tave paliko, bandai suprasti, ką padarei ar pasakei ne taip. Kiekvieną kartą meldies, kad jis tau paskambintų ir prabiltų. Kad pasakytų bet ką, tau nesvarbu, kad jis gali meluoti, tu tik nori išgirsti jo balsą, kurio taip pasigedai...
Ilgas kelias laukia tavęs, kol sugebėsi jį pamiršti. Ilgas kelias jau tarp jūsų nueitas, tačiau abu pasukote skirtingais keliais, distancija tarp jūsų kas dieną vis didėja. Tu bandai pasukti atgal ir jį pasiimti, tačiau jis karkart paspartina žingsnį, todėl tu niekaip jo nepaviji. Toks ilgas kelias dar tavęs laukia, tiek daug ašarų dar išliesi, kol galiausiai jį pamirši... Šiame nesibaigiančiame kelyje, jo jau nebėra. Pamažu prisiminimai išbluks, širdis išsausės, o pralietos ašaros taps lyg nesuskaičiuojamos žvaigždės danguje. Tačiau tu eisi tuo ilgu keliu, tik tai tiesiai ir pimyn, nes pasukti ar grįžti atgal jau nebegali...



1998 - 2001
Akame


Oras staiga atvėso. Niekas nesitikėjo, jog ankstyvas ruduo bus toks šaltas ir niūrus. Tokijo gatvėmis, kaip visada, plūdo žmonės: motinos tempė savo mažuosius brangakmenius į darželius ar mokyklas, draugų grupelės smagiai pasišnekučiuodamos traukė į mokyklą, studentai sparčiu žingsniu ėjo link universiteto, kostiumuoti vyrai santūriai skubėjo į darbą, o patys seniausi miesto gyventojai niekur neskubėdami vedžiojo šuniukus ir grožėjosi ankstyvo ryto grožiu.
Miesto centro pakraštyje, šalia didžiulio pastato, buvo susirinkęs didelis skaičius dar mokyklinio amžiaus vaikinukų, kurie trynė savo delnus vieną į kitą ir nekantriai tripčiojo kojomis. Iš to buvo galima spręsti, kad jie laukia šaltyje jau gana ilgą laiką. Kas minutę pastato durys varstosi ir kiekvieną kartą pro duris įeina krūva vaikinukų, tačiau niekas pro jas neišeina. Turbūt vėl vyksta atranka, kompanija ieško talentingų vaikinų. Kartais gali pasirodyti, jog tai pati paprasčiausia atranka, tačiau tai netiesa. Kiekvienam iš atėjusių, tai lyg klausimas tarp gyvybės ir mirties arba tiesiog paprastais žodžiais tariant – čia sprendžiasi tų vaikinukų likimas ir ar jiems pavyks išpildyti savo svajonę.
Vienas iš vaikinų, kurių likimas šiandien turėjo nusispręsti, stovėjo prisiglaudęs prie sienos ir atidžiai apžiūrinėjo, kaip jis atrodo. Jis vilkėjo madinguosius mėlynus džinsus, juodus marškinius bei šviesiai pilką švarkelį, ant kurio buvo prisegta kortelė su vardu „Akanishi Jin“. Viskas buvo per daug puikiai suderinta. Netgi pakabutis ant jo kaklo ir laikrodis ant jo rankos, kuris atrodė kaip tikras roleksas, buvo per daug tobulai suderinti. Jo vešlūs šviesiai rudi plaukai buvo šiek tiek suvelti, kaip jaunimas sako, dabar tokie plaukai yra didžiausias mados klyksmas. Vaikino lūpos buvo putlios lyg prisirpusios vyšnios, jis kas minutę jas nejučiomis savo pirštais vis paliesdavo. Jo akyse atsispindėjo ryžtas ir didžiulis troškimas praeiti atranką. Akanishi Jin nervingai pasikasė savo kaklą ir lengvai ranka nubraukė prakaitą nuo jo. Dar kartą aplinkui apsidairė ir mintyse pradėjo kartoti savo paruoštos programos veiksmus.
Už kelių metrų nuo Akanishi Jin stovėjo lieknas, neaukštas berniukas, vilkintis mėlyną sportinį kostiumą. Beveik visi pastate buvę vaikinai įtariai žvilgčiojo į jį. Berniukas vis nusukdavo savo veidą į sieną, kad galėtų paslėpti savo paraudusius žandus nuo gėdos jausmo. Jo tamsiai rudi, beveik juodi buvo nemadingai susivėlę, akys pavargusios ir paraudusios. Vardo kortelė, kuri skelbė „Kamenashi Kazuya“ buvo netvarkingai prisegta prie mėlyno sportinio kostiumo viršutinės dalies. Jo sportiniai batai buvo apsitrynę ir šiek tiek murzini. Berniukas rankoje laikė mažą sportinį krepšį. Šis berniukas buvo negražiai apgautas. Prieš jo valią giminaitė jį užrašė į atranką, negana to ji jam pamelavo, kad jis vyksta į beisbolo varžybas. Kamenashi Kazuya tiesiog nekentė savo giminaitės ir troško, kuo greičiau ištrūkti iš pastato. Jis jautėsi nepatogiai, kai dauguma žvilgčiojo į jį ar užtikrintai repetavo savo pasirodymus. Berniuką labiausiai jaudino, tai kad jis neturi paruošęs jokios programos ir teks improvizuoti. Jis nevalingai pasuko savo galvą Akanishi Jin link ir nejučiomis išsižiojo, kai pamatė rimtą jo veidą, kuris atsidavė nerimu, bei jo aprangą, kuri tiesiog skelbė „Aš noriu būti žvaigždė“. Kamenashi Kazuya dar kartelį nužvelgė Akanishi Jin. Jis pajautė, kaip nejučia ima žavėtis visai nepažįstamu vaikinuku. Akanishi Jin dar kartą ranka nubraukė prakaito lašus nuo savo kaklo. Kamenashi Kazuya nė pats nepajuto, kaip staigiai iš kišenės ištraukė nosinaitę, ir jo kojos jį nunešė link prakaituojančio vaikino.
-Imk, - Kame nedrąsiai ištiesė savo ploną rankytę prieš pat Akanishi Jin veidą. Vaikinui prireikė minutės, kad suprastų, kodėl jam siūlo nosinaitę.
-A, ačiū, - Akanishi Jin neatsisakė nosinaitės ir nedrąsiai paėmė ją iš nepažįstamo vaikino. - nežinau, ar pajėgsiu grąžinti, - nejaukiai išsišiepė vaikinas ir pasikasė pakaušį.
-Niekis, - berniukas mielai nusišypsojo ir jau ruošėsi grįžti į savo vietą, kai vaikinas jį staiga pačiupo už rankos.
-Tu irgi į atranką? - smalsiai paklausė vaikinas.
-Taip, bet nesavo noru. Pažiūrėk, kaip apsirengęs. Mane apgavo, - nesmagiai nusijuokė Kamenashi Kazuya.
-Kiek tau metų? Atrodai labai... erm... mažas? - Akanishi Jin susidomėjimas kas sekundę augo.
-Trylika, - nejaukiai nusišypsojo berniukas.
-Mažius, - suburbėjo Akanishi Jin. - dabar gali eiti. Blaškai mano dėmesį, - lengvai stumptelio berniuką tolyn nuo savęs.
Kamenashi Kazuya nuleidęs galvą pasitraukė tolyn ir dar atidžiau stebėjo vaikina. Berniukas nesuprato, kodėl staiga vaikino draugiškumas virto atšiaurumu, tačiau jis tikėjosi, jog jiedu dar susitiks.
Atsivėrė baltos durys ir pagyvenęs vyras pakvietė užeiti dar 15 atrankos dalyvių. Į šią grupelę pakliuvo Kamenashi Kazuya su Akanishi Jin. Berniukas tikėjosi, jog eidamas pro duris sugebės užkalbinti vaikiną, su kuriuo susipažino, tačiau banga besigrūdančių vaikinų jį tiesiog nubloškė į patį galą. Įėjęs į didelį kambary berniukas apsidairė. Jis ieškojo Akanishi Jin, tačiau šis stovėjo visai kitam gale nei Kamenashi Kazuyja. Vaikinas buvo nuleidęs galvą ir sau po nosimi kažką tyliai murmėjo. Jo kaklu vis dar bėgo prakaitas, kurį vaikinas nusivalydavo Kamenashi Kazuya paduota nosinaite.
Kamenashi Kazuya vos pajėgė nuleisti akis nuo Akanishi Jin ir įsistebeilijo į vaikinus, kurie vienas po kito rodė savo pasirodymus. Visi jie buvo tiesiog per geri palyginus su Kamenashi Kazuya. Jie visi buvo puikiai pasiruošę, tinkamai apsirengę ir susišukavę, ir vyresni už jį bent keliais metais. Komisijos nariai uždavinėjo įvairiausius klausimus, jie kiekvieno klausė, kodėl čia atėjo. Vieni atsakydavo, kad nori susitikti su savo idealais, kiti sakydavo, kad jų svajonė dainuoti ir šokti. Kai atėjo Kamenashi Kazuya eilė, jis vis dar galvojo, ką gali parodyti ir kaip protingai atsakyti į užduotus klausimus. Berniukas nedrąsiai žengė į vidury. Visi atrankos dalyviai pakėlė akis į jį, Akanishi Jin kol kas nekreipė dėmesio ir nė nesivargino žvilgtelti į jį.
-Prisistatyk, - sodriu balsu tarė vienas iš komisjos narių.
-Aš esu Kamenashi Kazuya. Man 13 metų. - nusilenkė berniukas.
-Ką žadi mums parodyti? Kodėl atėjai į atranką?
-Aš... aš žaidžiu beisbolą. Noriu tapti profesionaliu beisbolininku...Atėjau ne savu noru, tačiau mėgstu šokti. Galiu ir padainuoti, - nedrąsiai sutrikęs savo mintis dėstė berniukas.
-Pradėk nuo dainavimo.
-Be muzikos... - Kamenashi Kazuya sutriko, tačiau kažkas jo viduje sakė, kad jis privalo pamėginti. Berniukui prireikė minutės, kol mintyse atgaivino mėgiamos dainos žodžius. Jis atsikrenkštė ir uždainavo SMAP dainą „Best Friend“. Jo balsas pasklido kaip sirenų traukiama giesmė. Akanishi Jin pakėlė akis. Jis neslėpė nuostabos, kad šis mažas berniukas tikrai sugeba dainuoti. Vaikinas išsišiepė. Jis pirmą kartą gyvenime pajuto, kad nori su šiuo berniuku dar susitikti. Kai Kamenashi baigė dainuoti, komisijos nariai suplojo kelis kartus. Berniukas nesitikėjo, kad jie liks sužavėti, tačiau jų rūškani veidai jam nekėlė didelio džiaugsmo. Jis labiausiai nemėgo tokių žmonių, kurie nevertina žmonių pastangų. Kamenashi buvo per daug mandagus, kad ką nors lepteltų vyresnėms žmonėms, todėl nedrąsiai paprašė bet kokios muzikos ir pradėjo šokti. Jis leidosi nešamas muzikos skambesio. Jo kūnas judėjo plastiškai ir pataikė į dainos ritmą.
-Užteks, - griežtu balsu nutraukė berniuko pasirodymą komisijos narys. - Pamačiau užtektinai, dėl tavęs neturiu jokių abejonių. Sveikas atvykęs į Johnny's Entertainment.
Pasigirdo plojimai, tačiau Kamenashi tai visiškai nerūpėjo. Jis nesuvokė, kodėl jį pasirinko ir sukaupęs visą drąsą tarė:
-Aš nenoriu būti žvaigždė. Aš noriu žaisti beisbolą.
-Mes tuo pasirūpinsim. Galėsi netgi būdamas kompanijoje žaisti beisbolą. Parūpinsim visko, ko tik geis tavo širdis.
-Gerai,- berniukas negalvodamas ilgiau sutiko su pasiūlymu. Jis negalėjo paneigti, kad jam nepatinka šokiai ar dainavimas, tačiau beisbolas buvo jo numeris vienas. Kas galėjo atsisakyti tokio pasiūlymo, kai tau siūlo viską viename?
Po Kamenashi į salės vidury atsistojo maždaug 3 metais vyresnis vaikinas, kuris buvo vardu Nakamaru Yuichi. Komisija jam plojo linksmais veidais už juokingas parodijas bei šokius. Taip pat jo asmenybė buvo kitokia nei kitų atrankos dalyvių, todėl komisija nedvejodama paskelbė, jog vaikinas, kaip ir Kamenashi, yra priimtas į kompaniją. Kamenashi suprato, kad Nakamaru yra vienas iš jo bendražygių šiame naujame kelyje. Dar buvo keletas kitų vaikinukų, kurie buvo iš karto priimti į komisiją, tačiau visą tą laiką Kamenashi stebėjo Akanishi Jin ir nekantriai laukė jo eilės.
Akanishi nervingai tripčiojo laukdamas savo eilės ir žvairavo į Kame. Jis niekaip negalėjo patikėti, kad tas mažas berniukas buvo iš karto priimtas. Jam kylo pavydas, bet kartu gerėjosi juo. Tas berniukas Akanishi dar labiau pastūmėjo siekti savo tikslo – pakliūti į kompaniją.
-Akanishi Jin! - surėkė komisijos pirmininkas, ir Akanishi atšoko nuo sienos ir kuo greičiau nusiskubino į salės vidurį. Jis, kaip ir kiti, prisistatė, atsakinėjo į klausimus. Vaikinas labai jaudinosi, todėl nenustojo prakaituoti ir nervingai juoktis. Mintyse Akanishi žinojo, kad turi nusiraminti, tačiau jam niekaip nepavyko.
-Aš paruošiau šokį ir dainą, - kiek galėdamas ramiau ištarė vaikinas.
Komisijos nariai linktelėjo. Pasileido vienas naujausių Amerikos hitų „Everybody“, kurią atliko Backstreet Boys. Akanishi atkartojo grupės judesius identiškai, o komisijos nariai lingavo į muzikos ritmą kažką rimtai aptarinėdami. Po šokio vaikinas turėjo pademonstruoti savo dainavimo įgūdžius. Jis uždainavo pirmuosius „La la la love song“ akordus. Jo balsas drebėjo, todėl dainavimo pasirodymas nebuvo toks stiprus ir pergalingas, kokio tikėjosi Akanishi. Po pasirodymo komisija paskelbė, jog vaikinai, kurių nepakvietė po pasirodymų prisijungti į kompaniją, nepereina į sekantį etapą. Akanishi suprato, kad jo svajonei galas, todėl nusiminęs atsisėdo ant koridoriaus kėdžių, rankoje maigydamas ružavą kamuoliuką su savo eilės numeriu, galvojo, kodėl jis niekaip negalėjo susikaupti, kodėl taip išsigando ir prarado pasitikėjimą savimi. Jis galvojo, kaip pažiūrės mamai į akis, kuri tikėjosi, jog jos gražusis sūnelis taps tikru Japonijos idealu. Akanishi jau ruošėsi eiti namo ir paskandinti savo liūdesį išgerdamas šilto pieno su medumi, tačiau netyčia atsitrenkė į vidutinio amžiaus vyrą. Vaikinas atsiprašydamas liūdnai nusilenkė ir žadėjo traukt savais keliais, kai vyras sugriebė jam už rankos ir paklausė:
-Kodėl toks nusiminęs?
-Nepraėjau atrankos. Mano svajonė tapti atlikėjumi. Esu netgi labai gražus, gerai šoku ir moku dainuoti, bet komisija manęs nepaėmė... - išbėrė kaip žirnius Akanishi.
-Nesijaudink. Matau, kad pasitiki savimi ir gali daug pasiekti, esi užsispyręs. Johnny's Entertainment kaip tik ieško tokių vaikinų. Jei vis dar nori būti atlikėjumi, rytoj lauksim tavęs šokių salėje. - nusišypsojo aukštasis dėdė, padavęs vizitinę kortelę jis nuėjo savais keliais.
Akanishi atidžiai apžiūrėjo kortelę. Tik pamatęs kompanijos pavadinimą ant jos, jis suprato, kad jo sutiktas dėdė ir buvo kompanijos vadovas. Vaikinas išsišiepė. Jis niekada nesitikėjo, jog šitaip lengvai pateks į kompaniją. Nors viduje šokinėjo iš džiaugsmo, vaikinas bandė to neparodyti ir lengvu žingsneliu pasuko link išėjimo. Prieš pasukdamas link stotelės, kurioje turėjo laukti savo autobuso, Akanishi Jin dar kartą žvilgtelėjo atgal ir apsidairė. Jis tikėjosi, jog galbūt pamatys viduje sutiktą berniuką. Akanishi papurtė galvą, lyg mėgindamas išmesti vaizdinius apie tą berniuką, ir nuėjo savu keliu.


.~~~
-Ha?! Tu? - per visą šokių salę surėkė Kamenashi ir kaip galėdamas greičiau, stengdamasis niekur neužkliūti ir nepargriūti, pribėgo prie ką tik atsivėrusių salės laukų durų. Pribėgęs prie lauko durų, berniukas sustojo priešais ką tik atėjusį vaikiną. Jis išsišiepęs žvelgė į jį.
Vaikinas pasitrynė sušąlusias rankas ir palengva nusiėmė kepurę. Jis nusilenkė, taip pasisveikindamas su visais, kurie buvo salėje. Vaikinas lėtai pakėlė galvą, kad galėtų geriau matyti Kamenashi. Kamenashi stovėjo kartu linksmas ir nustebęs. Atėjūnas jam lengvai šyptelėjo.
-Sveikas atvykęs! Būsi Akanishi Jin, tiesa? - atsklido jauno vyro balsas. Netrukus jis prasibrovė pro vaikinus ir atplasnojo prie atvykelio. - Aš esu šokių mokytojas. Mano vardas Yara. - linksmai kalbėjo jaunasis vyras.
-Malonu, - dar kartą parodė savo mandagumą Akanishi. - prašau, pasirūpinkite manimi.
-Hai hai, eik persirengti ir pradėsime treniruotis.
Akanishi be žodžių, pasiėmęs savo sportinį krepšį, nusliūkino link persirengimo kambario. Kamenashi jį tyliai nulydėjo akimis. Jis vis dar norėjo ir tikėjosi tapti Akanishi Jin draugu, be to vienintelis jo pažįstamas žmogus čia ir buvo Akanishi. Nors visi buvo malonūs ir leidosi į kalbas, tačiau jis nuo pat pirmos akimirkos pajautė tam vaikinui prieraišumą. Tai buvo keistas ir Kamenashi nepažintas jausmas. Jis niekada neturėjo artimo draugo, su kuriuo galėtų dalintis savo mintimis, svajonėmis ir rūpesčiais. Tačiau jis jautė, kad būtent Akanishi yra nuoširdus žmogus, kuris turi tapti jo draugu.
Kamenashi nusliūkino į persirengimo kambarį. Šiek tiek pravėręs duris, jis paklausė Akanishi:
-Tu mane prisimeni?
-Berniukas su nosinaite? - nė nepažiūrėjęs durų link, atsakė vaikinas. - Jei nori dar kažką pasakyti, užeik į vidų. Man nepatinka atviros durys, kai aš persirenginėju, - kiek piktoku tonu kalbėjo jis.
Kamenashi kaip pelytė įtipeno į kambarį ir kiek galėdamas tyliau uždarė duris. Jis kurį laiką stebėjo, kaip Akanishi lėtai persirenginėja ir kruopščiai sulanksto savo drabužius. Akanishi Jin stengėsi nekreipti dėmesio į berniuką, kuris beveik išsižiojęs stebėjo jį, tačiau visa tai per daug jį trikdė, ir jis neapsikentęs pasipiktinusiu tonu tarė:
-Gal tu nesveikas, kad mane taip nužiūrinėji? Ko tau reikia?
-Aš... nee... - Kamenashi pasimetė ir bandė suregzti normalų sakinį, tačiau jam nesisekė.
-Aš jau persirengiau, todėl negaiškim laiko ir eikim repetuoti. Esu čia dėl to, kad noriu tapti puikiu atlikėjumi. Tu turėtum pradėti norėti to paties, - ironiška šypsenėlė nušvito Akanishi veide.
Kamenashi nusekė paskui jį tylėdamas ir bandydamas suvokti, kas tame vaikine yra tokio gero, kad jį jis žavi: gal jo išvaizda; o gal pasipūtimas; gal dainavimas ar šokimas? Visa tai sukosi jo mažytėje galvoje. Berniukas visada galvojo, kad jo draugu bus tik tas žmogus, kuris visada šypsosi, yra mielas ir protingas bei mėgsta žaisti beisbolą. Tačiau nei į vieną šitą kriterijų pilnai netiko Akanishi.
-Tai kodėl aš noriu būti jo draugu? - sumurmėjo sau panosimi ir kaip paklusnus šunytis atsistojo į savo vietą salės gale. Jis stovėjo visai netoli Akanishi, todėl jam buvo visai sunku susikaupti ir atidžiai sekti Yara rodomus žingsnelius. Berniukas bandė sekti akimis Akanishi judesius ir jį atkartoti, tačiau jam viskas išeidavo kiek kitaip nei darydavo kiti.
-Akanishi Jin, žiūrėk į mano judesius, o ne savo išgalvok! - užriko Yara.
Akanishi išraudonijo. Šokiai tikrai nebuvo jo pati stipriausia vieta, tačiau jis kaip įmanydamas stengėsi viską atkartoti.
Kamenashi tyliai nusijuokė. Tik dabar jis suprato, kodėl jam neišeidavo identiški žingsneliai. Pasirodo, jog dėl visko buvo kaltas Akanishi. Berniukas trenkė sau nestipriai per galvą ir kiek galėdamas mandagiau bakstelėjo Akanishi į ranką.
-Hm?- pažiūrėjo į besišypsantį berniuką.
-Sek mane, jei nori išmokti geriau žingsnelius, - tyliai sušnabždėjo Kamenashi. Berniukas buvo užtikrintas savo šokių įgūdžiais, todėl nusprendė, jog galbūt taip jam pavyks susidraugauti su Akanishi.
Akanishi linktelėjo ir įsistebeilijo į berniuką. Visą repeticiją jis sekė akimis Kamenashi. Nors vaikinas atkartojo puikiai Kamenashi rodomus žingsnelius, tačiau jų šokiai buvo skirtingi. Kamenashi viską darė tobulai, tačiau jo žingsneliuose trūko užtikrintumo ir pasitikėjimo savimi, kai tuo tarpu Akanishi netobulai identiški ir sumalti žingsnelių atkartojimai turėjo didesnį užtikrintumą ir galingumo jausmą.
Repeticija trūko kelias valandas ir visas tas valandas Akanishi nenuleido nuo Kamenashi akių. Pasibaigus repeticijai visi vaikinai gavo pavalgyti, visi klegėjo, pasakojo anekdotus ar žaidė žaidimus. Akanishi Jin buvo vienas iš tų vaikinų, kurie buvo kompanijos siela. Aplink jį spitosi būrelis vaikinų, kai kuriuos iš jų Kamenashi jau pažinojo. Jie visi garsiai juokėsi, kimšo ramen užsigerdami koka kola. Tačiau Kamenashi nebuvo iš tų vaikinų, kuris lengvai galėjo kalbėti su nepažįstamais vaikinais, nors buvo su jais susipažinęs, tačiau jis nejautė jokio noro prisijungti prie vyresnėlių kompanijos ir klegėti apie mergaites ar vakarykštes futbolo rungtynes.
-Nori? - kaip koks vaiduoklis lyg iš niekur išdygo vaikinas su ramen lėkšte. Jis prisėdo šalia Kamenashi ir linksmu balsu prisistatė. - Aš Nakamaru Yuichi, mačiau tave per atranką, buvai nepakartojamas. Taip pat stebėjau tave čia, esi puikus šokėjas.
-Dėkis, - susigėdęs atsakė berniukas. Niekada jokie vyresni vaikinai jo negirdavo. - aš Kamenashi Kazuya, mačiau tave per atranką. Esi juokingas ir talentingas.
Nakamaru nusijuokė ir dar kartą kištelėjo Kamenashi lėkštę ramen. Berniukas ją paėmė. Jis jautėsi gerai su Nakamaru ir džiaugėsi, kad atrado dar vieną sau artimą žmogų. Nakamaru buvo šnekus vaikinas, todėl niekada nereikėjo tylos minutės, kad jis atsakytų į užduotą klausimą. Kamenashi taip pat jautėsi laisvai, tačiau nenustojo stebėti Akanishi. Kai šis pakilo nuo grindų, apsivilko savo striukę ir išėjo pro duris, Kamenashi taip pat skubiai pasikėlė, čiupo savo megztinį ir išbėgo pro duris paskui Akanishi, palikdamas Nakamaru veide didelę nuostabą.
-Ei, palauk! Sulėtink žingsnį! - rėkė uždusęs Kamenashi.
Akanishi netikėtai sustojo, šiek tiek palaukė ir atsisuko tiesiai į atbėgantį berniuką. Vaikinas šyptelėjo ir palaukė, kol Kamenashi bus šalia jo, tuomet vėl pradėjo eiti.
-Ei, leisk atsikvėpt! - užriko suerzintu balsu berniukas.
-Aš nekaltas. Tu pats mane vijaisi. - linksmai tarstelėjo. - Paskubėk, nenoriu pavėluoti į autobusą.
Kamenashi jį prisivijo. Kurį laiką jiedu ėjo tylėdami. Berniukas stebėjo Akanishi veidą ir jo eisenos manieras, o šis žvairavo į berniukas tyliai besijuokdamas iš jo.
-Tai ko iš manęs norėjai? - su šypsena paklausė berniuko Akanishi.
-Gal nori būti mano draugu?
-Hą? - Akanishi nustebo ir sustojo. - Kodėl prisikabinai prie manęs?
-Na, - Kamenashi nesmagiai nusijuokė, - tu vienintelis nesakai, kad aš atrodau baisus...
-Ir? Kodėl turiu taip sakyti, tu juk ne pabaisa, ar ne? Be to man netrukdo, kad tu esi ne toks gražus kaip aš, - nusijuokė Akanishi ir patapšnojo berniukui per petį.
-Matai?! Todėl noriu būti tavo draugu. Tu manęs neatstumi ir su manimi šneki. Be to, neturiu aš draugų mokykloje. Tikrų draugų. Noriu, kad tu man padėtum pasikeisti ir susibendrauti, ir noriu būti tavo draugu. - išbėrė Kamenashi visas susijaudinęs.
-Ech, mažius, - pavėlė Kamenashi plaukus vaikinas - O velnias! Mano autobusas! Iki rytojaus, mažasis mano drauge! - jis kiek įmanydamas greičiau nurūko link stotelės ir įlimpo į autobusą. Tada Akanishi išnyko su autobusu iš Kamenashi akių. Berniukas jautėsi laimingas, nes Akanishi sutiko būti jo draugu. Jis tarsi giliai širdyje žinojo, jog Akanishi nėra toks pasipūtęs ir šiurkštus bei kvailas, koks dažnai atrodo. Kamenashi apsisuko į kitą pusę ir linksmai niūniuodamas patraukė namo. Turės tėvams papasakoti daug džiugių naujienų.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
Sowelu。
to find myself..
avatar

Pranešimų skaičius : 5974
Age : 24
Miestas : searching for place... please wait...
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Antr. 02 08, 2011 9:28 am

amm.. Ai skype parasiau ant taikuriu momentų kokios mano reakcijos buvo.. :DD
O šiaip nustebinai. xDD Vnž su Akame galėsiu padėt o dėl yunjae bus idomu paskaityti ką rašysi čia ir pakip paskui viskas klostysis kartu.


Atgal į viršų Go down
Sowelu。
to find myself..
avatar

Pranešimų skaičius : 5974
Age : 24
Miestas : searching for place... please wait...
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Antr. 02 08, 2011 9:53 am

beje jo tie po baneriu zodziai taip primena kame... na cia man tik..


Atgal į viršų Go down
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Kv. 02 10, 2011 5:51 am

Dainos, lydinčios istoriją
PART 1.




~~~


Praėjo beveik 6 mėnesiai, kai Japonija atšventė 1999-ųjų pradžią. Pradžioje visi šalies gyventojai gyveno iškilmingom nuotaikom, dirbo dar stipriau ir tikėjo, kad naujieji metai bus daug geresni nei praeitieji. Tačiau laikui bėgant visiems dingo šis įsitikinimas ir žmonės tiesiog gyveno įprastą gyvenimą, daugiau nieko nebesitikėdami.
Tokijo gatvės vis dar buvo pilnos žmonių, skubančių į darbą, mokyklą ar universitetą. Vieni praeidavo skubesniu žingsniu, ramiai, stengdamiesi neatsitrenkti ir netrukdyti kitiems. Kiti, tokie buvo skubantys mokiniai, tiesiog tekinomis, vos negriūdami lėkė per šaligatvį ir trankėsi vos ne į kiekvieną praeivį. Jie dažniausiai tik garsiai sušukdavo „atsiprašau“ ir nekreipdami dėmesio į pasipiktinusių žmonių replikas nubėgdavo savu keliu.
Tokie skubantys „mokiniai“ buvo ir Kamenashi su Akanishi, kurie po lemtingojo pirmosios repeticijos vakaro tapo neišskiriami draugai. Šį kartą jiedu vėl vėlavo į repeticiją, nes naktį nemiegojo, o žaidė naujausią žaidimą Kamenashi namuose.
-Palauk! Batas atsirišo! - užriko uždusęs Kamenashi.
-Nėra laiko! Greičiau vilkis ir lekiam, nenoriu teisintis, - suriko Akanishi ir nė nestabtelėjo minutėlei.
-Bet aš pargriūsiu, kažkas tikrai užmins ant batraiščio, - vis dar nepasidavė Kamenashi.
-Ech, nezysk... Duok man savo ranką, - Akanishi bėgdamas ištiesė berniukui savo ranką, Kamenashi ją stipriai suspaudė. - Pasitikėk manimi, - Akanishi nusišypsojo ir Kamenashi šiek tiek palengvėjo. Akanishi vėl jį saugo.
Nuo to vakaro, kai Akanishi sutiko tapti Kamenashi draugu, berniukui visas pasaulis tarsi pasikeitė į gerąją pusę. Jis nebebuvo vienas, kiekvieną kartą Akanishi laukdavo Kamenashi prie mokyklos vartų ir jiedu kartu eidavo, plepėdavo apie įvairiausius dalykus. Nors Akanishi buvo dvejais metais vyresnis už Kamenashi, šis jautėsi protingesnis už jį. Ką jau kalbėti apie tai, kad Akanishi kartais elgdavosi kaip kaprizingas trijų metukų vaikas, tačiau Kamenashi niekada nepasitikėjo savimi ir negalėjo savęs apginti. Už jį visada pastovėdavo Akanishi, jį pridengdavo ar apgindavo. Už tai berniukas jam buvo labai dėkingas.
Per tuos metus Akanishi tapo vienu mylimiausiu Johnny's jaunėliu. Visi jį mėgo, atpažindavo, nes buvo gražus ir pasitikintis savimi, išvaizda šiek tiek panašus į savo senpai Takizawa Hideaki, todėl jį dažnai vadindavo tiesiog Jaunėliu Takizawa. Akanishi susirado daug puikių draugų, tie draugai taip pat buvo populiarūs jaunėliai ar netgi besiruošiantys debiutuoti grupėse. Kai tuo tarpu Kamenashi buvo tik tas, kuris visada slepiasi už Akanishi nugaros lyg koks jo šešėlis. Kamenashi nebuvo toks, kurio visi nekentė, tačiau daug kas su juo nekalbėdavo, kartais pavadindavo bjauriu, todėl berniukui nebūdavo smagu likti vienam su kitais. Nepaisant šio komplekso, buvo keli žmonės, su kuriais Kamenashi jautėsi patogiai, net jeigu ir Akanishi nėra šalia. Tačiau jei tik Akanishi būdavo šalia berniuko, jis nepaleisdavo Kamenashi niekur iš akių, o ir pats berniukas nenorėjo išlįsti iš saugios uždangos. Akanishi geri draugai tapo gerais Kamenashi draugais. Taip ir susiformavo „elitinė“ Johnny's ketveriukė, kurią sudarė Tomohisa Yamashita (žymiausias ir mylimiausias kompanijos jaunėlis, kuriam buvo jau palikta vieta ateities vaikinų grupėje), Ikuta Toma (geriausias Yamashita draugas, jiedu netgi vadinami žymiuoju Johnny's duetu) bei Akanishi su Kamenashi. Šioje grupelėje būti buvo labai smagu, jie visada gaudavo geriausias vietas, drabužius, daug kas taikydavosi prie jų, tačiau niekada jiems nepavydėjo. Galbūt, tik Kamenashi šioje grupelėje jautėsi nepatogiai, nieko nenusipelnęs, tačiau tik čia jis galėdavo laisvai juoktis ir būti savimi.
Akanishi uždusęs pravėrė salės duris. Jis įtraukė Kamenashi į vidų ir abu vienas kitam nusijuokė.
-Pačiu laiku, kokį žaidimą šį kartą žaidėte? - suplojęs rankomis nusijuokė Yamashita.
-Neklausk, - vos atgaudamas kvapą ištarė Akanishi. - Kazu, užsirišk batą.
Kamenashi vis dar neatgaudamas kvapą žiopčiojo lyg žuvis pritrūkusi oro.
-Aš... tuoj.. - vos ištarė jis.
-Ech, - atsiduso Akanishi. Jis atsitūpė prie Kamenashi kojų ir gražiai suraizgė „kaspiniuką“ iš batraiščio. - tvarka. - nusipurtė rankas, lyg būtų ką gero padaręs.
Kamenashi jau buvo atgavęs kvapą. Jis stovėjo išsišiepęs ir išraudonijęs kaip burokas.
-Akanishi, ar tik neįsigijai žmonos? - išlindo vaikinų senpai Takizawa Hideaki.
Akanishi nejaukiai nusijuokė. Ne pirmas kartais, kai išgirdo šią visai nejuokingą pastabą, tačiau jis dar neprisivertė priprasti prie jos. Nors žinojo, kad taip sakoma, nes Kamenashi visada prilipęs prie Akanishi, tačiau vaikinas dar vis nesugebėjo nekreipti dėmesio ir smagiai nusikikenti su visais. Jis atsisuko į Kamenashi, kuris buvo raudonas kaip burokas.
-Kazu, einam persirengti, - ištiesė ranką vis dar tupinčiam Kamenashi. Šis pastvėrė jo ranką ir linktelėjo. Abu vaikinai nuėjo į persirengimo kambarį, palikdami kitus vaikinus šnabždėtis ir žvairuoti į juos.
Vos tik Akanishi uždarė duris, Kamenashi pliumptelėjo ant suoliuko ir nunarinęs galvą lėtai atsiduso. Jis suprato, kad nei Akanishi, nei jam nėra malonios tokios kalbos. Kamenashi visus tuos metus stengėsi būti kitoks, jis pasišviesino plaukus, paaugino juos, pradėjo rengtis geriau, tačiau šis mėgijimas pasikeisti išvaizda atsisuko prieš jį patį. Visi pradėjo šnekėti, kad Kamenashi stengiasi būti panašus į savo „vyrą“, jie sakė, kad naujasis įvaizdis jam netinka ir jis yra bjaurus. Kamenashi mintyse girdėjo vaikinų tariamą žodį „bjaurus“.
-Aš bjaurus, - tyliai sau sumurmėjo berniukas vėl giliai atsidusdamas.
-Tu nebjaurus. Tu mielas ir tau turi būti svarbu, ką manau aš, o ne kiti... Juk aš tavo geriausias ir vienintelis tikras draugas. Jie nesupranta, koks tu mielas esi, - nusišypsojo Akanishi ir padėjo savo ranką Kamenashi ant peties.
Kamenashi pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į Akanishi akis. Jis tiesiog žinojo, kad dabar kalba tikrasis Akanishi, kad tai yra jo jausmai. Akanishi nedažnai rodydavo savo jausmus, o ypač nebūdavo labai dažnai atviras su Kamenashi. Berniukas tikėjo, kad , galbūt, vieną dieną jis taps atviresnis ir ne toks užsisklendęs savyje.
-Renkis, mažiau, - pavėlė Kamenashi plaukus jis. Kamenashi padarė kaip palieptas, jis greitai persirengė ir abu išlindo iš kambario, sustojo į savo vietas ir pradėjo repeticiją.
Nuo tada, kai Kamenashi ir Akanishi įžengė į Johnny's kompaniją ir tapo jaunėliais, atėjo dar daugiau jaunų vaikinų, svajojančių tapti puikiais dainininkais ar šokėjais. Kamenashi buvo vienas iš tokių jaunėlių, kuriam atiteko proga suvaidinti televizijos dramoje. Beveik visiems kompanijos jaunėliams atiteko proga vaidinti mini dramose ir visi džiaugėsi šia galimybe, ir labai vertino. Kamenashi tikėjosi, kad būti jaunėliu bus lengva, tačiau jis smarkiai klydo. Kiekvieną dieną jiems reikėdavo repetuoti po daugiau nei 14 valandų, nebūdavo laiko kada mokytis, todėl Kamenashi jau susitaikė, jog po šių metų jis mes mokyklą. Savarankiškas mokymasis ir tos retos dienos, kai eidavo į mokyklą, jam nieko gero ateityje neduos, tačiau jis vis galvojo, kad pasiilgs tų pavydžių mergaičių ir jo klasiokių žvilgsnių, kai Akanishi jo laukdavo prie mokyklos vartų. Kamenashi žinojo, kad jis šiuo atveju yra didelis savanaudis ir niekšelis, tačiau jis norėjo parodyti visiems, kad turi nuostabų draugą, kuris kartais jį laiko savo gyvūnėliu.
Šios savaitės repeticijos buvo paskutinios prieš pasirodymą ant scenos. Visi jaunėliai turėjo puikiai pasiruošti, nes, galbūt, po šio pasirodymo daug kas pelnys fanus ir pripažinimą. Kamenashi matė, kaip Akanishi rimtai stebi kiekvieną mokytojo žingsnį bei klauso vokalo mokytojo patarimų. Nors Akanishi jau ir taip buvo populiarus, jis ir toliau nenuleido rankų ir stengėsi dar stipriau. Kamenashi norėjo būti toks kaip jis, norėjo, kad jam rūpėtų taip stipriai dainavimas ir šokimas, tačiau jis savyje vis dar neatrado tokio didelio noro. Nors Kamenashi vis labiau patiko šokti, dainuoti ir vaidinti. Jam patiko dalyvauti įvairiose laidose ir atsakinėti į žurnalistų klausimus, jam patiko fotografuotis. Iš pradžių jis apsimetė, kad jam patinka, nes norėjo, jog Akanishi džiaugtųsi, tačiau kuo tolyn, tuo labiau Kamenashi visa tai pamėgo. Jis pamėgo tai dėka Akanishi, kuris nuo tos akimirkos, kai jiedu susipažino, visada rodė didelį užsidegimą viską daryti iš visos širdies. Visai nesvarbu, kiek kartų jie abu parėję į kurio nors namus griūdavo į lovą ir skųsdavosi tėvams, kad viską skaudą, tačiau abu vaikinai buvo laimingi ir dalinosi savo įspūdžiais. Kamenashi pajuto, jog Akanishi šeima jį priima kaip savo sūnų, o jo tėvai Akanishi priima taip pat kaip savo sūnų. Laikui bėgant jiedu nustojo klausti tėvų, ar vienas pas kitą gali nakvoti. Jie tarsi buvo abiejų šeimų vaikai. Kamenashi niekada nepagalvojo ir nė nenorėjo galvoti, jog jo ir Akanishi keliai išsiskirs. Berniukas buvo pasiryžęs žengti paskui vaikiną bet kur, nesvarbu, kur jis beeitų, Kamenashi sau buvo prisiekęs, kad jis visur seks savo draugą.
-Viskas, šiai dienai pakaks. Gero kelio namo, - sušuko Yara ir laimingas užtrenkė šokių salės duris.
Visi pamažu pradėjo rengtis ir skirstytis. Kamenashi stengėsi surasti Nakamaru, tačiau šio niekur nesimatė. Pro duris veržėsi vis daugiau pavargusių, tačiau linksmų vaikinų, kurie tarėsi, kad eis pažaisti pačinko arba į karaoke. Berniukas, praradęs visas viltis pamatyti Nakamaru, nukreipė savo žvilgsnį salės priekį. Prie veidrodžio stovėjo Akanishi ir Yamashita. Jiedu kažką rimtai aptarinėjo. Kamenashi buvo pasiruošęs pribėgti ir paklausti, ką jiedu veikia, kai tuo metu Yamashita sušuko:
-Toma-kun!
Rudaplaukis vaikinas atsisuko į Yamashita ir Akanishi.
-Toma-kun, eik šiandien namo vienas, Akanishi paprašė, kad pasilikčiau su juo parepetuoti, - išsišiepė Yamashita.
Ikuta Toma linktelėjo ir nuėjo į persirengimo kambarį, po minutės jis išėjo su dideliu krepšiu, nė nepersirengęs. Priėjo prie Yamashita ir padavė sulčių pakelį. Yamashita nusišypsojo, apkabino savo draugą ir jiedu atsisveikino. Ikuta išėjo pro salės duris.
Kamenashi stovėjo nežinodamas, ką daryti. Jis suprato, kodėl Akanishi nori pasilikti repetuoti ilgiau, bet buvo per daug nusiminęs, kad galėtų palikti jį linksmu veidu. Tai buvo pirmasis vakaras, kai Kamenashi turės eiti namo vienas. Jis jau seniai buvo pamiršęs tą jausmą. Berniukas vis galvojo, kad Akanishi turbūt šiandien nenakvos pas jį, o tai jam kėlė dar didesnį sumišimą. Kamenashi pagaliau sugebėjo pasijudinti iš savo stovėjimo vietos ir nuėjo persirengti.
Pustuštis persirengimo kambarys buvo tinkama vieta, kur Kamenashi galėjo atsisėsti ir ramiai susitaikyti su tuo, kad šiandien bus vienas. Berniukas vis bandė įsikalti sau į galvą, jog tai ne pasaulio pabaiga ir kad rytoj viskas bus kaip anksčiau. Su tokiom mintim jis paliko persirengimo kambarį ir susikrovęs savo daiktus drąsiai žengė prie repetuojančių Akanishi ir Yamashita. Akanishi vos pastebėjęs Kamenashi, sustojo ir nusišypsojo.
-Jin, aš eisiu namo ir jums netrukdysiu. Susitiksim rytoj. - kaip niekad drąsiai ištarė Kamenashi.
-Palauk manęs, pasėdėk čia ir pažiūrėk, gali ko nors užkąsti. Kai baigsiu, eisime kartu namo, - Akanishi mostelėjo ranka į gale salės esantį suoliuką ir ant jo prikrautą maistą.
Kamenashi linktelėjo ir kaip paklusnus šunytis nuėjo link suoliuko. Atsisėdo ant jo ir laukė savo „šeimininko“.
Daug kas pasakytų, kad Akanishi tik išnaudoja ir žemina Kamenashi, elgdamasis taip lyg jis jam priklausytų ir būtų atsakingas už jį. Tačiau Kamenashi nematė didelės problemos, jam patiko, kad jam nurodinėjo Akanishi, kad jis laikė jį savo nuosavybe ir laikė jį už pavadėlio. Kamenashi buvo laimingas ne tokiomis sąlygomis, nes būtent tai jį vertė galvoti, jog Akanishi jis yra svarbesnis už kitus draugus.
Kamenashi tyliai pralaukė 2 valandas, kol Akanishi su Yamapi linksmai repetavo, juokėsi ir išsidirbinėjo nė nekreipdami į sėdinti Kamenashi. Jis pažvelgė į savo laikrodį, jau buvo po 22 valandos. Jam pats laikas būti namuose, nes tėvai gali pradėti nerimauti. Berniukas pakilo nuo suoliuko, žengė artyn Akanishi ir garsiai tarė:
-Jau labai vėlu, gal baikit repetuoti, nes pradės ir jūsų, ir mano tėvai nerimauti.
Yamashita linktelėjo pritariamai Kamenashi ir alkūne stumtelėjo Akanishi. Akanishi piktai sužvairavo ir nepatenkintu veidu atsakė:
-Ko tu iš viso manęs lauki? Gali eit namo! Eik! Tučtuojau! - vaikino balsas kiekvienu žodžiu vis garsėjo. Yamashita atsitraukė kiek toliau nuo Akanishi ir perkreiptu veidu žiūrėjo į jį.
-Tu... tu... - pradėjo mikčioti Kamenashi, tačiau sustojo. Greitai pagriebė savo daiktus ir išlėkė pro duris nė nebandęs klausti draugo, kas jam užėjo ir kodėl taip elgiasi. Kamenashi iš galvos neišėjo piktas Akanishi veidas. Jis dažnai būdavo nešvelnus jam, nedraugiškas, jie netgi dažnai ginčydavosi dėl įvairiausių dalykų: Kamenashi pikdavo, kad Akanishi čepsi valgydamas ir visur pridarbsto, o Akanishi pikdavo, kad Kamenashi visus savo kišenpinigius išleisdavo saldainiams arba knygoms. Tačiau visą laiką jie tik vienas kitam apie tai paburbėdavo ir greitai viską pamiršdavo. Berniukas niekada negalvojo, kad Akanishi galės taip ant jo supykti dėl nepaaiškinamos priežasties. Galvojant apie tai Kamenashi tvelkėsi ašaros. Akanishi pasakytų, jog verkti nevyriška, tačiau jis nieko sau negalėjo padaryti.
Jau buvo sutemę, gatvėje švietė tik kas antra lempa. Atšiaurus vėjas daužė Kamenashi šlapius nuo ašarų žandus. Jis ėjo visas tirtėdamas iš šalčio ir iš paskutiniųjų bandė nepravirkti, kaip mažas vaikas. Gatvė buvo visiškai tuščia, todėl Kamenashi jautėsi bent šiek tiek geriau, kad niekas jo nemato. Berniukas nenorėjo, kad jį kas pamatytų, kad jį užkalbintų ir paklaustų, kas atsitiko.
Staiga Kamenashi pajuto, kaip jį apkabino jaunos ir plonos rankos. Jį laikė taip stipriai, kad šis negalėjo pajudėti. Kamenashi bandė pasimuistyti, tačiau stiprios vaikino rankos jį suspaudė dar tvirčiau. Jį suspaudęs vaikinas tankiai kvėpavo į Kamenashi kaklą, po to lengvai padėjo galvą ant berniuko nugaros ir atsiduso, kvėpavimas tapo normalus. Kamenashi širdis daužėsi kaip pasiutusi, atrodė, kad ji tuoj iššoks iš krūtinės.
-Atsiprašau, - ištarė Akanishi balsas dar stipriau suspausdamas Kamenashi. Akanishi dar arčiau prigludo prie berniuko. Akanishi širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodė, jog jo viduje tuoj sprogs bomba, tačiau vaikinas nepaleido savo draugo. Kaip tik tą akimirką jis norėjo, kad jiedu niekada vienas kito nepaleistų. Visada stovėjų taip arti vienas kito, kad girdėtų vienas kito širdies plakimą. Akanishi norėjo dar stipriau suspausti Kamenashi, nes bijojo, kad jis gali ištrūkti ir pabėgti. Visą tą laiką, kol Akanshi bėgo paskui Kame, jis galvojo, jog pasielgė neapgalvotai ir negražiai, troško, kad niekada to nebūtų pasakęs, norėjo tuoj pat susigrąžinti savo draugą ir atsitysti jį atgal į repeticijų salę. Akanishi nežinojo, kas jam darosi. Jam tiesiog reikėjo Kamenashi.
-Jin... oro... - silpnu balseliu ištarė Kamenashi.
Akanishi staiga atšoko nuo berniuko, tačiau pagriebė jo ranką lyg koks policininkas, bijodamas, kad jo kalinys gali pabėgti. Kamenashi pasisuko taip, kad galėtų matyti savo draugą.
-Neišgąsdinai, - kiek galėdamas linksmiau ir tvirčiau ištarė Kame.
Akanishi nieko neatsakė. Laisva ranka jis perbraukė per Kamenashi skruostus. Jie buvo šlapi nuo ašarų ir šalti nuo atšiauraus vėjo. Akanishi paleido Kamenashi ranką ir abejomis rankomis pradėjo, kaip pašėlęs, valyti berniuko žandus. Kame stovėjo nejudėdamas, jam patiko šiltos ir švelnios Akanishi rankos.
-Verkei, - baigęs valyti tarė Akanishi.
Kame linktelėjo.
-Dėl to aš kaltas? - liūdnu balsu teiravosi vaikinas.
Kame papurtė galvą.
-Nemeluok, - gailesčio pilnu žvilgsniu atsakė Akanishi. Vaikinas nežinojo, ką daryti. Jo vidus tiesiog degė. Jis tikėjosi, kad Kame jį aprėks, nusisuks ir eis toliau, tačiau jis stovėjo nejudėdamas ir liūdnomis akimis žvelgė tiesiai Akanishi į akis. Vaikinas pradėjo blaškytis ir neišlaikęs daugiau čiupo į savo glėbį Kamenashi ir stipriai jį apkabino.
-Pamiršk. Pamiršk, ką pasakiau salėje, gali? - maldaujamai ištarė Akanishi.
-Galiu, - Kamenashi be jokių abejonių atsakė ir uždaėjo savo rankas ant Akanishi liemens.
Dar kelias minutes jiedu stovėjo taip apsikabinę, nežinodami, ką gali vienas kitam pasakyt.
-Noriu valgyt, - pasiskundė Akanishi.
-Pavėlavome. Nebegausime vakarienės, - atsakė nusiminęs Kamenashi.
Akanishi pilvas dar kartą garsiai pareiškė, kad jis reikalauja maisto. Kamenashi nusijuokė.
-Turi pinigų? - vis dar nepaleisdamas Kamenashi, paklausė Akanishi.
-Šiek tiek, užteks nebent vienam hamburgeriui.
-Tiks, - linksmai atsakė Akanishi. Jis paleido berniuką iš savo glėbio. Jiedu pasileido bėgti iki artimiausios parduotuvės lyg nieko nebūtų buvę.



~~~

Japonijoje Kalėdinė karštinė dar tik įpusėjo. Iki didžiųjų švenčių liko vos viena diena, todėl žmonės, kaip pašėlę, apsipirkinėja, renka dovanas ar tiesiog vaikšto su savo artimaisiais po nuostabiai pasipuošusias gatves. Vaikai džiaugiasi iškritusiu, kad ir negausiu, sniegu, net ir Tokijo centro parkuose stovi pastatyti maži sniego seniai. Gatvėse vis daugiau moksleivių, kurie grupelėmis vaikštinėja ir mėgaujasi atostogomis.
Šiek tiek toliau nuo centro, gyvenamų namų rajonuose žmonės kruta kaip skruzdės darbininkės. Vieni veža eglutes, kiti šveičia namus, treti puošia namo aplinką. Visi laukia šių nuostabių švenčių ir, žinoma, naujų metų.
Akanishi ir Kamenashi dar vakar baigė savo namų ruošos darbus ir buvo laisvi iki rytojaus vakaro. Jiedu slampinėjo po savo rajoną, apžiūrinėdami kiekvieną namą ir karts nuo karto pasimėtydami sniego gniūžtėmis.
-Ką man žadi padovanoti? - sustojęs paklausė Akanishi.
-Kaip? - nustebęs Kame net pametė iš rankų sniego gniūžtę.
-Na, žinai, pabūsi mano Kalėdų senis.
-Tu dar tiki Kalėdų seniu?! - nusijuokė Kamenashi.
-Nu ne! Bet aš klausiu tavęs, ar man ruošiesi, ką nors padovanoti, nes aš turiu tau dovaną, - kasėsi galvą Akanishi.
-Jin, per anas Kalėdas tu taip nesielgei. Gal sergi? - Kamenashi susirūpinęs patikrino vaikino galvą. - Temperatūros neturi.
-Kazu! Neapsimesk, kad nesupranti! Na, žinai, mes...
-Kas mes? - Kamenashi stengėsi išpešti iš Akanishi prisipažinimą apie jų draugystę.
-Mes DRAUGAI! Geriausi draugai! - sušaukė Akanishi, kad keli gatve ėję žmonės atsisuko į juos.
-Tyliau, - nusišypsojo Kamenashi. - turiu aš tau dovaną, tik nezysk, kaip mažas vaikas, šiandien 21 valandą susitinkame pasiaukelėje tarp mūsų namų. - Kamenashi metė ką tik padarytą gniūžtę tiesiai į Akanishi krūtinę. Tai padaręs jis nubėgo savo namų link.
-Ei! - Akanishi susierzinęs šaukė ir trypčiojo kaip pamišusi gorila. Vaikinas šiek tiek apsiramino ir suprato, kad ką tik elgėsi daug vaikiškiau nei Kamenashi. Jis nusprendė, kad nuo ateinančių metų bus labiau subrendęs. Tačiau jis negalėjo patikėti, kad Kame jį paliko stovėti su prilipuse gniūžte ant krūtinės. Jis prunkštelėjo, kaip arklys, ir pliumptelėjo ant sniego.
Po kelių minučių, kai jo užpakaliui pasidarė šalta ir šlapia, jis atsistojo ir patraukė link savo namų. Akanishi linksmai niūniuodamas Arashi naują dainą traukė namo, jis nekantriai laukė vakaro ir Kamenashi dovanos.

Vakaras atėjo greičiau nei Kamenashi tikėjosi. Jis skubiai apsirengė savo striukę, pasiėmė gražiai suvyniotą dovaną, apsiovė batus, kai jį sustabdė mama:
-Juk susitarėm, kad šiandien nenakvosi pas Akanishi.
-Žinau, ma, aš tik paduosiu Jin dovaną, juk Kalėdos, - nusišypsojo Kamenashi ir užtrenkė duris.
Kai Kamenashi linksmai atbėgo iki susitikimo vietos, Akanishi jau laukė jo. Jis buvo apsirengęs per plonai, be pirštinių ir kepurės. Vaikino nosis buvo raudona, kaip padauginusio alkoholio žmogaus, jis savo rankas trynė vieną į kitą. Kamenashi nusišypsojo sušalusiui Akanishi. Nusimovė vieną savo pirštinę ir davė jam.
-Ačiū, - drebėdamas tarė jis.
-Kitą kartą apsirenk šilčiau, juk žiema. - kaip mama pamokslavo Kamenashi.
-Gerai, gerai. Imk, - ištiesė mažą dėžutę Akanishi.
-O čia tau, - paėmęs dėžutę, Kamenashi vaikinui į rankas įbruko minkštą gražiai supakuotą dovaną.
-Kas čia? - nustebo Akanishi. - Ji didelė ir minkšta. - persigandęs kalbėjo jis.
-Čia specialiai tau. Gal nori išvynioti?
Akanishi padarė, kaip lieptas. Jis greitai nuplėšė margą kalėdinį dovanų popierių, taip sukeldamas Kamenashi burbesį, kam jis taip vargo vyniodamas dovaną. Galiausiai Akanishi išvydo raudoną pliušinį vėžliuką. Jis negalėjo nuslėpti savo nuostabos.
-Specialiai mūsų draugystei, - nusišypsojo Kamenashi.
Akanishi priėjo prie Kamenashi ir apkabino. Tai buvo antrasis jų apsikabinimas, po to vakaro, kurio įvykių iki apsikabinimo nei vienas nenori prisiminti. Kamenashi garsiai nusijuokė:
-Gal galiu savo pažiūrėti?
Akanishi paleido Kame. Šis niekur neskubėdamas, gražiai atplėšė popierių, po to atidarė mažą dėžutę, kurioje žibėjo sidabrinė grandinėlė su pakabučiu. Akanishi neleido berniukui paimti grandinėlės, ją pastvėręs jis pasilenkė prie Kamenashi ir užsegė grandinėlę. Kamenashi paėmė į rankas pakabuką, kuris atrodė kaip nevykusiai išlieta širdis, ant jo buvo išgraviruota „仁亀". Kamenashi veidą nušvietė plati šypsena. Jis dabar turėjo įrodymą, jog Akanishi ir jis yra susieti.
-Patinka? - paklausė vaikinas.
-Uhum, - Kamenashi linktelėjo. - Galvojau, kad tu nemėgsti šio mūsų pavadinimo.
Akanishi nusišypsojo ir nieko neatsakė. Jam nelabai patiko, kai juos visi vadindavo Akame, tačiau jis suprato, kad kitaip niekaip neparodys, kaip jis jaučiasi ir ką jam reiškia Kamenashi. Šis judviejų pavadinimas tarsi reiškė, kad jiedu yra neišskiriami ir Akanishi žinojo, kad Kamenashi jį mėgsta.
-Nepamesk, - pagrasė pirštu Akanishi. - Aš turiu ugnelių. Galim susmaigstyti jas į sniegą ir uždegti. - pasiūlė vaikinas.
Kamenashi patiko ši mintis. Vaikinai pradėjo smaigstyti ugneles į sniegą. Kol Akanishi bandė uždegti jas, Kame ant sniego užrašė „仁亀". Akanishi tai pastebėjo, tačiau nieko nesakė savo draugui. Jis jautėsi laimingas, kad šis pakabukas Kamenashi tiek daug reiškė.
Jiedu kelias minutes stovėjo ir žiūrėjo, kaip dega ugnelės. Jų veiduose buvo pačios plačiausios šypsenos, jų akys tiesiog žvilgėjo ir laimės. Tai buvo pirmos tokios laimingos Kalėdų išvakarės. Jiedu tikėjo, jog šių išvakarių niekada nepamirš, nes tai buvo pirmas kartas, kai jiedu apsikeitė dovanomis, kurios jiems reiškė jų draugystės svarbumą.
-Linksmų Kalėdų, - užriko nubėgdamas Kamenashi.
Akanishi jam išsišiepęs lyg mažas vaikas mojavo, o po to ir pats nubėgo namų link.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Sk. 02 13, 2011 12:11 am

~~~

Pirmoji 2000-ųjų pavasario diena buvo ypatingai saulėta. Medžių pumpurai buvo jau beveik prasprogę, o pavasarinės anktyvosios gėlės prasiskleidusios. Aplink kvepėjo pavasariu ir gamta tiesiog skelbė „pasiruoškite atgimimui“. Pamažu išlindo ir paukšteliai, kurie ištisą žiemą kažkur slėpėsi, jų giedomos giesmės visus gyvunėlius ragino prabusti iš žiemos miego, o žmones skatino išlįsti į lauką ir pasižiūrėti į nuostabią gamtą. Žmonės, eidami gamta, šį kartą niekur neskubėjo ir gerėjosi aukštai šviečiančia saulute, čiulbančiais paukšteliais ir bebundančia gamta. Viskas tarsi bylojo, jog laukia nauja pradžia, naujas kelias ir nauji nuotykiai.
Johnny's kompanijos repeticijų salėje, kaip visada, buvo pilna jaunų vaikinų, kurie atvyko toliau treniruotis, kad taptų Japonijos žvaigždėmis. Tik šį kartą jie nenustigo vietoje, juos per daug viliojo už langų švienčianti saulė, kuri tarsi kvietė lėkti į lauką ir gerai padūkti. Visų veidai buvo užildyti šypsenomis, jie vienas kitam rodė naujus sportinius batelius ar naujus marškinėlius trumpomis rankovėmis. Daugelis iš jų, jau planavo lėkti pasivažinėti su dviračiais ar riedučiais. Kai kurie džiaugėsi, jog metė mokyklą ir nereik sėdėti pamokose, kai šitaip gražu ir šilta už lango.
Kamenashi ir Akanishi gyvenimas beveik nepasikeitė po Kalėdų įvykių. Jie, kaip ir žadėjo, metė mokyklą, tačiau Kamenashi užsigeidė bent šiek tiek mokytis namie, o Akanishis jį išvadino kvailiu. Jiedu dalyvavo laidose, dalino interviu žurnalams ir visi jau buvo juos įsiminę. Beje, Kamenashi tapo labai mylimas merginų, mat vaikinas sulaukęs 15 metų tapo gražiu jaunuoliu. Jie gaudavo vis daugiau dainavimo pamokų, netgi vadybininkas jiems pažadėjo vietą kokioje nors grupėje. Akanishi buvo nepaprastai laimingas šiuo pažadu, kai tuo tarpu Kamenashi vis dar svajojo žaisti beisbolą ir tapti profesionalu, tačiau jis pamažu suvokė, jog nebegalės palikti kompanijos ir grįžti atgal. Būtent todėl, vaikinas nusprendė eiti tik pirmyn ir džiaugtis šiomis nepaprastomis galimybėmis, kurias jam tiesiog padeda ant padėkliuko. Taip pat jis atrado vis daugiau neblogų draugų, tokių kaip Kusano, kuris tapo pirmuoju Kamenashi fanu ir netgi neoficialiai įsteigė Kamenashi fanų klubą, pavadinimu „KFC“. Akanishi labai patraukė ant jaunėlių, kurie ką tik buvo atvykė į kompaniją, vienas jo mylimiausių mažylių buvo Yabu Kota, kurį Akanishi besąlygiškai norėjo įsivaikinti.
Šiandien Akanishi vėl zyzė Kamenashi dėl savo keisto noro.
-Kazu, aš noriu įsivaikinti Kota.
-Žinau, - abejingai atsakė Kamenashi ir nekreipdamas dėmesio į jį tvarkėsi plaukus.
-Padėk man, - maldaujančius balsu tarė Akanishi.
Kamenashi atsisuko į jį ir nutaisęs rimtą miną paklausė:
-Kaip?
-Įsivaikinam jį. Kitais metais. Man bus 18...
Kamenashi papurtę galvą ir šyptelėjo.
-Išprotėjai.
-Man jo reikia. Jis gali būti mūsų vaiku, - Akanishi vis dar neatlyžo ir toliau dėstė savo sumąnymą.
-Jin, gal gali kartais pasitelkti bent mažą dalį savo smegenų?
-Ha?! - Akanishi sušuko, - Kaip tu manai, kuria vieta tai sakydamas, aš galvoju?
Kamenashi nusišypsojo ir pakriapė galvą.
-Tu! Tik pamėgink ką atsakyti! - suriko Akanishi ir trinktelėjo Kamenashi per galvą lyg jis būtų, ką blogo ir neatleistino padaręs.
-Ėėė, už ką? Tu juk pats... - suglumęs pratarė Kamenashi.
-Aš tau duosiu! - Akanishi bandė dar kartą užsivožti, tačiau Kame dėjo į kojas. Akanishi neatsilikdamas bandė jį pasivyti. Jiedu vėl rpadėjo žaisti gaudynes. Niekas salėje nesistebėjo šiomis gaudynėmis, nes po Naujųjų metų šventės, tai tapo įprastu ir kasdieniniu dalyku.
Kartais dienos bėgdavo per greitai. Vaikinai nė nepastebėdavo, kaip praeidavo repeticijos, kaip praeidavo visa savaitė, o vėliau ir mėnuo. Jiedu kas dieną tapdavo vis artimesni, kiekvieną dieną vis atrasdavo savo draugystėje kažką, ko dar nebuvo atradę. Jie vis daugiau apie vienas kitą sužinodavo, tačiau buvo tokių dalykų, kurių jie dar vienas apie kitą nežinojo. Jie nesikalbėdavo apie merginas, apie savo šeimą ar meiles. Šios temos buvo tarsi neįžengiamos Amazonės džiunglės, kurios skyrė juos. Kamenashi kartais mėgindavo domėtis šiomis temomis, tačiau Akanishi visada nusukdavo kalbą ir Kame tiesiog tai pamiršdavo arba suprasdavo, kad dar nelaikas. Tačiau kiekvieną kartą vaikino galvoje kirbėjo klausimas, kada vis gi bus tas tinkamas laikas. Šiuo klausimu Akanishi jautėsi visiškai gerai. Jam nepatiko kalbėti apie savo jausmus, jis norėjo, kad savo jausmus jis žinotų tik pats, o ne kiti. Akanishi niekada nė neketino dalintis savo jausmais su Kamenashi, kad ir kaip jį brangino, kad ir kaip jo širdis drebėdavo, kai Kame miegodavo, sėdėdavo ar stovėdavo šalia jo. Jis ruošėsi niekada neatskleisti savo baimės, kad gali netekti Kamenashi, kad nenori jo prarasti ir paleisti. Kartais jis prisiruošdavo pasakyti, koks Kame jam svarbus, tačiau jo protas visada sakydavo, kad Akanishi negali apie tai kalbėti, negali pasirodyti silpnas ir bijantis prarasti draugą. Akanishi kas kartą sugalvodavo, kaip kitaip galėdavo išreikti savo jausmus Kamenashi. Kad ir tas reikalas su įsivaikinimu, Akanishi tikėjosi, jog Kamenashi supras, kad jis taip siūlo jam visą gyvenimą būti kartu. Akanishi negalėjo pakęsti, kad Kamenashi pradėjo mėgti daugelis Johnny's jaunėlių, o ypač jis nekentė Kusano ir Uchi, kurie rodė per didelį (taip atrodė Akanishi) susidomėjimą Kamenashi. Kartais jis trokšdavo prieiti ir jiems išrėžti, jog Kame yra jo ir niekieno daugiau. Kamenashi nebebuvo tiesiog tas berniukas, kuris sekioja Akanishi, dabar jis buvo patrauklus paauglys, kuris patiko visiems: buvo linksmas, talentingas, protingas ir dar gražus. Akanishi bandydavo nuslėpti visa tai, jis viaidindavo, kad nepastebėjo, kaip Kame pasikeitė ir kad visi pradėjo jį mėgti. Ir taip buvo iš tiesų, Akanishi troško, kad būtų toks kvailys ir nepastebėtų visa tai. Taip ir gyveno jiedu, slėpdami savo mintis ir jausmus, bandydami neišsiduoti ir nesugadintai, tai ką jie sukūrė.
-Kamenashi, Akanishi, prieikit arčiau. Atėjo žurnalistai, duosite interviu, - pakvietė juos ką tik atėjęs dėdė.
Kamenashi ir Akanishi nustojo žaisti gaudynių ir priėjo prie jaunos žurnalistės. Jie jau buvo pažįstami. Ši mergina ne kartą ėmė interviu iš Akanishi ir Kamenashi, todėl jiems buvo lengviau bendrauti.
-Pradėsime? - meiliai paklausė mergina.
Akanishi ir Kamenashi linktelėjo. Akanishi nervingai pasikasė galvą, o Kamenashi išsišiepė.
-Akanishi Jin, apibūdink Kamenashi. - pratarė žurnalistė.
-Amm, - susimąstė vaikinas, - Kame kartais būna labai jautrus. Kartais tai būna dėl mažiausio menkniekio, bet jis labai susijaudina ir atrodo, kad tuoj pravirks. Tai verčia mano širdį plakti vis stipriau ir pastoviai dėl jo jaudintis.
-Baik, man gėda, - Kamenashi išraudo kaip burokas.
-Bet kartu jis žiūri į viską labai rimtai, o ypač į tai, ko jis nori, - Akanishi rimtai žvilgtelėjo į Kamenashi. - Svarbiausia, tai kad jis turi mažytę paslaptį. Jis mano, kad neturi klausos. Tiesa?
-Ach, tai... - Kamenashi pasikasė susijaudinęs galvą.
-Kame, nesijaudink. Tu turi klausą, todėl toliau stenkis ir nepasiduok, - Akanishi nusišypsojo, reporterė taip pat.
-O kokia jūsų nuomonė apie vienas kitą buvo pačioje pradžioje?
-Talentingas vaikinas, su mėlynais džinsais, - nusijuokęs atsakė Kamenashi.
-Dosnus, tačiau, kai geriau pažinojau jį, jis tapo tikru idiotu.
-Keliais žodžiais, ką vienas apie kitą manote?
-Mes esam žaidimų draugai ir ... - Kamenashi nebaigė, nes per daug susiajudino, jis nežinojo, ką gali kitaip pasakyt, kad nereikėtų aiškinti.
-Mano draugas idiotas, - rūsčiu veidu atsakė Akanishi. Jis bandė išgelbėti Kamenashi iš kelbios situacijos, nes Akanishi visada mokėjo atsakinėti įklausimus taip, kad niekas tiksliai nesuprastų, kas jie vienas kitam yra. Nors dėl pirmo atsakymo, jis šiek tiek gailėjosi ir planavo vėliau paprašyti, kad jį tiesiog panaikintų.
-Dėl ko jūs pykstates?
-Aš dažnai noriu skirtingų dalykų nei Akanishi, - drąsiai tarė Kamenashi.
-Jis visada nori saldainių arba braškių ir dažniausiai priverčia mane, kad aš jam nupirkčiau. Aš dažniausiai turiu pinigų daugiau nei jis. Tačiau jis man labai brangiai kainuoja ir mes imame pyktis.
-Bet visada susitaikome ir viskas būna, kaip seniau, - nusijuokė Kamenashi ir žvilgtelėjo į Akanishi. Šis pritariamai linktelėjo.
-Ir paskutinis klausimas. Kokios jūsų svajonių atostogos?
-Aš noriu nuvažiuoti į Hokaido. Man patinka sniegas ir šaltis, - atsakė Kamenashi.
-Aš norėčiau nuvykti į Okinanavą su draugu ir pasiimti Kame kartu, - nusišypsojo Akanishi.
Žurnalistė abiems vaikinukams padėkojo, susikrovė savo daikus ir išėjo pro duris. Kamenashi ir Akanishi grįžo į repeticiją, kuri jau ėjo į pabaigą. Todėl jie tik pašoko 20 minučių ir nuėjo persirengti. Persirengimas, kaip visada, ilgai neužtrūko ir abu vaikinai linksmi patraukė namų link, užeidami į Kamenashi pamėgtą desertų kavinę.
Jiedu atsisėdo į savo įprastą vietą. Ši kavinukė buvo pati tinkamiausia vieta atsipūsti po ilgos repeticijų dienos ir skaniai užvalgyti, joje niekada nebūdavo per daug žmonių ir niekas jų neatpažindavo, todėl jie galėjo laisvai plepėti, kol suvalgydavo desertą.
Akanishi užsisakė įprastinė kavos ir šokoladinę spurgą, o Kamenashi kakavos ir tortą su braškėmis. Jiems ilgai laukti nereikėjo, todėl jau po 15 minučių abu skaniai valgė savo desertus ir mėgavosi gėrimais.
-Jin, kodėl tu mane laikai gyvunėliu? - pilna burna išlemeno Kamenashi.
-Juk tu ir esi mano gyvunėlis. Aš tavo šeimininkas. - ramiai gurkšnodamas kavą atsakė vaikinas.
-Bet aš žmogus.
-Žinau, bet aš tavim visada rūpinuosi, perku maistą, sutvarkau tavo spintą ir netgi kartais pašukuoju tau plaukus, ar gi nepanašu į naminį gyvunėlį? - nusijuokė Akanishi.
Kamenashi tik palinksėjo galvą, lyg sakydamas „tu teisus“ ir toliau pasigardžiuodamas valgė savo tortą. Akanishi norėjo, kad Kame dažniau parodytų savo protą judviejų situacijose, nes jis visada įkišdavo savo didelį smegenų tūrį ne ten, kur reikdavo ir išvadindavo Akanishi baka. Tačiau Kamenashi niekada neįjungdavo smegenų, kai ateidavo laikas Akanishi metaforoms. Kad ir šioje situacijoje, Akanishi neturėjo omeny, kad Kame yra jo gyvunėlis, jis tiesiog norėjo pasakyti, kad Kamenashi yra jo neatsiejama dalis, todėl jis turi visada jį kartu su savimi visur pasiimti ir nepaleisti iš akių. Akanishi kartais liūdino, jog Kamenashi to nesuvokia, tačiau kartais jis ir džiaugėsi, jog Kamenashi tokiose reikaluose ir lieka vaikas, nes Akanishi dar vis nenorėjo, jog jis pamažu suprastų jo ypatingus jausmus ir prieraišumą. Akanishi meldėsi, jog Kamenashi niekada neperprastų jo metaforų ir žaidimų, nes kitaip visa tai turės baigtis, kad ir kaip Akanishi to nenorėjo pripažinti.
-Aš jau baigiau, eime, - pertraukė Akanishi mintis Kame.
-Eime, - Akanishi ištraukė iš kišenės kelis šimtus jenų ir jiedu paliko savo staliuką.
Lauke vis dar buvo gana šiltas oras, nors jau buvo sutemę. Švietė mėnulio pilnatis ir aiškiai matėsi žvaigždės, švienčiančios ryškiau ir blankiau. Akanishi ėjo pakėlęs galvą į dangų
-Jin?
-Hmm? - Akanishi atsisuko į Kamenashi.
-Žinai, aš tave noriu visur su savimi pasiimti ir noriu keliauti su tavimi, supratai? - rimtai tarė Kamenashi.
-Kvailas mažius, - Akanishi nusijuokė ir lengvai trinktėjo Kamenashi per galvą, o po to pavėlė jų plaukus.
-Ė! Aš rimtai!
-Gerai, gerai, - nusileido Akanishi. - bet vis tiek tu mažius, - vėl pavėlė Kamenashi plaukus. Mintyse Akanishi pakartojo šį sakinį „mano mažius“.
Vaikinai linksmai besijuokdami traukė gatve, nė negalvodami apie ateinančią ateitį. Jiedu gėrijosi pirma pavasario diena bei jos vakaru ir aistringai nutarinėjo, kuris pas kurį šiandien nakvos ir ką veiks parėję.


~~~


-Mama! - sušaukė šiek tiek jaunesnis berniukas už Kamenashi, pravėręs kambario duris.
Kamenashi išgirdęs savo jaunėlio broliuko riksmą, pašoko iš miegų ir užsimiegojusiomis akimis pažvelgė į tarpdury stovintį berniuką. Netrukus atlėkė Kamenashi mama. Berniukas visas susijaudinęs rpadėjo aiškinti mamai:
-Brolis vėl nuogas miega su Akanishi-kun.
Kamenashi prasitrynė akis ir įsižiūrėjo į ką tik atlėkusią savo mamą.
-Mielasis, miegok toliau, - paliepė ji Kamenashi ir šis iš karto vėl krito į lovą šalia Akanishi, - o tu, eisi su manimi, - nusitempė už ausies mažajį berniuką.
Kamenashi atsiduso. Ne pirmas kartas, kai jo mažesnis broliukas įsiveržia į kambarį ir rėkia mamai, kad Kamenashi ir Akanishi miega kartu. Tas pats būdavo ir Akanishi namuose. Tie jaunesnis broliukai peržengdavo visas ribas ir jiems visada atrodydavo ne taip kaip yra.
-Jau laikas keltis? - pramerkęs vieną akį paklausė Akanishi.
-Ne, meigok toliau. Vėl mano broliukas atlėkė mus skųsti, - kiek galėdamas žvaliau nusijuokė Kamenashi.
-A, gerai, - Akanishi atsisuko į Kamenashi, - miegok, - jis uždengė Kamenashi akis ir nepaleido iki tos akimirkos, kol nuskambėjo žadintuvas.
Pirmasis pakilo Kamenashi, Akanishi mėgo ilgiau pasivolioti lovoje. Būtent dėl jo nenoro keltis, jiedu dažnai pavėluodavo. Kamenashi prireikdavo įdėti labai daug pastangų, kol jis išvoliodavo Akanishi iš lovos ir priversdavo jį apsirengti. Nors jiedu iki išnaktų žaisdavo žaidimus ar žiūrėdavo filmus, Kamenashi visada buvo kaip ankstyvas vyturiukas, kuris gali atsikelti anksti be jokių problemų, tačiau Akanishi visada buvo kaip pelėda, kuri mėgo pamiegoti ilgiau ar bent jau pasivolioti lovoje.
Šaindien Kamenashi neteko ilgai žaisti su Akanishi. Jam tereikėjo priminti, jog šiandieną bus filmuojama „Johnny's fight“ laida, kurioje visi bandys nugalėti dėl savo svajonių išsipildymo. Visos vaikinų svajonės yra ištrauktos iš įvairių pavasario interviu. Kompanija norėjo jaunėliams padaryti staigmeną naujų mokslų metų proga, todėl sumanė surengti šias kovas. Kamenashi ir Akanishi taip pat turės kovoti dėl savo svajonių, kaip ir kiti jaunėliai. Galbūt jiedu netgi stos vienas prieš kitą, kad išpildytų savo svajonę.
Kol abu vaikinai susiruošė ir papusryčiavo atėjo ir 12 valandų, todėl jiems vėl reikėjo lėkti gatvėmis ir trankytis į nepatenkintus žmones, kad galėtų laiku atvykti į laidos filmavimą. Ir jiedu vos suspėjo, kaip visada.
Daugelis jaunėlių jau buvo nugrimuoti, aprengti tinkamais drabužiais ir pasiruošę laidos filmavimui. Netrukus Akanishi ir Kamenashi taip pat buvo pasiruošę. Prieš pat pradedant filmuoti laidą, Yamashita, kuris buvo laidos vedėjas, priėjo prie abiejų vaikinų ir palinkėjo savo draugams sėkmės. Abu vaikinai troško nugalėti, kaip ir daugelis kitų.
Prasidėjus laidai, visi jaunėliai išsakė savo troškimus, vieni troško retų žaislų, kiti atostogų su šeima, treti prisivalgyti, kiek telpa. Tų norų buvo įvairiausių: rimtų ir nerimtų, tačiau visi buvo įgyvendinami, todėl vaikinams vis labiau virė kraujas. Jie visi norėjo laimėti ir išpildyti bent menką savo troškimą.
Kamenashi noras nepasikeitė, jis troško nuvažiuoti į Hokaido, o Akanishi sakė, kad nori į Okinavą atostogų. Jiems sekėsi puikiai, todėl paaiškėjo, jog Akanishi ir Kamenshi kovos vienas prieš kitą. Jie susitarė, kad jeigu laimės Kamenashi, tai jis ir Akanishi važiuosį Hokaido, o jei laimės Akanishi, tai jis ir Kamenashi važiuos į Okinavą. Ir Akanishi laimėjo, todėl Kamenashi teko atsisveikinti su savo troškimu nukeliauti į Hokaido. Galiausiai Akanishi ir tapo kovų „turnyro“ nugalėtoju. Jis ir Kamenashi važiuos į Okinavą.
Kamenashi norėjo atostogų Hokaido, nes jis svajojo ten nuvykti ir pamatyti apsnigtus kalnus, daug žvilgančio sniego, norėjo paslidinėti, pabuvoti kalnų trobelėse ir paragauti vietinio Hokaido maisto. Tačiau vaikinas buvo laimingas ir dėl atostogų su Akanishi Okinavoje. Jis galvojo, kad visur, kur yra Akanishi yra linksma ir jauku, todėl Kamenashi per daug neliūdėjo dėl pralaimėjimo ir džiaugėsi draugo sėkme. Akanishi bandė nekreipti dėmesio į bešokinėjantį Kamenashi, tačiau jam nesisekė. Jis tieisog pastūmė savo draugą toliau nuo savęs, kad šis nemaišytų jam.
Vėliau jiems buvo pranešta, jog per laidą Shounen Club, jų senpai Tsubasa ir Takizawa jiems pasakys, kiek dienų jiedu bus Okinavoje ir duos užduotis. Tą vakarą abu berniukai laimingi parėjo į Akanishi namus. Pasiklojo lovą, nusivilko drabužius ir krito kaip negyvi į šiltus pukinius patalus. Kamenashi padėjo galvą ant Akanishi rankos:
-Manau, bus smagu, - svajingai tarė jis.
-Kažkodėl nujaučiu, jog kažkas bus ne taip, kaip mes įsivaizduojam... - susimąstęs tarė Akanishi.
-Jinjin, tau visada nepatinka beveik viskas. Nenuostabu, kad ir dabar nujauti kažką blogo, nes kiti žmonės spręs tavo atostogas. - nusijuokė Kamenashi.


Pasirodo, jog Akanishi nuojauta nemelavo. Akanishi ir Kamenashi sužinojo, jog atostogaus 2 dienas ir 2 naktis Okinavoje. Atrodo, kad turėtų būti neblogos atostogos, kad ir tokios trumpos, tačiau ne viskas atrodo taip gražu, kaip gali pasirodyti. Buvo nuspręsti, jog jiedu turės miegoti palapinėje, taip pat turės reklamuoti savo senpai Tsubasa ir Takizawa mūvėdami ilgais aulais kojines, kurių taip nekenčia Akanishi. Ką jau kalbėti apie tai, jog jie turės maudytis šaltame rudeniniame vandenyno vandenyje bei viskas, ką jie valgys, bus Okinavos vietiniai valgiai. Dėl valgių Akanishi ir Kamenashi tikėjosi tik pačio geriausio, nors pagal viską, tai neturėjo būti pats skaniausias valgis.
Vos atvykę į Okinavą, jiedu užsidėjo juodas ilgais aulais kojines, marškinėlius su Tsubasa ir Takizawa vardais ir pradėjo vaikščioti po gatveles, bei šūkauti savo senpai vardus. Jiedu stengėsi atrodyti linkmi ir patenkinti šiuo reklamų agentų darbu, tačiau Akanishi zyzė Kamenashi, jog reikėjo jiems važiuoti į Hokaido. Akanishi buvo įsitikinęs, kad Hokaido viskas būtų kitaip. Jo galvoje sukosi mintys, kaip galėtų atkeršyti savo dviem senpai. Jis tiesiog žinojo, kad visos šios užduotys yra tik pasijuokimas iš dviejų jaunėlių. Akanishi dar labiau užsibrėžė tapti populiaresniu už tuos du senpai ir jiems skaudžiai atkeršyti, vaikinas planavo dainuoti daug geresnes dainas nei jie, vaidinti daug geriau, šokti ir tapti daug populiaresniu nei jie, trumpai tariant, nušluostyti jiems nosis.
-Kaip nepatogu, - Akanishi pradėjo kasytis, - karšta, nebegaliu.
-Pakentėk, nebūk toks mažas vaikas. - subarė jį Kamenashi.
-Karšta! - surauktomis lūpomis sušuko Akanishi. Gave ėję žmonės atsisuko į juos, ir Kame tiesiog žinojo, jog jie pamanė, kad Akanishi elgiasi per daug vaikiškai.
-Eime geriau pavalgyti, - pasakė Kamenashi.
Akanishi nusekė paskui Kamenashi. Lauko užkandinėje Akanishi nusimovė kojines, jo pėdos tiesiog smirdėjo prakaitu, kad net Kame susiraukė.
Jiems atnešė kažkokias žalias sultis, kurias turėjo išgerti vienu mauku. Jos atrodė tikrai nelabai skaniai. Kamenashi elgėsi protingai ir išgėrė sultis vienu mauku, tačiau Akanishi vis spajudėsi ir nepatenkintas spoksojo į kamerą. Vėliau buvo valgis, kuris pasirodė šiek tiek skanesnis nei žalios sultys, tačiau Akanishi šis vlagis taip pat nepatenkino.
Taip atėjo vakaras. Jie abu suprakaitavę, pradėjo kasytis visur. Pasistatė palapinę, oras tavo šiek tiek vėsesnis nei dienos pradžiojo, pūtė žvarbesnis vėjas. Jiedu žinojo, jog negali tokie suprakaitavę lįsti į palapinę, todėl pasiryžo eiti išsiamaudyti tiesiai į vandenyną.
Akanishi ir Kamenashi nedrąsiai įbrido į vandenį, tačiau vanduo buvo per daug ledinis ir jiedu tik nusiplovė kojas ir greitai sulindo į palapinę.
Kai jų jau nebefilmavo, Kamenashi šiek tiek atsipalaidavo ir paglostė Akanishi galvą.
-Viskas ne taip jau ir blogai, - bandė paguostį jį.
Akanishi padėjo galvą ant Kamenashi šlaunų ir atsiduso.
-Tikėjausi kitokių atostogų kartu.
-Bet mes gi esam kartu, - nusišypsojo Kamenashi.
-Taip, bet aš visą dieną zyziau ir mes nieko nuostabaus nenuveikėm, mus visur filmavo, darėm kvailus dalykus, - šnekėjo nusiminęs Akanishi.
-Nesijaudink, mes dar išvažiuosim kartu paatostogauti. Pamatysi ir tau prižadu, - Kamenashi ištiesė mažylį pirštuką ir Akanishi greitai padarė tą patį. Jiedu pasižadėjo vienas kitam, jog turės dar vieną, dvi ar kelis šimtus atostogų kartu. Tai buvo jų pažadas, kurio nei vienas negalėjo sulaužytis. Abu vaikinai išvargę greitai užmigo vienas kito glėbyje.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
Sowelu。
to find myself..
avatar

Pranešimų skaičius : 5974
Age : 24
Miestas : searching for place... please wait...
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Sk. 02 13, 2011 11:02 am

Galas galas glas... Geresnio et negalėjo būt, ♥
Aš rimtai! ♥ dėkui kad skyrei tiek laiko rašyti istorija nei anglų mokintis..




Atgal į viršų Go down
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Sk. 02 13, 2011 6:22 pm

o džiugu, kad patiko, nors teko ant greičio rašyti.
Man maloniau istoriją rašyti nei anglų mokintis juokiasi


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Antr. 02 15, 2011 4:18 am

~~~


-Kazu! - Akanishi stovėjo prie Kamenashi namų tvoros.
Prasivėrė namų durys ir į lauką išlindo Kame su pukuotu chalatu. Akanishi iš karto pagalvojo, kad jis atrodo kaip didelis ir mielas gauruotas meškiukas. Mintyse pavadino jį savo meškiuku ir nusijuokė.
-Atrakink greičiau, - tripčiojo prie tvoros Akanishi.
Kamenashi žengė kelis žingsnius į priekį. Jis bandė prisilaikyti už turėklų, kad beeidamas neišsitėkštų.
-Judinkis, -zyzė Akanishi.
-Aš gi su tapkėm, - suniurzėjo Kamenashi ir kaip galėdamas atsargiau ėjo link tvoros vartų.
Akanishi vis dar tripčiojo, tik dar atkakliau tarsi nebyliai pasakydamas Kamenashi, kad jis baigia sustirti į ledą. Kamenashi ėjo link tvoros su nepaaiškinama mina. Jis tarsi džiaugėsi išvydęs Akanishi, tačiau kartu buvo šiek tiek supykęs ir nustebęs. Jis norėjo sužinoti, kodėl taip vėlai pas jį atsibeldė Akanishi, kai šiandien ryte jis paskambino Kamenashi ir pasakė, kad su šeima išvažiuoja pas močiutę švęsti Kalėdų. Kamenashi žengė prie pat tvoros vartų, pagaliau jis galės sužinoti atsakymą.
-Atidaryk greičiau, rankas ir kojas nušalau. Žinai, kiek laiko aš čia rėkiau? - piktinosi Akanishi.
-O tu gal nežinai, kad yra toks dalykas kaip durų skambutis? - rakindamas tarė Kamenashi. - Mano tėtis pagalvojo, kad čia koks pamišęs fanas manęs ieško ir ruošėsi kviesti policiją. - ramiai aiškino.
Akanishi numykė ir laukė, kol Kamenashi atrakins vartus.
-Vis dėlto, ką tu čia veiki? - rimtai paklausė Kamenasi prieš atidarydamas vartus.
-Pasikviesk į vidų.
Kamenashi buvo per daug rimtas, todėl Akanishi nedrįso juokauti. Akanishi jautėsi šiek tiek kaltas, kad pirmiausia nepaskambino Kemanshi, tačiau tai buvo taip svarbu, jog vaikinas neturėjo laiko skambinti ir viską aiškinti draugui, o po to dar kartą tą patį aiškinti pas jį namuose. Kamenashi ėjo slidinėdamas, todėl Akanishi jį paėmė už parankės ir padėjo jam tvirčiau žengti žingsnius. Kame žvilgtelėjo tiesiai į Akanishi veidą, jis vis galvojo, kodėl jiedu tiesiog negali viską išsiaiškinti normaliai, kad neliktų klausimų ar pykčių, kad nė vienam nereikėtų teisintis ir aiškinti.
Kai jiedu įžengė pro duris, Kamenashi mama sustingo, tačiau prisivertė išspausti šypseną ir meiliai pasveikinti Akanishi:
-Koks vėlyvas svečias. Gal ko gersi ar užkąsi?
Akanishi papurtė galvą.
-Ma, mes einam į mano kambarį, - tarė Kamenashi ir abu vaikinai užlipo laiptais į viršų, palikdami tėvus su klaustuku veide.
Kamenashi atidarė savo kambario duris. Lova jau buvo paklota, matėsi, jog Kamenashi jau ruošėsi eiti miegoti. Ant lovos gulėjo atversta užrašų knygutė, kuri labiau priminė dienoraštį.
Akanishi nusivilko savo striukę ir pliumptelėjo ant lovos. Kol Kamenashi nieko nesakydamas aptvarkė savo stalą, Akanishi dėmesį vis labiau traukė užrašų knygelė, gulinti visai šalia jo. Akanishi paėmė ją į savo rankas ir jau ruošėsi pradėti skaityti, kai staiga Kamenashi sugriebė už knygelės ir paslėpė ją po savo pižaminėmis kelnėmis.
-Dienoraštis? - išsišiepęs paklausė Akanishi.
-Ne, - papurtė galvą Kamenashi.
-Tai ko slepi?
Kamenashi visas išraudo, tačiau nė nesiruošė duoti Akanishi žvilgtelti į jo slaptus užrašus.
-Na gi, parodyk, juk aš tavo draugas, - prašė Akanishi, tačiau Kame vis dar kategoriškai purtė galvą. Akanishi pakilo nuo lovos ir sugriebė Kamenashi. Šis bejėgiškai muistėsi Akanishi glėbyje. Akanishi viena ranka laikė Kamenashi, o kita ranka bandė užčiupti, kurioje vietoje Kame paslėpė savo dienoraštį. Akanishi apčiupinėjęs viršutinė dalį, suprato, jog Kamenashi įsikišo dienoraštį į kelnes. Logiškai padarė, tačiau tai tikrai nesustabdys Akanishi. Jis lengvai įkišo rankas į Kamenashi kelnes, kad ir kaip vaikinas muistėsi ir bandė ištrūkti. Akanishi lengvai braukė pro Kamenashi kojas ir ieškojo to mažyčio super slapto dienoraščio.
-Ei, ką darai? - Kamenashi užriko supykęs.
-Viskas sąžininga, aš tik ieškau dienoraščio. - nusijuokė Akanishi.
-Trauk savo rankas!
-Kol nesurasiu dienoraščio, tol neištrauksiu, - vėl pašaipei nusijuokė Akanishi. - ko tu taip nerviniesi?
Kamenashi išraudo ir ištraukęs šiaip ne taip savo vieną ranką, ją sukišo į savo kelnes ir užčiuopė Akanishi ranką.
-Liaukis, - tarė jis stipriai laikydamas Akanishi ranką.
Akanishi atleido ranką, kuri laikė Kamenashi ir palengva ištraukė kitą ranką iš draugo kelnių. Kamenashi sugraibė mažąjį dienoraštį ir ištraukę jį padėjo į saugią vietą. Akanishi stovėjo nejaukiai, jis kasėsi kaklą ir nežino, ką pasakyti. Kamenashi priėjo prie jo ir puolė jam į glėbį. Stipriai jį suspaudė tarsi nenorėdamas niekada gyvenime jo paleisti, nes bet kurią akimirką jis gali dingti.
-Ką tu...? - sutrikęs Akanishi bandė atstumti Kamenashi.
-Pabūk bent trumpam ramus, - sušnabždėjo vaikinas.
-Ei! - Akanishi iš visų jėgų stumtelėjo Kamenashi nuo savęs, kad šis net pargriuvo. Kamenashi veide spindėjo didelė nuostaba ir liūdesys. Jo akys ėmė blizgėti nuo besikaupiančių ašarų. Kamenashi atsistojo ir nuėjo link savo stalo. Akanishi nebežinodamas, ką daryti ir kaip atsiprašyti, lėtai priėjo prie Kamenashi ir sugriebė jo ranką. Kame panaudodamas visas savo jėgas ištraukė ranką iš draugo gniaužtų. Atsisuko tiesiai į jį ir nuo kaklo nusikabino pernai dovanotą pakabuką. Ištiesė jį draugui.
-Kaip suprast? - pasimetė Akanishi.
-Aš tampu tavo draugu tik tada, kai tau manęs reikia. Kai man tavęs reikia, tu niekada nesi šalia... Tu man nieko neaiškini, staiga išdygsti iš kažkur visas sušalęs ir elgėsi taip, lyg tai būtų visiškai normalu ir suprantama. Bet žinai, ką? Aš nesuprantu. Bandau suprasti... Kartais tu toks švelnus ir geras draugas, o kartais šiurkštus ir gąsdinantis... - dėstė Kamenashi pilnomis ašarų akimis.
Akanishi kurį laiką stovėjo be žado. Jis bandė suvokti visus Kamenashi žodžius ir suprato, jog tai, ką jis sako yra gryniausia tiesa. Akanishi visada bijojo, kad kažkas panašaus atsitiks. Jis nemėgo turėti per daug artimų draugų, tačiau Kamenashi jis negalėjo atsispirti. Kame tarsi buvo ta dalelė, kurios visada taip trūko Akanishi, kuri jam suteikdavo ramybės, juoko ir švelnumo. Tačiau Akanishi per daug gerai save pažinojo, todėl jis tarsi tikėjosi, kada Kame visa tai supras ir pradės reikšti pretenzijas.
-Kazu... - lėtai pratarė Akanishi ir padėjo savo ranką ant draugo pečių. - tu paklausyk. Pirmą ir paskutinį kartą tai sakysiu, todėl turi gerai išgirsti ir suprasti... Aš daugiau nekartosiu. Supratai?
Kamenashi paniuręs pažvelgė į Akanishi, tačiau linktelėjo.
-Aš, - pradėjo Akanishi. - tu man atleisk, kad niekada tau nieko nepaaiškinu ar nepasakau, koks tu man brangus. Aš tieisog nemėgstu artimų santykių, nes negaliu tinkamai parodyti savo jausmus. Galbūt todėl tu niekaip nesupranti, koks man brangus esi, kaip stipriai tavęs ilgiuosi, kai mudu bent trumpam nebunam šalia. Noriu tave visą savo likusį gyvenima turėti šalia tavęs. Nemėgstu, kai tu artimai bendrauji su kitais, negaliu pakęsti tos minties, kad tu suaugsi ar pavargsi nuo manęs ir tada nebeturėsiu tavęs šalia...
Akanishi nespėjo pabaigti savo kalbos, nes Kamenashi puolė jam į glėbį ir stipriai suspaudė taip, kad Akanishi nepajėgtų jo atsikratyti. Kamenashi tyliai kūkčiojo, o Akanishi nebetęsė savo kalbos. Ir taip jau buvo aišku, kad nebeverta daugiau kalbėti, nes Kame labai greitai viską suprato. Akanishi savo jaunėliui draugui glostė plaukus, kol jis apsiramino.
-Ramus? - su šypsena veide paklausė Akanishi.
Kamenashi pakėlė galvą ir linktelėjo draugui:
-Gal gali pas mane nakvoti?
Akanishi išsišiepęs linktelėjo, tarsi pasakydamas, jog jis jau seniai tai buvo suplanavęs. Kamenashi atšoko nuo Akanishi ir nulėkė laiptais žemyn, džiugiai šaukdamas mamai, kad Akanishi pas jį nakvos ir paprašė užkandžių. Po kelių minučių Kamenashi sugrįžo į kambarį su užkandžiais ir juos padėjo ant stalo.
Akanishi stvėrė nuo padėklo ryžių paplotėlį ir jį pradėjo pasigardžiuodamas valgyti. Abu vaikinai kimšo paplotėlius, kol buvo visiškai pilni. Akanishi apsivilko Kamenashi pižamą ir abu berniukai atsigulė į lovą.
-Tavo kelnės man per siauros, - pasiskundė Akanishi.
-Nesuplėšyk, - apsimiegojęs tarė Kamenashi ir nusisuko nuo Akanishi.
-Atsisuk, - suzyzė Akanishi. Kamenashi atsisuko atgal ir įsižiūrėjo į draugo akis, jo nosį ir lūpas. Jis vis dėlto neklydo – Akanishi buvo tikrai gražiai nuaugęs vaikinas.
-Kazu?
-Hmm?
-Ar gali šias Kalėdas švęsti su manimi?
Akanishi klausimas Kamenashi šiek tiek nustebino ir jis atsisėdo lovoje:
-Kaip tai? O tu kartais ne pas močiutę švęsi? Tavo tėvai sutinka?
-Na matai, - pradėjo Akanishi, - nenorėjau tavęs palikti. Ta visa ilga švenčių savaitė, kurią būčiau praleidus pas močiutę, man atrodė tokia kankinanti. Todėl šiandien, paskutinę akimirką pasakiau tėvams, kad mudu kartu švęsim Kalėdas... Jie sutiko, - nusijuokė Akanishi. - Tavo tėvai leistų?
Kamenashi nusijuokė ir linktelėjo.
-Mano tėvai kaip tik prieš kelias dienas siūlė tokią mintį, nes jie nori su broliais važiuoti pas tėčio senelius...
-Tai tuomet viskas nutarta! Kalėdas švęsime dviese! - suplojo rankomis Akanishi.
Vaikinai dar kelias valandas, kaip maži vaikai, bandė nutarti, ką veiks per Kalėdų vakarą, pirks valgyti ar bandys pasigaminti patys, tačiau visos tokios kalbos juos išvargino ir jie abu užmigo.


Vos pravėrus Akanishi namų duris, galima išvysti didelius užrašus, kelbiančius „Akamės Kalėdos“. Jų buvo net 6, pakabinti matomiausiose namo vietose. Niekas negalėtų nepastebėti tokių gigantiškų užrašų. Nuo virtuvės sklido įvairiausi kvapai: saldžiarūgščiai, kurie priminė iškeptą vištą; saldūs lyg ryžių tortas; aštresni kaip ramen su aštriu sojų padažu. Mestelėjus žvilgsnį į virtuvę, buvo galima išvystį stalą, nukrautą įvairiausio valgio, kuris skleidė tokius skirtingus kvapus. Abu vaikinai, kaip pašėlę, sukosi po virtuvę, ieškodami indų, kur galėtų sudėti ką tik atvežtą maistą. Akanishi nardė po spinteles, ieškodamas kažko, kas tiktų sudėti vištai ar daržovėm, o Kamenashi ieškojo dubenėlių, kur galėtų supilti jūros gėrybių sriubą.
-Kaip tu savo namuose nežinai, kur randasi visi indai? - nustebęs paklausė Kamenashi.
-Niekada nebūnu virtuvėje, kai nereikia valgyti, - patraukė pečius Akanishi.
-Žinai, gal apseisim be indų, nešam visą maistą su dėžutėmis ant stalo, - pasiūlė Kame.
-Nebloga mintis.
Vaikinai pradėjo nešti maistą ir dėti ant stalo. Akanishi vis dar nešijo maistą, kai Kame, atradęs gražias 3 raudonas žvakes, pastatė ant stalo ir jas uždegė. Akanishi nusišypsojo. Sunešę visą maistą, vaikinai atsistojo toliau nuo stalo ir gėrėjosi savo pirmųjų Kalėdų kartu stalu.
-Sėdam valgyti, - nekantriai pasiūlė Akanishi.
-Mes tiek suvalgysim? - abejodamas paklausė atsisėdęs Kamenashi, tačiau vos pamatęs kaip Akanishi kerta viską iš eilės, vaikinui neliko abejonių, kad greitai viso šito maisto nebeliks.
Pavalgę jiedu žiūrėjo koncertą, vėliau žaidė stalo žaidimus, po to šoko savo išmoktus šokius ir daug bei smagiai juokėsi, kad jų abiejų žandukai buvo raudoni.
-Metas dovanom, - linksmai pasakė Kamenashi.
-Mmh, - Akanishi kiek liūdnokai numykė.
-Aš pirmas, - Kamenashi išsitraukė iš už sofos didelį maišą su Kalėdų seniu ir padavė jį Akanishi. Šis atsargiai praskleidė maišą ir pasižiūrėjo, kas viduje. Akanishi akys išsipūtė, jis ištraukė tamsiai mėlyną megztą megztinį. Jo veide švietė džiaugsmas.
-Iš kur?! - suriko Akanishi.
-Pataikiau į tavo stilių? - nusišypsojo Kamenashi.
Kamenashi jam padovanojo megztinį, kurį pastovėjai apžiūrinėdavo vitrinoje visus šiuos metus. Akanishi neturėjo tiek pinigų, kad galėtų jį nusipirkti, jis visus metus bandė susitaupyti šiam megztiniui, tačiau Kamenashi jį nupirko ir Akanishi buvo begalo laimingas.
-Aš tau paruošiau kitokią dovaną, - kiek nedrąsiai tarė Akanishi. - Palauk, - Akanishi paliko Kame stovėti nustebusį ir nuėjo į kitą kambarį. Akanishi grįžo nešinas gitara ir mažiuku lapuku. - Aš tau padovanosiu dainą.
Kamenashi veide atsirado šypsena ligi ausų ir atsispindėjo noras išgirsti Akanishi dainą. Akanishi atsisėdo ant sofos krašto.
-Dar moku nedaug groti, taigi nebus ji pilna... - nutęsė Akanishi, tačiau Kamenashi vis linksėjo ir jį skubino. - Gerai, gerai. Pradėsiu.
Akanishi pasiėmė gitarą ir sugrojo kelis akordus, vėliau pasigirdo jo šiek tiek per tylus ir ne toks drąsus balsas, kuris dainavo dainos žodžius:
-It’s Hard to say your mind
輝く眩しい横顔
kagayaku mabushii yokogao
I can tell you my own
君が許してくれるなら
kimi ga yurushitekureru nara
If you searching for the shadow
この手を伸ばし
きっと巡り会う
kono te wo nobashi
kitto meguri au

dreaming of you
僕でいいなら
boku de ii nara

Akanishi balsas nutilo, gitaros grojimas taip pat. Kamenashi prireikė minutės, kad jis galėtų paploti ir išreikšti savo mintis.
-Oho, čia man?
-Taip, - susigėdęs atsakė Akanishi.
-Ačiū, pati nuostabiausia dovana, - išsišiepė Kamenashi ir apkabino sėdintį Akanishi. - Bet nuo kada tu angliškai moki?
-Aš juk ne durnas, mokiausi! Norėjau parodyti, kad visus tuos metus mokykloj nepraleidau veltui, - gynė save Akanishi ir Kamenashi nusijuokė.
Abu draugai iki vėlumos sėdėjo prie televizoriaus, dainavo ir juokėsi kartu. Tai buvo pačios nuostabiausios Kalėdos su artimiausiu žmogumi. Ir svarbiausia, tai buvo pirmosios Kalėdos, kurias Akanishi ir Kamenashi praleido kartu.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
Sowelu。
to find myself..
avatar

Pranešimų skaičius : 5974
Age : 24
Miestas : searching for place... please wait...
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Antr. 02 15, 2011 9:22 am

Plzz, paskaitykit kas nors dar.
Tai gražios, nuostabios, meilės pradžia!! ♥


Atgal į viršų Go down
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Antr. 02 15, 2011 9:29 am

Niekam čia neįdomi šita meilė... Todėl pasimėgausim abi: aš rašydama, o tu skaitydama.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pen. 02 18, 2011 9:16 am

Dainos, lydinčios istoriją
PART 2.





~~~


2001-ieji po truputį įpusėjo. Atrodė, kad jie vos vakar atėjo, o jau praėjo daugiau nei 5 mėnesiai po naujųjų šventės. Kamenashi ir Akanishi gyvenime beveik niekas nepasikeitė. Jiedu toliau vienas pas kitą nakvodavo, aišku, ne taip dažnai, tačiau kai tik rasdavo laisvą minutėlę jiedu būdavo kartu. Kamenashi tarsi pamiršo, kas įvyko prieš pat Kalėdas, kai Akanishi atėjo pas jį vidury nakties, nors Kamenashi norėjo prisiminti Akanishi žodžius, tačiau jis mane, jog bus geriau, jei pamirš ir apie tai neužsimins. Vaikinas žinojo, jog jo širdis visada prisimins, kas įvyko, ką Akanishi pasakė. Jo širdis prisimins tai kartu su gražiausiomis jo Kalėdomis. Kamenashi tikėjosi, jog viskas liks tik tarp Akanishi ir jo, niekas neturi apie tai sužinoti, netgi ir apie Kalėdas. Abu vaikinai nešiojo savo paslaptį ir stengėsi neišsiduoti. Jiedu galėjo daug ką slėpti, kartais meluodavo žurnalistams, tačiau jiems nesisekė nuslėpti savo prieraišumo. Jų porelė pamažu rinko vis daugiau fanų.
Akanishi džiaugėsi savo sėkme. Aštuoniolikmetis vaikinas laukė, kada jis pagaliau debiutuos ir taps tikru atlikėjumi. Ilgas valandas jis praleisdavo repeticijose, besifotografuodamas žurnalams, dalyvaudamas laiduose ir tik labai mažą dalį savo laiko jis skirdavo draugams. Akanishi mėgo atsipalaiduoti su draugų kompanija, tačiau jis visada atsisakydavo kompanijos, jei žinodavo, kad Kamenashi tą vakarą yra neužsiėmęs. Kamenashi pastaruoju metu šiek tiek atitolo nuo Akanishi ir šis nerimavo, jog jo draugas susirado merginą. Nors tai pakankamai normalus dalykas, nes Kamenashi per šiuos metus labai išgražėjo. Šešiolikmetis vaikinas tapo vienu gražiausiu vaikinu, kurį teko matyti Akanishi. Būtent dėl to jis labiausiai ir nerimavo ir stengėsi kiekvieną laisvą minutę būti su Kamenashi, jį stebėti ir, jei jis turi merginą, atitolinti jį nuo jos. Kažkur giliai vidinis balsas jam sakė, kad taip negalima elgtis, tačiau Akanishi vaikiškas užsispyrimas jam sakė „Kamenashi priklauso tik man“. Ir Akanishi stengėsi kiekvieną kartą šį vidinį balsą nuraminti, būdamas su Kamenashi ir jį stebėdamas.
Taip pat dar viena naujiena jų gyvenime atsirado. Akanishi ir Kamenashi buvo paskirti į vieną grupę, kurią sudarė dar keturi nariai: Nakamaru Yuichi (tas pats buvęs mažas juokingas berniukas, su kuriuo Kamenashi gerai sutarė nuo pat atėjimo į kompaniją), Ueda Tatsuya (labai keistas ir tylus vaikinas, su nuostabiu balsu, retai kada išvysi šį vaikiną besišypsantį), Tanaka Koki (Kamenashi jis iš karto patiko, vaikinas puikiai repuoja, šoka ir yra labai malonus. Kame neabejojo, kad merginos prie jo tiesiog limpa) bei Taguchi Junnosuke (Labai linksmas ir aukštas vaikinas, Akanishi jis kartais užnervuodavo, tačiau taip buvo dar smagiau gyventi). Iš šių šešių vaikinų susiformavo grupė KAT-TUN, kuri pradėjo ruoštis savo soliniams trumpiems pasirodymams per įvairias laidas. Nors Akanishi visada svajojo būti solistu, tačiau jis džiaugėsi, jog yra toje pačioje grupėje su Kamenashi, nors jiedu turėdavo dažniau atskiras repeticijas. Akanishi galvojo, jog jo grupė būtinai debiutuos ir bus labai populiarūs, o tada Akanishi galės vadintis tikru atlikėjumi. Jis uoliai ruošėsi ir ragino ruoštis kitus. Vaikinas slapčia svajojo sukurti dainą, kurią dainuos jo grupė. Tačiau šios svajonės jis nesakė net pačiam Kamenashi.
-Sveiki! - uždusęs atlėkė Kamenashi.
-Kodėl tu niekada nesi su mumis, - suburbėjo nė neatsisukęs Akanishi.
Kamenashi nieko neatsakė. Jis nenorėjo, jog Akanishi žinotų, kad jis papildomai mokosi pas Yara šokti. Pagaliau Kamenashi suprato, kad nebėra jau kur trauktis, jog jis jau liks kompanijo, tol kol pasens ar jam kas nepavyks. Kamenashi visas repeticijas praleisdavo prio pirštus ir rimtai į tai nežiūrėjo, tačiau vos patekęs į grupę ir pamatęs kitų savo grupės narių užsidegimą šokti ir dainuoti, Kamenashi pasijautė beviltiškai. Jis gailėjosi, jog nežiūrėjo rimtai į repeticijas ir nieko gerai neprisimena, jis nenorėjo padaryti savo grupei gėdos, o ypač nenorėjo nuvilti Akanishi. Būtent todėl vaikinas nusprendė paaukoti savo laiką su Akanishi, kad galėtų mokytis ir būti toks geras kaip ir kiti. Iš tiesų, Kamenashi mėgo šokti, o ir padainuoti jam nebuvo problema, todėl visos pamokos ėjosi daug linksmiau nei tikėjosi Kamenashi. Jis matė nepatenkintą Akanishi miną, kai šis įlėkdavo pavėlavęs arba pasakydavo, jog neturi laiko. Vaikinas nujautė, jog jo draugas mano, kad šis turi merginą, tačiau nedrįsta klausti, nes tai buvo jo sąlyga, kad jiedu vienos kito neklausinės apie merginas ir meilę. Kamenashi tai suprato, todėl laikėsi duoto pažado.
-Nevėluok, - niuriai tarė Akanishi. Jam buvo iki gyvo kauklę įgrįsęs Kamenashi nebuvimas šalia jo ir jis žiauriai pyko dėl to. Akanishi galvojo, jog šis jo pyktis nepagrįstas, nes jis nėra Kamenashi šeimininkas, kuris visada jį turi laikyti už pavadėlio ir niekur neišleisti.
Keturi vaikinai stovėjo tylomis ir mėtė žvilgsnius į tarpdury stovintį Kamenashi ir paniūrusį Akanishi, kuris sau kažką tyliai burbėjo. Kamenashi nusišypsojo ir priėjo arčiau Akanishi. Uždėjo jam ranką ant peties ir pratarė:
-Aš tau ruošiu staigmeną, - kiek galėdamas tyliau sakė jis, tačiau visi ten buvę vaikinai tai puikiai girdėjo.
Koki šyptelėjo lyg sakydamas „O ką aš sakiau“, Nakamaru ir Ueda buvo šiek tiek santūresni, nesistengė per daug parodyti, kad viską girdėjo ir juos sugėdinti, tačiau abu viduje buvo pakerėti Akanishi ir Kamenashi draugyste. Tačiau Taguchi tą dieną buvo per daug aktyvus, tiksliau hyperaktyvus, kad šis nesusilaikė ir pilnu džiaugsmo balsu užriko:
-Kokia ta staigmena?! - jis pribėgo prie Kamenashi ir Akanishi. Juos užsigulęs jis kvailai šypsojosi.
-Užtilk, -Akanishi trinktelėjo Taguchi per galvą ir nuvijo jį šalin. Koki trenkė sau per kaktą ir pasivedėjo Taguchi į šalį. Akanishi atsisuko į Kamenashi – Rytoj savaitgalis, šiandien nakvoji pas mane. Supratai?
Kamenashi linktelėjo. Jam nepatiko slėpti savo sumanymą nuo Akanishi, tačiau šis slėpimas atsipirko į gerą. Akanishi pasidarė tarsi Meksikos telenovelių aktorius, kuris stengėsi išlaikyti savo mylimą žmogų šalia savęs nesvarbu, kokiais būdais. Kamenashi visai nesiskundė tokiu dėmesiu, jam netgi patiko šis dėmesys. Pirmą kartą Akanishi kažką darė pastoviai, kad išlaikytų Kamenashi šalia. Ne veltui Akanishi buvo saulė, o Kamenashi mėnulis. Akanishi visada buvo švytintis, visų mylimas, juokingas ir labai ambicingas vaikinas, kuriam nepatiko, kai kiti jam nurodinėdavo, ką jis turi daryti. Akanishi gyveno savo svajone ir ja besąlygiškai tikėjo, jis galvojo, kad niekas jam nesutrukdys to pasiekti. Tuo tarpu Kamenashi buvo kitoks. Jis vaikščiodavo laimingas ir mėgdavo pajuokauti, tačiau jis taip jausdavosi tik tada, kai Akanishi buvo šalia. Kamenashi buvo žymiai ramesnis nei Akanishi, jam rūpėjo kitokie dalykai nei jam, todėl dažnai jiedu pernelyg akivaizdžiai pykdavosi dėl menkniekių. Tačiau Kamenashi į kiekvieną situaciją žiūrėdavo rimčiau ir ramiau, kai tuo tarpu Akanishi, turėdamas karštą kraują, stengėsi viską išspręsti greitai, neapgalvotai ir vedamas jausmų. Keisičiausi, tai kad nors Kamenashi buvo šaltesnio ir uždaresnio būdo, tačiau jis buvo meilesnis ir labiau parodydavo savo jausmus nei Akanishi, kuris savus jausmus pasitelkdavo tik kritišku atveju arba kai supykdavo.
-Negaištam laiko, eime repetuoti, - nutraukė nejaukią tylą Ueda ir visi nusekė paskui jį prie veidrodžio. Pasigirdo naujausias Arashi hitas ir visi šeši vaikinai pradėjo šokti, o vėliau ir dainuoti. Po tiek mėnesių kartu, jie jau beveik susidainavo ir visų balsai tarpusavy derėjo. Takizawa negailėjo šiai naujai grupei pagyros žodžių, negailėjo ir Domoto Koichi, kuris kvietė vaikinus šokti kartu su juo. Nors jie buvo tik ką tik susibūrę ir nedebiutavę, tačiau šie vaikinai turėjo gana daug fanų, kurie kantriai laukė jų debiuto. KAT-TUN po NEWS (joje dainavo geras Akanishi draugas Yamashita, kurį tiesiog visi vadino Yamapi. Bei Kamenashi FC įkūrėjas Kusano, bei dar 6 jauni ir veržlūs vaikinukai) buvo antri pagal debiuto eilę. Jų valanda jau beveik buvo prie slenksčio, todėl visi sunkiai dirbo, liedami devintą prakaitą.
-Uoj, kaip pavargau, - nusišluostė prakaitą Maru. - Junno-kun, šiandien eisime namo kartu?
-Atleisk, Maru. Šiandien susitariau su Koki eiti į ramen užkandinę. Prižadėjo nupirkti skaniausius ramen visoje Japonijoje, - nusišypsojo Taguchi ir mestelėjo žvilgsnį į Koki.
-Tat-chan, gal ir tu nori? Juk mėgsti ramen, - maloniai pasiūlė Koki.
-Ne, šį kartą atsisakysiu. Maru, gal galėtum pasilikti su manimi? Norėčiau išbandyti tavo beatbox'ą su pianinu, - ramiai atsakė Ueda.
Nakamaru linktelėjo ir abu vaikinai išėjo pro salės duris, tiesiai į kambarį su pianinu. Taguchi ir Koki pasiėmė savo švarkus ir tašes, ir linksmi išėjo pro duris. Kamenashi ir Akanishi liko stovėti vieni salėje.
-Kaip tuščia, - apsidairė Kamenashi.
-O ko tikiesi? Juk visi išėjo, - pasipūtusiai atsakė Akanishi. Šis nuėjo prie suoliuko, ant kurio gulėjo jo megztinis.
Kamenashi nieko nesakydamas nulydėjo jį akimis.
-Ko lauki? - Akanishi atsisuko į tebestovintį Kamenashi. - Ar nesakiau, kad šiandien būsi su manimi? - nekaltomis šuniuko akimis jis pasižiūrėjo į Kamenashi.
Kamenashi žagtelėjo, jis tikėjosi, jog to negirdėjo Akanishi. Vaikinas greitai čiupo savo daiktus ir nusišypsojo Akanishi:
-Galim eiti.
Kamenashi gatve ėjo visas išsišiepęs ir nenustigo savo vietoje. Jis ėjo pasišokinėdamas taip atkreidamas kitų žmonių dėmesį. Akanishi stebėjo savo draugą ir mintyse prisipažino, kad jo tokio elgesio nepaprastai pasiilgo.
-Nešokinėk kaip durnius, - tarė Akanishi.
Kamenashi nustojo šokinėti ir atsisuko į savo draugą:
-Ką veiksime pas tau?
-Na, - susimąstė Akanishi. - Noriu tau kai ką parodyti ir be to būčiau buvęs vienas namie, nes visi namiškiai išvažiavo.
Kamenashi nusišypsojo laimingas:
-Ai, tiksliai! Tu nemėgsti būti vienas namuose, nes tiki, jog ta bobutė, kuri gyvena šalia tave užpuls ir išprievartaus.
-Nejuokinga, - burbtelėjo Akanishi ir stumtelėjo Kamenashi.
-Tai vaikiška. Tau juk aštuoniolika! - nusijuokė Kame.
-Na ir? Vaiku būti niekada nepervėlu. - nusišypsojo Akanishi ir pavėlė Kamenashi plaukus. Tai jau tapo jo įpročiu.

Vaikinai išsivirė ramen ir abu patraukė į Akanishi kambarį. Jis buvo labai netvarkingas, lova nepaklota nuo tada, kai Akanishi šiandien ryte išsirito iš lovos. Aplink mėtėsi drabužiai, vieni iš jų buvo purvini, o kiti tiesiog iškritę iš spintos. Kamenashi pakėlė Akanishi smirdančias kojines ir numestas ant žemes trumpikes ir paklausė:
-Nuo kada tapai toks netvarkingas?
-Ech, - pasikasė galvą jis, - ilga istorija. Šiandien labai tingėjau viską susitvarkyti. Niekur neradau savo mėgstamiausio megztinio, todėl buvau užpykęs... Pasirodo, mama išskalbė jį kaip tik šiandien, - bėrė Akanishi savo pasiteisinimą. Kamenashi linksmai žiūrėjo į jį. Jis tik dabar suprato, kaip jam trūksta Akanishi, kai jo nėra šalia.
-Na, tai ką veikiam? - Kamenashi šoktelėjo į lovą.
-Ėėėė! Nusirenk pirma! - Akanishi užriko ir pats skubiai nusimovė savo džinsus, kojines ir nusirengė megztinį. Po to šoktelėjo pas Kamenashi į lovą. - Aš tau padėsiu, - nusijuokė Akanishi ir tarsi mėgindamas jį nurengti, jis pradėjo kutenti savo draugą.
-Baik, kutena – rėkė Kamenashi besivartydamas.
-Čia tau bausmė, kad nenusirengei prieš guldamas.
-Nusirengsiu, - Kamenashi pakėlė rankas liepdamas Akanishi jį nurengti. Akanishi suprato užuomina ir nuėmė megztinį, o po to ir maikę, numovė kelnes ir abu palindo po antklode.
Abu gulėjo laimingi. Lengvai dūsaudami ir žiūrėdami į lubas tarsi tai būtų naktinis dangus, o jiedu gulėtų ne lovoje, o prie jūros.
-Man su tavim gera, - svajingai pratarė Kamenashi.
-Durnius, - užprotestavo Akanishi ir atsisuko į Kamenashi. - Žinai, aš turiu dainą...
-Ha? - Kamenashi pašoko.
-Aš sukūriau dainą. Noriu, kad ją abu dainuotumėme. Rytoj susitariau, kad ją įrašysime, o vėliau nunešime ją vadybininkui... - dėstė savo planus Akanishi.
-Jinjin...
-Ei, tik nepradėk vel, kad nemoki dainuoti. Puikiai dainuoji ir aš noriu, kad tai būtų mūsų daina. Juk žinai, kaip man tai svarbu. - rimta išraiška tarė Akanishi.
Kamenashi nieko nesakęs linktelėjo ir prisiglaudė prie Akanishi peties. Akanishi nusišypsojo, jam buvo gera justi Kamenashi taip arti šalia jo. Jo viduje viskas tiesiog virė, bet Akanishi bandė susivaldyti ir nuraminti save.

Jau sekančią dieną Akanishi Kamenashi įdavė lapą su dainos žodžiais. Daina vadinosi „Yoru wa konai“. Kamenashi perskaitęs žodžius pajautė, jog ši daina kaip tik apibūdina jo jausmus, keisčiausia tai, kad skaitydamas žodžius jis prisiminė Akanishi: jo akis, šypseną, nosį, ausis, plaukus, jo kūną. Jis prisiminė viską, ką matė jame. Kiekvienas žodis buvo tarsi viena Akanishi dalelė, Kamenashi jautėsi taip lyg šia daina Akanishi save apnuogino, atskleidė visus jausmus.
-Na, kaip? - Akanishi žiūrėjo į Kamenashi.
-Puiku, - didžiavosi savo draugu Kamenashi.
-Džiugu, kad tau patinka. Negaištam laiko.
Vaikinai nuėjo į įrašinėjimo kambariuką, Akanishi paaiškino Kamenashi, jog tai labai jausminga daina ir Kamenashi privalo ją dainuoti iš širdies.
-Dainuok tarsi dainuotum tik man, supratai? - griežtai ištarė Akanishi.
Kamenashi linktelėjo. Vos tik įsijungė muzika abu vaikinai pradėjo dainuoti. Keista, kad nė vienas nesuklydo. Viskas ėjosi taip, kaip turi būti. Abu vaikinai dainuodami vienas į kitą žvilgtelėdavo ir nežymiai nusišypsodavo.
Po valandos visas įrašymas buvo baigtas ir jiems įdavė kompaktinę plokštelę su jų įrašyta daina. Akanishi ją žadėjo nunešti prodiuseriui ir primygtinai prašyti, kad jiedu galėtų šią dainą padainuoti bet kurioje laidoje.
-Jinjin, aš turiu lėkti, - skubiai atsisveikino Kamenashi koridoriuje.
-Šiandien susitinkam prie kompanijos pagrindinių durų. Eisim į tavo pamėgtą desertų kavinukę, - nusišypsojo Akanishi ir pamojavo savo draugui. Vos tik Kame dingo jam iš akių, Akanishi patraukė link prodiuserio kabineto.

Praėjo mėnuo. Daina taip ir neišvydo televizijos laidos. Akanishi ir Kamenashi netgi nebegalėjo ilgiau ja pasidžiaugti. Daina dingo kaip į vandenį. Akanishi kaltino save, jis tikėjo, kad jis pametė savo sukurtą dainą: kompaktą ir žodžius. Jis gailėjosi ir atsiprašinėjo Kamenashi. Tačiau Kamenashi nepyko. Jam nebuvo svarbu, kad toji daina nepasiekė televizijos laidų, jos daugiau niekas nebeišgirs, tas jausmas, patirtas tą dieną, kai jiedu dainavo Akanishi kurtą dainą, niekada neišdils iš jo atminties, o tuo labiau iš širdies. Kamenashi netgi galvojo, kad dar geriau, kad likimas taip sužaidė su jais ir ta daina dingo, nes toji daina dabar buvo tik judviejų, niekieno daugiau ir ji nebebus niekieno daugiau, o tik jų.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
Sowelu。
to find myself..
avatar

Pranešimų skaičius : 5974
Age : 24
Miestas : searching for place... please wait...
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Št. 02 19, 2011 6:20 am

MisChavez rašo:
Niekam čia neįdomi šita meilė... Todėl pasimėgausim abi: aš rašydama, o tu skaitydama.

joa nes ji per daug meiliška visiems tikriausiai... hahah pavydi :DDD: haha kidn me too.... but not now........ i was jealous .... but not...


Atgal į viršų Go down
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Kv. 02 24, 2011 10:33 am

1999 - 2001
Yunjae



Apmirusia Seulo gatve žengė keturiolikos metų vaikinas, nešinas didžiule sportine taše. Iš pirmo žvilgsnio jis būtų niekuo nesiskiręs nuo aplinkinių: jis vilkėjo sportinį megztinį, kurį buvo galima rasti kiekviename šalies turguje, jo megztinis buvo šiek tiek prasegtas, todėl švietėsi balta maikė su įvairiaspalviais užrašais, jis mūvėjo juodas kelnes, kurios buvo dviem dydžiais per didelės, kaip ir priklauso pagal madą, ir apsmūkusios, avėjo sportinius juodai baltai batelius, kurie tikrai nebuvo naujausi ir patys švariausi. O ant galvos buvo užmaukšlinta juoda megzta kepurė, kurią dažniausiai nešiodavo jaunieji dainininkai, mėgindami pasislėpti nuo spaudos. Nebuvo jis ir išskirtinės išvaizdos: kiek švietėsi iš po kepurės, vaikino plaukai buvo paauginti iki ausų ir šiek tiek iškarpyti – niekuo ne ypatinga šukuosena, kurią turėjo daugiau nei pusė Seulo jaunimo. Jo juodi tarsi anglis plaukai susiliejo su kepure, kad net negalėjai tiksliai pasakyti, kurioje vietoje baigėsi kepurė ir prasideda jo plaukai. Jo akis dengė devinto dešimtmečio pradžios saulės akiniai, todėl jie užėmė daugiau nei puse vaikino veido. Tačiau nepaisant akinių, galėjai pastebėti, kad vaikino veido bruožai yra gana švelnūs ir netgi moteriški: apvalūs žandukai, kurie priminė burunduką, putlios ir raudonos lūpos priminė prisirpusias vyšnias, maža nosytė, kuri būdinga moterims. Šie vos pastebimi veido bruožai priminė Graikų skulptūras, kurios turėjo tobulus veido bruožus, netgi vyrai buvo vaizduojami gražesni už moteris.
Vaikinas palengva žengė gatve, niekur neskubėdamas ir atidžiai apsidairydamas aplink. Jo akys vis užkliūdavo už didelių plakatų, pakabintų ant įvairiausių pastatų, kuriuose puikavosi įvairūs atlikėjai: ant vienų švietė penkios gražios merginos, o šalia jų užrašas skelbė „Baby V.O.X“, ant kito pastato kabėjo plakatas, ant kurio puikavosi jaunuolis pašiauštais plaukais, mūsų herojus jį puikiai pažino – šis jaunuolis yra Seo Taiji, garsiausias Korėjos rokeris. Vaikinas būtų sau ramiai praėjęs pro kitus plakatus, tačiau jo dėmesį atitraukė ant dangoraižio įtaisytas didžiulis televizorius, kuris reklamavo šių dienų šalies „idol'ų“ grupes. Keturiolikmetis pakėlęs galvą sustojo pažiūrėti. Iš pradžių ekrane pasirodė degantis fonas, kuriame sunkiai matėsi vaiduokliški veidai, vėliau staiga iššoko, lyg iš ugnies, penki vaikinai, kurie buvo šiek tiek vyresni už keturiolikmetį. Jie visi vilkėjo baltus drabužius, kurie buvo jiems per dideli, jų plaukai buvo įvairiausių spalvų pradedant nuo juodų ir baigiant raudonais, vienas iš jų turėjo pirštinę su ilgiausiais nagais. Vos jie sustojo tarsi didvyriai, atskriejo didelės raidės su užrašu „H.O.T“. Vaikinas juos pažino nuo pat pirmų klipo vaizdų. Tai buvo toji grupė, kuri sukūrė savo per didelių drabužių madą, išskirtines šukuosenas ir kvietė visą jaunimą maištauti. Šiuos jaunuolius kopijavo beveik kiekvienas šalies paauglys, ne išimtis buvo iš istorijos herojus. Tačiau jis troško nebūti panašus į juos išvaizda ar bandyti kopijuoti jų maištavimą, jis norėjo skelbti visiems muzikos galią, troško tapti Korėjos legenda, sukurti savo istoriją ir būti visų gerbiamas dėl savo dainų.
Po šios reklamos sekė kita grupės reklama, o vaikinas vis dar nejudėjo iš savo vietos. Jis pajudino savo galvą, pasukiojo ją ir toliau pakėlęs akis žiūrėjo į didžiulį ekraną. Ekranas staiga nušvito baltai, vėliau pasirodė keli animaciniai žali medžiai ir ežeras, lyg kokia nors kaimo sodyba. Iš baltos šviesos vienas paskui kitą išlindo šeši vaikinai, apsirengę baltais plačiais kostiumais. Jie tikrai buvo panašūs iš išvaizdos į pirmuosius penkis vaikinus, tačiau šie buvo švelnesni, jų akys švietė ramumu, o veidus puošė plačios jaunatviškos šypsenos. Jie ištiesė savo rankas į priekį ir prie jų delnų atskrido sparnuotas žodis „Shinhwa“. Jaunuolis žiūrėjo išsižiojęs, jis šią grupę matė kelis kartus per televizorių ir negalėjo patikėti, jog neseniai debiutavusi grupė pasiekė tokio populiarumo. Vaikinas atvirai pavydėjo jiems ir griežė dantį, nes manė, jog jie išpopuliarėjo tik todėl, kad jų tėveliai turtingi.
Jis atsiduso ir jau ruošėsi traukti tolyn, kai staiga televizorius pradėjo transliuoti rytinę KBS programą. Pasirodęs video patraukė jo dėmesį. Tai buvo įprastas muzikos klipas. Vaikinas jį nekartą matė per televizorių namuose, o jo seserys nuolatos klausydavosi šios dainos ir diskutuodavo, kuris šokėjas joms labiausiai patinka. Šią dainą dainavo neseniai išgarsėjusi Dana, kuri pavargė visus savo vaikiška išvaizda ir stipriu balsu. Jaunuolis atidžiai žiūrėjo į klipą, laukdamas repo partijos. Tai buvo jo mėgstamiausia šios dainos dalis. Vaikinas mintinai mokėjo repo partiją ir vis stebeilijo į maždaug jo amžiaus vaikinuką, kuris kaip tikras savo srities profesionalas repavo ir šoko. Keturiolikmetis negalėjo patikėti, kad kažkoks niekam gerai nežinomas šokėjas ir reperis taip jį pakerėjo, vaikinas galvojo, kad galbūt jiedu dalijasi netgi ta pačia svajone.
Pažiūręjęs savo mėgstamiausią dalį vaikinas patraukė tolyn. Jis iš kišenės išsitraukė mažą baltą popieriuką, atsargiai jį išlankstė ir pažiūrėjo į jame užrašytą adresą. Po to jį vėl sulankstė ir įskišo į kišenę.
Šiek tiek paėjęs, vaikinas gatvės gale išvido didžiulį prabangų pastatą. Jis žvilgtelėjo į ant pastato užklijuotą adresą ir ir linktelėjo. Vaikinas sugniaužęs kumščius artinosi pastato link. Šalia stiklinių lauko durų stovėjo aukštas vyras, kuris atrodė, kaip tikra kostiumuota gorila. Vaikinas įtariai nužvelgė jį nuo kojų iki galvos, vyras padarė tą patį. Jaunuolis žengė dar kelis žingsnius, vyras taip pat pasijudino iš savo vietos ir priėjo prie pat vaikino.
-Kim Jaejoong? - vyras sodriu balsu paklausė vaikino.
Vaikinas linktelėjo ir nurijo burnoje susikaupusias seiles.
-Prašome užeiti, tavęs visi laukia, - šį kartą vyras kalbėjo daug švelniau ir paėmė Jaejoon už parankės, ir pastūmėjo jį durų link. Vaikinas nieko neklausinėjęs žengė pro duris ir vos įžvengęs į vidų, į jo veidą atskriejo vidaus šiluma. Jaejoong akiniai šiek tiek aprasojo ir jis juos nusiėmė.
-Wow, - išsižiojo vaikinas, atidžiai apžvelgdamas prabangų pastato vidų.
-Kim Jaejoong? - lyg iš niekur nieko nuo laiptų nusileido jau pagyvenęs vyriškis, kurio veidas buvo pasidabinęs plačia šypsena. Jis ištiesęs rankas žengė vis arčiau vaikino, kol galiausiai jį apkabino. - Džiugu, kad pagaliau atvykai, - išsišiepęs kalbėjo vyras.
-Aš... - lūžtančiu balsu pagaliau prakalbo vaikinas.
-Eime, eime, aprodysiu tau šokių ir įrašinėjimo studijas, - išsišiepės kalbėjo vyriškis. - Džiugu, kad pasiryžai iš tokio tolimo kampelio atvykti tiesiai į Seulą. Beje, aš tau nepristačiau. Esu Lee So Man – SM kompanijos vadovas bei prodiuseris, - patapšnojo vaikinui per petį.
Kim Jaejoong linktelėjo ir nusekė paskui Lee So Man. Tai ne pirmas kartas, kai Jaejoong susitinka su šiuo vyru. Jie buvo susitikę prieš kokias tris savaites, kai Chungnam provincijoje buvo surengta talentų atranka. Vaikinas pasinaudojo tokia ypatnga proga, kuri galėjo pasitaikyti tik kartą gyvenime. Jaejoong norėjo tapti atlikėjumi ir šia svajone jis gyveno jau 2 metus. Jo tėvai nebuvo turtingi, todėl Jaejoong žinojo, kad jeigu pats nieko nedarys ir nesieks įgyvendinti savo svajonės, jis liks Gongju ir bus įprastas vos pragyvenantis kaimietis, kuris gyvens tik tam, kad padėtų tėvam ir liktų gyvas. Vaikinas nesitikėjo, jog pereis atranką, netgi nesvajojo, jog pats Lee So Man prie jo prieis ir pasiūlys prisijungti prie kompanijos jaunėlių. Tačiau jaunuolis privalėjo susitaikyti su realybe, jį pasirinko ne todėl, kad jis turėjo ypatingą balsą ar tiesiog nepriekaištingai šoko, jis buvo paimtas į kompaniją dėl savo išvaizdos. Nors Jaejoong gyveno mažame kaimelyje, tačiau jis puikiai žinojo SM kompanijos taisyklę – gražus vaikinas, visada gali tapti ir talentingu. Jis taip pat puikiai žinojo, jog ši kompanija suteikia visiems „gatviniams“ ir neturtingams paaugliams šansą, priverčia juos patikėti svajonės išsipildymu ir leidžia jiems šypsotis ne dėl to, kad pilnos kišenės pinigų, bet todėl, kad pildosi jų didžiausios svajonės. Kartais tokiems paaugliams užtenka, kad jais kas nors patiki ir suteikia šansą, kad ir laikiną, kuris galbūt truks mėnesį, du ar netgi metus. Visa tai žinodamas Jaejoong nė nedvejodamas paliko savo tėvus ir aštuonias seseris, ir išvažiavo ieškoti savo laimės, kur galėtų išskleisti savo sparnus.
Kruopščiai viską apsvarstydamas, Jaejoong žengė paskui kompanijos vadovą šokių studijos link. Lee So Man pravėrė salės duris, ir pasklido muzikos garsai bei triukšmingas jaunų vaikinų klegesys. Keturiolikmetis droviai žengė pro duris ir sustojo prie pat jų, tyliai stebėdamas, kaip Lee So Man nuėjo prie muzikinio centro ir išjungė muziką.
-Turiu jums kai ką pristatyti, - pareiškė jis. - Kim Jaejoong, prieik arčiau, - pakvietė vaikiną rankos mostu.
Jaejoong nedrąsiai žengė į salės vidurį, nužvelgdamas visus salėje esančius žmones. Dauguma iš jų buvo vaikinai, tiksliau labai gražūs vaikinai, tiek merginos, tiek vaikinai nulydėjo į akimis, pilnomis smalsumo. Jaejoong praeidamas pastebėjo, jog vienas vaikinas į jį visiškai nekreipia dėmesio ir jis šiek tiek nusiminė, to net pats Jaejoong negalėjo paaiškinti.
-Yunho! - sušuko netoliese Lee So Man stovintis rudaplaukis vaikinas, labai švelnių veido bruožų. - Ya! Yunho! - vaikinas dar kartą sušuko, pakviesdamas tą vaikiną, kuris nekreipė į Jaejoong atvykimą jokio dėmesio. Švelnių veido bruožų vaikinas nustojo šaukti ir pasitiko Jaejoong plačia šypsena.
-Čia Yesung, - tarė Lee So Man, rodydamas į tą patį vaikina. - jis maloniausiais mūsų kompanijos jaunėlis, todėl klausk jo, jeigu ko prireiks.
Yesung linktelėjo ir padavė Jaejoong ranką. Lee So Man išsišiepęs išėjo pro duris, o Jaejoong visi salėje buvę paaugliai apspito aplink ir pradėjo klausinėti įvairiausių dalykų.
-O tu gražus, - nusišypsojo tamsiaplaukė mergina.
Kim Jaejoong linktelėjo ir droviai išsišiepė.
-Omo, jis gražesnis nei Lina! - sušuko šviesiai rudų plaukų vaikinas ir prilindo arčiau Jaejoong veido. - Tu juk ne mergina, ar ne? - nusijuokė vaikinas.
Jaejoong šiek tiek išraudo ir palenkė savo veidą kuo žemiau, kad nesutiktų vaikino žvilgsnio.
-Eunhyuk, užtilk, - subarė ta pati tamsiaplaukė mergina.
Vaikinas, vardu Eunhyuk, parodė liežuvį tamsiaplaukei merginai. Mergina jam trinktelėjo per galvą, ir jiedu pradėjo draugiškai muštis. Kim Jaejoong šyptelėjo, jis jautėsi jaukiai žinodamas, kad šioje kompanijoje nebus išskirtinis ir visi jį priims tokį, koks jis yra. Jis tiesiog tai jautė ir matė iš paauglių veidų.
-Ya! Yunho! - užriko Yesung bėgdamas paslaptingo vaikino link.
Jaejoong iš karto atkreipė savo dėmesį į juos. Yesung tiesiog užšoko ant vaikino nugaros ir bandė jį draugiškai pasmaugti. Vaikinas nusijuokė ir nusiėmė ausines. Jis nusikratė Yesung nuo nugaros ir atsuko savo veidą taip, kad Jaejoong galėtų jį pamatyti. Jaejoong žioptelėjo ir tai išgirdo daugelis iš šalia stovėjusių vaikinų. Jie nusišypsojo, o Jaejoong susigedo. Vaikinas pažino jį. Tai buvo tas pats vaikinas, kurį dar šiandien, prieš kelias valandas, matė didžiajame ekrane. Tai buvo jo savotiškas dievaitis ir dabar jis žinojo jo vardą.
-Yunho, - tyliai sau po nosimi suburbėjo Jaejoong ir įsistebeilijo į mielai besijuokiantį vaikiną.
Yesung su Yunho artėjo Jaejoong link. Jis stovėjo pasimetęs ir galvojo, kaip galėtų prisistatyti Yunho, kad paliktų jam įspūdį. Juk jo link artinosi jau mažytė žvaigždutė, kuri privertė Jaejoong dar labiau siekti savo svajonės.
-Čia Yunho, pirmasis iš mūsų debiutavęs ir mūsų lyg ir lyderis, - nusijuokė Yesung.
Kim Jaejoong pakėlė galvą ir droviai pažvelgė į Yunho veidą. Vaikino veidas atrodė tarsi ledo luitas, Jaejoong negalėjo pastebėti jokios emocijos, kai jis jį pamatė, toji dieviška šypsena kažkur dingo, tačiau Yunho akys išliko šiltos ir mielos. Jaejoong nusišypsojo Yunho ir ištiesė savo ranką:
-Kim Jaejoong.
-Jung Yunho, - ramiu balsu pratarė Yunho.
Jaejoong norėjo pasakyti, kad kelis kartus matė Yunho per televizorių ir kad jo repas yra nuostabus. Vaikinas norėjo pasakyti viską, apie ką galvojo, kai stebėdavo jo atlikimą. Jis norėjo pasakyti, kad būtent Yunho įkvėpė jį daryti viską, kad siektų savo svajonės. Jaejoong nė nepastebėjo, kaip jis suspaudė Yunho ranką, o šis švelniai bandė ją ištraukti. Jaejoong tai suvokęs, pasijuto labai nesmagiai ir greit paleido ranką, Yunho jam nusišypsojo. Jaejoong pasimetė, tačiau po kelių sekundžių ir pats išsišiepė.
Salės durys atsidarė ir pro jas įžengė Shinhwa nariai. Visi jaunėliai elgėsi įprastai, kai kurie nusliūkino pasveikinti savo hyungų, kurie atrodė lygiai tokie patys kaip ir bet kuris kitas 18-metis. Galima sakyti, jog Shinhwa vaikinai skirėsi nuo jaunėlių tik tuo, kad buvo vyresni.
-Girdėjau, kad yra naujokas, - tarė vienas iš Shinhwa narių, kurio vardas buvo Junjin.
-Hyung, čionai! - netikėtai suriko Yunho ir mostelėjo JunJin.
Junjin priėjo prie jų ir nusišypsojo Jaejoong.
-Tu būsi mūsų komandoj, - pasakė Junjin ir apkabino per pečius Yunho. Yunho nusišypsojo. - Na, ką... H.O.T komanda – lauk, Shinhwa komanda pasilieka, - nusijuokė skardžiai Junjin ir nusivedė Yunho prie kitų Shinhwa narių.
-Tavo spintelės numeris 62.2, eik pasidėk savo daiktus, - šyptelėjo Yesung ir čiupo nieko nesupratusį Jaejoong už parankės.
Kol Jaejoong pasidėjo savo daiktus ir persirengė, Yesung jam paaiškino apie komandų suskirstymą ir ką jie čia darys. Pasirodo, kad Yunho taip pat buvo Shinhwa komandoje. Jaejoong nebandė nuslėpti savo smalsumo dėl Yunho, jam pavyko išsiaiškinti, jog Yunho nemėgsta bendrauti per daug atvirai su žmonėmis, jis dažniausiai yra gana tylus vaikinas, mažai bendraujantis ir nerodantis savo tikrų jausmų. Yesung pasakojo, jog Yunho gali pasirodyti labai nedraugiškas ir arogantiškas, bet jis liepė Jaejoong tuo netikėti. Jaejoong jautėsi ramiau sužinojęs bent kažkiek apie Yunho, jis norėjo dar ir dar, bet Yesung tiesiog nebegalėjo daugiau nieko papasakoti. Vaikinai baigę savo pokalbį prisijungė prie kitų, kurie linksmai šoko visokiais nesąmones ir maivėsi prieš veidrodžius. Jaejoong nusijuokė ir susirado sau vietelę. Čia prasidėjo jo naujas kelias, kad ir kiek jis trumpai truks, vaikinas žinojo, jog to niekada nesigailės.

Yunho sėdėjo vienišas ant kompanijos pagrindinių laiptų. Šviesos jau buvo išjungtos, kompanija ištuštėjusi. Visi išlėkė pas savo tėvus, tiesiai į namus, kuriuose laukė šilta vakarienė. Yunho to neturėjo. Atvykdamas į Seulą, jis visa to atsisakė. Tiksliau, tariant jo tėvo ir senelio žodžiais, jis išsižadėjo savo šeimos, paliko viską, ką turėjo ir nusekė savo svajonės link. Praėjo metai, kai Yunho tapo SM dalimi, jis gavo repo partiją Dana dainoje, šoko su ja, jį visi gyrė ir žadėjo jam puikią ateitį. Tačiau kiekvieną dieną Yunho galvoje sukdavosi įvairiausios mintis apie jo šeimą, jis bandė nesigailėti savo sprendimu, tačiau viskas tapo per daug sunku. Mama jam atsiųsdavo slapčia šiek tiek pinigų ir kas kart žadėdavo jį aplankyti, girdavo jį, kad televizoriuje jis atrodo dar gražesnis nei iš tiesų yra realybėje. Yunho už tuos pinigus susipirkdavo knygas, reikalingas mokyklai, o kitką pasilikdavo maistui. SM parūpindavo jam, kaip ir kitiems, gražių drabužių iš firminių parduotuvių, tačiau niekam iš valdžios nerūpėjo, jog Yunho dažnai miega traukinių stotyse arba parkuose. Yunho nesiskundė, neprašė savo kolegų jį priimti į namus, neprašė kompanijos, kad duotų jam pinigų ar išnuomuotų kambarį. Jis galvojo, kad vėliau viskas susitvarkys.
Yunho nedavė ramybės mintys apie tai, jog galbūt jo mama su seserimi vėl atvyks pas jį, kai tėvas peržengs visas ribas. Vos prieš kelis mėnesius Yunho rado kompanijoje pranešimą jam, kad jo mama su sesute atvyksta pas jį. Vaikinas už visus savo sutaupytus pinigus ir pasiskolintus iš draugų išsinuomavo kambarį pensionate. Yunho buvo nesmagu, kai mama jam kalbėjo, koks žiaurus ir nesuvaldomas pasidarė tėvas, sesutė buvo išsiilgusi savo vyresnėlio. Yunho palikdavo sesutę ir mamą miegoti, o pats eidavo rinkti gatvėje išmėtytų kartoninių dėžių ar stiklo butelių ir viską priduodavo, už tai gaudavo šiek tiek pinigų, kad galėtų išlaikyti mamą. Visas šitas gyvenimas trūko neilgai, tėvas atvyko pasiimti savo moterų, tačiau į Yunho net nepažiūrėjo ir nepaklausė, kaip jam sekasi. Pensionato kambarys liko tuščias, o Yunho vėl pradėjo gyventi gatvėje. Ne kartą JunJin hyungas siūlė jam apsigyventi pas jo tėvus, tačiau vaikinas nesutiko. Jis laukė to momento, kai jam bus sukurta grupė ir jie gyvens kompanijos bendrabutyje visi kartu. Dėl šios priežasties, Yunho nepaprastai stipriai dirbo ir vertė kitus dirbti taip pat stipriai kaip ir jis, stengtis iš visų jėgų, o ne kvailioti.
Yunho kaip niekas kitas šiame kompanijoje suprato, ką reiškia žodis „paaukoti“. Jis paaukojo savo šeimą dėl svajonės, kuri jam gali trukti vos akimirką ir staiga baigtis. Vaikinas kaip niekad gerai prisimena jo pirmąjį atvykimą į Seulą, kai nešė kompanijai savo įrašytą dainą. Beeidamas gatve Yunho sutiko gaują, kuri tenorėjo iš jo pinigų, tačiau Yunho nieko vertingo neturėjo. Gauja pastebėjo, kaip Yunho saugo plokštelę ir sumanė ją atimti, tačiau vaikinas jiems liepė geriau jį mušti nei sulaužyti jo diską su daina. Tą dieną Yunho kompaniją pasiekė visas sumuštas, tačiau jo daina liko sveika ir jis savimi didžiavosi. Vaikinas žinojo dėl ko kovoja, todėl nė karto nesigailėjo dėl savo poelgio.
Yunho pastvėrė savo sportinę tašę, kurioje buvo visos jo knygos ir keli drabužiai, visi kiti daiktai buvo palikti jo spintelėje. Tačiau lempų šviesa staiga pribleso ir Yunho už savęs stovintį šešėlį. Vaikinas atsisuko ir už savęs pamatė Jaejoong.
-Išgąsdinai, - atsiduso Yunho ir pakilo nuo laiptų.
-Ką čia veiki taip vėlai? - kiek nedrąsiai paklausė Jaejoong.
Yunho į jį pažiūrėjo į jį rimtu žvilgsniu, Jaejoong susigūžė. Yunho nusijuokė. Jis pirmą kartą matė tokį gražų ir drovų vaikiną. Jaejoong pakėlė į jį akis ir pamatė Yunho išsišiepusį veidą. Jaejoong irgi nusijuokė.
-Kur keliauji? - paklausė Yunho.
-Kur nors, - nedrąsiai atsakė Jaejoong.
-Kur tavo namai? - Yunho pradėjo domėtis šiuo vaikinu.
-Gongju...
-Gongju? Kada atvykai į Seulą?
-Šiandien...
-Šiandien? Tau pasisekė, kad radai kambarį. Iš tavo aprangos ir žinojimo, kur gyveni, neatrodo, kad būtum pakankamai turtingas, jog galėtum gerai gyventi.
Jaejoong papūtė lūpas lyg norėdamas verkti.
-Ėėė, neverk!
-Nesiruošiu verkti. - atsakė Jaejoong, - tiesiog nejauku pirmą naktį nakvoti vienam gatvėje.
-Gatvėje? - Yunho išpūtė akis, nes nesitikėjo, jog kada nors sutiks tokį patį vaikiną, kaip ir jis. - Ar turi kiek pinigų?
Jaejoong iš tašės ištraukė savo piniginę, o iš jos kelis šimtus vonų. Jaejoong smalsiu žvilgsniu žiūrėjo į Yunho, kol šis skaičiavo Jaejoong pinigus.
-Neužteks net nakčiai, - susimąstęs tarė Yunho.
-Man tėtis prižadėjo, jog rytoj atveš pinigų, - liūdnu balseliu tarė Jaejoong. Jis jautėsi blogai, nes melanavo Yunho. Jaejoong žinojo, kad tėtis jam tikrai atveš pinigų, bet, turbūt, jų bus dar mažiau nei dabar ištraukį iš piniginės. Jaejoong pamelavo, nes nenorėjo, jog jį Yunho prisimintų kaip išmaldos prašantį berniuką.
-Palauk, - Yunho ištraukė iš savo kišenės 500 vonų. Įdėjo juos į Jaejoongo pinigų krūvą. - dabar vienai nakčiai tikrai užteks, - nusišypsojo Yunho vaikinui.
-Ką čia darai? - išsižiojo Jaejoong.
-Atleisk, daugiau pats šiuo metu neturiu, bet ryt iš ryto turėčiau užsidirbti, - nusišypsojo vaikinas. - Eime, parodysiu, kur gali gauti normalų mažą kambariuką už šią kainą.
Jaejoong nieko neatsakęs nusekė paskui Yunho, kuris laimingas ėjo gatve. Keisčiausia, jog šis Yunho buvo visai kitoks nei Yesung pasakojo. Jis tarsi buvo kitas žmogus: dosnus, besišypsantis, bendraujantis ir smalsus. Jaejoong žinojo, kad galbūt tai tik kaukė, tačiau jam tai nerūpėjo, nes jis matė labai gražią Yunho kaukę.
-Štai atėjom, - Yunho sustojo prie to pačio pensionato, kuriame kažkada nomavo kambarį savo mamai ir sesei. - Ahjumma! - sušuko po langu Yunho.
Netrukus atsivėrė pensionato durys, o pro jas išlindo pagyvenusi moteriškė su chalatu ir bigudukais galvoje.
-Ko nori, Yunho? - piktoku tonu, bet maloniu žvilgsniu prakalbo moteriškė.
-Šitas vaikinas nori pas jus išsinuomuoti kambarį, - maloniai atsakė Yunho ir ištraukė iš Jaejoong rankos pinigus, ir padavė moteriškei.
Moteriškė linktelėjo, paimdama pinigus:
-Kambarys antram aukšte, dešinėje. - tai tariusi moteriškė uždarė duris prieš tai paduodama jiems raktą.
Yunho su Jaejooong užlipo lauko laiptais iki antro aukšto ir atsirakino duris. Jiedu įėjo į kambarį. Kambarys buvo super mažas, tačiau labai jaukus ir gražiai sutvarkytas.
-Labos nakties, gerai išsimiegok, - nusišypsojo Yunho ir žengė pro duris.
Jaejoong palydėjo jį su šypsena. Jis negalėjo pasakyti, ką Yunho galvojo apie jį, tačiau buvo nepaprastai dėkingas jam. Jaejoong ilgai mąstė, ką Yunho veikia ir kaip praleis naktį, jis laukė rytojaus, nes norėjo vėl jį sutikti.
Yunho susirado patogią vietelę parke. Šiandien buvo graži naktis, todėl nusprendė nenakvoti traukinių stotyje. Yunho žinojo, kad reikės anksčiau atsikelti, kad galėtų surasti kuo daugiau dėžių ir butelių, nes visus savo mėnesio pinigus jis ką tik atidavė neseniai sutiktam vaikinui, tačiau jis jautėsi laimingas. Yunho buvo laimingas, nes galėjo padėti vaikinui. Jis žinojo, jog Jaejoong reikėjo tų pinigų labiau nei Yunho, kuris gali ir moka savimi pasirūpinti.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
Sowelu。
to find myself..
avatar

Pranešimų skaičius : 5974
Age : 24
Miestas : searching for place... please wait...
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pen. 02 25, 2011 9:30 am

awww smulkiai bet mielai..
laukiam dar tęsinio


Atgal į viršų Go down
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pir. 02 28, 2011 10:25 am

Yunho į kompaniją atbėgo visas uždusęs ir suprakaitavęs. Šiandienos rytas buvo jam ypatingai sunkus: negana to, kad pramiegojo, gatvėse visiškai nerado jokio butelio ar kartonines dėžės. Vaikinas puikiai suvokė, kad šiandieną neturės už ką pavalgyti, o ką jau kalbėti apie leidimą įeiti į viešąją pirtį. Tačiau jis negalėjo to niekam sakyti, todėl vos įėjęs į repeticijų salę, jis nusilenkė ir su šypsena tarė:
-Labas rytas!
Dauguma apsupo Yunho iš visų pusių ir bėrė savo nusiskundimus ar nesekmes. Toks jau buvo tas Yunho, kuris pernelyg greitai subrendo ir tapo visų mokytoju, patarėju ir atpirkimo ožiu. Jis nesistengė būti artimas su visais kompanijos žmonėmis, tačiau nevengė jų, bandydavo duoti patarimus ir jei šie ateidavo pas jį su rūpesčiais, jis kaipmat bandydavo juos išspręsti ir išklausyti kitų. Daug kas sakė, kad vaikinas yra per daug geras visiems, nors stengiasi būti uždaras. Junjin dažnai pykdavo ant jo, jog šis prisiėma atsakomybę už kitus ir išlaižo jų bėdas, bet į savo bėdas net nežiūri ir stengiasi nuo jų bėgti, tačiau jos visada grįžta atgal ir smogia dar skaudžiau.
Yunho buvo ką tik išlindęs iš persirengimo kambario dušo. Nuo jo plaukų varvėjo vanduo, o ant marškinėlių galėjai pastebėti šlapias dėmes. Jo veide švietė šypsena ir noras kuo greičiau pradėti. Jis buvo tarsi kitas žmogus, ne tas, kuris šiandien anksti ryte vaikščiojo po gatves ir ieškojo kartoninių dėžių ir butelių. Net pats Yunho nesuprato, kaip taip staiga gali jis pats pasikeisti, užsidėti kauke laimingo keturiolikmečio ir repetuoti su visais. Jis net nesistengė galvoti, iš kur gaus maisto ir nakvynę, nes diena pamažu bjuro ir , rodėsi, kad visą likusią dieną ir naktį pralis.
-Jung Yunho! - sušaukė Jaejoong iš tolimiausio kampo.
Yunho atsisuko ir jam mostelio. Jaejoong džiaugėsi, kad pamažu tapo komandos dalimi, todėl nebebuvo toks nedrąsus ir pradėjo su visais kalbėti. Vaikinas pastebėjo, jog šiandien Yunho, vos pravėręs duris, buvo susirūpinęs, tačiau greitai jo veidą nuslėpė šypsena. Jaejoong nedavė ramybės, kas Yunho kankina ir ką jam reikės atsakyti, kai paklaus apie nuomuojamą kambarį. Prieš ateidamas į kompaniją Jaejoong buvo susitikęs su tėvu, kuris jam įbruko 300 vonų. Vaikinas negalėjo tėvui pasakyti, jog duotų daugiau, nes suprato, kaip tėvams sunku, todėl jis ramiai priėmė pinigus, padėkojo ir patraukė savo keliu. Jaejoong žinojo, kad to net neužteks normaliai pavalgyti, bet svarbiausia jam labiausiai nedavė ramybės, kaip tai paaiškinti Yunho, jei šis užklaustų. Visą repeticijos metą Jaejoong svarstė apie šią problemą ie negalėjo normaliai susikaupti, todėl Eric pastoviai ant jo užrikdavo, kad šis bent šiek tiek ką nors išgirstų.
Repeticija buvo baigta jau sutemus. Lietus pliaupė kaip iš kibiro. Visi išsilakstė: vienų atvažiavo paimti tėvai, kiti linksmai tauškėdami su skėčiais nuėjo namo.
-Iki! - linksmai sušuko Yesung, eidamas už parankės su jo atėjusia pasitikti mergina.
Yunho linktelėjo, o Jaejoong išsišiepė ir pamojavo. Jiedu liko vėl, kaip aną dieną, visiškai vieni kompanijoje. Yunho drėbtelėjo į savo įprastą vietą ir išsitraukė iš kišenės kelias monetas. Tyliai atsiduso ir susimąstė.
-Galiu prisėst? - nedrąsiai paklausė Jaejoong.
Yunho nusišypsojo, taip parodydamas savo vaikiškai netaisyklingus dantukus, ir patapšnojo į laiptų paviršių šalia savęs. Jaejoong atsargiai prisėdo šalia.
Įsigalėjo nejauki tyla. Jaejoong nežinojo, ką pasakyti, o Yunho buvo per daug susirūpinęs savais reikalais, kad galėtų šnekėti.
-Yunho... - nutraukė tylą Jaejoong.
-Mhhm? - atsisuko Yunho į Jaejoong.
-Ko tu toks neramus? - nuleidęs ir paraudęs ištarė Jaejoong.
Yunho numykė, lyg norėdamas pakeisti temą, tačiau jis staigiai entuziastingai atsisuko į Jaejoong ir pakėlė jo smakrą.
-Gal galiu šiandien pas tave nakvoti? - maldaujamai paklausė Yunho.
Jaejoong linktelėjo nė nepagalvojęs. Tik po minutėlės susimąstė, kad nė pats nežino, ar gali tai pasiūlyti Yunho, tačiau nebūtų jis Kim Jaejoong, jeigu nepamėgintų. Jis tiesiog jautė, jof turi padėti Yunho ir žinojo, jog bet kokiais būdais padarys taip, kad Yunho ir jis miegotų šiltame kambaryje. Vaikinas pirmą kartą jautėsi toks drąsus.
-Luktelk, - greitai pakilęs nuo laiptų tarė Jaejoong. Jaejoong nusivilko savo džinsinį švarką, užsidėjo jį ant galvos vietoj kapišono, stvėrė savo sportinę tašę ir nulėkė link pensionato, palikdamas Yunho visiškai sumišusį. Jaejoong tiksliai žinojo, ką darys. Greitai pasiekęs pensionatą, jis pabeldė namo šeimininkei į duris ir ši tučtuojau išlindo rėkdama:
-Ko atsibastei? Ar nesakei, kad neturi pinigų sumokėti už sekančią naktį?
Jaejoong nuleido akis ir nedrąsiai tarė:
-Su savim grynais turiu tik 300 vonų, tačiau galiu prie šių pinigų pridėti labai brangų diską su parašais.
Jaejoong iš tašės ištraukė gražiai supakuotą pirmą grupės Boohwal albumą. Ji išvyniojo, atidarė ir parodė grupės narių parašus. Šį diską su parašais jam gavo jo sesuo, gimtadienio proga ir jis jį labai brangino, tačiau jautė, jog laukiantis žmogus jam bus brangesnis už šį diską.
Šeimininkės akys prasiplėtė. Jaejoong vėl nedrąsiai tarė:
-Bent šiai nakčiai, prašau.
-Gerai. Duok man diską, pasilik 300 vonų valgiui. Bet atmink, jog priimsiu tik vienai nakčiai. - atsakė šaimininkė ir ištiesė delną.
Jaejoong su gailesčiu akyse padavė diską, stvėrė raktą ir pasileido bėgti prie laukiančio Yunho. Jis meldėsi, jog Yunho vis dar jo laukia. Jaejoong negalėjo patikėti, kad paaukojo savo brangiausią daiktą dėl vienos nakties pensionate.
Atgal Jaejoong atbėgo greičiau nei bėgo pirmyn. Jis jau iš tolo pamatė ant laiptų sėdintį Yunho. Vaikinui palengvėjo ir jis dar greičiau pradėjo bėgti link jo.
-Kur buvai?! - Yunho šoko nuo laiptų ir nepaisydamas stipraus lietaus nubėgo prie Jaejoong. - Ar tau pakvaišai? Visas šlapias, - atsiduso Yunho ir paėmė iš Jaejoong jo permirkusį džinsinį švarkelį. - Gal išprotėjai? Susirgsi, - pasikėlęs savo megztinį su marškinėliai šluostė sušalusias Jaejoong rankas.
Jaejoong mirksėjo ir nežinojo, ką atsakyti. Jis vėl matė tą Yunho pusę, kuri jam pasirodė vakar. Jis spėliojo, kodėl Yunho negali visada toks būti, ko jis bijo ir kodėl taip elgiasi. Jaejoong jautė iš Yunho žodžių sklindantį rūpestį, jo akyse švietė švelnumas ir ramybė. Vaikinas pirmą kartą regėjo tokį žmogų, nesvarbu, koks jis gali iš pažiūros atrodyti arogantiškas, jo akyse visada švelnumas ir mielumas, kaip mažo šunyčio akyse arba motinos, besirūpinančios savo vaikais.
-Eime, - po kiek laiko tarė Jaejoong ir sulaikė Yunho rankas.
Yunho į jį žiūrėjo klausiamai, tik po to suprato, ką jis turėjo omenyje:
-Rimtai? Galiu su tavim likti?
-Taip, tik turi man prižadėti, kad viską man papasakosi, nes noriu tavim pasitikėti, bet nežinau ar galiu, todėl viską turiu žinoti, - Jaejoong rausdamas šnekėjo.
Yunho nusijuokė ir linktelėjo:
-Gerai, bet ilga istorija.
Abu vaikinai šiek tiek pabėgdami nuskubėjo į pensionatą. Pasirodo, kad kelias neatrodo toks ilgas, kai eini ne vienas. Jaejoong veide švietė šypsena. Šį kartą jis jautėsi toks laimingas, kad galėjo padėti. Taip pat vaikinas nekantravo pilnai išgirsti Yunho istoriją, nors prisipažino, jog bijo, kad Yunho paprašys to paties. Jaejoong nenorėjo pasakoti niekam, kodėl jis vienas Seule, kodėl jo tėvai turi mažai pinigų ir kaip atsitiko, kad jis atsidūrė pas juos. Vaikinas žinojo, jog tai pernelyg sudėtinga, todėl geriau visa tai nutylėti.
Jaejoong atrakino duris ir abu vaikinai įėjo į kambarį. Jiedu buvo visiškai šlapi, todėl Yunho kuo greičiau nusiėmė permirkusius batus, megztinį, marškinėlius ir nusimovė kelnes. Jaejoong į jį žiūrėjo keistu žvilgsniu. Yunho atsisuko į jį ir suriko savo nesuprantamu kaimietišku dialektu:
-Ya! Ko žiūri? Renkis greičiau!
Jaejoong išraudono, jo veidą papuošė mažytė šypsenėlė. Jis keistai jautėsi nusirenginėdamas prie Yunho, tačiau pastebėjo, kad šiam jo buvimas visiškai netrukdo. Kai vaikinai buvo persirengę, Jaejoong ant elektrinės plytelės užkaitė seną, vos gyvą arbatinuką. Vėliau ištraukė iš tašes kelias ramen pakelius, kuriuos nupirko pakeliui bėgdamas pas Yunho. Vos tik užvirė vanduo, Jaejoong greitai užpylė verdantį vandenį ant ramen ir atnešė prie pat lovos, pastatė juos ant grindų ir pakvietė Yunho eit valgyt.
-Kaip skanu! - suriko Yunho. - Seniai nevalgiau šilto maisto ir nemiegojau lovoje kelias naktis. Ačiū, -išsišiepė Yunho.
Vos tik Yunho išsišiepdavo, Jaejoong jis primindavo ketverių metukų vaiką, kuris yra dar toks tyras, kad nežino, ką reiškia skausmas, neapykanta, išdavystė ir melas. Jaejoong vidų užpildė toks geras jausmas ir jis žinojo, kad viskas tik dėl to, kad šalia yra Yunho.
Pavalgę vaikinai išsidrėbė lovoje. Ji buvo gana siauri, tačiau vaikinai kuo puikiausiai tilpo.
-Na? - atsisuko į Yunho ir nedrąsiai pratarė Jaejoong.
-Kas?
-Istorija. Turi man papasakoti, kodėl toks esi.
Yunho nusijuokė ir atsiduso:
-Aish, prisimeni, kai sakiau, kad ji ilga? - Yunho atsisuko į Jaejoong, šis linktelėjo. - Tai nėra ji tokia ilga. Gyvenau Gwangju, mažam kaimelyje, kaip ir tu, todėl turiu labai keistą dialektą. Turiu vieną jaunesnę sesutę, kurią labai myliu. Taip išėjo, jog sumaniau tapti dainininku, kuris galėtų pavergti visų širdis ir perduoti ypatingą mintį, - Yunho pažiūrėjo į lubas, - tačiau mano senelis ir tėtis labai griežti. Jie man uždraudė, o aš vis tiek atvykau į Seulą ir patekau į kompaniją. Niekada neprašau iš jų pinigų, rytais renku gatvėje kartonines dėžes ir butelius, kad turėčiau už ką pavalgyti, Žinau, kad ilgai taip netepsiu, bet man tiesiog reikia debiutuoti, kad gaučiau būstą ir pavalgyti normaliai, todėl sunkiai dirbu. Žinau, kad tai mano pasirinkimas ir neturiu prašyti tėvų pinigų, kurių jiems labiau reikia. Tokia ta mano istorija, - nusijuokė Yunho. Jaejoong stebėjo, kaip Yunho jam visa tai pasakoja. Iš jo veido nedingo šypsena, lyg tai būtų labai lengvas gyvenimas.
-Aš esu įvaikintas, - prakalbo Jaejoong. Yunho iš karto į jį atsisuko. - mane tikrieji tėvai išmetė šiukšlyne. Ten rado mane mano įtėviai, bent jau taip pasakoja jie. Augau su 8 seserim, kurias labai myliu. Myliu ir savo tėvus, tačiau noriu siekti savo svajones ir žinau, kad turiu tai daryti pats, jie man daug kuo negali padėti, - atsiduso Jaejoong, galvodamas, kaip pasiilgo savo šeimos ir namų.
-Viskas bus gerai, - nusišypsojo Yunho. - tereikia sunkiai dirbti. Mes pasieksim savo svajones. - užtikrintai tarė Yunho.
-O žinai, kai tave išvydau televizoriaus ekrane, pagalvojau, jog ir aš taip galiu. Tu mane pastūmėjai į šį verslą, - nusijuokė Jaejoong.
Yunho atsakė garsiu juoku. Yunho pirmą kartą nuo atvykimo į Seulą jautėsi laimingas, kad surado žmogų, kuriam galėjo patikėti savo istoriją. Jaejoong jautėsi panašiai, jam tapo širdyje daug lengviau. Jis norėjo pravirkti, tačiau bandė susitvardyti.
-Jei nori, gali verkti. Žinau, kaip sunku, - tyliai atsakė Yunho.
Jaejoong staigiai puolė prie Yunho ir prisiglaudė prie jo taip, kad girdėjo jo širdies plakimą.
-Ar gali mane saugoti?
-Taip, - nuoširdžiai atsakė Yunho. Yunho šalia Jaejoong jautėsi kaip niekad laisvas, jis galėjo elgtis taip, kaip jis norėjo, kalbėti, ką jis norėjo. Jis šalia jo buvo savimi, tikruoju Yunho, kurio taip buvo pasiilgęs.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Sk. 03 06, 2011 2:51 am

~~~

Prabėgo metai nuo to laiko, kai Jaejoong atvyko į Seulą. Vaikinas šiame mieste pagaliau apsiprato, susirado draugų, kuriais galėjo pasitikėti. Jis turėjo, kur gyventi, pavalgyti ir , žinoma, pildė savo svajonę. Kiekvieną dieną Jaejoong su kitais nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro lankydavosi pas vokalo mokytojus, šokių mokytojus, ėjo į mokyklą ir turėjo Lee So Man parodyti savo pažymius. Iš pradžių, Jaejoong nesijaudino dėl pažymių ir visiškai nesimokė, tačiau, kai gavo įspėjimą iš kompanijos vadovo dėl prastų pažymių, vaikinas susigriebė ir pradėjo taip pat stipriai mokytis kaip ir šou meno. Viskas pamažu susitvarkė Jaejoong gyvenime, todėl jo namų ilgėjimasis liko tik gražus prisiminimas. Jis pagaliau pradėjo gyventi savo gyvenimą, siekdamas savo svajonės.
Vienas dalykas nedavė Jaejoong ramybės – jo ir Yunho santykiai. Jaejoong manė, jog Yunho jam bus artimesnis nei kiti, tačiau viskas buvo visai kitaip. Jaejoong tik iš tolo stebėjo Yunho, kuris su keliais vaikinais nuolatos repetavo. Jaejoong sužinojo iš Yesung, jog Yunho, Eunhyuk, Leeteuk, Heechul ir Junsu yra paskirti į vieną grupę ir ruošiasi savo debiutui. Vaikinas džiaugėsi dėl Yunho, tačiau jis norėjo artimesnių santykių, o ne tik bendrų naktinių pokalbių, vakarienės ar įvairių žaidimų kartu.
Taip susiklostė, jog Yesung namuose apsigyveno Siwon, Heechul, Jaejoong ir Yunho. Jaejoong džiaugėsi, kad gali gyventi su šiais vaikinais. Jie buvo begalo linksmi, o ypač Heechul, kuris atrodė kaip tikra mergaitė. Yesung kiekvieną vakarą jiems prieš miegą pasakydavo, kad visi, kas gyvena pas jį namuose, tampa žvaigždėmis. Jaejoong norėjo, jog tai būtų tiesa. Jam patiko gyventi pas Yesung, miegoti viename kambaryje su Yunho ir valgyti skanius Yesung mamos patiekalus. Tačiau Yunho tylumas, atstumas tarp judviejų, vaikinui kėlė nerimą, kurio negalėjo niekaip atskleisti.
Laisva diena pagaliau aplankė jaunuosius SM kompanijos talentus. Daugelis išvyko su tėvais pas senelius ar prie jūros, kiti gulėjo namuose išsidrėbę. Tik Yunho su Jaejoong vaikščiojo kaip be vietos. Nuo pat ryto bandė nuspręsti, ką šiandien veiks, tačiau kiekvienas turėjo savo rūpesčių, todėl niekaip nesisekė atsipalaiduoti. Jiedu tylėdami šmirinėjo po Seulo didįjį parką.
Saulė kaitino kaip pašėlusi, todėl net didžiuliai medžiai neteikė normalaus pavėsio ir atgaivos. Buvo beprotiškai karšta. Yunho suraukė akis, nuo jo kaktos varvėjo prakaito lašeliai, o ką jau kalbėti apie jo rūbus, kurie buvo tiesiog permirkę nuo prakaito.
-Karšta, - atsiduso Yunho ir krito ant žalios žolės.
-Mmh, - linktelėjo Jaejoong ir nedrąsiai atsisėdo šalia jo.
-Uždenk man saulę, - sumurmėjo Yunho.
Jaejoong apsidairė aplink, ieškodamas kokio nors daikto, kuriuo galėtų uždengti jam saulę. Tačiau Yunho nesugebėjęs laukti ilgiau, paėmė Jaejoong ranką, išlankstė jo pirštus taip, kad būtų atviras delnas ir padėjo sau virš akių.
-Va taip, - tarė jis.
Jaejoong greitai suglautė savo abi rankas virš Yunho akių, taip uždengdamas jam saulę. Jis jautė, kaip žmonių žvilgsniai krypsta į juos, kelios merginos praeidamos nusijuokė ir šnabždėjosi apie juos. Nepaisant šio jausmo, Jaejoong neatitraukė rankų nuo Yunho. Tai buvo reta akimirka, kai jis šitaip arti Yunho. Tik jis ir Yunho.
-Jaejoongie?
-Ką? - švelniu balseliu pratarė Jaejoong.
-Jau metus mudu pažįstami, - užsisvajojęs tarė Yunho.
-Aham, laikas greitai bėga. Mums jau 15-ika, - nusijuokė Jaejoong.
-Tu vyresnis, - Yunho pasuko galvą, taip kad žiūrėtų tiesiai į Jaejoong veidą.
-Tai tuomet vadink mane hyungu, juk Heechul ir Leeteuk vadini! - linksmai užriko Jaejoong.
-Nenoriu, - skardžiai nusijuokė Yunho. - Jaejoong, kodėl tu toks gražus? - Yunho akys buvo plačiai atmerktos ir jis žiūrėjo į apšviestą saulės Jaejoongo veidą, kuris spindėjo tarsi Kalėdinės lemputės. Yunho veide švietė plati šypsena, taip jis parodė savo netvarkingus dantukus, kurie Jaejoong atrodė labai mieli ir vaikiški.
Jaejoong veidas tapo raudonas. Jis negalėjo pakelti akių ir pažiūrėti į Yunho, kai šis uždavė tokį keistą klausimą. Vaikinas pirmą kartą išgirdo, kad jis yra gražus. Jaejoong stebėjosi, kodėl Yunho taip mano, nors kompanijoje yra gausu vaikinų, kurie žymiai gražesni už jį, turi gražesnes šukuosenas, bet kodėl Yunho jam tai pasakė. Jaejoong negalėjo suregzti net vieno normalaus sakinio. Iš jo burnos sklido tik neaiškus mikčiojimas.
-Tu raudonas kaip braškė, - nusijuokė Yunho. - Kodėl nežiūri į mane? - kiek nustebęs paklausė jis.
Jaejoong pakratė galvą ir stengėsi pažiūrėti į jį, tačiau vėl greitai nuleido galvą ir įsmeigė žvilgsnį į žolę. Jis tik dabar susiprato, kad Yunho yra atsimerkęs ir į jį žiūri, o jo rankos nuleistos nuo Yunho akių ir glamžo įvairias mažytes smilgas, augančias žolėje.
Yunho žiūrėjo tylėdamas į Jaejoong. Jis mąstė, kodėl tokie žodžiai jam išslydo, norėjo juos vėl praryti atgal, tačiau to negalėjo ir teko apsimesti, jog tai nieko tokio. Yunho taip ilgai laikėsi atstumo nuo Jaejoong, kad per daug nepriartėtų, neprisirištų, nes jam nedavė ramybės, kad galbūt Jaejoong jį paliks, vos tik jiedu suartės. Tačiau niekada vaikinas nesugebėdavo laikytis deramo atstumo, atrodė, jog kažkokia nežinoma jėga tiesiog traukė jį prie Jaejoong. Kai jiedu būdavo kartu, viskas atrodydavo taip lengva, užsimiršdavo visi rūpesčiai, sunkumai ir nuovargis. Yunho nežinojo, kaip tiksliai jaučiasi Jaejoong, tačiau matė, kad ir jam gera su juo. Ir netgi labai gera.
Yunho ištiesė ranką, paėmė Jaejoong už smakro ir pakėlė taip, kad matytų Jaejoong akis. Yunho tylėdamas žiūrėjo į Jaejoong, kurio akys buvo pavargusios, pilnos skausmo, tačiau laimingos. Yunho nejučia pats pasijautė laimingas. Jaejoong akyse jis matė savo atvaizdą ir tarsi jautė, kaip jo akys žiūri į jį. Jaejoong nė karto nebandė nusukti akių, jis tiesiog žiūrėjo ir tylėjo. Jiedu žiūrėjo vienas į kitą, ir kitas pašalinis pasaulis tiesiog daugiau nebeegzistavo.
Jaejoong, žiūrėdamas į Yunho, prisiminė tas sunkias dienas praeitų metų, kai reikėjo mokėti už įvairias kompanijos pamokos, kai jis dirbo net kelis darbus, o vėliau bėgdavo į mokyklą, o tada į vokalo pamokas. Visas tas dienas jis išgyveno vienas, jis vienas tvarkėsi su savo nauju gyvenimu, sunkiu darbu. Yunho nepajudino nė piršto, tas žmogus, kuris Jaejoong buvo artimiausias, nepadėjo gauti pinigų ar maisto, tačiau kiekvieną dieną Yunho prieidavo prie Jaejoong ir palinkėdavo sėkmės bei liepdavo nepasiduoti. Greitai Jaejoong suprato, kodėl taip daro Yunho, ir pats su didesniu užsidegimu pradėjo dirbti ir stengtis, jog Lee So Man greitai juo pasitikėtų ir nebereikėtų mokėti už pamokas. Jaejoong nebebijojo miegoti gatvėje, kartais net Yunho palaikydavo kompaniją, kol vieną dieną Yesung nesutiko jų ir neparsivedė pas sau namo, nes jau po truputį vėso orai. Jaejoong vakarais dažnai kalbėdavo apie dienos įspūdžius, dalindavosi darbo reikalais. Yunho mažai, ką pasakodavo, tačiau Jaejoong turėdavo ištisas istorijas.
Jis apsimetė prieš Yunho, kad jam nėra sunku, jis apsiprato ir nebesitiki geriausio. Tačiau Jaejoong vos nemirė laime, kai pagaliau gavo šiltą prieglobstį ir nuolatinį maistą. Vaikinas nenorėjo prisiminti badavimo dienų, kai dirbdamas kavinėje suvalgė paliktus ramen arba, kai teko priduoti kraują, kad galėtų nusipirkti pakelį sausainių. Tai buvo sunkios dienos, tačiau tada Yunho ir jo santykiai buvo artimesni, o ne tokie nutolę. Nors kartais atrodo, kad jie artimesni nei iš tiesų galėjo pagalvoti. Toks jausmas aplankė Jaejoong ir dabar, kai žiūrėjo į spindančias Yunho akis.
-Jaejoongie, tu manęs nepaliksi? - Jaejoong ausis pasiekė sondrus Yunho balsas.
Jaejoong pakratė galvą, prisiekdamas Yunho. Yunho jautėsi saugesnis, jis tarsi žinojo, jog Jaejoong visada laikysis savo pažado ir niekada jo nepaliks. Yunho nusprendė, kad daugiau nebegali vengti artumo su Jaejoong. Jis nusprendė, kad jausis savimi, kaip ir tą pirmą vakarą, kurį jie praleido kartu pensionate.
-Jaejoongie, nori prie Han upės?
-Han upės? - sumišęs paklausė Jaejoong.
-Uhum, kadangi negalim nuvažiuoti prie jūros, pasitenkinsime Han upe, - nusijuokė Yunho ir pakilo nuo žemės. - Eime? - Yunho ištiesė Jaejoong ranką.
-Mhhm, - Jaejoong stvėrė Yunho ranką ir atsistojo. Abu vaikinai nusišypsojo vienas kitam. Jaejoong pagaliau jautėsi ramus, nekamuojamas jokių klausimų, jis leidosi, kad Yunho jį vestų ir sau mintyse prisiekė, kad visi seks paskui Yunho, nesvarbu kaip toli jis eitų ar bandytų pabėgti, Jaejoong visada jį vysis, kad ir kokia neaiški ateitis judviejų lauktų.

-Awww, - tarė Yunho, kurio balsas buvo pripildytas pasigėrėjimo nuostabia Han upe. - Gražu, ne?
-Labai, - užsisvajojęs atsakė Jaejoong. - norėčiau įmerkti kojas į upės gaivininatį vandenį.
-Tikrai?
Jaejoong linktelėjo. Yunho veidą nušvietė šelmiška šeiminėlė, ir Jaejoong suprato, kad pats laikas bėgti toliau nuo kranto. Tačiau jo reakcija, kaip visada, buvo per daug lėta. Yunho greitai stvėrė Jaejoong į savo glėbį ir pakėlė gležną Jaejoong kūną. Yunho jį pakelti buvo vieni juokai, vaikinas pastoviai savo draugui sakydavo, jog pats laikas priaugti vyriško svorio, nes dabar jis sveria kaip mergina. Jaejoong tik pasijuokdavo ir atkirsdavo Yunho, jog šis per anksti subrendo.
Yunho nunešė Jaejoong prie upės kranto ir švelniai nuleido jį į vandenį su visais drabužiais ir batais. Kol Jaejoong sėdėjo ant upės dugno, Yunho nusiėmė savo batus, atsiraitojo džinsus ir smagiai įbrido pas Jaejoong. Jaejoong sėdėjo papūtęs lūpas ir apžiūrinėjo savo marškinėlius, kurie buvo sutepti dumblu. Yunho juokėsi iš jo ir su kojom taškė vandenį tiesiai ant jo.
-Ei! - užriko neapsikentęs Jaejoong. - Baik!
-Juk norėjai įmerkti kojas, - nekaltai atsakė Yunho.
Jaejoong dar stipriau papūtė lūpas. Yunho atsitūpė šalia jo ir vaikiško balseliu tarė:
-Jaejoong-ah, nepyk! Chu~
Jaejoong nusijuokė ir pastūmė Yunho. Šis įmerkė savo užpakalį į gaivinantį Han upės vandenį. Abu vaikinai pradėjo taškytis, kaip maži vaikiukai, žaidžiantys vandenį, jų skardūs balsai privertė daugelį žmonių atsisukti ir nusijuokti. Vaikinai smagiai praleido savo laisvą dieną prie upės, jie žinojo, jog tai bus jų labai gražus prisiminimas apie pirmąsias mažytes atostogas kartu.
Praleista diena kartu jiems atpirko visus rūpesčius, nuovargį, skausmą. Yunho žinojo, jog vien dėl to buvo verta sunkiai dirbti ir stengtis. Vaikinas suprato, kad svajonės gali pildytis ir tada, kai šalia tavęs yra artimas žmogus, kuriuo reikia pasirūpinti. Yunho tarsi prisiekė pats sau, kad niekada nepaleis Jaejoong iš akių ir jį palaikys, kad ir koks bebūtų jo sprendimas. Jis žinojo, jog Jaejoong turi išmokti gyventi savarankiškai, tačiau neatsisakė minties, jog jis turi likti šalia jo... Amžinai.


~~~

-Ya! Kur Heechul hyungas? - užrėkė Yunho, vos atvėręs repeticijų salės duris. Visi sužiuro į įsiutusį Yunho, kuris atrodė toks įpykęs, kad tuoj iš jo nosies šnervių pasirodys dūmai.
-Ten, - parodė pirštu meilaus veido vaikinukas, vardu Junsu. Jo veide atsispindėjo nerimas ir gailestis, kuris, turbūt, buvo skirtas Heechul. Junsu, kaip ir kiti salėje esantys vaikinai, laukė, kas atsitiks Heechul.
Yunho pralėkė pro stovinčius savo draugus ir pribėgęs prie miegančios Heechul, pradėjo jį kratyti.
-Ya! Atsibusk, - rėkė jis.
Heechul sunkiai pramerkė savo akis ir viliojančia mergaitiška šypsenėle nusišypsojo įpykusiui Heechul.
-Ya! Tu dar man rodai savo šypseną? - rėkė Yunho savo kaimietišku akcentu.
-Kas yra? - apsimiegojusiu balsu paklausė Heechul ir pasitrynė rankomis savo akis.
-Mano mergina mane paliko!
-Tai kodėl mane kaltini?
-Ya! Ji pagalvojo, kad tu esi MERGINA, - paskutinį žodį Yunho pabrėžė ir taip užriko, kad visi, esantys salėje, suprato, kodėl Yunho yra toks nervingas.
Ne pirmas kartas, kai Heechul daugelis merginų palaiko savo varžove. Yunho buvo jau penktasis nelaimėlis. Daugelis jau yra pasimokę, todėl su Heechul stengiasi nelikti vieni viešumoje.
-Tu pyksti, kad pagalvojo ant manęs, o ne ant Jaejoong? - nusijuokė Heechul.
Yunho paleido Heechul ir jo veide pasirodė mažytė abejonė. Heechul pasinaudojo šia proga ir spruko nuo Yunho. Vaikinas atsispeikėjo ir leidosi paskui Heechul, kuris jau buvo išbėgęs į koridorių. Yunho stengėsi jį pasivyti. Heechul žinojo, jog buvo prasta mintis dar labiau siutinti supykusį Yunho, tačiau kitaip jis būtų likęs be galvos dar anksčiau, nei dabar. Heechul tikėjosi, jog koridoriuje sutiks Jeejoong ir šis jį išgelbės. Dabar tik tereikėjo jį surasti... Heechul viltis nušvito, Jaejoong ėjo koridoriumi su kompanijos naujoku Yoochun.
-Jae, gelbėk! - užrėkė Heechul ir puolė į Jaejoong glėbį.
-Ha? - Jaejoong žiūrėjo į palaimos kupiną Heechul veidą.
-Heechul hyungai, traukis nuo Jaejoongie, - užriko Yunho, rodydamas kumštį.
Jaejoong stovėjo pasimetęs. Jis nesuprato, kodėl jo Yunho yra toks supykęs ant Heechul. Jis nenorėjo gelbėti to klastūno, tačiau jam nebuvo kitos išeities, nes šis laikėsi taip stipriai į jį įsikabinęs, kad būtų tikras vargas bandyti jį nusikratyti.
-Yunnie, kas buvo? - ramiai paklausė Jaejoong.
Yunho pyktis atslūgo, kai išgirdo Jaejoong balsą. Jis švelniai tarė:
-Heechul hyungai, paleisk Jaejoongie, nieko tau nepadarysiu. Prisiekiu.
Heechul atsargiai paleido Jaejoong ir pasitraukė atokiau nuo jo. Yunho tylėdamas priėjo prie Jaejoong ir jį apkabino.
-Kas nutiko? - neramiai paklausė Jaejoong, jis nusuko žvilgsnį į SM naujoką Yunho ir nesmagiai pasimuistė. - Ė, Yunho, Yoochun-ah...
Yunho pasuko galvą taip, kad matytų Yoochun nustebusį veidą.
-Aš tik trumpam jį pasiskolinsiu, - nusišypsojo liūdna šypsena Yunho.
Yoochun linktelėjo ir be jokios veido išraiškos nuėjo link repetiijų salės, Heechul skubiu žvilgsniu patraukė iš paskos jo.
Yunho paleido Jaejoong. Jaejoong veidas atrodė sumišęs, tačiau laimingas. Kiekvienas Yunho apkabinimas jam suteikdavo jėgų eiti toliau ir siekti, ko jis trokšta.
-Tai? - Jaejoong stengėsi prakalbinti Yunho.
Yunho drėbtelėjo ant šaltų koridoriaus grindų ir atsiduso. Jaejoong pritūpė šalia jo.
-Mano mergina pagalvojo, kad aš ją apgaudinėju su Heechul... Ji pagalvojo, kad Heechul yra mergina, - liūdnai pasakojo Yunho.
-O tu aiškinai, kad tai Heechul, o ne kažkokia mergina?
-Aiškinau... bet ji sakė, kad geriau būtų pamačiusi mane su tavim, nei su juo, - nusiminęs atsakė Yunho.
Jaejoong bandė sutvardyti savo juoką, tačiau išsprūdo ir jis garsiai ir nevaldomai pradėjo juoktis. Yunho atsuko savo veidą į besijuokiantį Jaejoong ir pradėjo juoktis kartu su juo. Yunho niekaip negalėjo suprasti, kodėl su Jaejoong buvo viskas taip lengva.Kiekvienas rūpestis, sunkumas ar nesusipratimas, virsdavo tik menkniekiu ir abu galiausiai pradėdavo juoktis iš visos širdies. Yunho negalėjo patikėti, kad jau antrus metus jis leidžia su Jaejoong. Jie vis dar gyveno pas Yesung, tiksliau palaikė jam kompaniją, nes jo tėvai pastoviai būdavo išvykę. Jie namuose būdavo begalo artimi, tačiau jiedu lankė skirtingas mokyklas, o kompanijoje retai rasdavo laiko pasikalbėti. Yunho ruošėsi savo grupės debiutui, kuri turėtų debiutuoti jau šių metų pabaigoje. Vaikinas prisiekė Jaejoong, jog vos jo grupė debiutuos, jis iš savo pirmo atlyginimo išnuomuos Jaejoong butuką ir dažnai jį lankys. Jaejoong juokėsi girdėdamas tokias kalbas, bet žinojo, kad Yunho niekada jo nuošalyje nepaliks, kad ir kaip retai jie susitikdavo. Yunho kiekvieną dieną gaudavo raportus iš kurių nors jaunuojų atlikėjų, kurie būdavo su Jaejoong, todėl žinojo kiekvieną jo žingsnį ir nuolatos jį saugojo. Daugelis jaunųjų kompanijos talentų gerbė Yunho, kuris buvo visų mylimas, visiems padedantis, saugantis ir psiimantis atsakomybę. Tačiau su Jaejoong viskas buvo daug stipriau nei su kitais, jis jį taip saugojo ir neleido palūžti, jog vaikinas būtų jo antra atsiskyrusi dalis, kuriai paslydus, paslys ir Yunho.
Jaejoong jautėsi panašiai. Po Shinhwa turo ir pasirodymu, jiedu tapo visiškai atskirti ir retai kada kartu repetuodavo ar būdavo pas tuos pačius vokalo mokytojus. Jaejoong pavydėjo Yunho grupės nariams, kurie bus visą laiką kartu su Yunho. Jaejoong aiškiai matė, kaip džiaugiasi vaikinai, kaip jie šneka su Yunho, jį drąsina, apkabina, kartu juokauja. Tačiau vaikinas nieko negalėjo padaryti, jam teko susitaikyti. 2001-aisiais į kompaniją atvyko dar daugiau naujokų, vienas iš jų buvo Park Yoochun, kuris tapo jo draugu. Jiedu ėjo pas tuos pačius vokalo mokytojus ir svajojo apie dainavimą. Abu vaikinai susibendravo, todėl Jaejoong nebesijautė toks velnioniškai vienišas. Nors niekas negalėjo atstoti Yunho, tačiau Jaejoong nemėgo būti vienas, jis bijojo vienatvės ir jam reikėjo draugo, kuris dažnai būtų šalia jo. Jaejoong per šiuos metus sugebėjo įsiminti visus kompanijoje esančius vaikinų ir merginų vardus, jautėsi drąsiau bendraudamas su visais, netgi su jau išgarsėjusiais atlikėjais. Visi vyresnieji ir žymieji hyungai ir noonos mylėjo savo jaunėlius ir jiems padėdavo, Jaejoong nebuvo išimtis, todėl jis kasdieną jautėsi globojamas ne tik Yunho, bet ir kitų.
Šie metai atėjo su nuostabia pradžia. Yunho su Jaejoong naujuosius metus šventė prie Han upės. Jaejoong viską prisimena lyg tai būtų buvę vakar. Ir pats Yunho dažnai užsimena, jog ir palydėdami 2001-uosius jiedu sutiks 2002-uosius prie Han upės. Jaejoong tikėjo, jog šis pažadas virs realybe. Deja, šie metai kompanijai ir jiems esantiems jaunėliams buvo nelabai linksmi. Išsiskyrė H.O.T, kurie buvo daugelio idealai ir priežastis, dėl kurios jie pasiryžo patekti į SM. Niekas tiksliai nežino, kodėl taip atsitiko, daugelis buvo palūžę, tačiau labiausiai gaila buvo Yunho, kuris verkdamas atsisveikino su savo dievaičiu Tony, kuris pilnomis ašarų akimis išėjo iš kompanijos. SM liko tik du grupės nariai: Kangta ir Moon Hee Jun. Moon Hee Jun buvo Jaejoong idealas ir jis niekada nepamirš, kokios skausmo pilnos akys buvo, kai jis žiūrėjo į verkiantį Tony ir jį apkabinusį Yunho. Jaejoong šmėstelėjo mintis, kad galbūt ir jam su Yunho teks taip išsiskirti. Jaejoong atsikratė minties, kad jam užteks lik laikino svajonės išsipildymo, jis norėjo, kad ši svajonė tęstusi ligi tol kol jis bus senelis ir negalės pajudėti. Visa to priežastis tapo Yunho. Jaejoong nenorėjo su juo skirtis, niekada gyvenime ir jis žinojo, kad nepaliks nė sekundei Yunho, bus visada šalia jo: juoksis, verks, išdykaus, mylės. Vaikino mintyse buvo tiek daug kelionių, į kurias turėjo leistis kartu su Yunho...
Jaejoong nustojo juoktis ir įsistebeilino į besijuokiantį Yunho.
-Kodėl tu buvai toks nesveikai supykęs? - paklausė jis.
-Nė nežinau, - nusišypsojo Yunho. - nesu toks, kuris pergyventų dėl merginų. Keista buvo, kai ji pamanė, kad Heechul mano mergina, - trūktelėjo pečiais Yunho.
-Todėl aš ir neturiu merginos, - išsišiepė Jaejoong.
-Aš dabar irgi jau nebeturiu. Tu bijai, kad Heechul taps jūsų išsiskyrimo priežastis?
-Ahm, ne... Aš mylėsiu tą žmogų, kuris myli mane labiausiai ir tik jam skirsiu savo dėmesį... Tas žmogus, kol kas esi tu. Tu myli mane labiausiai, todėl galiu skirti dėmesį tik tau. - atsakė Jaejoong.
-Jaejoongie, aš tikrai tave myliu labiausiai, tačiau praneški man, kai atsiras mergina, kuri myli stipriau nei aš, - rimtai atsakė Yunho.
Jaejoong linktelėjo ir nudelbė akis žemyn.
-Tu juk nepyksti, kad aš turėjau merginą? - nejaukiai paklausė Yunho.
-Ne, nes tu man skyrei daugiau dėmesio nei jai. Atsakydavai į kiekvieną mano žinutę ir netgi labai greitai, neleisdavai pasijusti vienišu, nei jei ir mes nebūdavome kartu. Tikiuosi, kad bus taip ir toliau, jei taip bus ir ateityje, gali turėti kiek tik nori merginų, tik būk visada šalia manęs, - nusišypsojo Jaejoong.
-Kol aš gyvas, tu – mano antra puselė, mano sielos dalelė ir nepaliksiu tavęs vieno. Neleisiu tau vėl tapti tokiu, koks buvai, kai mudu susitikome. - Yunho pavėlė Jaejoong plaukus.
Nors Yunho kartais kalbėdavo kvailai, daug ko nesuprasdavo, tačiau jis buvo kaip koks vyresnysis brolis ar tėvas, kuris visada išlikdavo stiprus, nepalūždavo ir laikydavo už rankų kitus, kad šie nepargriūtų ir drąsiai eitų pirmyn. Taip jautėsi ir Jaejoong, nesvarbu, ką jsi bedarydavo Yunho siela tarsi visada būdavo šalia jo ir šnibždėdavo jam, kad eitų toliau, bandytų dar kartą, jei nepasisekė. Ir Jaejoong visada taip darė, taip kasdieną išmokdamas vis naujų gyvenimo paslapčių, pajausdamas rūpestį ir meilę, ir bandė eiti savu keliu, kuris buvo šalia Yunho kelio. Yunho vaikinui tapo ne tik geras draugas, bet ir tas žmogus, iš kurio galėjo daug ko pasimokyti ir idealizuoti. Jis džiaugėsi, kad toks žmogus jį myli ir gerbia.
-Jaejoongie? - Yunho balsas pertraukė Jaejoong mintis.
-Hmmh?
-Ką šiandien valgysime?
-Ramen, - nuleidęs galvą atsakė Jaejoong. Jis jautėsi kaltas, kad vis dar netęsėjo pažado, kad išmoks gaminti maistą. - Bet man tėtis sakė, kad atveš kolbi sriubos, - nusišypsojo Jaejoong.
-Tavo mama – Dievas. Primink, kad per kitas laisvas dienas, nuvažiuotumėmė juos aplankyti, - nusijuokė Yunho.
Jaejoong jautėsi laimingas, kad Yunho taip myli jo tėvus ir seseris. Jis jautėsi kaip tikras jų šeimos narys, o Jaejoong šeima Yunho labai maloniai priėmė. Yunho reikėjo šeimos ir jis ją gavo, netgi dvigubai didesnę. Jaejoong tikėjosi, jog kadanors yunho senelis ir tėvas atlėgs ir Jaejoong pamatys visą šeimą, o ne tik girdės Yunho sesutės ir mamos balsus.
Jiedu ėjo koridoriumi tylėdami.
-Ei, Yunho, - nutraukė tylą Jaejoong, - kai turėsim nuosavą butą, aš jau mokėsiu gaminti taip skaniai, kad tu tapsi apvalus kaip Shindong.
-Gerai, - nusijuokė Yunho ir apkabino Jaejoong per pečius.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Tr. 03 09, 2011 10:05 am

Akame
2002 – 2004


Praėjo dar vieni metai. Kaip viesulas atūžė 2002-ieji, kurie atėjo pernelyg greitai. Akanishi niekada nesitikėjo, jog jis šalia tavęs turės draugą, kurio nenorės paleisti. Visi pastarieji metai vaikinui buvo kaip vienas ilgas sapnas, iš kurio jis niekaip negalėjo atsibusti. Viskas vyko per daug greitai: jis pateko į kompaniją, susipažino su Kamenashi, susirado dar daugiau draugų, pykosi su Kamenashi, bandė jo atsiprašinėti, saugojo jį... Jis elgėsi su Kamenashi taip, kaip anksčiau su niekuo kitu nesielgė. Atrodė, kad gyvenimas tiesiog nori jį pakeisti, nori, kad jis vertintų ir brangintų kažką. Tačiau, kad ir su didžiausia meile, Akanishi buvo sunku branginti Kamenashi, jiedu dažnai pykdavosi dėl įvairiausių smulkių dalykų, Akanishi dažnai nepatikdavo Kamenashi elgesys, nuolatos jį kritikuodavo, o po to kiekvieną kartą bandydavo įsivaizduoti, jog turi laiko mašiną ir atsuka laiką atgal, ir vietoj savo žiaurių žodžių pasako ką nors gražaus.
Tuo tarpu Kamenashi buvo visai kitoks. Jis nepasikeitė ir jam net nereikėjo keistis, tačiau Kamenashi manė atvirkščiai. Jis bandė vaidinti kitokį nei iš tiesų yra, bandė būti labiau suaugęs ir suprasti Akanishi mąstysena, bet jam reikėjo sumažėti, o ne suaugti, kad suprastų Akanishi elgesį. Kamenashi dažnai pergyveno dėl kiekvieno susipykimo, jis kartais būdavo per daug įskaudintas, kad galėtų pratarti bent vieną žodį, tačiau jam pastoviai nedavė ramybės klausimas – o kas jeigu vieną dieną Akanishi nebenorės atsiprašyti ir viską pakeisti? Tai jam nedavė ramybės, jis kiekvieną dieną bandė būti vis tvirtesnis. Kamenashi pamėgo būti grupėje, repetuoti, dainuoti, šokti. Jis stengėse šokiuose prilygti Akanishi, tačiau ir to jis nesugebėdavo tobulai padaryti. Kamenashi labiau už bet ką kitą brangino savo grupę, kuri susidėjo iš tokių žmonių, su kuriais vaikinui buvo gera būti ir nejautė jokių ribų. Jis žinojo, kad šiems žmonėms gali sakyti viską ir būti savimi, ir niekas nekritikuos ir nesityčios. Kamenashi tai brangino ir žinojo, jog niekada to nepaleis, kad ir kaip sunku bebūtų.
Dažnai Kamenashi susimąstydavo, ar nereiktų Akanishi pasakyti, jog šis visada per daug apie save galvoja, dažnai viską daro tik dėl savęs ir nemėgsta niekam kitam nusileisti ir pralaimėti. Tačiau Kamenashi niekada nedrįso to pasakyti, jis bandydavo kiekvieną dieną pasakyti Akanishi gražius žodžius, jį pagirti ir padrąsinti, tada jis būdavo laimingiausias. O tai buvo ir svarbiausias dalykas, Kamenashi visai nerūpėjo, jog Akanishi bus ir toliau toks pasipūtęs ar šaltas, bet kiekviena jo šypsena, kurią gali Kamenashi jam sukėlti, nustelbė visas blogybes. Toji šypsena atpirkdavo visą skausmą ir ašaras. Ir vaikinas žinojo, jog tai ir yra svarbiausia. Akanishi turi šypsotis ir Kamenashi buvo pasiryžęs padaryti viską, kas tik įmanoma, jog jo draugas visada šypsotųsi.
Kamenashi nuolatos apie tai mąstydavo. Kiekvieną vakarą jiedu kartu grįždavo namo, vėl nakvodavo vienas pas kitą, kartais pas kurį nors kitą grupės narį. Atrodė, jog viskas buvo kaip ir praeitais metais, tačiau jiedu augo. Pamažu, gal ir nelabai pastebimai, jų santykiai keitėsi...
-Aštuoniolika, - užsisvajojusio Akanishio balsas nutraukė tylą ir Kamenashi mintis.
-Uhum, - Kamenashi atsisuko į Akanishi.
Dar prieš kelis metus Kamenashi nė negalėjo pagalvoti, kad su Akanishi gulės vienoje lovoje ir dalinsis savo mintimis. Jis nė negalėjo tikėtis, jog jiedu švęs kartu Kalėdas, Naujuosius metus, Baltąją dieną ir gimtadienius. Visos šventės buvo kartu, nei vienas nenorėdavo skirtis ir tai buvo nuostabu. Galbūt per daug artima, bet gera.
-Kodėl mes turim tapti suaugusiais? - rimtai su kvaila veido išraiška paklausė Akanishi.
-Ha? Man tik 17-ika. Aš dar vaikas! Tu esi vienintelis šiame kambaryje jau suaugęs, - nusijuokė Kamenashi.
-Baik mane erzinti! - sušuko Akanishi ir pastvėręs savo pagalvę ją užvožė ant Kamenashi galvos. Suėmė stipriai rankas ir užsiropštė ant Kamenashi. - Jei tu dar vaikas, aš irgi būsiu vaikas! Durnius! - nusijuokė Akanishi ir pradėjo kutenti Kamenashi.
Kamenashi daužėsi iš jaudulio širdis, jis negalėjo paaiškinti to jausmo, tačiau jam buvo per daug gera, kad jis imtų nerimauti. Kiekvienas Akanishi prisilietimas prie jo kūno buvo tarsi plunksnos kutenimas. Kamenashi juokėsi iš malonumo, o ne dėl to, kad bijo kutenimo. Jis jautė Akanishi taip arti savęs, jog norėjo stverti jį į glebį ir niekada nepaleisti. Jis norėjo pajusti siltą Akanishi kūną, panerti savo pirštus į jo plaukus ir apkabinęs niekada nepaleisti. Jo širdis tunksėjo taip stipriai, kad vaikinas jaudinosi, jog jo draugas tuoj pat išgirs šį dundesį.
Kamenashi lėtai uždėjo vieną ranką ant Akanishi liemens. Vaikinas šiek tiek krūptelėjo, tačiau neatšoko atgal. Akanishi liovėsi įnirtingai kutenti ir tarsi glostydamas lietėsi prie Kamenashi rankų. Kamenashi pradėjo nejučia virpėti, tačiau jis nenorėjo, jog Akanishi patrauktų savo rankas, o tuo labiau nenorėjo jo ir pats paleisti. Akanishi pakėlė galvą ir žiūrėjo tiesiai į Kamenashi akis. Tarp judviejų buvo tik plonytė linija, kurią reikėjo peržengti ir judviejų gyvenimas visiškai pasikeistų. Akanishi tai suprato, jis nežinojo, ar Kamenashi supranta, kaip pavojinga šitaip elgtis, tačiau Akanishi nelabai tai rūpėjo. Jis niekada nebuvo patyręs to jausmo, tokio paprasto ir kartu paslaptingo, tokio aistringo ir kartu tyro. Akanishi viduje viskas virė tarsi aštri čili sriuba. Jis norėjo elgtis, kaip liepia jo instinktai, tačiau civilizuotas žmogus jame jam liepė valdytis. Akanishi dar kartą įsistebeilino į virpantį Kamenashi, kuris atrodė tik ir laukia jo lemtingo žingsnio. Akanishi daugiau nebegalėjo tverti. Jis palinko prie Kamenashi, šis užsimerkė. Tai Akanishi dar labiau suglumino. Jis dar labiau palinko, kad trūko vos vieno krestelėjimo, kad jo ir Kamenashi lūpos susiliestų. Akanishi pakratė galvą, lyg nubaidydamas visas savo mintis, ir greitai pakštelėjo Kamenashi į žandą. Po bučkio jis nusiruopštė nuo Kamenashi, palikęs jį visą sumišusį, ir nusisukęs silpnu balsu tarė:
-Labanakt.
Kamenashi sugebėjo atsigauti ir pasisuko šonu. Letai prisilinko arčiau Akanishi ir jį apkabino.
-Aš irgi noriu kuo greičiau sulaukti 18-ikos.
Akanishi šiek tiek pasuko galvą, kad galėtų matyti bent jau dalį Kamenashi galvos. Jis paglostė Kamenashi plaukus.
-Kazu, dabar tau negaliu į akis pasakyti „ačiū“, ne dėl to, kad esu drovus, bet todėl, kad mes visada kartu. Mano savigarba to neleidžia... Bet vieną dieną, kai aš daugiau suaugsiu, suprasiu savo jausmus, aš noriu tau ištarti šį žodį. Galvojau, kad tave suprantu geriausiai ir žinau, ko tu nori... bet tai netiesa. Tu esi rimtas, labiau suaugęs už mane ir žinau, kad galbūt turi daug nusiskundimų dėl manęs, daug ką nori man pasakyti, tačiau nedrįsti. Noriu pasakyti, kad pasaulis nėra tobulas ir niekada nebus tobulas. Aš šiuo metu esu labai laimingas, nes galiu dainuoti, priklausau grupei, kurioje jaučiuosi gerai, darau, ko geidžiu ir, svarbiausia, turiu tave. Žinau, kad ką beiškrėsčiau, kokias šunkeliais nueičiau, tu esi tas žmogus, pas kurį galiu sugrįžti ir priimsi mane tokį, kokį esu. Žinau, kad tavo širdyje yra toji vietelė, kuri manęs laukia bet kada ir kurioje aš nuolatos turėsiu savo kamputį, kur galėčiau sugrįžti... Tiesą pasakius, aš esu pats laimingiausias.
Kame dar stipriau suspaudė Akanishi. Po kelių minučių Kamenashi nedrąsiai tarė:
-Aš turiu dovaną, - jis atsikėlė iš lovos, atsidarė stalčių ir surado keturkampą dėžutę. Vėl įsiropštė į lovą ir įbruko dėžutę Akanishi.
Akanishi atidarė ją. Joje buvo du sidabriniai žiedai. Jie vienas nuo kito šiek tiek skyrėsi, savo raštais, tačiau buvo beveik identiški ir tinkantys prie vienas kito. Akanishi pažiūrėjo į Kamenashi klausiamu žvilgsniu.
-Man sakė, kad vieną žiedą turi pasilikti sau, o kitą turi atiduoti žmogui, kurio nenori paleisti. Sakoma, kad šie žiedai apnarstyti plonu raudonu siūlu, kuris jungia du žmones, - paaiškino Kamenashi. - Kai sutiksi tokį žmogų, nedelsiant jam atiduok jį, tas raudonas siūlelis jums neleis išsiskirt.
Akanishi linktelėjo. Paėmė abu žiedus į rankas ir apžiūrinėjo juos tamsoje. Akanishi ištiesė vieną žiedą Kamenashi.
-Tau, - vaidindamas kietą tarė Akanishi.
-Ha? - Kamenashi žiūrėjo nustebęs į Akanishi.
-Tu tas žmogus, kurio nenoriu paleisti. Jeigu tiki, kad šie žiedai jungia žmones – tikėsiu ir aš, tuomet mudu niekada nesiskirsime, jei abu turėsim, teisingai supratau?
Kamenashi linktelėjo. Akanishi nieko nelaukęs užmovė Kamenashi žiedą, o po to pats sau užsimovė kitą. Akanishi dar kartą pažiūrėjo į Kamenashi. Šis jį vėl apkabino ir vaikinai užmigo vienas kito glėbyje.


~~~


Dar vieni metai prabėgo, atėjo nauji. Kamenashi ir Akanishi gyvenimai keitėsi beveik kiekvieną dieną. Grupės pasirodymų vis daugėjo, įvairiausios fotosesijos, Johnny's renginiai, kuriuose jie dalyvavo, tačiau apie debiutą nebuvo nė kalbos. KAT-TUN turėjo savo pirmąjį koncertą, kuris labiau nešė į pasaką nei į koncertą, tačiau kiekvienam nariui tai buvo ilgai lauktas stebuklas.
Kamenashi pagaliau suėjo 18-ika. Jam grupės draugai surengė neįtikėtiną šventę ir viskas buvo tik Koki iniciatyva. Kamenashi tikėjosi, jog Akanishi jam surengs privatų vakarėliame, kuriame bus tik jiedu, tačiau ši svajonė neišsipildė. Kamenashi nė negavo normalios dovanos nuo Akanishi, tik pažadą, kad kadanors sukurs jam dainą. Kamenashi to pilnai užteko. Jis nežinojo, kada ta daina išvis dienos šviesą, tačiau jam pilnai užteko pažado, kuris, galbūt, niekada nebus išpildytas.
Kamenashi pradėjo vis daugiau laiko leisti su Koki ar Nakamaru, todėl jam nebūdavo taip liūdna sėdėti namie be Akanishi. Šis pagaliau išsilaikė teises ir prisižadėjo, jog kai tik gaus mašiną, būtinai pavežios jį. Kamenashi nepaprastai to laukė. Kamenashi džiaugėsi, kad pagaliau grupė tapo vieninga ir pasiryžusi siekti aukštumų. Visi vienas kitam padėdavo ir suprasdavo, todėl Kamenashi pagaliau suprato, kodėl taip gera yra turėti grupę. Jis džiaugėsi savo nariais: Akanishi, kuris visada bus jo antra puselė; Nakamaru, kuris moka pralinksminti visus ar pamokyti; Ueda, kuris anksčiau buvo tylus, pagaliau tapo drąsesnis, dažniau besišypsantis ir visus užburiantis savo gebėjimu taip nuostabiai groti pianinu; Taguchi, kuris kartais visus erzindavo, bet buvo pats nuoširdžiausias ir gražiausią šypseną turintis vaikinas; ir paskutinysis Koki, kuris džiugindavo visomis išgalvotomis istorijomis ir buvo pats drąsiausias. Visi šie šeši vaikinai per kelis metus nuo grupės susibūrimo pasikeitė, susigyveno ir atrado vieni kituose draugus, kurie visada atlėks į pagalbą, kad ir kokia ji juokinga ar menkutė bebūtų. Kamenashi žinojo, kad tai vieta, į kurią jis gali bet kada grįžti ir jį šiltai priims.
Kalbant apie Kamenashi ir Akanishi santykius – niekas lyg ir nepasikeitė. Jiedu vis dar buvo tokie patys artimi, nebijojo rodyti savo draugystės ir tai visus labai domino. Grupės nariai jau gana seniai pastebėjo, jog tarpjudviejų yra stiprus ryšys, tačiau tylėjo ir grožėjosi tokia draugyste. Kai kurie kompanijos jaunėliai pasišnybždėdavo apie jų keistus santykius, tačiau viskas greitai nutildavo. Niekas pernelyg į tai nesigilino.
Tačiau, kai Kamenashi ir Akanishi likdavo vieni, tarp jų santykiai pasikeisdavo. Atrodydavo, kad kažkas juos išlaisvino iš susikaustymo, tačiau Kamenashi jausdavosi labai nervingas būdavas vienas šalia Akanishi. Jis niekaip negalėjo pamiršti 2002-ųjų Akanishi gimtadienio nakties. Trūko vos kelių sekundžių... Daugiau toks atvejis nepasikartojo, tačiau Kamenashi giliai širdyje tikėjosi, jog kadanors jiedu vėl taip stipriai suartės. Kamenashi norėjo vėl paskęsti Akanishi glėbyje, kad ir keliom sekundėm, tačiau troško jo artumo, išgirsti jo širdies plakimą, girdėjo jo susijaudinusį kvėpavimą... Visokios mintys piršdavosi į Kamenashi galvą, būdavo ir taip, kad jis negalėdavo susikaupti, nes galvodavo apie Akanishi. Kame jautėsi taip lyg žinodamas kiekvieną Akanishi ląstelę, kiekvieną jo kaulelį ir kiekvieną jo judesį. Tą jausmą, kurį jis jautė, būdamas su Akanishi, negalėjo apibūdinti žodžiais, jis netgi negalėjo suprasti to jausmo, o ką jau kalbėti apie pasakymą draugui.
Kamenashi susimąstęs sėdėjo kavinėje ir spoksojo į valgantį Koki. Visi aplink jį šnekučiavosi apie pasirodymą, kaip jie pasirodė, tačiau Kamenashi negalėjo atitraukti savo minčių nuo Akanishi šiandienos išvaizdos. Per šiandienos pasirodymą jis buvo ypatingai gražus: šviečiantys šviesiai rudi plaukai, šiek tiek pašiaušti, juodi marškinėliai, kurie buvo be rankovių ir vos dengė jo pilvą, platesnės juodos kelnės, kurios buvo šiek tiek apkritusios ir juodi batai. Nežinia kodėl, tačiau Kamenashi ši apranga taip įstrigo, jog jis negalėjo niekaip pamiršti. O ką jau kalbėti apie šiandienos Akanishi balsą! Kamenashi keliom sekundėm net neteko amo šokdamas, jis norėjo, jog Akanishi partija niekada nesibaigtų, o Kame galėtų jį klausyti tik sau. Jis tetroško dabar pabūti tik su Akanishi. Nenorėjo nieko kito matyti.
-Kame, šiandien tu dainavai per silpnai, - ramiu balsu pratarė Ueda.
Kamenashi nustojo svajojęs ir pažiūrėjo rimtus žvilgsniu į Ueda. Visi likę nariai nutilo, net Koki nustojo valgyti ir sužiūro į juodu.
-Aš visada taip dainuoju, - burbtelėjo Kamenashi.
-Galėtum daugiau pasistengti, - neatstojo Ueda tarsi pats norėdamas susipykti. - Nemanyk, kad visi tave mėgs, nes esi Akanishi uodegėlė nuo pat pirmų dienų.
Visi neramiai sukruto. Ueda žvelgė gana piktu ir prieštaringu žvilgsniu tiesiai Kamenashi į akis. Kamenashi žiūrėjo į Ueda ir galvojo, kas jam šiandien užėjo. Jis norėjo trenkti durimis ir išeiti, eiti kuo tolyn, kad niekas neprisikibtų, kad niekas jo neteistų. Kame vis mąstė, kodėl jis negali pabūti vienas su savo jausmais, kodėl negali susivokti, kas jam darosi...
-Nesakyk taip, - tyliai tarė Kamenashi. - Pats galėtum į save pasižiūrėti. Manai, kad esi tobulas? - Kamenashi buvo kaip niekad įpykęs. Jis ir Ueda dažnai pešdavosi, tačiau Kamenashi jį gerbė. Bet dabar visa pagarba kažkur dingo ir Kamenashi nejuokais supyko.
-Gal baigsit? - įsikišo Nakamaru. - Juk mes esam viena grupė. Baikit taip stipriai pyktis ir vienas kitą kritikuoti, nejaugi negalit nors vieną dieną nesipykti? Pažiūrėkit į save, visų nuotaiką sugadinote.
Ueda susigėdęs nuleido galvą ir jau ruošėsi atsiprašyti Kamenashi, kai šis trenkė kumščiu į stalą, pasiėmė savo daiktus ir sparčiu žingsniu išėjo pro duris, stipriai jas užtrenkdamas.
Kamenashi girdėjo, kaip paskui jį kažkas išlėkė ir ėjo už jo, tačiau jis nė nesiruošė atsisukti. Jis nenorėjo atsisukti, kol nenusiramins ir susitvenkusios ašaros išdžius. Nežinia, kodėl visa tai taip įskaudino Kamenashi. Pastaruoju metu jis pasidarė per daug jautrus, nervingas. Galbūt dėl visko kalti buvo jo sumišę jausmai, bet kitaip jis negalėjo. Kamenashi jautė, jog jam reikia ant kažko išsikrauti, tačiau nežinojo ant ko. Jis paspartino savo žingsnį, o po to pradėjo lengvai bėgti. Kiekvienas jo žingsnelis darėsi vis sunkesnis ir Kamenashi norėjo nugriūti.
Tik staiga jis pajuto ant savo pečių rankas, kurios spaudė jo pečius, tiksliau ne kiek spaudė, o greičiausiai laikė, kad Kamenashi daugiau nebėgtų. Kamenashi atsiplaidavo, nuleidęs galvą, jis giliai kvėpavo. Su kiekvienu iškvėpimu iš jo akiduobių pasirodydavo ašara, kuri nuriedėdavo skruostu. Kamenashi pradėjo kūkčioti, o ašaros byrėjo kaip lietaus lapeliai.
Tos pačios rankos palietė jo veidą ir švelniai nušluostė ašaras. Jo niekas nebelaikė. Kamenashi pakėlė galvą, šalia jo stovėjo Akanishi, kuris atrodė toks susirūpinęs, kad Kame pasidarė gėda ir nejauku. Jis su rankove nusišluostė ašaras ir nusišypsojo. Jo šypsena nebuvo tikra, pilna skausmo ir perkreiptos grimasos. Akanishi palietė savo ranka jo žandą ir tarė:
-Durniau, kodėl tu mane verti elgtis taip, kaip aš niekada nesielgiu? Ką tu darai su manim? Tu supyksti, išlėki ir verki, o aš seku kaip koks uodas tave ir šluostau tau ašaras. Tau negėda? Kodėl tu taip elgiesi? Kodėl turi lieti ašaras dėl kitų, o aš jas privalau šluostyti? Kodėl negali lieti ašaras tik dėl manęs, tada bent jau žinosiu, kodėl jas šluostau... Kam tu verki dėl kitų? - Akanishi veidas atrodė kamuojamas įvairiausių jausmų ir sumišęs.
-Aš, - Kamenashi pažiūrėjo tiesiai Akanishi į akis. Jos buvo perkreiptos įvairiausių jausmų, Kamenashi nė pats nesuprato, ko ieško jo akyse.
-Užteks, - pyktokai tarstelėjo Akanishi. - Tu esi su manim. Pavėžinsiu tave, - Akanishi stvėrė Kamenashi ranką ir nusitempė jį link savo namų į kurių buvo likęs vos kilometras.
Jiedu ėjo tylėdami. Tiksliau Akanishi ėjo, o Kamenashi jautėsi kaip tysiamas šuniukas. Jis norėjo numesti Akanishi ranką nuo savosios, išsilaisvinti iš jo gniaužtų ir viską paaiškinti, tačiau nepajėgė. Jis nesuprato, ar Akanishi yra supykęs ar jis tik nori padėti Kamenashi. Pirmą kartą taip lengvai skaitomas Akanishi emocijų veidas tapo neįžengiamom Amazonės džiunglėm. Kamenashi nedrįso ten brautis ir ėjo tylėdamas.
Pagaliau jiedu pasiekė Akanishi namus, Akanishi atsirakino garažą, atsirakino mašiną, pasodino Kamenashi į vietą šalia vairuotojo ir pats atsisėdo. Pasigirdo užvedamos mašinos garsas ir netrukus ji pajudėjo iš savo vietos, ir nurūko keliu.
Akanishi nežinojo, kur vežti Kamenashi. Jis tenorėjo pats apsiraminti, susiprasti, kodėl jam ėmė toks siūtas, kai Kamenashi verkė dėl kito vaikino. Akanishi jautė, kad turi turėti Kamenashi šalia, kad galėtų susiprasti. Jis tenorėjo ramios ir jaukios vietelės tik jiems. Akanishi važiavo tiesiai į Shibuya, prie upės, kur beveik niekada tokiu laiku nebūdavo jokio normalaus žmogaus. Tai buvo pati geriausia vietelė pasikalbėti. Akanishi jautėsi taip lyg tuoj sprogs, jis norėjo mesti vairą, gerai pakratyti Kamenashi ir nepaleisti jo iš savo glėbio. Bet ar taip galėjo elgtis tokio būdo žmogaus, koks yra Akanishi?
Mašina sustojo prie pat upės kranto. Akanishi išjungė variklį. Jam nebuvo svarbu, jog taip arti upės negalima statyti mašinos. Jis atsidarė savo dureles. Išlipo, pakilo rankas ir giliai įkvėpė.
Kamenashi nesijudino iš mašinos. Tai buvo jo pirma kelionė su Akanishi, tačiau ji nebuvo linksma, greičiau neplanuota, perskubi ir be jokio malonaus jausmo.
-YAAAAA! - Kamenashi krūptelėjo išgirdęs Akanishi rėkimą. Jis susigūžė dar labiau ir užsidengė akis. Kamenashi mąstė, kodėl jis visada įsiutina Akanishi ir verčia jį jaustis kitaip.
Šaltas oro gūsis pūstelėjo į Kamenashi. Šis pasuko galvą, Akanishi buvo atvėręs mašinos dureles, kad Kame galėtų išlipti. Jis nenorėjo lipti, tačiau nedrįso priešintis Akanishi ir lyg paklusnus šunytis klausė savo „šeimininko“ įsakymo. Vos tik Kamenashi tvirtai atsitojo ant žemės, Akanishi nieko nesakęs stvėrė jį į savo glėbį ir stipriai suspaudė.
-Ar nesakiau, kad tau negalima su manim taip elgtis? - ramiai prakalbo Akanishi. - Tu varai mane iš proto. Kodėl tik aš turiu tave, tokį durnių, apkabinėti ir sakyti, ką jaučiu... Tu varai mane į aklavietę. Kodėl negali pasakyti, apie ką tu galvoji? Ar tau nesvarbu? Galiu daryti su tavimi ką tik noriu? - Akanishi tonas šiek tiek pasikeitė. Jis atsitraukė nuo Kamenashi ir pažiūrėjo jam į akis.
Kamenashi lintelėjo.
-Galiu daryti su tavim ką tik noriu? Sutinki su tuo?
Kamenashi dar kartą linktelėjo. Akanishi dar kartą nebereikėjo perklausti, jis prisiartino prie Kamenashi dar arčiau. Laikė jį taip stipriai, kad jis negalėtų pasprukti, nors Akanishi žinojo, jog Kame niekur nuo jo nebėgs. Akanishi lūpos vos vos prisilietė prie Kamenashi kaklo, o viena ranka palindo po marškinėliais. Kamenashi krūptelėjo, tačiau Akanishi neatsitraukė. Jis neerzino Kamenashi, jis darė su juo tai, ką norėjo. Tik taip galėjo išsiaiškinti savo jausmus.
Akanishi lūpos pradėjo bučiuoti Kamenashi kaklą vis aistringiau, o ranka po marškinėliais beprotiškai glostė Kamenashi nugarą. Jis parsivertė Kamenashi ant žemės ir jį užsigulė. Kamenashi virpėjo kaip drebulės lapas, tačiau Akanishi nesiliovė, o Kamenashi nė nebandė jo atstumti. Vaikino mintyse sukosi klausimas – o gal jis pats to nori? Akanishi pakėlė Kamenashi marškinėlius ir kaip pašėlęs bučiavo jo krūtinę, jo rankos bandė atsegti Kamenashi kelnių užtrauktuką. Vos jam tai pavyko padaryti, Akanishi atsitiesė ir pasižiūrėjo į visą virpantį Kamenashi. Jis jau norėjo tęsti toliau savo pradėtą darbą, tačiau greitai atšoko ir nulėkė prie upės. Apsiprausė veidą vandeniu ir stovėjo žiūrėdamas į mėnulį.
-Kodėl tu nieko nesakai? - ramiai paklausė Akanishi. - Tau tikrai vis vien ką aš su tavim darysiu? Tu tikrai to nori? - sugniuždytu balsu kalbėjo Akanishi.
Kamenashi pasikėlė nuo žemės. Jis pirmą kartą girdėjo Akanishi tokį sugniuždytą, lyg ir bejėgį, ir visa tai buvo tik jo kaltė. Kamenashi buvo toks laimingas, kai viskas vykdavo pagal Akanishi, nesvarbu, kad jis niekada nesuprato Akanishi jausmų, galvojimo, bet jam viskas buvo tiesiog tobula. Net ši akimirka, kai jiedu peržengė violetinę liniją, atrodė ypatinga, nes kažkur giliai širdyje Kamenashi to troško. Troško nesivaldyti ir peržengti tą liniją, kuri gali neapsakomai pakeisti jų gyvenimus, bet jam tai nerūpėjo. Jis tik norėjo būti Akanishi.
Kamenashi pasikėlė nuo žemės ir nė negalvodamas nuėjo prie Akanishi. Jis nė nedvejodamas prislinko arčiau jo ir stipriai apkabino per pečius. Prisiglaudė prie jo.
-Tu gali daryti su manim ką tik nori. Aš visada esu tavo. Tik tavo ir niekieno daugiau. Tokie mano jausmai, nuo pat pradžių tokie buvo. Tik tu to nepastebėjai... Aš buvau pasimetęs po tavo gimtadienio nakties, galvojau, kodėl negaliu pasakyti, kaip tave myliu... Aš galiu su tavim eit net į pasaulio kraštą, galiu iškęsti viską. Tik ar tu to nori? Ar gali būti bent kartą atviras ir nerodyti savo arogantiškumo? - rimtai kalbėjo Kamenashi.
Akanishi atpalaidavo Kamenashi rankas ir atsisuko veidu į jį. Nė nelaukęs, kad Kamenashi ištartų ką nors, jo lūpos palietė Kamenashi lūpas. Vaikinas užsimerkė, Akanishi švelniai bučiavo Kamenashi. Tai nebuvo gaivališka aistra, o gražus jausmas, kuris vertė Kamenashi drebėti iš susijaudinimo. Tai buvo pirmas tikras jų bučinys, kuris trūko vos kelias sekundes. Po bučinio Akanishi stipriai suspaudė savo glėbyje Kamenashi ir tyliai tarė:
-Aš turiu tik tave. Tu mano.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Pen. 03 11, 2011 11:53 am

~~~


2004-ieji buvo ypač užimti metai grupės gyvenime: kiekvieną dieną naujos fotosesijos, repeticijos, repeticijos, pasirodymai, žurnalų interviu. Dienos slinko taip greitai, jog nė vienas iš šešių jaunuolių nepastebėdavo, kad jau atėjo vėlus vakaras. Visi gyveno labai įtemptu tempu ir nebuvo laiko, kada galvoti apie savo asmeninius reikalus. Komandinis darbas vis labiau stiprėjo, grupės narių artumas auga, pasitikėjimas didėjo. Netrukus, jie vienas kitam buvo nepaprastai atviri, pasakodavo savas istorijas, kai eidami namo užsukdavo į netoliese esančią užkandinę. Labiausiai šiuo artumu džiaugėsi Kamenashi, kuris mėgo kiekvieną grupės bendrą pokalbį, kad ir ypač kvailais dalykais. Kame nebesijautė toks, koks buvo anksčiau.
Jis ir Akanishi elgėsi taip lyg tarp jų niekada nebuvo jokio bučinio, jie vis dar vaidino paprastus draugus, kurie susipyksta ir vėl susitaiko. Akanishi to paprašė ir Kamenashi uoliai vykdė jo nurodymus. Tačiau po to laiko jiedu laikėsi atstumo, jie nebelikdavo dviese ir venkdavo susilietimų, tačiau savo žvilgsnių abu vaikai nesugebėdavo nuslėpti.
Daugelis žurnalistų klausinėjo, kodėl Akanishi ir Kamenashi taip dažnai susižvalgo, tačiau Kamenashi visada suversdavo kaltę Akanishi, pasakydamas, jog jis pirmas pradeda žiūrėti į jį. Žurnalistai ir kiti nariai leipdavo juokais, matydami, kaip Akanishi susinervinęs kramto savo apatinę lūpą. Visiems tai buvo tik žaidimas, Akanishi ir Kamenashi – tikri jausmai, kurių nuslėpti niekaip nepavyko.
Grupės nariai kuriam laikui turėjo apsistoti viešbučiuose, nes pastaruoju metu juos pradėjo sekti šimtai jaunų merginų. Kompanija nenorėjo, kad visi sužinotų, kur gyvena grupės nariai, todėl jiems liepė apsistoti viešbučiuose. Nariai lengvai sutiko, nes tai buvo tik dėl jų šeimos ir privatumo saugumo. Visi pasiskirstė poromis: Nakamaru ir Taguchi, Koki ir Ueda, o kitame kambaryje Akanishi ir Kamenashi. Akanishi nelabai patiko ši mintis, ne todėl, jog jis nenorėjo pabūti su Kamenashi, bet todėl, jog bijojo, kad vėl ko neiškrėstų dėl savo netramdomų pojūčių. Akanishi nekentė, jog Kamenashi niekaip nesuprato, kad kiekviena jo esybės dalelė taip iš proto varo jį. Kiekvienas Kamenashi judesys, Akanishi versdavo susimąstyti ir jis norėdavo griebti jį į savo glėbį. Ką jau kalbėti apie momentus kartu praleistus persirengimo kambaryje. Akanishi, pamatęs Kamenashi pusnuogį, išraudęs nusisukdavo ir bandydavo susikaupti. Vienintelis būdas nurimti buvo dainavimas, todėl jis pradėjo dainuoti visur, kur tik situacija tapdavo nevaldoma. Akanishi nustojo eiti su kitais ir Kamenashi į pirtis, jis bijojo, kad ir prie kitų negalės susivaldyti. Vaikinas pasidarė per daug atsargus, kai tuo tarpu Kamenashi ramiai mėgavosi savo gyvenimu.
Šiandien Kamenashi pranešė, jog grįš vėlai. Pastaruoju metu Kamenashi buvo labai išvargęs, jis pradėjo filmuotis pirmoje rimtoje savo dramoje kartu su Yamapi. Tiesą pasakius, Akanishi nervinosi, jog Kamenashi praleis tiek daug laiko toli nuo jo su Yamapi. Jis tiesiog nebegalėjo pasitikėti kitais. Jam atrodė, kad kiekvienas pasiims jo Kamenashi, nes jis yra toks mielas.
Akanishi jau gulėjo lovoje, kai išgirdo rakinamas kambario duris. Jis iškart suprato, jog grįžo Kamenashi. Greitai užgesino šviesą, užsitempė antklodę ir apsimetė miegantis, kad nereikėtų sutikti Kamenashi akis.
Kame su triukšmus įžengė į kambarį, nusimetė batus, sukeldamas didelį triukšmą. Po to patraukė link savo lovos, nusivilko marškinėlius, vos vos nusimovė kelnes ir su trenksmu krito į lovą. Akanishi pakėlė antklodę nuo galvos ir akies kampučiu nužvelgė Kamenashi. Šis bandė įsivolioti į lovą. Prireikė minutės, kol jis pagaliau surado antklodę ir kaip ja apsikloti. Praėjo dar kelios minutės ir Akanishi, įsitikinęs, kad Kamenashi miega, išlindo iš savo lovos. Nuėjo prie miegančio Kamenashi, prikišo savo nosį ir pauostė Kamenashi burną.
-Negirtas, - tyliai tarė Akanishi. Jis retai pamatydavo tokį nekordinuotą Kamenashi, pirma mintis, kuri jam šovė į galvą buvo: Yamapi nugirdė Kame. Tačiau ši prielaida buvo klaidinga. Ir Akanishi dėl to džiaugėsi, jis nenorėjo, kad kas nors sugadintų jo patį mylimiausią mažylį.
Akanishi ištraukė iš po užpakalio antklodę ir apklojo Kamenashi taip, kad šis nedrebėtų iš šalčio. Kamenashi apsivertė. Jo veidas buvo tiesiai prieš Akanishi veidą. Šis nurijo seiles ir bandė atsitraukti nuo jo, tačiau Kamenashi sujudėjo ir jo burna šiek tiek prasivėrė, lyg pasiruošė bučiniui. Akanishi prislinko dar arčiau. Jo protas norėjo sustoti ir atsitraukti, tačiau širdis neleido – ji troško pajusti Kamenashi lūpas. Tas saldžias lūpas, kurias taip seniai ragavo.
-Pokedatatura?
Akanishi striktelėjo nuo Kamenashi. Pažiūrėjo į jį keistai, bandydamas suprasti, ką jis pasakė. Pamojo ranka virš akių ir įsitikino, jog Kamenashi vis dar miega. Akanishi atsiduso ir nužingsniavo į savo lovą. Jis džiaugėsi, kad Kame kalbėjimas per miegus sutrukdė jam iškrėsti dar vieną kvailystę. Akanishi galvoje vis sukosi klausimas: kiek dar kvailysčių jis iškrės dėl Kamenashi?
Vaikinas susirangė savo lovoje ir atsiduso. Jo gyvenimas visiškai pasikeitė, pasikeitė nesveika ir nepakeliama puse. Jis galvojo, kaip galėtų visa tai ištverti ir save tvardyti, kaip galėtų atsispirti nuo Kamenashi. Gal tiesiog toliau vaidinti kvailį ir arogantišką vaikiną? Neramios mintys kankino Akanishi, kol šios jį išvergino ir jis užmigo.

-Labas rytas!
Kamenashi vos vos pakėlė galvą ir pramerkė apsimiegojusias akis. Balta šviesa jį žiauriai akino. Viskas buvo taip balta, kad Kamenashi vėl užsimerkė. Po kelių sekundžių jis vėl pabandė atsimerkti ir prieš save išvydo Taguchi veidą. Judviejų nosys lietėsi, o Taguchi su plačia šypsena žiūrėjo tiesiai į Kamenashi. Šis atšoko ir prasitrynė akis, kad įsitikintų, jog tai ne haliucinacijos. Taguchi vis dar jam šypsojosi.
-K k ką tu čia veiki? - sumikčiojo Kamenashi pakeltu tonu.
-Šššš, - Taguchi pridėjo savo pirštą prie lūpų, parodydamas Kamenashi, kad reikia tyliau šnekėti. Šis norėjo atsikirsti, tačiau pažvelgė į vis dar saldžiai miegantį Akanishi.
Kamenashi išlipo iš lovos, nekreipdamas į keistą Taguchi žvilgsnį, ir priėjo prie Akanishi. Pasilenkė prie jo ir atidžiai įsižiūrėjo į miegantį Akanishi veidą. Jis buvo pilnas ramybės, šviesumo ir tyrumo. Kamenashi tik dabar atkreipė, kokios ilgos ir tankios yra Akanishi blakstienos, kokie vešlūs jo antakiai, o lūpos paraudusios, kaip saldžios braškės. Keisčiausia, jog Kamenashi tik dabar pamatė jo grožį. Kiek metų jiedu miegodavo kartu vienoje lovoje, kiekvieną rytą atsibudęs jis matydavo miegantį Akanishi, tačiau nė karto jis neatrodė toks gražus. Kamenashi pasilenkė dar arčiau, kad galėtų išgirsti šios nuostabios būtybės alsavimą.
-Ką čia darai? - lyg iš požemių pasigirdo Akanishi sodrus balsas.
Kamenashi staiga atšoko.
-T t t tu nemiegi? - nustebęs mikčiojo Kamenashi.
Akanishi pasikėlė ir viliojančiu žvilgsniu pažvelgė į Kamenashi.
-Tai ką darei?
Kamenashi susinervino ir pradėjo kasytis kaklą. Jis rezgė, ką galėtų atsakyti Akanishi. Tik staiga pasigirdo Taguchi juokas. Šis krito ant Kamenashi lovos ir iš juoko pradėjo spardytis. Akanishi ir Kamenashi nustėrę žiūrėjo į jį. Kvailai atrodė žmogus, kuris lyg iš niekur nieko pradeda juoktis kaip gavęs juoko dujų. Akanishi išlipo iš lovos, nušlepsėjo iki Taguchi ir pasiėmęs savo šlepetę nestipriai užvožė Taguchi per šlaunį.
-Ei! - užriko Taguchi ir juokas greitai iš garavo.
-Ką čia veiki? - niurzgiai paklausė Akanishi.
-Ar jis visada toks piktas prabudęs? - kreipėsi į Kamenashi.
Šis patraukė pečiais ir nusišypsojo.
-Tai ką čia veiki? - dar kartą pakartojo Akanishi.
-Mes nusprendėm pusryčius valgyti pas jus! - džiaugsmingai tarė Taguchi ir pašoko nuo lovos.
-HA?! - kartu suriko Kamenashi su Akanishi, žiūrėdami į išsišiepusė Taguchi.
Taguchi nespėjo daugiau nieko pasakyti, kai atsivėrė kambario durys, ir pro jas įžengė visi likę grupės nariai, nešini įvairiausių maisto produktų ir puodų.
Kamenashi stovėjo be žado, atvėręs savo žandikaulį, o Akanishi puolė prie narių ir kaip pašėlęs pradėjo šaukti:
-Jūs nesveiki! Ką čia darot? Turite kiekvienas savo kambarius ir virykles.
-Ko taip pyksti? - ramiu balsu pratarė Koki. - Nejaugi nori privatumo, kaip gyvendamas su žmona?
Akanishi išraudo. Koki pataikė tiesiai į dešimtuką. Jis norėjo ramių pusryšių su Kamenashi, norėjo jam kai ką pasakyti, tačiau visa grupė atsivilko ir viską sugadino.
-Mes tik pasiilgom Kamenashi. Šiandien laisva diena, tai reikia ją puikiai išnaudoti, - tarė Maru ir priėjo prie Kame. - Sutinki?
Kamenashi linktelėjo, o Akanishi tuo negalėjo patikėti. Visas šis rytas prasidėjo pakvaišusiai ir Akanishi tai nervino, tačiau be jokių pasispyriojimų padėjo kitiems paruošti stalą ir valgį. Jis viską darė už Kamenashi, kad šis galėtų pailsėti.
Kamenashi sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo, kaip visi triusia virtuvėlėje. Jis stebėjo, kaip Akanishi užsispyrusiai daro viską, ką jam liepia kiti, kaip su morka ir poru daužė Taguchi per galvą, murmėjo dėl netikusio peilio ar per mažo puodo. Būtent tokį Akanishi vaikinas mylėjo: vaikišką, besiskundžiantį, piktą, murmantį, arogantišką, užsipyrusį ir kartu mielą, švelnų ir ypatingą. Nesvarbu, kad ir ką bedarytų Akanishi blogai ar gerai, Kamenashi jausmai jam nė karto nepasikeitė ir net nebuvo dvejonių. Jis kartais norėdavo visada būti šalia jo, kedenti jam plaukus ir šnabždėti, koks jis jam brangus. Kamenashi mąstė, kodėl tik mergina su vaikinu gali demonstruoti savo meilę, gali mylėti ramiai ir niekuo nebijodami, o Kamenashi reikia slėpti savo begalinį nuoširdų jausmą. Šis pasaulis išprotėjęs.... o gal Kamenashi yra išprotėjęs, kad jaučia tokius ypatingus jausmus savo draugui. Kamenashi bandė įsikalti sau į galvą, jog šie jausmai yra uždrausti ir niekada nevesiantys prie gero, bet kodėl ta kvaila žmogiška prigimtis vertė jį pabandyti ir visa to neatsisakyti. Kamenashi jautė, jog Akanishi yra jo laimė.
-Vis paruošta, - tylesniu tonu tarė Ueda ir ant stalo padėjo paskutinę lėkštę. - Sėskim visi valgyti ir pasikalbėkime, - pasiūlė vaikinas.
Visi linksmai sušuko ir susėdo prie stalo. Akanishi pyktis jau buvo kažkur išgaravęs ir jis kaip beprotis šveitė keptus sumuštinius.
-Mes jau tiek laiko kartu, o aš dar nežinau apie jus tiek daug, - susimąstės patarė Maru.
-Aha, tiek laiko praėjo, o aš dar nežinau Kame išmatavimų, - nusijuokė Koki.
Akanishi pakėlė galvą ir sužiūro į Koki.
-Tau ir nereikia žinoti, - mergaitiškai nusijuokęs atsakė Kamenashi.
-Na... aš žinau tavo matmenis, 75-61-72, - rimtu balsu atsakė Akanishi ir vėl puolė valgyti. Visi likę nariai į jį žiūrėjo, o Kamenashi nuleidęs galvą raudonavo.
-Jie teisingi? - paklausė Ueda.
Kamenashi pakėlė galvą ir susijaudinusiu balsu tarė Akanishi:
-Iš kur tu tai žinai?
-Ech? Jie teisingi? Akanishi neišsigalvojo jų... Eina sau, jūsų draugystė mane gąsdina, - nusijuokė Koki ir patapšnojo per petį Akanishi. - Jin, tu turbūt apkabindamas Kame išmatuoji su metru.
Akanishi paspringo ir iš jo burnos išlėkė nedidelis pusiau sukramtytas dešros gabalas. Ueda padavė vaikinui vandens, šis atsigėrė ir pratarė:
-Šia tema pokalbis baigtas.
Visi pradėjo juoktis. Kamenashi sėdėjo neramiai muistydamas, jis pirmą kartą suprato, kaip nejauku sėdėti su nariais, kai niekas jų nemato ir galima garsiai kalbėti apie asmeniškus dalykus. Tai gąsdino Kamenashi. Dabar jis suvokė, jog artumas ir pasitikėjimas yra pavojingas dalykas. Kas bus jeigu netyčia jie pamatys, kas dedasi tarp jo ir Akanishi? Kas tada bus? Kaip jie reaguos? Įvairiausi klausimai sukosi Kamenashi galvoje. Jis nesuprato, kodėl niekada viskas negali būti, taip kaip buvo anksčiau.
Po kelių valandų svečiai išėjo ir kambaryje liko tik Akanishi ir Kamenashi. Tarp jų buvo nejaukumo jausmas. Kamenashi tvarkė likusius indus ir juos vieną po kito plovė. Akanishi žaidė su savo telefonu, vis kažką neaiškaus užrikdamas. Kamenashi mintys nedavė ramybės, jo rankos drebėjo. Jis bijojo savo jausmų, ilgo liežuvio ir palūžimo. Jis atrodė, kaip kokia maža ir bejėgė boružytė, lipanti lapeliu. Viskas buvo taip sudėtinga, kad darėsi sunku kvėpuoti.
-Seniai nebuvom dviese, - išgirdo Akanishi balsą už nugaros. Jis buvo taip arti. Kamenashi ne neatsisukęs linktelėjo. Jis norėjo pulti pas Akanishi į glėbį ir pasakyti, kaip pasiilgo jo artumo, tačiau susilaikė. Jis bijojo, kad bet kurią akimirką pro duris gali įsiveržti kiti.
-Tikrai, - vos pratarė Kamenashi ir toliau plovė indus.
-Aš užrakinau duris, - ramiai tarė Akanishi.
Jam nė nereikėjo daugiau prasižioti, kai Kamenashi puolė į Akanishi glėbį ir stipriai jį apkabino. Kamenashi alsavo kaip pakvaišęs, jis buvo toks susijaudinęs, išsigandęs, kad atrodė, jog tuoj sprogs. Akanishi dar stipriau jį apkabino. Jų kūnai lietėsi vienas prie kito taip, kad negalėjai surasti jokio tarpelio. Akanishi viena ranka laikė apkabinęs per liemenį Kamenashi, o kitą panėrė į vaikino plaukus ir juos suko. Jiems nereikėjo kalbėti, jų kūnas pats kalbėjo ir jie vienas kitą suprato. Tiek Kamenashi, tiek Akanishi žinojo, jog tai kvaila ir rizikinga, tačiau norėjo bent trumpam pamiršti pasaulį, kuriame gyvena, ir pasileisti į juos supančią jausmų paslaptį.
Akanishi troško pajusti Kamenashi, tačiau valdėsi. Jis sau prisiekė, kad niekada to nedarys, ištvers viską, kol Kamenashi jam pats nepasakys, kad to nori ir yra pasiryžęs. Akanishi žinojo, kad jeigu dabar jis pradės elgtis kaip prieš metus, kai jį užsivertė, Kamenashi pasiduos ir nesipriešins, o tik seks jo veiksmais. Todėl Akanishi reikėjo, kad Kamenashi pats tartų tvirtą ir užtikrintą sakinį: aš to noriu.
-Koks tu plonas. Valgyk daugiau, nes greitai nebeturėsiu, ką apkabinti, - linksmu tonu tarė Akanishi.
Kamenashi nusijuokė ir lengvai prilietė savo lūpas prie Akanishi žando. Tai buvo pirmas jo savarankiškas žingsnis, žengtas pavojingos draugystės link. Bet Akanishi tai priėmė ir meilei pažiūrėjo į Kame, lyg sakydamas, kad jis jaučia tą patį ir laukia Kamenashi pasiryžimo eiti toliau. Kiek toli gali nueiti Kame, jis ir pats nežinojo, bet tai dabar buvo nesvarbu, nes jis ir Akanishi pagaliau liko vieni ir nevaržomi galėjo paskęsti vienas kito glėbyje.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Št. 03 12, 2011 11:23 am

2002 – 2004
Yunjae


Yunho sėdėjo vienas ant tilto turėklų. Jis savo mintyse peržvelgė savo tokį trumpą gyvenimą, tačiau jam nesisekė susikaupti. Jį jau penkerius metus supo daugybe žmonių, kurie lyg pakvaišę pradėjo jį garbinti, prašė jo patarimų, o jis visados jiems padėdavo. Vaikinas niekada nesistengė būti per daug geras, tačiau buvo paslaugus, todėl visi jį pamilo, o gal jis visiems patiko tik dėl to, jog yra žymus. Daugelis ateidavo į kompaniją ir po kelių mėnesių išeidavo. Yunho negalėjo žiūrėti į tokius žmones, kurie yra neapsisprendę, ko nori iš gyvenimo. Jį tiesiog nervino kiekvienas žmogus, kuris ateina ir palieka kompaniją. Yunho negalėjo suprasti, kodėl jie taip elgiasi, ar negali iškęsti viską dėl savo svajonės.
Yunho susimąstęs žiūrėjo į sraunią upės srovę. Buvo gana šalta ir vėjuota, todėl upės srovė buvo dar labiau sustiprėjus. Vaikinas pamaskatavo kojomis, tarsi jos būtų vandenyje. Yunho nejučia nusišypsojo. Kad ir kiek rūpesčių Yunho teko patirti, pamažu viskas vėl įėjo į savo vietas. Jis vis dar tikėjo, jog Junsu netrukus atgaus savo balsą ir grupė debiutuos. Vaikinas buvo laimingas, nes tik debiutavus grupei, išsipildys jo svajonė: jis pagaliau taps tikru dainininku ir galės išnuomuoti Jaejoong normalų butą, kad šis ramiai gyventų. Pastaruoju metu tik Jaejoong vertė Yunho šypsotis ir toliau siekti svajonių. Kai Junsu netikėtai prarado balsą, Yunho gyvenimas tarsi dužo į šipulius. Viskas vyko per daug greitai: atšaukti pasirodymai, atidėtas mini albumo išleidimas, įrašymai, fotosesijos. Visiems grupės nariams teko grįžti į savo įprastinį gyvenimą ir melstis, kad Junsu balsas greitai sugrįžtų. Kelias dienas Yunho gyveno šoke, atrodė, kad jo svajonei galas ir svarbiausia, kad dėl visa to kaltino tik pats save. Gal jis blogai rūpinosi Junsu? Gal per mažai skyrė jam dėmesio? Gal per daug jį vargino? Tokie klausimai sukosi Yunho galvoje, tačiau į juos nerado jokio kito atsakymo, tik – dėl visko kaltas jis pats. Kelias dienas Yunho nešnekėjo su niekuo, negrįždavo nakvoti pas Yesung į namus, neeidavo į repeticijas ir visiškai atsiribojo nuo kitų. Jis anksti rytais dirbdavo, po to keliaudavo į mokyklą, tada vietoj repeticijų tekdavo vėl dirbti, tada užsukdavo į sauną, persirengdavo, nusiprausdavo ir vėl į parką, kur praleisdavo naktį. Jo jausmai, mintys ir gyvenimas buvo sujaukti, ką daryti jis neišmanė. Nebuvo tėvų, kurie jį palaikytų ar galėtų atsiremti. Vaikinas pirmą kartą per tuos penkerius metus suvokė, kad pasiilgo savo šeimos ir ramaus gyvenimo kaimelyje. Seule viskas buvo per daug sunku.
Yunho pakėlė galvą ir pažvelgė į gatvės šviesas, tokias geltonai ryškias, kad jų šviesa apakino vaikiną. Yunho atsiduso, jis turėjo pripažinti, kad Seulo šviesos, didelės ar mažos, yra tikrai stulbinančios. Jaejoong jam nemelavo, žiūrint į šviesas pasidaro ramiau ir širdis aprimsta. Vaikinas prisiminė, kad jo draugo šypsena tokia pat akinanti, kaip ir šių šviesų, todėl pats sau šyptelėjo. Jis buvo laimingas, kad Jaejoong laukė ir leido jam pačiam apsispręsti, ką nori daryti, koks jo tikslas. Jaejoong buvo supratingas ir leido jam viską apmąstyti, jis nekalbėjo, tiesiai tylėdamas kelias dienas sekė ir stebėjo Yunho veiksmus. Yunho pripažino, kad yra ne vienas ir vėl prisileido artyn kitus.
-Tu dar čia?
Yunho pasuko galvą į kairę. Iš tamsos išlindo besišypsantis Jaejoong.
-Mmmh, - atsakė Yunho ir nusuko galvą.
-Eime namo, - Jaejoong priėjo prie Yunho ir įsikibo jam į ranką.
-Ne, - ramiai atsakė Yunho ir nukratė Jaejoong ranką. - aš dar pabūsiu.
-Užtenka, Yunho, - griežtu balsu tarė Jaejoong ir pažiūrėjo jam į akis.
Yunho negalėjo nusukti nuo jo akių. Kažkoks keistas jausmas jam neleido priešintis Jaejoong, kad ir kaip jis norėjo pabūti vienas. Yunho akys žvelgė tiesiai į Jaejoong akis, kuriuose atsispindėjo vienatvė, neviltis, liūdesys ir ilgesys. Yunho nebegalėjo pakęsti tokio savo draugo žvilgsnio. Jis žinojo, kad visa tai jo kaltė. Vaikinas pakėlė savo ranką ir delnu palietė Jaejoong skruostą.
-Dar šiek tiek.... pabūk kartu, - tyliai tarė jis.
Jaejoong pasižiūrėjo į Yunho. Jis per tuos metus, praleistus kartu, pirmą kartą jį matė tokį nusiminusį ir puolusį į neviltį. Kad ir kaip Yunho pastaruoju metu tikino Jaejoong, kad jam palengvėjo, vėl prisileido kitus, tačiau Jaejoong žinojo, kad visa tai tik didelis melo burbulas. Vaikinas matė, kaip Yunho pastarąsias dienas stengėsi atrodyti linksmas, šypsotis ir vėl būti toks, koks buvo, tačiau vos tik Jaejoong nusisukdavo, Yunho dingdavo. Tai buvo nepakeliamai skaudu, o ir Jaejoong pasidarė sunkiau gyventi tokioje padėtyje. Jam pradėjo neberūpėti sutikti draugai, jis pastoviai jaudinosi dėl Yunho, kai nežinodavo, kur jis bastosi. Vaikinui trūko draugo, kuris būtų šalia ir jiedu galėtų kartu juoktis iš savo beviltiškų gyvenimų, kai kurių fantazijų, kurios niekada netaps realybe. Kai Yunho buvo linksmas, su juo juokdavosi ir Jaejoong, tačiau pastaruoju metu jis pamiršo, kaip reikia nuoširdžiai juoktis, kaip gyventi su šypsena ir be ilgesio.
Jaejoong gailiu žvilgsniu pažiūrėjo į Yunho. Jis užsiropštė ant tilto turėklų ir prisilinko arčiau Yunho. Jaejoong įsižiūrėjo į didelį mėnulį, kuris švietė prieš pat jo akis.
-Žinojai, kad mėnulis atspindi saulės šviesą, bet pats nešviečia? - paklausė Jaejoong vis dar žiūrėdamas į mėnulį.
-Taip, - susimąstęs atsakė Yunho. - kaip ir aš... - Yunho įdėmiai pažvelgė į patį mėnulio vidurį. Yunho pastebėjo, kaip Jaejoong atsisuko į jį ir pažiūrėjo keistu žvilgsniu. Vaikinas tiesiog žinojo, kad Jaejoong kaip ir visi kiti jį laiko saule, kuri nuolatos šypsosi, suteikia džiugesio, paramos ir šilumos, tačiau Yunho jautėsi ypatingai šaltas žmogus. Jis nebuvo vienas iš tų, kuris galėjo šviesti tik dėl savo skleidžiamos šviesos, šilumos, pasitikėjimo savimi. Yuhno žinojo, kad tik kitiems jis atrodo toks, tačiau viduje jis jautėsi visiškai priešingas. Kai šalia jo būdavo geras žmogus, Yunho irgi buvo geras. Jeigu šalia jo žmogus šypsodavosi, Yunho darydavo tą patį. Jis tarsi siurbė iš visų geras emocijas ir sukūrė visiems įvaizdį, kad yra tobulas vaikinas, tikras jaunėlių komandos lyderis. Visa tai buvo didelė optinė apgaulė, kodėl Yunho apgaudinėjo pats save ir kitus – jis nežinojo, o gal nenorėjo žinoti. Jam visada buvo gerai, kaip yra, todėl keistis nė nebandė ir nenorėjo. Yunho jautėsi išorėje kaip Karalius Saulė, tačiau viduje buvo šaltas ir bejausmis mėnulis.
-O tu žinai, kad mėnulis yra pats gražiausias dangaus kūnas? - mįslingai paklausė Jaejoong.
Šis klausimas Yunho pribloškė, todėl jis tik pakratė galvą.
-Mėnulis kiekvieną naktį saugo mus, - tęsė užsisvajojęs Jaejoong, - jis yra nakties dangaus didysis švyturys, kuris leidžia žmonėms prisiminti gražius laikus, pabūti geresniais ir romantikais. Tik mėnesienoje žmonės virsta savimi, išsako jausmus, nebijodami teismų ir kreivų žvilgsnių. Mėnulis ir jam pavaldžios žvaigždės visą naktį šviečia tam, kad niekas nebijotų tamsos ir galėtų ramiai miegoti. Taip aš jaučiuosi būdamas su tavimi. Nebijau nieko, nes žinau, kad tu mane saugai nuo visko, dengi mane tarsi kokią brangenybę. Kartais jaučiu, kad tu jautiesi beviltiškas ir šaltas, tačiau toks nesi. Tu esi pats gražiausias mano sutiktas žmogus. Tavyje viskas gražu ir tyra, kad ir ką tu bedarytum, man tu būsi toks vienintelis ir niekas tavęs nepakeis. Atsiminsi tai? - Jaejoong pažiūrėjo į Yunho. Jo akys buvo tarsi paskendusios neaiškioje vietoje, atrodė tarsi be gyvybės kaip du juodi taškai. Jis šiomis savo akimis žvelgė tiesiai į Jaejoong. Šis prisislinko dar arčiau Yunho ir jį apkabino.
-Verk, jei nori. Aš šalia, - tarė Jaejoong.
-Ačiū, - Yunho virpančiu balsu pratarė Jaejoong, tačiau neišriedėjo nė viena ašara. Yunho nusprendė būti tvirtas ir daugiau nemėginti vaizduoti, kaip jam viskas yra blogai. Jis norėjo grįžti ir būti savimi, toks koks buvo. Jam nesvarbu, ką manys kiti, Yunho tenorėjo, kad Jaejoong vėl būtų laimingas vaikas, kuris gyvena dėl savo svajonių. Yunho tiesiog žinojo, kad pats laikas susiimti, užteks liūdėti ir niekur nejudėti. Gyvenime būna dar skaudesnių smūgių, paliūdėjo kelias savaites – užtenka, pats laikas žengti tolyn ir nebeatsisukti atgal. Yunho žinojo, kad reikia vėl pradėti sunkiai dirbti ir tada viskas bus ranka pasiekiama.
Jaejoong pajuto, kaip Yunho rankos atleido jo liemenį, ir jie abu atsiskyrė. Jaejoong norėjo dar ilgiau pabūti Yunho glėbyje, jis taip jo pasiilgo, kad nenorėjo paleisti. Vaikinas per daug prisirišo prie Yunho ir tai buvo jo klaida, kurią ištaisyti sunku, tačiau Jaejoong nė negalvojo jos taisyti. Jis tikėjo, kad Yunho priklauso tik jam, jis pirmas jį surado ir niekam neatiduos. Pirmą kartą gyvenime Jaejoong norėjo turėti žmogų, kuris priklauso tik jam ir nereikės jo meile ir dėmesiu dalintis su kitais.
Jaejoong nuleisdamas rankas nuo Yunho, pastvėrė jo riešą ir stipriai suspaudęs jam tarė:
-Prisimeni, mes prisiekėm, kad vienas kito nepaliksim. Jei dar kartą taip elgsies, aš nebūsiu toks geras. Jėga įsibrausiu į tavo širdį ir ten pasiliksiu, - Jaejoong nesuprato, ką pats pasakė ir ką turėjo omeny. Žodžiai tiesiog išsprūdo ir jis negalėjo niekaip jų sulaikyti.
-Ne aš tave turėčiau laikyti? - nustebęs paklausė Yunho. - Aš juk jaunesnis, turėčiau laikytis savo hyungo, - šyptelėjo Yunho.
Jaejoong taip pat išsišiepė ir nieko neatkirto. Jam buvo smagu matyti nuoširdį Yunho šypsenėlę. Kartais Jaejoong atrodydavo, kad Yunho yra vyresnis keliais metais, jo kalbos visada buvo rimtos, o mintys koordinuotos. Niekas neturėdavo jam priekaištų, tačiau Jaejoong visada elgėsi, kaip mažas vaikas, kuriam reikia globos. Tą globą jam suteikdavo tik Yunho ir niekas daugiau.
-Eime namo? - paklausė Jaejoong.
-Eime, - linksmas atsakė Yunho.
Abu vaikinai nušoko nuo turėklų ir patraukė Yesung namų link, kuruose jie jautėsi visada laukiami ir mylimi, kaip tikrose namuose.


-Jaejoong-ah! - mielu balsu sušaukė Yunho.
Jaejoong greitai užvertė savo dienoraštį ir nuėjo pas Yunho, kuris pusnuogis stovėjo koridoriuje.
-Kas yra? - paklausė vaikinas.
-Yesung-ah sakė, kad šiandien labai atšalo vanduo, todėl užteks tik vienam žmogui.
-Man gerai ir šaltas vanduo, esu pripratęs, - nusijuokė Jaejoong ir ruošėsi grįžti į judviejų kambarį, kai Yunho stvėrė jam už rankos ir tarė:
-Maudysimes kartu, neleisiu tau likti nesimaudžiusiam ar maudytis po šaltu vandeniu. Būčiau blogas draugas.
Yunho net neleido Jaejoong pratarė žodžio. Po kelių sekundžių jiedu atsidūrė vonios kambaryje, kur jau šniokštė leidžiamas į vonia vanduo. Yunho pakabino du rankšluosčius ir nuėjo patikrinti vandens.
-Yunho, mes netilpsim kartu. Mažai vietos, - nedrąsiai atsakė išraudonavęs Jaejoong. Vien mintis, kad reikės prie Yunho nusirengti Jaejoong atrodė labai gėdinga ir nepakeliama, ką jau kalbėti apie maudymąsi dviese vienoje mažytėje vonioje.
-Tilpsim, - nusijuokė Yunho. Jis buvo laimingas vėl grįžęs į įprastą gyvenimą, kad ir koks sunkus kelias buvo iki to grįžimo, visa tai buvo verta. Yunho nusimovė savo suprakaitavusias kojines ir įdėjo į skalbinių pintinę. Tada atsisegė savo džinsus ir juos nusimovė. Jaejoong stovėjo išputęs akis ir susigėdęs. Jis nusuko savo žvilgsnį nuo Yunho. Jo rankos ir kojos drebėjo, Jaejoong jautėsi tarsi pėlytė užspeista į mažyti kampą.
Yunho uždėjo ranką ant Jaejoong pečių. Šis krūptelėjo, Yunho ranka šiek tiek atitolo. Vos keli pirštai lietė jo petį. Jaejoong buvo gera, kai jį lietė Yunho, tačiau jis niekaip negalėjo susikaupti ir numesti visą savo jaudulį šalin.
-Jaejoongie, tai tik vonia, - ramiai tarė Yunho. - Tu manęs bijai? Mes gi abu vaikinai. Nėra ko bijoti ar gėdytis, - ramiu balsu kalbėjo jis.
Jaejoong atsisuko į Yunho, kuris buvo visas nuogas. Jaejoong prarijo seilių gurkšnių ir sukaupęs drąsą, ištiesė rankas į viršų tarsi prašydamas Yunho jį nurengti. Yunho žiūrėjo į jį klausiamu žvilgsniu.
-Nu nu nu nurenk, - mikčiodamas tarė Jaejoong.
Yunho pasimetęs priėjo prie draugo ir nurengė jam marškinėlius. Jis stovėjo žiūrėdamas į drebantį Jaejoong, kuris pamažu pats atsiseginėjo kelnes ir bandė jas nusimauti. Keistas ir nepaaiškinamas jausmas apėmė Yunho. Jo kraujas staiga užvirė ir išmušė raudonis, Jis tik dabar suprato, kokią kvailą mintį pasiūlė ir kaip kvailai pats pasielgė ir privertė pasielgti Jaejoong. Kartais jis tikrai elgiasi neapgalvotai ir nepaaiškinamai kvailai. Yunho pats jautėsi labai nepatogiai žiūrėdamas, kaip nedrąsiai Jaejoong nusimauna likusius paskutinius drabužius ir padeda juos šalia Yunho drabužių. Vaikinas nejučia nužvelgė savo draugą – jis buvo nepaprastai gražus. Yuhno neklydo, Jaejoong kūnas buvo toks pats gražus kaip ir jo veidas.
-Na, lipam, - kiek drąsiau pratarė Jaejoong.
-Jaejoongie, aš... - bandė atsiprašyti už savo kvailą poelgį Yunho, tačiau nespėjo, nes Jaejoong jį paėmė už rankos ir nusitempė link vonios. Jaejoong pats pirmas įlipo į vonią ir pirštu pamojo Yunho. Yunho lyg koks šuniukas, sekantis šeimininko pėdsakais, iš paskos įlipo į vonią ir atsisėdo kitam vonios gale. Jo ir Jaejoong akys susitiko. Nepaaiškinamas jausmas, užvaldęs Yunho kūną, niekur nedingo ir jis stengėsi laikytis atokiau nuo Jaejoong, kurio akys taip į jį žiūrėjo, kad atrodė, jog tuoj pat prarys.
-Gal tau nutrinti nugarą, - kiek susidrovėjęs paklausė Yunho.
Jaejoong linktelėjo ir prisislinko arčiau Yunho. Atsuko jam savo nugarą ir laukė, kad Yunho pradės savo darbą. Yunho atsargiai pradėjo trinti Jaejoong nugarą, su kiekvienu patrinimu Jaejoong krūptelėdavo. Jiedu pirmą kartą buvo tokie artimi, jiems nereikėjo jokių šnekų, atrodė, kad visas pasaulis yra paskendęs tyloje. Yunho jautėsi nejaukiai, todėl norėjo kuo greičiau išlipti iš vonios ir bėgti kuo tolyn. Yunho ne pirmą kartą maudosi su vaikinu, tačiau pirmą kartą jo mintys klaidžioje visai kitur, o širdis daužosi kaip patrakusi ir atrodo, jog ši tuoj iššoks iš krūtinės. Dar tie Jaejoong krūptelėjimai su kiekvienu Yunho prisilietimu, vaikiną dar labiau glumino. Vertė jį susimąstyti, kas iš tiesų tarp jo ir Jaejoong vyksta ir kaip visa tai galima pavadinti.
-Yunnie, - tarė Jaejoong ir nutraukė pašėlusias Yunho mintis.
-Mhhm? - jis vis dar trynė Jaejoong nugarą.
-Apkabink mane.
-Ką?
-Yunho, apkabink mane, - Jaejoong pasuko galvą taip, kad matytų Yunho veidą. Jis buvo suglumęs. - Apkabink mane, - dar kartą pakartojo Jaejoong.
Yunho numetė į vandenį kempinę ir nedrąsiai apkabino iš nugaros Jaejoong. Šis atlošė savo galvą jam į krūtinę ir tarė:
-Kaip gera tave vėl turėti šalia, - Jaejoong užsimerkė. Yunho žiūrėjo į jo užmerktas akis. Jis nesuprato Jaejoong poelgių, tačiau manė, jog jis turi tam savų priežasčių, todėl Yunho leido savo draugui pasimėgauti tokia akimirką. Yunho staiga apliejo šiluma, jam pasidarė taip gera, kai Jaejoog buvo taip arti jo. Vaikinui nebe atrodė, kad jo vidus tuščias ir apledėjęs, tarsi Jaejoong viską atšildė, ką buvo įšaldęs ledas. Yunho širdis tuksėjo taip garsiai, kad Jaejoong šyptelėjo ir paėmęs vieną Yunho ranką pridėjo prie savosios krūtinės.
-Jauti? - ramiai paklausė Jaejoong. - Taip daužosi mano širdis ir ji daužosi dėl tavęs.
Yunho pasimetęs klausėsi kaip daužosi jo ir Jaejoong širdys, atrodė, kad jos plaka vienu ritmu. Vaikinui tai sukėlė šypseną, jis dar stipriau apkabino užsimerkusį Jaejoong ir tarė:
-Džiaugiuosi, kad tave turiu. - pats užmerkė akis ir atlošė galvą.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Kv. 03 17, 2011 5:28 am

Dainos, lydinčios istoriją
PART 3.





~~~
Yunho stovėjo prie lango, rankose gniauždamas sidabrinę grandinėlę. Jo skruostais riedėjo didelės retos ašaros, o širdis kaip pašėlusi klykė iš skausmo. Jo ašarotos akys ilgesingai žvelgė pro langą, jis norėjo šaukti, tačiau žodžiai nelindo pro burną. Visą savo pyktį ir nusivylimą Yunho išliejo ant sidabrinės grandinėles ją visaip maigydamas ir rakinėdamas. Jis ilgesingai žiūrėjo į lauke stovinčius žmones, jautė jiems neapsakomą pyktį, gailestį ir kartu troško, kad jie ir jį išsivežtų, kuo toliau nuo čia. Jis negalėjo patikėti, kad JunJin slėpė nuo jo, kad palieka kompaniją. Yunho pats bandė atsakyti, kodėl Shinhwa nusprendė tokiu žiauriu būdu palikti kompaniją, palikti visus mylimus jaunėlius be priežiūros. Pirmiausia buvo H.O.T, iš kurių tik Kangta ir Moon Hee Jun liko kompanijoje, o dabar Shinhwa, kurios visi 6 nariai susikrovė savo daiktus ir užtikrinai žengė pro duris, palikdami visą savo šlovę, pinigus, jaunėlius už durų. Yunho nekentė, kai kažkas palikdavo kompaniją, jis juos vadino išdavikais ir nežinančiais, ko nori. Laikė ant jų pyktį, neišimtis buvo ir Shinhwa, kuri tarsi sudaužė Yunho širdį. Vaikinas žiūrėjo, kaip visi šeši nariai įsėdo į autobusiuką ir nė nežvilgtelėję atgal nuvažiavo kuo tolyn. Yunho neatitraukė akių nuo nuvažiuojančios mašinos.
Jis pažvelgė į rankoje laikomą sidabrinę grandinėlę. Ją jam atidavė JunJin prieš pat išeidamas pro duris. Yunho rėkė ant JunJin ir nenorėjo nieko iš jo priimti, tačiau jaunuolis įbruko savo grandinėlę į Yunho rankas ir palinkėjo stiprybes. Yunho nervino visi žodžiai, kuriuos ištarė Shinhwa per paskutinę repeticiją, jie visi stovėjo kaip stabai, nepaaiškino palikimo priežasčių, liepė visiems būti draugiškiems, mylėti vienas kitą ir niekada nepalikti bėdoje, elgtis kaip su šeimos nariais. Yunho tuo metu žiūrėjo į Eric, grupės lyderį, ir bandė perskaityti jo akyse pasislėpusią tiesą, tačiau niekaip nepavyko. Eric buvo geriausias grupės lyderis, kuris visada mokėjo pakylėti savo narius, suteikti jiems drąsos, priglausti po savo sparneliu ir dėl grupės galėjo padaryti viską, net tą, kas reikalavo didžiausių aukų. Būtent tokiu lyderiu Yunho svajojo tapti, tačiau po kompanijos palikimo jis pradėjo nekęsti Eric, kad pasirinko lengviausią kelią, bent jau taip atrodė Yunho. Vaikinui visada atrodė, kad lengviausias kelias yra pasitraukti, kai susiduri su problema. Yunho niekada nepripažino lengviausių kelių ir jis visada sukdavo tik pačiais sunkiausiais, kurie atrodydavo jam teisingi ir garbingi, verti kančios ir pasiaukojimo.
Yunho paėmė grandinėlę už galiuko ir pakėlė sau prieš akis. Jis žinojo, kokia svarbi ji yra JunJin ir prisiekė sau, kad ją labai saugos, kaip prisiminimą. Yunho nežinojo, kada vėl sutiks JunJin ir ar iš viso jį kada nors vėl pamatys, tačiau visa tai paliko spręsti likimui. Jis turėjo šiuo metu svarbesnį uždavinį, todėl sutvardė savo ašaras ir atsitiesė. Yunho nusprendė, kad nereikia verkti dėl to, kas prarasta. Reikia visada žiūrėti tik pirmyn, nesvarbu kaip bebūtų sunku ateityje.
Yunho pasisuko ir pradėjo lipti laiptais aukštyn. Užlipęs laiptais jis patraukė link repetiicjų salės. Pro jį praėjo Yoochun, kuris nė nežviltelėjo į jį. Yunho suprato, kad pats kaltas, nes su juo per daug šaltai elgėsi, tačiau buvo dėkingas Yoochun, kad šis daug laiko praleidžia su Jaejoong, neleidžia jam nuobodžiauti ir moko groti pianinu. Yunho šiais metais buvo per daug užsiėmęs savo irstančios grupės reikalais, kad galėtų skirti didelį dėmesį Jaejoong. Jaejoong tai puikiai suprato, todėl tarp jų nebuvo jokių nesusipratimų.
-Yunho, - sušaukė pažįstamas vyriškas balsas.
Yunho atsisuko ir pamatė kompanijos vadovą Lee So Man, kuris už rankos vedėsi paauglį. Yunho atidžiai apžiūrėjo vaikinuką, kuris atrodė tokių mielų veido bruožų, su plačia šypsena ir atlėpusiomis ausimis. Yunho galėjo iš tolo pasakyti, kad šis naujasis kompanijos jaunėlis atėjo į kompaniją dėl mylimo atlikėjo, o ne dėl savęs. Būtent tokių Yunho labiausiai ir nekentė.
-Yunho, čia mūsų naujasis būsimas atlikėjas Shim Changmin. Jam tik penkiolika, bet yra gana talentingas vaikinas. Changmin, susipažink čia Yunho, visų jaunėlių vadas, - nusišypsojo Lee So Man.
-Laba diena, - mandagiai atsakė ir nusilenkė vaikinas, parodydamas savo baltus dantis ir atmesdamas ilgus plaukus atgal, kaip kokia mergina.
Yunho šaltai pažiūrėjo į jį ir linktelėdamas tarė:
-Labas.
Yunho, pasveikinęs naują žmogų, skubiu žingsniu nužengė link repeticijų salės, kurioje bent šiek tiek tikėjosi surasti ramybės. Tačiau vos įžengęs pro duris, Yunho ausų nepasiekė jokie muzikos garsai. Jis apžvelgė salę: ant suoliukų nuleidę galvas sėdėjo kompanijos jaunėliai, kai kas šnabždėjosi, merginos braukė ašaras. Prireikė kelių minučių, kad Yunho atsikratytų savo nustebusio veido. Jis priėjo prie muzikinio centro, paspaudė įjungimo mygtuką ir pasigirdo muzika. Yunho pradėjo nedrąsiai šokti, jo kūnas pats judėjo pagal trankią muziką. Visi kiti keistai sužiuro į Yunho, jų žvilgsniuose atsispindėjo nuostaba ir pasmerkimas.
-Yunho, - vos vos pratarė Junsu ir artinosi Yunho link.
Yunho nesustojo šokti, jis norėjo pavargti, kad apie nieką negalėtų galvoti ir atsigulęs į lovą ramiai užmigtų. Tik tokia išeitis buvo išlikti stipriu ir nepalaužiamu.
Junsu atsistojo šalia Yunho ir žvilgtelėjo į jį. Junsu ilgai negalvodamas suprato, kodėl Yunho taip elgiasi ir nutaisęs plačią šypseną atsistojo šalia jo ir pradėjo šokti. Yunho pasuko galvą į Junsu pusę, jam pasidarė ramiau, kai Junsu prisijungė prie jo. Abu vaikinai šoko nė nepaisydami kitų smerkiančių žvilgsnių.
Jaejoong atlėkė į repeticijų salę, vos išgirdęs iš Yoochun žinią, kad Yunho patraukė repeticijų salės link. Vaikinas žinojo, kad Yunho nebus taip lengvai nugalimas liūdesio ir viską darys, kad tik išsilaikytų tvirtas ir neliūdėtų. Jaejoong puikiai suprato, koks Yunho turėjo būti šokiruotas, kai sužinojo, kad Shinhwa palieka kompaniją. Vaikinas galėjo tik įsivaizduoti Yunho veidą, jo liūdnas akis, kuriuose nebuvo jokio gyvybės lašelio. Yunho ypač vertino ištikimybe, todėl jo akyse Shinhwa nariai buvo išdavikai, kuriems negalėjo atleisti jis, o tai dar labaiu turėjo neduoti jam ramybės, nes tuos šešis jaunuolius Yunho labai gerbė ir mylėjo. Jaejoong puikiai pažinojo Yunho.
Jaejoong sustojo tarpdury, prie jo prilėkė Yoochun, ir abu atidžiai žiūrėjo į šokančius Junsu ir Yunho. Jaejoong žengė kelis žingsnius pirmyn.
-Ką darai? - Yoochun sulaikė Jaejoong už rankos.
-Einu pas draugą, - atsakė Jaejoong ir išsilaisvinęs iš Yoochun gniaužtų prisijungė prie Yunho ir Junsu.
Jaejoong atsistojo arčiau Yunho ir pasitaikius progai pagriebė jo kelis pirštus, tarsi pasakydamas, kad jis yra šalia. Yunho linktelėjo ir nusišypsojo jam. Šis greitai prisitaikė prie Junsu ir Yunho tempo, ir visi trys pradėjo vieningai šokti. Jaejoong buvo laimingas, kad gali būti šalia Yunho, kad ir tik tokiu būdu. Jis žiūrėjo į Junsu, kuris pastoviai žvilgtelėdavo į Yunho. Vaikinas puikiai suprato, kad Yunho turi ir kitų draugų, kurie pasiruošę būti šalia ir jis buvo laimingas, tačiau Jaejoong negalėjo pakęsti to jausmo, jis norėjo būti vienintelis, kuris būtų šalia Yunho. Jaejoong jautėsi didelis savanaudis, tačiau negalėjo nieko sau padaryti.
-Pasitraukit, - kiek suirzęs ištarė Yoochun ir įsibrovė tarp Junsu ir Yunho. - Ko žiūrit? Šokam toliau.
Daina pasikeitė ir keturi vaikinai pradėjo šokti. Yunho buvo keista, kad Yoochun taip pat prisijungė. Jis buvo tas žmogus, su kuriuo Yunho beveik nekalbėdavo, todėl jam buvo keista, kad jis prisidėjo prie tokios keistos grupelės. Iš Jaejoong pasakojimų, Yunho suprato, kad pats Yoochun renkasi sau draugus labai atidžiai, nemėgsta kitaip mąstančių ir besielgiančių, todėl Yunho neatėjo į galvą, kodėl Yoochun pats prisidėjo prie tokių, kokių nemėgsta. Tačiau Yunho jautėsi laimingas turėdamas tris žmones, kurie išdrįso jam padėti.
-Laikas namo, - atėjo Lee So Man su Shim Changmin. Visi jaunėliai patraukė durų link, tačiau Yunho, Junsu, Yoochun ir Jaejoong vis dar šoko. Lee So Man į juos atidžiai žiūrėjo. Po to pasisuko į Changmin ir paklausė: - Vaikeli, kaip tau šie vaikinai?
Changmin apžvelgė visus šokančius vaikinus ir jų linksmus veidus. O tada atsisukęs į vadovą tarė:
-Jie atrodo linksmi.
-Tai jau tikrai, - linksmas atsakė Lee So Man ir pavėlė plaukus Changmin. - Vaikinai, repeticija baigta. Eikit namo. - tai pasakę Lee So Man išėjo su Changmin pro duris, palikdamas jas atviras.
Yunho išjungė muziką ir krito šalia suoliuko. Šalia jo jau sėdėjo išvargęs Junsu. Yunho prilietė savo ranką jam prie kaktos.
-Kaip jauties? - susirūpinęs paklausė.
-Gerai, - laimingas atsakė Junsu. - seniai nešokau. Esu laimingas...
-Ššš, - Yunho pridėjo savo piršta prie Junsu lūpų. - tausok savo balsą. Džiaugiuosi, kad esi šalia manęs, - nusišypsojo Yunho.
Jaejoong stovėjo įbedęs akis į abu vaikinus ir raudonavo iš pavydo. Tas mielas Junsu tiesiogine to žodžio prasme savinosi jo Yunho. Šito Jaejoong leisti negalėjo, todėl greitai pribėgo prie judviejų ir per prievartą įsiterpė į mažiausią plyšį tarp Junsu ir Yunho. Yunho nusišypsojo ir padėjo savo apsunkusią galvą ant Jaejoong pečių. Yoochun priėjo prie Junsu ir sunkiai alsuodamas ištiesė jam ranką.
-Eime kartu namo?
Junsu linktelėjo ir paėmė Yoochun už rankos, kuri padėjo jam atsistoti. Junsu dar kartą nusišypsojo Yunho ir pamojavo jam. Yunho vėl nuleido galvą ant Jaejoong peties ir užsimerkė. Yoochun išeidamas pro duris atsisuko į tiesiai į jį žiūrintį Jaejoong ir jam mirktelėjo. Jaejoong linktelėjo tarsi padėkodamas už padarytą paslaugą.
Jiedu prasėdėjo taip beveik valandą. Jaejoong spoksojo į salės sienas ir prisiminė visas akimirkas, patirtas čia, o Yunho užsimerkęs prisiminė, kaip jį visi sutiko kompanijoje. Jam norėjosi išlieti visą savo skausmą, nusivylimą, tačiau vaikinas nepravirko. Jis sutvarkė savo mintis ir širdį, toje vietoje, kur buvo visi prisiminimai apie Shinhwa narius, jis saugiai užrakino, kad jie nesimaišytų. Yunho nusprendė, kad praėjus tik tam tikram laikui jis vėl juos ištrauks ir su didžiausiu džiaugsmu visa tai prisimins, o gal netgi išdrįs susisiekti su grupės nariais. Tačiau Yunho reikėjo laiko.


Praėjo beveik 4 mėnesiai nuo to laiko, kai Shinhwa paliko kompaniją. Kompanijoje vėl buvo girdėti klegesys, muzika bei įvairūs tripčiojimai, kartais rėkimai. Yunho širdis po truputį aprimo, viską užmiršti jam padėjo Jaejoong, kuris nuolatos buvo šalia ir neleido jam pasijausti vienišam. Keisčiausia, kad Yoochun taip pat nepaleisdavo jo iš akių, sekiodavo iš paskos, kaip ir Junsu su Jaejoong. Dėl Jaejoong jis nepriekaištavo, tačiau Yoochun ir Junsu peržengė nustatytas Yunho ribas ir ėmė jam įgrįsti. Pastaruoju metu jis negalėjo pabūti dviese su Jaejoong, todėl grįžę namo išnaudodavo kiekvieną minutę, kad pabūtų tik dviese. Jaejoong taip pat pasiilgo buvimo dviese, tačiau nedrįso nieko sakyti Yoochun ir Junsu, jis manė, kad tie du vaikinai taip pat padeda Yunho prasiblaškyti nuo įvairiausių rūpesčių. Jaejoong gyveno ir buvo laimingas vien tam, kad pamatytų Yunho vaikišką šypsenėlę ir išgirstų jo švelnius žodžius. Pastaruoju metu Jaejoong jausdavosi vis labiau išsiblaškęs, nežinantis savo vietos šiame pasaulyje, tačiau Yunho jį visada atvesdavo į teisingą kelią, liepdavo jam mokytis daugiau šokti, netingėti ir daug repetuoti. Yunho buvo labai reiklus Jaejoong, bet vaikinas suprato, kad jo draugas taip elgiasi tik norėdamas gero. Jaejoong visada reikėjo paskatinimo ir dėmesio. Jis užaugo didelėje šeimoje ir niekas į jį nekreipė didelio dėmesio, nesidomėjo juo pernelyg daug, tačiau labai stipriai mylėjo. Šiame gyvenimo etape Jaejoong troško pajusti didelę meilę, rūpestį ir dėmesį. Visa tai galėjo tikėtis tik iš Yunho, tačiau viskas pastaruoju metu buvo sunkiau. Jie po truputį tolo, Yunho vis kažkur lėkdavo, o jei ir nelėkdavo juos nuolatos sekiodavo Junsu ir Yoochun. Kartais Jaejoong jausdavo, kad Yunho reikia jo, tačiau kartais Yunho tarsi norėdavo pabūti tik su pačiu savimi. Vaikinas stengėsi viską suprasti, palikti laisvo laiko Yunho, kad šis galėtų pats sutvarkyti savo gyvenimą, nes jis buvo per daug komplikuotas.
Jaejoong netyčia vieną dieną ant lovos rado Yunho dienoraštį. Jis buvo atverstas, todėl vaikinas nesugebėjo nugalėti savo smalsumo ir jį perskaitė, tiksiau tik tą lapą, kuris buvo atverstas. Jaejoong niekada nesitikėjo, kad Yunho gali kažką panašaus į tai rašyti. Vos dviejuose puslapiuose Yunho buvo surašęs savo mintis ir jausmus taip aiškiai, kad Jaejoong suabejojo, ar šis dienoraštis yra tikrai jo. Kiekvienas žodis buvo tarsi iš širdies išplaukęs, naivus ir skausmingas, perskaitęs kelias eilutes Jaejoong pilnai suprato Yunho ir nusprendė, kad jam reikia duoti bent šiek tiek laisvės. Jaejoong jautėsi taip lyg Yunho jam būtų utopija, kuri jam tokia nereali ir nepasiekiama.
Visas šias mintis Jaejoong nešiojosi su savimi ilgą laiką. Ir dabar, sėdėdamas SM kompanijos vadovo kabinete, jis vis dar galvojo apie Yunho. Visos tos mintys plėšė Jaejoong mintis ir širdį į dvi puses: savanaudišką ir pasiaukojančią. Nė vienos Jaejoong negalėjo pasirinkti, jis buvo ypač sumišęs. Kodėl jam taip sunku, niekas negalėjo atsakyti. Vaikinas pats turėjo priimti sprendimą.
-Pradėsim susirinkimą, - švelniu balsu tarė Lee So Man ir Jaejoong krūptelėjo. Visos jo mintys staiga išsiblaškė ir jaunuolis susitelkė į vadovą. - gerai, kad jūs visi esate čia. - nusišypsojo vadovas, apžvelgdamas penkias kiedes, kuriuose sėdėjo Shim Changmin, Park Yoochun, Kim Junsu ir Jaejoond su Yunho. Visi vaikinai nekantriai laukė, ką jiems nori pasakyti Lee So Man. - Noriu jums pranešti, kad jūs visi penki esate vienoje grupėje. Aš ir mokytojai jūsų taip nusprendėme. Tai ir yra šio susirinkimo prasmė. - džiaugsmingai tarė vadovas.
Vaikinai susižvalgė aplinkui. Junsu žiūrėjo šiek tiek išsigandęs, Jaejoong bandė pagauti Yunho žvilgsnį, tačiau šis greitai atstūmė savo kėdę ir su trenksmu paliko kabinetą. Junsu atsistūmė savo kėdę ir ruošėsi bėgti paskui Yunho, tačiau Jaejoong jam stvėrė už riešo ir maldaujančiu žvilgsniu tarė:
-Aš... aš nueisiu....
Junsu pažiūrėjo į jį kreivu žvilgsniu ir paklusniai atsisėdo į savo vietą. Jaejoong pasikėlė, nusilenkė, kaip pridera, visiems ir švelniai uždarė duris, išėjęs iš kabineto. Vaikinui nereikėjo ilgai ieškoti savo draugo. Jis buvo čia pat, vos keli metrai nuo kabineto. Atsisėdęs ant grindų Yunho kažką pirtu vedžiojo ant savo kelių. Jaejoong pritūpė šalia.
-Nejaugi taip nenori būti su manim vienoj grupėj? - rimtu balsu paklausė Jaejoong.
Yunho pasisuko į jį. Jo veidą nušiepė plati šypsena ir jis iškėlė nykštį, lyg rodydamas, kad jam viskas gerai. Jaejoong puikiai žinojo šio ženklo reiškmę, jis apie tai skaitė jo dienoraštį. Jaejoong negalėjo patikėti, kad Yunho nieko nesakė apie jo senelio mirtį, kuris prieš mirdamas atleido Yunho ir iškėlęs nykštį, jam pasakė, kad Yunho turi tapti geriausiu dainininku. Vaikinas negalėjo patikėti, kad jo draugas taip nuo jo viską gerai slėpė, Jaejoong nė neįsivaizdavo, kada Yunho buvo išvykęs iš Seulo. Jaejoong galvojo, kad gerai supranta Yunho, jį pažįsta iki sielos gelmių, tačiau smarkiai klydo. Visa tai buvo tik optinė apgaulė, galbūt Yunho puikiai perprato Jaejoong, nes jis buvo kaip atverstas knygos lapas, tačiau Yunho buvo kitoks – Jaejoong jis buvo tarsi Šventojo Gralio taurė, kurios paslaptis niekada nebus atskleista.
Vaikinas negalėjo žiūrėti į tokį Yunho. Jis nė nepagalvojęs stvėrė Yunho į savo glėbį, taip kaip dažnai darydavo Yunho, kai jam reikėdavo jo. Tačiau Jaejoong nesuprato, ar artumo šiuo metu reikia Yunho ar jam pačiam, o gal jiems abiems...
-Nejaugi tu taip manęs nenori? - vos pratarė Jaejoong, jis jautėsi taip lyg tuoj prabirs ašaros.
-Man tavęs reikia, - ištarė Yunho ir jo rankos atsidūrė ant Jaejoong liemens, taip atsakydamos į draugo apkabinimą.
-Kodėl tu toks kitoks? Kodėl nebegali šypsotis? Juk sakei, kad visada eisi pirmyn. Kodėl dabar nori žengti žingsnį atgal, o ne pirmyn? Kodėl nesusitaikai su dabartimi? Tu ne toks žmogus. Aš žinau, nes patyriau su tavim gražiausias savo akimirkas. Tu nė nežinai, ką man reiški... - Jaejoong kalbėjo springdamas ašaromis. Jis nenorėjo verkti, norėjo atskaityti gerą pamokslą, tačiau jam nesisekė. Jaejoong teko pripažinti, kad vis dėlto jis yra silpnas žmogus.
-Jaejoongie, prisimeni, sakiau, kad tave myliu stipriausiai?
-Mmmh, - linktelėjo Jaejoong.
-Aš nemelavau. Aš tave myliu labiausiai ir jeigu tu paprašysi, padarysiu bet ką, kad būtum laimingas ir neverktum. Tik sakyk, ką nori, kad padaryčiau... - ramiai kalbėjo Yunho.
Jaejoong paleido Yunho iš savo glėbio ir pažiūrėjo jam į akis. Jis pradėjo daužyti Yunho krūtinę ir šaukė, kaip pašėlęs:
-Kodėl tu niekada negali pats pasirinkti?! Kodėl negali pats apsispręsti, ką tu nori daryti?! Kodėl esi toks geraširdis ir nė karto negalvoji apie save? Tavo visas pasaulis sukasi tik apie kitus, tau nesvarbu, kaip tavo širdis plyšta, tu vis tiek apsimeti stiprus ir prašai, kad kiti už tave nuspręstų. Nebijok pagalvoti apie save.... Ko tu dabar labiausiai nori? - verkdamas ir daužydamas Yunho krūtinę šnekėjo Jaejoong.
-Sustabdyti laiką, - tyliai atsakė Yunho.
Jaejoong nuleido savo kumsčius ir pažiūrėjo į Yunho klausimų pilnu veidu.
-Noriu sustabdyti laiką, šitoj akimirkoj, kai esu su tavimi, kai tu išrėkei savo jausmus. Jaejoongie, tu nė pats nesupranti, ko nori, todėl neprašyk manęs, kad aš padaryčiau pats sprendimus. Šiuo metu aš būsiu tik dėl tavęs, nes tu mano gyvenimo centras. Noriu, kad tu taptum stiprus ir žinotum, ko nori. Aš šalia tavęs būsiu ir stebėsiu, todėl niekada nesijaudink, ko aš noriu, nes viskas, ko aš noriu – tai tu. - Yunho apkabino Jaejoong. Šis atsakė į jo apkabinimą. Jaejoong negalėjo suprasti, kodėl jis toks kvailelis, kuris nemoka gaudytis tokiose dalykose, kodėl jam sekasi tik paprastieji mokymo dalykai, o ne jausmų mokslas. Tačiau jis džiaugėsi visa tuo, ką pasakė Yunho ir prisiekė sau, kad jo užduotis bus padaryt taip, kad Yunho būtų laimingas šalia jo.
Yunho norėjo pravirkti, tačiau duotas pažadas seneliui jam to padaryti neleido. Vaikinas suprato, kad dabar neverta verkti, nes šalia jo yra nuostabus ir artimas draugas, jis turi daug jį supančių žmonių, o dabar ir tikrą grupę. Jis turėjo būti laimingas, nes visa tai jam žadėjo gražų, ilgą ir laimingą kelią. Yunho prisižadėjo sau, kad mes visus rūpesčius šalin ir džiaugsis savo gyvenimu. Vaikinas suprato, kad neverta nerimauti dėl to, kas prarėjo, dabar jis turi naujus žmones šalia savęs ir tikėjo, kad viskas bus gerai, jei tik pats to norės.




Paskutinį kartą redagavo MisChavez, Št. 04 16, 2011 8:34 am. Redaguota 1 kartą
Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Št. 03 19, 2011 8:44 am

~~~


-Yah! Changmin-ah! Tavo rankos ir kojos juda į skirtingas puses! - rėkė Yunho, stovėdamas vidury kambario ir stebėdamas savo grupės jaunėlį, mėginantį išmokti naują šokį.
-Aš stengiuos, - pyktai sumurmėjo Changminas ir vėl iš naujo pradėjo kartoti šokio žingsnelius. Yunho kaip koks prižiūrėtojas toliau jį atidžiai stebėjo. Yunho pastaruoju metu jautėsi pats laimingiausias jaunas vaikinas. Jau 2003-ųjų pabaigoje jo grupė, pasivadinusi Dong Bang Shin Ki, debiutavo ir sulaukė nemažo dėmesio. Daugelis jau Yunho pažinojo iš Danos pasirodymų, kai kurie jį yra matę su JunJin, todėl grupė tapo viena perspektyviausių jaunimo grupių. Tačiau vos prasidėjus 2004-siams viskas tapo šiek tiek sunkiau nei buvo pradžioje. Bemiegės naktys, mažai laiko mokslas, pavalgymui . Tačiau Yunho džiaugėsi visu tuo, nes pagaliau po tiek sunkumų jis debiutavo, o jo grupėje yra keturi nuostabūs žmonės: auksinio balso savininkas Junsu, su kuruo Yunho praleido ilgus metus toje pačioje salėje; keistasis Yoochun, kuris iš pradžių Yunho nelabai patiko, tačiau po kelių mėnesių vaikinas pripažino savo grupės nario talentą dainų kūrimui; jaunėlis Changminas, kuris nė nesvajojo tapti dainininku ir nė nenusimano, kaip reikia šokti su jausmu, tačiau kiekvieną dieną Yunho vis labiau juo didžiuojasi; ir žinoma Jaejoong, kuris yra Yunho antroji dalelė. Prie šių vaikinų Yunho pamažu priprato, prie jų prisirišo, pamilo ir pradėjo saugoti. Nors grupėje vyriausias buvo Jaejoong, tačiau Yunho buvo paskirtas grupės lyderiu, todėl vaikinas manė, kad jis privalo rūpintis labiau grupės nariais nei pačiu savimi. Jaejoong, išgirdęs apie tai, griežtai prieštaravo, tačiau Yunho privertė jį patikėti, kad jis sugebės prisiimti tokią atsakomybę. Jaejoong neliko nieko kito, tik sutikti su draugo sprendimu ir jį palaikyti.
Yunho buvo laimingas dar ir dėl to, kad pagaliau jis turėjo nuosavą, šiltą būstą, į kurį galėjo bet kada grįžti, atsigulti į savo lovą, įsijungti televizorių ar prie stalo skaityti laikraštį. Tai buvo didžiausia Yunho ir Jaejoong svajonė, abu vaikinai norėjo būsto, kuriame jaustųsi šeimininkais. Jie čia taip ir jautėsi, visi penki nariai buvo tarsi šeima, kurios nariai turi savų kaprizų, įpročių, nepasitenkinimų, tačiau visi kartu yra begalo laimingi. Butas nebuvo didelis: du miegamieji, svetainė, virtuvėlė ir vonios kambarys. Penkiems žmonėms jame sutilpti buvo sunku, tačiau nei vienam iš jų tai nelabai rūpėjo. Viename kambaryje miegodavo Jaejoong ir Yunho, o kitame Yoochun, Junsu ir Changmin, nors kartais kuris nors vienas iš jų išslinkdavo iš kambario ir miegodavo svetainėje ant sofutės. Tačiau nei vienas nesiskundė, jie buvo laimingi ir visiems to pilnai užteko.
Pastaruoju metu Yunho nebegalėjo blaiviai apsakyti jo ir Jaejoong santykiai. Jie iš pažiūros niekuo nepasikeitė, tačiau Yunho jautė, kad po tų visų sunkumų, kuriuos jiems teko iškęsti, kažkas jo širdyje kirbėjo. Kiekvieną dieną Yunho norėdavo būti vis arčiau Jaejoong, jį apkabinti kiekvieną sekundę, nenuleisti akių nuo jo visą dieną. Vaikinas jautėsi taip keistai, kad nė negalėjo apsakyti, kas tai per jausmas ir kodėl jis taip stipriai kankina jo širdį. Tačiau Yunho teko pripažinti, kad Jaejoong tapo drąsesnis, neužleidžiantis niekam savo įprastines vietos tiek grupėje, tiek Yunho širdyje. Vaikinas tai jautė ir palaikė Jaejoong, kad ir koks keistas jo elgesys būtų prie Yunho. Jaunuolis gerai prisimena vieną pirmųjų grupės laidų, kurioje visi nariai išsidirbinėjo pagal savo debiuto dainą ir Jaejoong netikėtai pakštelėjo jam į žandą. Jis tai padarė prie visų. Yunho nustebo ir apsimetė, kad čia nieko tokio, tačiau praėjus nemažam laiko tarpui jis vis dar apie tai negali pamiršti. Vos prisiminus šį įvykį, Yunho širdis pradeda daužytis, jį išmuša prakaitas ir raudonis, keistas jausmas jam slegia krūtinę ir neleidžia mąstyti. Pastaruoju metu Yunho per daug nukrypsta į savo jausmus ir negali susikaupti. Jis iš paskutiniųjų stengiasi laikytis ir negalvoti, kas jam darosi ir kaip visa tai paaiškinti.
-Valgyt! - pasigirdo skardus, šiek tiek prikimęs Jaejoong balsas.
-Weeeee!!! Valgyt!!! - pašoko Changminas ir kaip mažas vaikiukas nulėkė į virtuvę, kurioje jau buvo Yoochun ir Junsu, susėdę į savo įprastas vietas, bei Jaejoong, besidarbuojantis prie puodų.
-Changmin-ah, palauk! Mes nebaigėm, - atlėkė iš paskos Yunho ir atsistojo šalia Changmin, tarsi ragindamas jį keltis ir baigti repeticiją.
-Valgis svarbiausia mano gyvenime, - ramiai tarė Changmin ir nustatęs šuniuko liūdnų akyčių mimiką pažiūrėjo į Jaejoong, tarsi prašydamas pagalbos ir pritarimo.
Jaejoong pasimuistė ir nuleidęs galvą tarė:
-Ahm... ahm... Yunnie, jis augantis vaikas, jam reikia daug valgyti.
-Bet... - Yunho beviltiškai pažiūrėjo į Jaejoong. - jis nė nežino kas yra šokis. Jis dabar tik maivosi kaip kokia BoA.
Pasigirdo Yoochun ir Junsu prunkštelėjimas. Changmin atsisuko į juos ir pyktu žvilgsniu pažiūrėjo į savo hyungus. Jiedu užtilo ir nuleido galvas.
-Leiks man pavalgyyyyyt, - sucypė Changmin. Net neįmanoma apsakyti, kokia mimika atsispindėjo jo veide, tačiau tokia jo veido išraiška baugino visus narius. Jaejoong netgi prarijo seilių gniužulą ir stengėsi nežiūrėti į Changmin.
-Yunnie, ką tu darai su šituo vaiku? - burbtelėjo Jaejoong.
-CHA CHA CHA EUKYANG EUKYANG, - garsiai pradėjo juoktis Junsu, Yoochun jam pritarė šiek tiek silpnesniu balseliu. Jaejoong, Yunho ir Changmin sužiuro į juos klausiančiais žvilgsniais.
Junsu kaip pašėlęs besijuokdamas daužė stalą ir negalėjo pratarti nė vieno žodžio. Yoochun šiek tiek nuraminęs savo juoką, kikendamas tarė:
-Jūs atrodot kaip tikra šeimynėlė. Jaejoong – mamytė, Yunho – tėvelis, o Chanmin – neklaužada sūnus, - aiškino Yoochun.
-Tai tu jūs tada būsit mūsų dukros, - nusijuokė Jaejoong, padėdamas sriubą ant stalo.
-Ne, aš būsiu jūsų vyresnėlis sūnus, o Yoochun mano žmona, - nusijuokė Junsu ir sulaukė smūgio per galvą nuo Yoochun rankos.
-Gerai baigiam, - tarė Yunho atstumdamas kėdę sau ir Jaejoong. Abu šleptelėjo ant kėdžių. - Changmin-ah, pavalgysim ir eisim pabaig repeticijos. - tarė Yunho įsipildamas sriubą į lėkštę.
Yoochun su Junsu pažiūrėjo į Yunho. Yoochun prunkštelėjo, o Junsu besišypsodamas tarė:
-Tik šį kartą nepravirkdyk mūsų Jaejoong.
Yunho išspjovė pirmą sriubos kąsnį iš burnos. Changmin pažiūrėjo į jį kreivu žvilgsniu ir nieko nesakęs vėl pradėjo valgyt. Jaejoong nerangiai pasimuistė, tarsi norėdamas pamirštį šį nutikimą, kai pirmą kartą gamino sriubą. Vaikinas vis dar gailėjosi, kad apsiverkė, kai Yunho pasakė, kad neskani jo sriuba, tačiau Yunho jautėsi toks kaltas, todėl suvalgė visą sriubos puodą, o po to dvi dienas vėmė. Jaejoong puikiai žinojo, kad Yunho skrandis yra labai jautrus, todėl stengėsi niekur nedėti daug prieskonių, druskos, pilti sojų padažo ar ruošti ką nors sunkiai virškinamo. Tačiau tai buvo pirmas kartas, kai Jaejoong mėgino gaminti sriubą ir Yunho įvertinimas jam buvo labai svarbus, deja, viskas baigėsi ne taip kaip Jaejoong tikėjosi. Jis jautėsi kaltas ir nevykęs, todėl tą kartą pravirko ir dar ilgai verkė, kai Yunho dėl pilvo skausmų negalėjo ramiai miegoti. Tačiau Yunho nieko nesakė, nė nesiskundė, nepyko ant Jaejoong, net neprašė pagalbos, tačiau Jaejoong nė neprašytas tupinėjo aplink kenčiantį Yunho.
-Daugiau šito neminėkit, - ramiai tarė Yunho srėbdamas sriubą. - Ar nematot, kad Jaejoong jaučiasi blogai, kai vis primenat šį įvykį.
Junsu ir Yoochun susigėdo.
-Dar, - tarė Changmin ištiesęs savo bliudelį priešais Jaejoong, kuris nė nepradėjo valgyti.
-Min-ah, neprikimšk. Dar laukia kimchi su ryžiais, - meiliai tarė Jaejoong ir nusišypsojo jaunėliui.
Changmin suraukė savo veidą ir suurzgė tarsi įpykęs mažas šuniukas. Jaejoong atsiduso ir įpylė jaunėliui sriubos. Yunho žvilgtelėjo į Jaejoong ir pakratė galvą, tarsi sakydamas, kad su šituo vaikinuku sunku susitarti. Vaikinas nusišypsojo Yunho ir ramiai srėbdamas savo sriubą susimąstė apie praėjusį laiką.
Jaejoong nejautė labai didelių pokyčių savo gyvenime, viskas plaukė tarsi pasroviui, tiek jo poelgiai, tiek jo jausmai. Vaikinas dažnai pagalvodavo apie gyvenimą, kai šalia jo dar nebuvo Yunho ir kitų, tačiau jis stengėsi visa tai pamiršti. Jis jautėsi dėkingas tam žmogui, sėdinčiam dangaus soste, kad jam suteikė galimybę viską patirti. Jo širdis daužydavosi vis stipriau, kai tik pamatydavo Yunho, o jei šis būdavo visai arti jo, atrodė, kad širdis tuoj tuoj iššoks iš krūtinės ir nulėks kažkur toli, tačiau Jaejoong išmoko su tuo gyventi ir visa tai jam atrodė, kaip nepaprastai gražus jausmas, kurį jis privalo branginti. Jaejoong nesistengė mąstyti per daug apie tai, jis tiesiog mėgavosi kiekviena patirta akimirka ir ją užrakindavo širdyje, kad ji niekur nedingtų. Jis darydavo taip, kaip jam šaudavo į galvą, tačiau kartais susivaldydavo, nes nenorėjo Yunho šokiruoti savo elgesiu. Kad ir tą kartą, kai pabučiavo jis Yunho į žandą per vieną radio šou. Jis bijojo Yunho reakcijos, tačiau viskas praėjo lyg tai nebūtų nieko ypatingo. Nors Yunho vaidino tokį, tačiau Jaejoong kurį laiką juto, kaip jis susinervindavo, kai jiedu vieni likdavo kambaryje. Jaejoong jautėsi laimingas galėdamas miegoti šalia Yunho, kiekvieną vakarą su juo pakalbėti, pajuokauti, apkabinti, jeigu jam būdavo neramu. Yunho buvimas šalia vertė Jaejoong jaustis stipresniu ir labiau pasitikėti savimi.
Jaejoong žinojo, kad turi labai stengtis, nes ne kartą SM vadovas praenšė vaikinui, kad šis gali būti pašalintas iš grupės. Jaejoong būtų jam atkirtęs, kad jis niekada nesikeis, nesistengs būti kitokiu, kad visi jį labiau mylėtų, tačiau jis pamynė visus savo principus dėl Yunho, kuris nebūtų supratęs to. Jaejoong žinojo, kad Yunho niekino tuos žmones, kurie atsisako savo svajonės, buvimo kartu su artimiausiais draugais dėl kažkokių savų principų ar pinigų, todėl Jaejoong sau prisiekė, kad niekada netaps tokiu žmogumi, kuris nuvils Yunho ir privers jį jo nekęsti. Vaikinas puikiai perprato Yunho – jis buvo per didelis geraširdis, nepripažįstantis, kad pasaulyje egzistuoja tokie dalykai kaip melas, išdavystė, žmogžudystės, vagystės. Jis visus savo draugus idealizavo, netgi ne tokius artimus žmones sau jis laikė gerais ir jais tikėdavo. Yunho buvo tiesiog per naivus šiam pasauliui, kad jis ir ruošėsi saugoti visus savo narius, tačiau Jaejoong sau davė žodį, kad jis uždengs Yunho nuo visų pasaulio blogybių, kad šis toliau liktų toks naivus. Tačiau Jaejoong nelabai suprato, kaip gali egzistuoti toks žmogus, kaip Yunho, kurio atsisakė šeima, buvo sumuštas blogų vaikinų, neturėjo kur miegoti, ką valgyti, sunkiai dirbo... Jis patyrė tiek nuoskaudų, tačiau vis dar tiki tobula visuomene, tobulu pasauliu ir tobulais žmonėmis. Vaikinui draugo tikėjimas dažnai primindavo Tomo Moro sukurtą „Utopiją“, Yunho pasaulio suvokimas tarsi buvo paimtas iš šios knygos, nors Jaejoong buvo įsitikinęs, kad Yunho šios knygos nė nėra regėjęs akyse.
Jaejoong padėjo šaukštą ir pakilo nuo stalo. Jis jautė, kad jam reikėjo prasiblaškyti nuo visokiausių minčių, kurios nedavė ramybės. Jis paėmė kimchi puodą ir sudėjo ryžius į plastikinį indelį. Pastatė juos ant stalo ir atsisėdo į savo vietą.
-Jaejoong-ah, įdėki man kimchi, - ištiesė lėkštę Changmin.
-Ya! Aš už tave vyresnis, - pasiuto Jaejoong.
-Koks skirtumas. Noriu valgyt, - burbtelėjo Changmin.
-Jaejoongie, nekreipki dėmesio. Šis vaikas neišauklėtas, - ramiai tarė Yunho ir šyptelėjo Jaejoong.
Jaejoong papūtęs lūpas įdėjo Changmin valgyti ir šis laimingas toliau pradėjo šveisti savo maistą. Vaikinas nežinojo, kur tokiam jaunam vaikinui tiek daug telpa. Jaejoong galvojo, kad jo tėvai jį išsiuntė į SM tik tam, kad jis užsidirbtų pinigų maistui. Jiedu dažnai pykdavosi, nors Jaejoong buvo pats vyriausias, jis negalėjo nusileisti tokiam nemandagiam jaunėliui, todėl jiedu pastoviai ginčydavosi ir vesdavo iš proto kitus narius.
-Ach, - po minutėlės atsiduso Changmin. - Prisivalgiau, galima dabar pailsėti. - Changmin pakilo nuo stalo ir nuėjo į svetainę, atsisėdo ant sofos, kur jau sėdėjo Yoochun ir Junsu, kurie žaidė kortomis. Changmin įsijungė televizorių ir pradėjo žiūrėti sekmadienio vakaro dramą.
-Yah! Changmin-ah! Mes dar nebaigėm, - rėkė Yunho iš virtuvės, tačiau nesulaukė jaunėlio reakcijos ir po minutės pasidavė. Yunho padėjo Jaejoong nurinkti indus nuo stalo ir juos suplauti.
Yunho jau buvo pripratęs plauti indus, todėl jam tai atrodė vieni juokai. Jis žiūrėjo savo švytinčiomis akimis tiesiai į Jaejoong, kuris taip pat buvo laimingas. Dažnai jų rankos po vandeniu susiliesdavo ir abu jas greitai atitraukdavo. Yunho nustebo, kai po vieno tokio prisilietimo Jaejoong nepaleido jo rankos, o tik dar labiau ją suspaudė. Tuo metu Jaejoong norėjo artumo, jis jautėsi taip lyg tuoj pat puls apkabinti Yunho. Vaikinas nė pats nežinojo, kodėl pradėjo jaustis taip ir visi jausmai sukilo į paviršių. Jaejoong kiekviena darbo saviatė visada buvo sukaustyta, tačiau prie Yunho jis jausdavosi laisvas kaip paukštis. Jis negalėjo laukti, kada bus arti Yunho. Šis taip pat tai jautė, todėl paskubino suplauti indus ir viską sudėjęs į savo vietas, jis suspaudė Jaejoong ranką ir nusitempė jį į judviejų kambarį. Nė vienas iš trijų likusių narių nė nesureagavo, tarsi tai būtų pats įprasčiausias dalykas.
Vos įžengę į savo kambarį Yunho stipriai užtrenkė duris ir atsuko Jaejoong tiesiai prieš save. Yunho nustebo, kai pamatė, kad Jaejoong visas dreba ir krūpčioja. Vaikinas šiek tiek išsigando ir uždėjo savo rankas ant Jaejoong pečių. Šis dar labiau krūptelėjo, todėl Yunho atitraukė savo rankas. Jis žiūrėjo į savo draugą nustebusiu žvilgsniu bei šiek tiek išsigandęs.
-Jaejoongie? - pratarė tyliai Yunho. - Kas blogai?
Jaejoong papurtė galvą ir ištiesė rankas priešais Yunho.
-Hmm? Jaejoongie?
-Tu nenori manęs apkabinti? - keistai nustebęs paklausė Jaejoong.
Yunho šiek tiek pasimetė, tačiau priėjo dar arčiau draugo ir jį stipriai apkabino. Yunho pajuto, kaip jo širdies plaukimas vis greitėja ir greitėja, atrodo, kad ji kas sekundę didina savo greitį ir ruošiasi kažkur lėkti. Jam viduje pasidarė labai gera, jį užliejo šiluma ir vaikinas puikiai suprato, kad jis visa tai jaučia vien dėl todėl, kad Jaejoong yra šalia. Taip arti jo... Netgi labai arti jo...
-Jaejoongie, aš... - Yunho šiek tiek atitraukė Jaejoong nuo savęs. - tu... neversk manęs susimaišyti. Mano širdis taip jau... susimaišė, tačiau dabar ir protas nori pasiduoti.
Jaejoong dar stipriau įsikibo į Yunho.
-Jaejoongie, aš kalbu rimtai... Tu mano draugas... - Yunho nustojo kalbėti, nes vos tik jis pratardavo žodį, Jaejoong dar stipriau jį suspausdavo tarsi mėgindamas priversti Yunho apie nieką daugiau negalvoti.
Jiedu šitaip stovėjo kelias minutes, kol Jaejoong pradėjo lėtai eiti, vis dar nepaleisdamas Yunho. Šis buvo priverstas judėti kartu su juo, Jaejoong juos abu nutempė į lovą. Jaejoong atsigulė ant nugaros, o Yunho užgriuvo tiesiai ant jo. Yunho nejaukiai atsikrenkštė ir mėgino švelniai atstumti Jaejoong, tačiau šis nepaleido, tarsi vaikas, kuris nenori paleisti savo meškiuko. Yunho kas sekundę jautėsi vis nejaukiau, tačiau jo kraujas tiesiog virte virė. Viena dalis troško jo likti šioje padėtyje, tačiau kita jo dalis troško ištrūkti ir bėgti į lauką, kad galėtų atvėsti.
-Tu bijai manęs? - švelniu balsu tarė Jaejoong. Yunho papurtė galvą. - Tai būk geras vaikas ir niekur nebėk nuo manęs. Pasilik šalia manęs, - beviltiškai tarė Jaejoong. Yunho linktelėjo ir nustojo priešintis. Jaejoong palengva atleido savo rankas. Yunho nusirideno nuo Jaejoong ir atsigulė visai šalia jo, stipriai jį apkabindamas. Jaejoong suvirpėjo ir prisiglaudė prie Yunho krūtinės.
-Atleisk, daugiau taip nedarysiu, - užsimerkdamas tarė Jaejoong ir stipriai sugniaužė savo rankose Yunho marškinėlius. Yunho paglostė Jaejoong galvą ir dar stipriau jį priglaudė prie savęs.
Vos tik Jaejoong nurimęs užmigo, Yunho palengvėjo. Jis giliai atsiduso, tačiau nepaleido iš glėbio savo draugo. Yunho puikiai suprato, kad jo protas pradeda maišyti draugišką meilę su tikra ir aistringa meile, kuri atsiranda tik tarp tikrai vienas kitą mylinčių žmonių. Yunho nujautė, kad ir pats Jaejoong ima susimaišyti, nebesusigaudyti, kas darosi. Vaikinas suprato, kad viskas bus dar sunkiau, tačiau jis nesiruošė palikti Jaejoong, kad ir kokią pavojingą raudoną liniją jiedu peržengtų. Yunho tikėjo, kad ir pats Jaejoong nenori atsisakyti šio jausmo, būtent todėl šiandien jis taip elgėsi, tarsi norėdamas parodyti savo pasiryžimą, jausmus ir priversti Yunho susiprasti, kad ir jis tą patį jaučia.
-Tau pavyko, Jaejoongie, - tarė Yunho ir paglostė Jaejoong galvą.




Paskutinį kartą redagavo MisChavez, Št. 05 07, 2011 6:14 am. Redaguota 1 kartą
Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Št. 03 26, 2011 9:39 am

2005 – 2007
Akame


Kelias dienas lašnojęs gaivus lietutis nuskalavo vasaros dulkes, kalnai pasidengė žaižaruojančia sodria ir vešlia žaluma. Šiurpiame spalio vėjyje aukšti, kone virš galvos siekiantys žolynai. Sustingusiame dangaus skliaute tarsi sustingęs ir priklijuotas driekėsi vienišas ištįsęs debesis. Galėjai pajusti skausmingą maudulį krūtinėje, kai pažvelgi į tą neapsakomai tolimą dangų. Vėjo gūsis nusirito per pievą, pašiaušdamas vaikinams – Akanishi ir Kamenashi – plaukus, kurie ėjo lėtu žingsneliu per pievos siaurą keliuką. Vėjo šuoras nėrė į mišką, sušiureno šakas ir atnešė iki vaikinų ausų tolimo šuns lojimo atplaišas – prislopintas, paslaptingas garsas, pasiekiantis vaikinus tarsi iš kito pasaulio krašto. Jiedu negirdėjo jokių kitų garsų, nesutiko kitų žmonių. Jiedu matė tik vienas kitą ir du raudonus paukščius, kurie, nežinia, ko išsigandę, nėrė į mišką.
Rudeninis vėjas stipriai plaikstė plaukus ir atnešdavo iki vaikinų žolės kvapą, kuris buvo jau permirkęs nuo drėgmės. Lietus nuplovė visas žolynų spalvas, dingo jų kvapas, tačiau lietaus atnešta gaiva ir rudeninis kvapas skleidėsi per visą pievą. Daugelis žolynų jau buvo nudžiuvę, styrantys, kaip stabarai, kurie lūžta, vos vėjo gūsis įsiveja į juos. Cikadų čirškėjimas vis dar nesiliovė, jų neišbaidė kelias dienas lašnojęs lietus ir rudeniška nuotaika. Po vaikinų kojomis tarškėjo sudžiuvusių cikadų kūneliai.
Vaikinai pamažu artėjo prie tamsaus, kiek bauginančio miško, kurio eglynai lingavo nuo vėjo gūsių ir atrodė nelabai jaukūs. Tačiau takelis vedė palei mišką ir jaunuoliams nebuvo kitos išeities – jie nenorėjo grįžti atgal, į realybę, kur juos supa daug žmonių. Čia jie nesutiko nieko, jiems niekas netrukdė. Jie buvo tarsi sapne, iš kurio nenorėjo prabusti. Netgi tolimas šuns lojimas buvo toks nerealistinis, lyg iš sapno ištrauktas.
-Ar tu nebijai lauko šulinio? - nutraukė tylą Kamenashi.
Akanishi nustebusiu veidu pasisuko į savo draugą.
-Lauko šulinio?
-Hmmm, - linktelėjo Kamenashi ir sustabdė savo žingsnį. Akanishi taip pat sustojo ir įsistebeilijo į draugą, tarsi reikalaudamas paaiškinimo. - Man pasakojo močiutė, kad tokiuose kaimeliuose, kur yra kalvos, miškai ir didžiulė pieva, kurioje visada plyti lauko šulinys...
-Kaip jis atrodo? - susidomėjo Akanishi.
-Jo negalima pamatyti. Tu tiesiog turi žinoti, kad jis yra ir kur jis dažniausiai būna. - rimtai atsakė Kamenashi.
Akanishi pirmą kartą matė Kamenashi tokį rimtą ir kalbantį apie tokius nerimtus, išmanytus dalykus, kuriais tiki tik maži vaikai. Vėjo gūsis pralėkė pro vaikinus, taip dar labiau pašiaušdamas vaikinų plaukus.
-Lauko šulinys... - numykė Akanishi.
-Aš sakau tiesą. Jis randasi, ten kur pieva susijungia su mišku, toje horizonto vietoje. Jeigu netyčia į jį įkrisi, būsi vienišas tamsiame tulinyje ir nežinosi, kur eiti, ką daryti. Viskas bus kaip praraja, todėl labai baisu. - aiškino Kamenashi.
Akanishi nė nesistengė suvogti draugo kalbų. Jis tiesiog paėmė jam už rankos ir pradėjo vestis jį pirmyn. Kamenashi pribėgo prie pat Akanishi, tačiau nepaleido jo rankos. Vaikinai toliau ėjo tylėdami. Kamenashi retkarčiais žvilgtelėdavo į Akanishi profilį. Vaikinas pastaruoju metu matydavo draugo profilį, jiedu dažnai eidavo vienas šalia kito, nedrįsdami susižvalgyti ar vienas kitam pažiūrėti tiesiai į akis.
Šie metai buvo pernelyg sunkūs vaikinams. Jie tapo atsargesni ir vis paslaptingesni. Kiekvienas jų susitikimas tapdavo paslaptimi, tačiau per grupės koncertus nebuvo lengva nuslėpti savo jausmus. Vis dažniau jie sulaukdavo komentarų iš kompanijos vadovo, kad neturi atrodyti artimi. Kiekviena diena jiems būdavo tarsi didžiulė kankynė. Kamenashi kiekvieną dieną matydavo Akanishi, tačiau negalėdavo jam pažvelgti į akis, likti vieni du, netgi negalėjo jo paleisti, kai kiti matydavo. Viskas tiesiog vedė jį iš proto. Netgi tos akimirkos, kai atrodydavo, kad jiedu yra vieni, Kamenashi būdavo sunku peržengti juos skiriančią ribą. Jų draugsytė vaikinui tapo tarsi našta, tas sunkus bulvių maišas, kurį reikia nešti kiekvieną dieną.
-Tau nereikia bijoti, neįkrisi į šulinį. Nuo tavęs nežengsiu nė žingsnio toliau, - tarė Akanishi nė nesuprasdamas, ką sako.
-Tai tu nebijok, - virpančiu balsu tarė Kamenashi, - tu gali lakstyti šioje pievoje net ir vidurnaktį ir niekada neįkrsitum. Kai tu esi šalia manęs, aš taip pat neįkrisiu. Neatsidursiu tuštumoje.
-Tikrai?
-Tikrai.
-Bet iš kur tu žinai? - stabtelėjęs tarė Akanishi.
-Aš nežinau, aš tiesiog jaučiu. Tokius dalykus aš jaučiu. Tai ne logiškas žinojimas, tai jausmas, kurį negali apibūdinti joks žodis. Kai būnu šalia tavęs, aš nebijau ir niekada nesigailiu, net kaip bebūtų sunku. Žinau, kad manęs nepasitiks joks blogis ir neapims tamsa.
-Tu visada turi būti su manimi, - tyliau tarė Akanishi. Jis jau seniai norėjo tai pratarti Kamenashi, tačiau nedrįso, o gal tiesiog šie žodžiai prieštaravo Akanishi išdidumui.
-Tu kalbi rimtai? - Kame pirmą kartą po tokio ilgo laiko tarpsnio pažvelgė savo draugui tiesiai į akis.
-Žinoma, - šyptelėjęs atsakė Akanishi. Jo širdį apėmė toks geras jausmas, toks palengvėjimas, tačiau pamatęs Kamenashi žvilgsnį jis sunerimo. Jo draugas į jį žvelgė keistu žvilgsniu, jo akyse buvo juodas skystis. Akanishi nesuprato, ar tai laimės ar liūdesio ašaros, o gal jam visa tai tik pasirodė. Kamenashi pamažu išlaisvino savo rankas iš Akanishi ir stovėjo, kaip įbestas kuolas.
-Aš tau dėkingas, bet tai neįmanoma. - tarė jis, nuleisdamas akis į žemę.
-Kodėl? - nustėręs paklausė Akanishi.
-Tai neįmanoma. Neteisinga. Nepriimtina. Ar įsivaizduoji, ką tu pats šneki? - Kamenashi pažvelgė Akanishi į akis. - Tiesiog neįmanoma, kad visą gyvenimą saugosi mane, būsi šalia manęs. Tu nė dabar negali to įvykdyti, todėl negali taip žadėti. Mūsų santykiai yra nepriimtini. Tu anksčiau ar vėliau norėsi normalios šeimos, norėsi laisvai mylėti ir tuo džiaugtis, tačiau aš visa tam būsiu tik kliūtis. Pradėsiu tau atsibosti, atitolsi nuo manęs. Taip kaip dabar... aš būsiu tik dar didesnė našta, o tu man.
Akanishi žvelgė į draugą. Jis negalėjo patikėti tokiu atviru Kamenashi prisipažinimu. Nors pats nenorėjo patikėti tuo, ką sakė draugas, tačiau Akanishi puikiai suprato, jog tai tiesa. Jis nežinojo, kiek ilgai ištvers su Kamenashi, kiek ilgai jis galės slėpti savo jausmus, kiek laiko ištvers su tokiu galvos ir širdies skausmu. Akanishi puikiai viską suprato, tačiau jis negalėjo nepykti. Jo kraujas tiesiog virte virė, tačiau ne dėl to, kad Kamenashi pasakė tiesą, o todėl, kad jis pats negalėjo su tuo susitaikyti ir perversti šią tiesą į kitą pusę.
Akanishi nusisuko nuo draugo ir žengė pirmyn sparčiu žingsniu, palikdamas Kamenashi stovėti už jo. Vaikinas nenorėjo dar labiau skaudinti savo mylimo draugo, tačiau visa to jam buvo per daug. Akanishi pastaruoju metu per daug nerimavo dėl įvairių dalykų. Kai tik Kamenashi pradėjo filmuotis su Yamapi, jis pyko ant jo, kad per jį grupės oficialus debiutas atidėtas. Tačiau jaunuolis matė, kaip draugui sunku, jis negalėjo žiūrėti į vis plonėjantį Kamenashi liemenį. Akanishi tarsi save kaltino, kad ant Kamenashi pečių gula vis didesnė atsakomybė ir didesni rūpesčiai. Dar labiau jam nedavė ramybės faktas, kad jam tenka laikytis atstumo. Tas atstumas vis labiau varė jį iš proto. Tačiau Akanishi nuo didelio galvos skausmo išgelbėjo žinia, kad jis ir Kamenashi vaidins kartu mokyklinėje dramoje. Vaikinui pasidarė ramiau, jis galės prižiūrėti draugą, kad ir laikydamasis nurodyto atstumo. Vien mintis, kad jis galės vaidindamas žiūrėti į Kamenashi nesivaržydamas, jo širdį darė vis ramesnę. Akanishi pamatė, kad ir Kamenashi pastaruoju metu, kai prasidėjo filmavimai, tapo labiau atsipalaidavęs ir nevenkdavo žvilgtelti į Akanishi per filmavimus, kai tik pasitaikydavo proga.
Abiems vaikinams patiko, kad filmavimai vyksta atokiau nuo judraus miesto gyvenimo. Jiedu dažnai ištrūkdavo iš filmavimo aikštelės ir lėkdavo pasivaikščioti po kaimelio žvigžduotus keliukus, kartais gulėdavo pievoje ir žiūrėdavo į dangų, o kartais, kai pasirodydavo rudeniškas oras, bastydavosi po įvairius laukus, tarsi ieškodami išėjimo į kitą pasaulį, kuriame egzistuoja tik jiedu.
Akanishi kartais pagalvodavo, kad gyvenimas yra per sunkus, per daug sudėtingas ir nesuprantamas, kaip kokios matematinės formulės. Jis nežinojo, kas išrado gyvenimo formulę, tačiau visa tai jam atrodė bereikalinga. Akanishi dažnai mąstydavo, kas slypi jo viduje ir kodėl jis valdosi, kai reikia viską rėkti tiesiai šviesiai. Vaikinas bandydavo suprasti, kodėl jo širdis pasirinko Kamenashi ir kodėl jis negali laisvai jam pasakyti, kad jį myli taip stipriai, kad galėtų eiti su juo į pasaulio kraštą, jei tik toks egzistuotų.
-Jin Jin! - Akanishi ausis pasiekė Kamenashi balsas.
Akanishi atsisuko ir žiūrėjo į atbėgantį draugą. Šis vos pribėgęs prie jo, puolė į Akanishi glėbį ir nieko nesakęs įsikniuabė į jo krūtinę.
-Aš atsiprašau, - tarė jis.
Akanishi pasimuistė. Jis atitraukė nuo savęs Kamenashi ir parodė savo vaikišką pyktį. Akanishi norėjo elgtis kitaip, tačiau jis nežinojo, kaip galėtų kitaip nuraminti Kame, todėl beliko vienas vienintelis būdas – būti vaiku ir nutaisyti vaikišką pyktį. Akanishi tikėjosi, kad Kame jam šyptels ir jiedu kartu patrauks tolyn, tačiau viskas buvo atvirkščiai. Kamenashi puolė prie Akanishi lūpų ir į jas įsisiurbė. Akanishi juto draugo lūpas ir stovėjo be žado, šiek tiek sutrikęs, tačiau po kelių sekundžių dingo visa nuostaba, ji pavirto šiltu jausmu, užliejusiu Akanishi kūną. Jis atsakė į Kamenashi bučinį ir užmerkė savo akis. Akanishi pirmą kartą juto tokį abipusišką jausmą. Jis suprato, kad Kamenashi pirmą kartą jį bučiavo su tokia didele aistra ir meile.
Kamenashi žinojo, kad elgiasi impulsiškai ir visa tai dar labiau apsunkins padėtį ir pakeis jų santykius, tačiau jis turėjo taip padaryti. Tik taip galėjo išsiaiškinti, ar šis jausmas yra tikras ir ar verta dėl jo kovoti. Kamenashi mėgino atitraukti savo lūpas nuo Akanishi, tačiau šis suspaudė savo rankomis dar stipriau jo liemenį ir galvą, kad Kamenashi negalėjo nė pajudėti. Kame nenustojo bučiuoti Akanishi.
Vėjo gūsiai jiems kedeno plaukus, žolynai siūbavo vis stipriau, atrodė, kad pati gamta šėlsta. Dangus apsiniaukė ir nulašėjo keli lietaus lašeliai. Po truputį lietus vis stiprėjo ir maži lietaus lašeliai tapo didžiuliais lašais, kurie krito ant vaikinų galvų. Tačiau Akanishi vis dar stipriai laikė Kamenashi ir jį bučiavo. Jis nenorėjo nustoti, negalėjo nustoti, tačiau Kamenashi kaip pašėlęs bandė nuo jo atsitraukti. Pagaliau Akanishi jį paleido.
Kamenashi stovėjo pasimetęs, nežinodamas, ką daryti ir ką besakyti. Stovėjo nejudėdamas, tarsi apgalvodamas, ką padarė ir ką jautė.
-Lyja, - ramiai tarė Akanishi. - paskubėkim, nes sušlapsim.
-Filmavimo aikštelė toli, - tarė Kamenashi. Jo protas buvo ramesnis, kai Akanishi prakalabo apie kitus dalykus.
-Eime į pašiūrę, - pasiūlė Akanishi. - geriau nei sušlapti, o po to susirgti, - išsišiepė Akanishi vaikiška šypsenėle.
Kamenashi linktelėjo ir jiedu abu nubėgo į neseniai atrastą pašiūrę, kurioje praleisdavo daug laiko, jeigu oras staiga subjurdavo. Kame savo akyse matė visai kitokį Akanishi, ne tokį, kokį jis bučiavo. Dabar jis vėl buvo paprastas vaikiškas ir kaprizingas Akanishi, tačiau bučinio metu jo draugas buvo suaugęs vaikinas, bučiuojantis su didžiausia aistra. Kamenashi negalėjo patikėti, kad jis taip greitai sugeba pasikeisti. Jį ėmė bauginti toks Akanishi pasikeitimas.
Vaikinai po kelių minučių pasiekė pašiūrę. Ji, kaip visada, buvo tuščia. Vaikinai abejojo, ar dar kas nors iš jų komandos žinojo apie ją. Pašiūrė buvo gana erdvi, joje dar buvo likusio pernykščio šieno, buvo kelios kopečios ir daug lentų. Vaikinai, kaip visada, užsiropštė į antrą pašiūrės aukštą ir ten įsitaisė įprastinėse savo vietose.
Akanishi žiūrėjo tiesiai į Kamenashi, o šis į jį.
-Padainuok, - tarė Kamenashi.
-Ką?
-“Care“
Akanishi linktelėjo ir uždainavo savo paties kurtą dainą. Jis nežinojo, ar Kame suprato, kad ši daina skirta jam ir Akanishi jausmas išsakyti, tačiau jam visada buvo malonu dainuoti ją savo draugui. Kiekvieną vakarą, Kamenashi užmigdavo su šia daina, ši daina jį ramindavo. Viskas staiga pasimiršdavo, užliedavo šilti jausmai, o viduje pasidarydavo taip gera ir ramu.
Už pašiūręs lango pliaupė lietus. Akanishi pabaigęs savo dainą pažiūrėjo į draugą. Šis buvo prigulęs ant šieno ir užsimerkęs, tačiau nemiegojo. Akanishi prislinko arčiau jo ir sušnabždėjo šiam prie pat ausies:
-Prisimeni, sakiau, kad lauksiu tavęs, kol būsi pasiruošęs?
Kamenashi linktelėjo, tačiau nieko neatsakė.
-Manau, kad dabar pats laikas.
Kamenashi pramerkė akis ir išsigandusiu žvilgsniu pažvelgė į Akanishi. Šis jau buvo prigulęs šalia jo ir siekė jo lūpų. Kamenashi drebėjo. Kiekvienas Akanishi prislietimas kėlė vis didesnį šiurpulį, tačiau jis nenorėjo, kad Akanishi liautųsi. Keistas ir nepažįstamas buvo tas jausmas vaikinui, tačiau jis leidosi liečiamas ir bučiuojamas. Akanishi tarsi veikė vienas ir kartu laukė Kamenashi atsako, tačiau šis niekaip negalėjo pasiryžti. Jis tiesiog žinojo, kad jų santykiai ir taip viską gadina ir naikina. Vaikinas nežinojo, kaip viską galima suvaldyti. Jis norėjo toliau sekti paskui Akanishi ir atsakyti į bučinius taip pat aistringai, tačiau jis negalėjo elgtis taip nerūpestingai. Kamenashi beprotiškai mylėjo Akanishi ir jis tai jau seniai yra pripažinęs, tačiau draugo skubėjimas ir pasitikėjimas savo jausmais, visada Kamenashi keldavo dar didesnius rūpesčius. Kamenashi nusprendė, kad geriausia būtų elgtis, taip kaip nori Akanishi, kad ir po to gali būti dar sunkiau.
Akanishi jautė kiekvieną Kamenashi virptelėjimą, tačiau nė nežadėjo sustoti. Jo galva ir širdis plyšo nuo įvairiausių jausmų. Jis jautė, kad dabar pat jis nori Kamenashi ir turi jį turėti. Akanishi žinojo, kad jo draugas jam jaučia taip pat labai stiprius jausmus, tačiau jis nebuvo toks užtikrintas ir pasiryžęs rizikuoti. Kamenashi mėgdavo viską blaiviai apmąstyti, o Akanishi to negalėjo pakęsti. Jis turėjo priversti savo draugą peržengti pavojingą ribą ir leistis užvaldamam jausmui ir aistrai. Akanishi juto, kad šią dieną Kamenashi peržengė per save, kai jį pabučiavo ir dar taip aistringai.
Akanishi atsisegė sau kelnes, nusivilko marškinėlius, o po to atsegė Kamenashi kelnes ir pakėlė jo marškinėlius. Jų krūtinės susilietė, jos tiesiog degė nuo karščio. Akanishi švelniai pabučiavo Kamenashi pilvą, o šis krūptelėjo.
-Kazu, nebijok, - švelniai tarė Akanishi.
Kame papurtė galvą ir pasikėlęs švelniai, bet aistringai pabučiavo Akanishi. Kamenashi tai buvo nelengvas žingsnis, tačiau jis negalėjo daugiau laikytis, kad ir kaip nelogiška ir pavojinga bebūtų, jis negalėjo atsisakyti Akanishi šilumos ir meilės. Kamenashi suprato, kad Akanishi nuoširdžiai jį myli ir jo trokšta, todėl vaikinas pasiryžo, jog šiandien yra tas laikas, kai jis gali paleisti savo protą.
Akanishi nuvilko Kamenashi marškinėlius ir pradėjo dar aistringiau bučiuoti jo krūtinę, ausį ir lūpas. Su kiekvienu bučiniu Kamenashi virpėdavo, jį buvo aplankiusi baimė, tačiau pasiryžimas buvo daug stipresnis už ją. Vaikinas įsijautė ir pradėjo savo rankomis liesti įkaitusį Akanishi kūną. Jis švelniai jį glamonėjo ir galėjo suprasti, kad Akanishi tai begalo malonu.
Akanishi nustojo bučiuoti ir pakėlė galvą į Kamenashi, kuris buvo stipriai apsikabinęs jį.
-Aš tik numausiu tau kelnes.
Kamenashi linktelėjo ir atleido savo rankas. Akanishi numovė savo draugui kelnes ir skubiai nusimovė savasias. Jis užgriuvo ant Kamenashi ir pradėjo jį bučiuoti. Kiekvienas bučinys buvo toks aistringas, kad Kamenashi negalėjo susilaikyti ir pradėjo švelniai ir negarsiai dejuoti. Akanishi rankos lietė kiekvieną Kamenashi kūno dalelę, o šio rankos laikė stipriai apsikabinusios Akanishi. Tačiau Kamenashi vis dar dvejojo. Buvo per daug sunku, tačiau jis nebandė atstumti Akanishi. Šis jau po truputį movė Kamenashi trumpikes, tačiau jo rankos sustingo. Kamenashi buvo toks išsigandęs, kad pro jo užmerktas akis pradėjo lietis ašaros. Akanishi paliko savo pradėtą darbą ir griuvo ant Kamenashi. Stipriai jį apkabino. Jis nė pats nepajuto, kaip pro jo akis prasiveržė ašaros, kurios krito tiesiai ant Kamenashi kaklo.
-Atleisk, - tarė Akanishi. - aš visada skubu.
-Viskas gerai, aš per didelis bailys, - tarė Kamenashi. - su niekuo dar nesu buvęs. Man tiesiog baisu, tačiau, kai esi šalia manęs, jaučiu, kad to noriu vis labiau. Mano širdis daužosi, kaip pašėlusi. Aš nė pats nesuprantu, kaip tave myliu, - tarė Kamenashi ir šyptelėjo draugui.
-Aš irgi tave myliu, - tai buvo pirmasis kartas, kai Akanishi tiesiai šviesiai pasakė draugui savo jausmus. Akanishi žinojo, kad jis „nesveikas“, bet jam tai nerūpėjo. Tas nepaprastas jausmas buvo daug svarbesnis nei kažkas kitas. Akanishi žinojo, kad pastaruosius metus jo širdis plaka tik dėl Kamenashi, jis šypsosi, pyksta ir nervinasi tik dėl jo. Joks kitas žmogus nėra jam sukėlęs tiek daug jausmų. Vaikinas pasikėlė nuo Kamenashi, atsinešė dekį, kurį buvo jie palikę prieš kurį laiką pašiūrėje, ir abu vaikinai palindo po juo.
Kamenashi jautėsi saugus Akanishi glėbyje. Šis jausmas buvo pats geriausias ir jis tvirtai žinojo, kad niekada jo nepaleis. Nagais ir dantimis laikys, bet nepaleis ir nepasiduos. Kamenashi prižadėjo sau, kad niekas iš jo neatims Akanishi, nesvarbu, kaip stipriai reikės slėpti jų santykius, kokio didelio atstumo teks laikytis, tačiau jis visada mylės Akanishi. Visada. Net ir po mirties. Kitame gyvenime. Jis visada mylės Akanishi ir aukos viską, kad tik tą meilę išsaugotų.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Antr. 04 05, 2011 7:58 am

~~~

Prabėgo dar vieni metai, kupini džiaugsmo, nuotykių ir pasikeitimų. Kamenashi atrodė, kad viskas aplink po truputį keičiasi. Jis kiekvieną dieną matydavo tas pačias gatves, tuos pačius medžius, kurie stovėjo savo vietose, netgi jų šakų padėtis nesikeitė. Vaikinas kiekvieną dieną praeidavo tuo pačiu keliu ir kas kartą atidžiai apžiūrėdavo detales, tačiau nepastebėdavo jokio pokyčio. Na, vieną rytą, jis pamatė, kad ant krautuvėlės stendo trūksta vienos raidės, tačiau jau vakare ji buvo priklijuota į savo vietą. Kamenashi bandė suprasti, kodėl jis vis labiau tolsta nuo kitų ir kodėl keičiasi žmonės. Jaunuolį šie klausimai kankino jau gana ilgą laiką, tačiau tik neseniai jis suprato, kad nebegali daugiau kentėti. Pastaruoju metu jam įgrįso šypsotis, slėpti savo jausmus prieš fanus, vaikinui netgi nusibodo šokti bei dainuoti, tačiau jis tyliai kentė savyje. Niekam to nesistengė išduoti. Kamenashi buvo atsargus ir su Akanishi. Jiedu jau žinojo savo jausmus ir Akanishi buvo pasiryžęs rizikuoti, tačiau Kamenashi dvejojo. Jis svarstė, kaip jų santykiai gali pakeisti neseniai debiutavusios grupės likimą, ką manys kiti ir kaip jiedu įskaudins kitus jiems artimus žmones. Panašu, kad vienintelis Kame susidūrė su tokia sunkia dilema. Jo galvoje kirbėjo daugybė klausimų, jis svarstė, kad galbūt būtų geriau, jei jis ir Akanishi vėl grįžtų į senus santykius... Kamenashi tuomet jaukiau jautėsi su Akanishi, nebijojo vienas likti su juo. Tačiau vaikinas puikiai žinojo, jog Akanishi tik supyks, o tuomet laukia ilgas ir skausmingas karas. Kame norėjo, jog Akanishi turėtų bent kiek sveiko proto, o nesivadovautų tik jausmais, nes visa tai gali baigtis labai blogai.
Kamenashi pagaliau įžengė į savo butą, tiksliau į laikiną būstą, kuriame gyveno visi KAT-TUN nariai. Kadangi jie turėjo labai daug pasirodymų ir jų dienotvarkė buvo pripildyta, visi šeši vaikinai buvo apgyvendinti vienoje vietoje, kad niekas nevėluotų. Kartais butas atrodydavo per mažas šešiems vaikinams, tačiau netrukus prie mažos erdvės visi priprato. Pasirodo nebuvo taip sunku gyventi šešiems vaikinams kartu, tačiau Kamenashi nejaukiai jautėsi miegodamas tame pačiame kambaryje kaip ir Akanishi. Jis bijodavo kiekvieno jo prisilietimo, nes vis manė, kad kažkas netikėtai įsiverš pro duris ir juos pamatys. Pastaruoju metu Kamenashi ėmė po truputį atitolti nuo Akanishi, stengdavosi nebelikti su juo vienas. Jis buvo per daug atsargus, o Akanishi pyko. Kiti nariai dažnai nesuprasdavo, kas tarp jų darosi ir kodėl jie taip elgiasi. Koki kelis kartus bandė jį taikyti, kalbėti su jais abiems, tačiau vaikinas likdavo nieko nepešęs. Kamenashi troško kam nors papasakoti apie jo santykius su Akanishi, paklausyti patarimo dėl to, tačiau jis bijojo, kad galbūt niekas jo nesupras, pasibaisės ir atstums. Jis to nenorėjo, todėl bandė taikytis ir viską slėpti.
-Pagaliau grįžai! - džiaugsmingai sušuko Taguchi, kuris, kaip visada, buvo energingas ir su plačia šypsena.
-Hmm, - Kamenashi linktelėjo ir nusimovė purvinus batus.
-Kur buvai? - nuo sofos atsiliepė Akanishi, kurio balsas skambėjo šiek tiek šiurkštokai.
-Einu išsimaudyti, - neatsakė į Akanishi klausimą Kamenashi ir nuėjo link vonios kambario.
-Kai... - Akanishi nespėjo pabaigti sakinio, nes Kamenashi užtrenkė vonios duris. Vaikinas užrėmė duris nugara ir atsisėdo ant grindų. Giliai atsiduso. Jo skruostais pradėjo riedėti ašaros. Jis nenorėjo ignoruoti Akanishi, matė, koks jis susierzinęs, nepatenkintas ir žinojo, kad bet kada gali pratrūkti.
Kamenashi atsistojo, priėjo prie kriauklės ir šaltu vandeniu nusiplovė veidą. Jis turėjo likti tvirtas ir nepasiduoti vaikiškom Akanishi vilionėmis. Juk kuris nors vienas iš jų turi mąstyti galva, o ne širdimi. Kamenashi šiuo metu tiesiog negalėjo pasikliauti savo širdimi, nes ji lėktų paskui Akanishi.
Kamenashi kelis kartus giliai įkvėpė ir išlindo iš vonios. Vos pravėręs duris, jis pastebėjo, kad svetainėje per daug tylu. Koki ir Maru vis dar žiūrėjo televizorių ir krimto ryžių paplotėlius. Taguchi su Ueda, turbūt, jau nuėjo miegoti. Akanishi taip pat jau nebebuvo svetainėje, jis – savo ir Kamenashi kambaryje.
-Labanakt, - tarė Kamenashi Koki ir Maru. Šie linktelėjo ir nusišypsojo jam. Kamenashi nenorėjo sėdėti su jais, nes žinojo, kad būtų užvirusi diskusija apie jo elgesį. Jis to tikrai nenorėjo, todėl beliko eiti į savo kambarį ir melstis, kad Akanishi vis dar bus kantrus ir neprisikibs prie jo.
Kamenashi pravėrė kambario duris ir įėjo. Akanishi jau gulėjo lovoje. Ant jo galvos puikavosi didžiulės juodas ausinės, jis buvo užsimerkęs ir ramus kaip miegantis kūdikis. Jo galva lingavo į taktą. Jis atrodė toks gražus, kad Kamenashi norėjo jį stipriai prispausti prie krūtinės ir pasakyti, kaip jį myli. Tačiau tai buvo netinkama, per daug vilčių. Kame turėjo valdytis, tačiau negalėjo atitraukti nuo Akanishi veido akių.
Kai tik Akanishi klausydavosi muzikos ar pats dainuodavo, jo veidas tapdavo kitoks, jo akys pradėdavo švytėti, o dainos žodžiais liedavosi jausmai. Atrodė, kad tik klausydamasi muzikos ar dainuodamas, Akanishi tapdavo tikruoju savimi, tokiu žmogumi, kuris neapsimeta, jog yra kietas, nepasiekiamas, šiurkštus ar kvailas. Visa tai tiesiog kažkur dingdavo ir likdavo tik Akanishi nuoširdi siela, kuri vesdavo į palaimą, ramumą. Kamenashi tai jautė visa širdimi, jis galėdavo žiūrėti į tokį Akanishi ištisas valandas ir jaustis pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Kame jautėsi kaltas, kad jis taip kliaunasi protu, galvoja apie savo reputaciją ir kitus, kai tuo metu Akanishi nori meilės, nori būti mylimas ir mylėti. Kamenashi akyse pasirodė ašarų kristalėliai. Netrukus jie pradėjo riedėti skruostu ir Kame nebežinojo, ką daryti: pulti prie Akanishi ir jį stipriai apkabinti, ar greitai nusirengti ir lįsti į lovą. Vaikino jausmai ir mintys tarsi dalinosi į dvi puses ir jį labai stipriai tempė. Kamenashi, susiėmęs rankas už galvos, atsitūpė ir neištvėręs suriko. Jis tikėjosi, kad Akanishi jo neišgirs, tačiau jo viltis nepasiteisino. Akanishi nusiėmė ausines ir pasikėlė nuo lovos. Jo veidas buvo visas apmiręs, nebuvo nei vienos išraiškos, kurią Kamenashi būtų pažinojęs. Akanishi pritūpė prie savo draugo ir paglostė jo plaukus. Kame atšoko atgal ir atsistojo. Akanishi pasekė jo pavyzdžiu. Jis priėjo prie Kamenashi, kuris stovėjo, kaip stulpas, ir nejudėjo. Akanishi pasilenkė prie jo lūpų ir ruošėsi jį pabučiuoti, tačiau Kamenashi nusuko savo veidą ir toliau susigūžęs stovėjo priešais Akanishi. Šis nekreipė jokio dėmesio, tik dar arčiau priėjo prie draugo ir suspaudė jį savo glėbyje. Kamenashi pradėjo drebėti kaip epušies lapelis, bandė švelniai išsivaduoti iš Akanishi gniaužtų, tačiau šis jį dar stipriau spaudė. Galiausiai Kamenashi pasidavė.
-Jin Jin, paleisk, - kiek galėdamas ramiau tarė Kamenashi.
Akanishi papurtė galvą. Jis pradėjo bučiuoti Kamenashi kaklą, tačiau bučiniai nebuvo švelnūs ir kupini meilės, jie buvo šiurkštūs ir aistringi. Kamenashi nežinojo, kaip elgtis, jis negalėjo šaukti, nes kiti pamatytų visa tai, o ir matėsi, kad Akanishi tikrai nerūpėjo, ką pagalvotų kiti. Jis tiesiog norėjo ir pasiilgo Kamenashi. Vaikinas dar vis mėgino atitraukti nuo savęs Akanishi ir muistėsi, kaip varlytė, norinti ištrūkti iš gandro snapo. Tačiau Akanishi į tai nekreipė dėmesio. Jo protas buvo aptemęs nuo visų sunkumų. Jis nė nesistengė suprasti Kamenashi jausmus.
Akanishi pradėjo atseginėti Kamenashi marškinius, kad ir kaip Kamenashi priešinosi, jis galiausiai liko beviltiškas ir teko pasiduoti Akanishi norams. Vaikinas nė sekundei nepaleido Kamenashi iš savo rankų ir stipriai laikė jį suspaudęs. Akanishi pirmą kartą naudojo savo vyrišką jėgą. Jo troškimas buvo didesnis už bet kokį sveiką protą. Jis stipriai pastūmė Kamenashi ir šis nugriuvo ant lovos. Kamenashi nuo kritimo sudejavo. Vaikinas išsigandusiomis akimis žvelgė į savo draugą, kuris kaip pasiutęs puolė nusirenginėti.
Akanishi nė nesistengė galvoti apie Kamenashi jausmus, jo baimę bei draugus, kurie sėdi kitame kambaryje. Jis tiesiog troško turėti savo glėbyje Kamenashi. Daugiau nebegalėjo kęsti, nes kiekviena diena darėsi vis sunkesnė. Atrodė, kad jo galva tiesiog sprogs ir Akanishi nebegalėjo valdytis. Jis žinojo, kad blogai elgiasi, tačiau negalėjo liautis. Jam to reikėjo. Jam reikėjo Kamenashi kūno, jo bučinių ir prisilietimų.
Akanishi po kelių minučių buvo likęs tik su trumpikėmis. Jis užgulė Kamenashi ir pradėjo aistringai bučiuoti jo nuogą kūną. Pradėjo nuo kaklo ir užbaigė pilvu. Nuo kiekvieno bučinio Kame suvirpėdavo. Jis muistėsi ir norėjo ištrūkti iš Akanishi glėbio, tačiau niekaip negalėjo nustūmti jį nuo savo kūno. Kame jautė, kad jo kūnas ima trokšti to paties ir atsakyti į Akanishi veiksmus, tačiau vaikinas, kaip galėdamas, stengėsi valdytis ir privalėjo ištrūkti iš draugo glėbio. Akanishi buvo pasiruošęs numauti Kamenashi trumpikes, tačiau šis laisva ranka pastvėrė nuo staliuko rašiklį ir smeigė į Akanishi ranką. Šis atšoko ir piktai pažvelgė į Kamenashi. Šis buvo sutrikęs, jis nenorėjo nieko blogo, tačiau privalėjo grąžinti Akanishi į protą.
-Jin Jin.... - prakalbo Kamenashi, bandydamas atsikelti nuo lovos, tačiau jį pasiekė smūgis. Jis vėl krito ant lovos, o iš jo lūpos pasirodė kraujo lašelis. Kamenashi nesuprato, kas atsitiko, tačiau po kelių sekundžių jis pamatė iškeltą Akanishi kumštį. Šis nieko nelaukdamas puolė prie Kamenashi, užsiropštė ant jo ir pradėjo bučiuoti, stipriai laikydamas draugo rankas.
-Man skauda! Paleisk! - pradėjo rėkti Kamenashi. Jo balse nebeliko ramumo, švelnumo, jis buvo išsigandęs, įbaugintas ir troško, kuo greičiau lėkti iš šio kambario kažkur toli toli, kur jo niekas neras. Akanishi tarsi nereagavo į Kamenashi šauksmą, jis kelis kartus jam užtrenkė, kad galėtų toliau ramiai bučiuoti.
Kamenashi nebesidaužė, jis suprato, kad tai beviltiška, tačiau niekaip negalėjo sustabdyti savo ašarų. Jis galvojo, kodėl viskas pasisuko tokia linkme, kad jo mylimas žmogus jį muša vien dėl kelių bučinių, vien tam kad patenkintų savo aistrą. Jis nekentė Akanishi, norėjo jo paklausti, ar tai ką jis jaučia Kamenashi yra tik aistra, o ne meilė. Kamenashi nuoširdžiai mylėjo Akanishi ir tikėjosi, kad jis lauks, kaip buvo žadėjęs, ir supras, tačiau nieko panašaus nebuvo. Tai dar labiau liūdino ir skaudino Kamenashi. Tačiau galiausiai viską dėl to kaltino pats save. O tai buvo dar skausmingiau, nes Kame suvokė, kad dėl visko kaltas tik jo ignoravimas ir atitolimas, jeigu jis tik būtų drąsesnis ir viską pasakęs, to nebūtų atsitikę. Kame norėjo prasmegti skradžiai žeme, tačiau ne tik dėl kaltės jausmo, o ir dėl to, kad šalia jo buvo Akanishi, virtęs laukiniu žvėrimi, kurio nekentė Kamenashi, tačiau vaikinas suprato, kad būtent jis jį tokį padarė.
Kamenashi įsikibo į Akanishi nugarą ir stipriai jam prabrėžė, taip kad net pasirodė kraujas. Kelių centimetrų randas stipriai įsirėžė į Akanishi krūtinę, tačiau šis nė nesureagavo. Kamenashi pabandė dar kartą, tik šįkart stipriau. Kraujas pasruvo ir iš antrojo rando, kuris buvo daug gilesnis ir didesnis. Šis įbrėžimas sukėlė Akanishi skausmą, todėl jis atšoko nuo Kamenashi. Šis pasinaudojo palankia proga ir puolė prie kito kambario kampo, tačiau Akanishi jį spėjo pagauti ir suspaudė savo glėbyje. Neprataręs nė žodžio jis vėl pradėjo bučiuoti savo draugą.
-Aš nekenčiu tavęs! - užrėkė Kamenashi pilnu skausmo balsu. Jis nenorėjo to sakyti, tačiau jam išsprūdo. Tik taip jis galėjo priversti Akanishi sustoti. - Paleisk mane, aš daugiau nenoriu. Traukis! Neliesk manęs daugiau niekada! - šaukė jis ir ašaros tiesiog birėjo iš akiduobių. Akanishi veidas Kamenashi akyse buvo susiliejęs, todėl vaikinas negalėjo nusakyti savo draugo mimikos, tačiau jo planas pavyko. Akanishi po truputį atleidinėjo savo rankas. Kamenashi galėjo laisviau judėti.
-Kaip sakei? - sumišęs ir piktas paklausė Akanishi. Kamenashi jam nieko neatsakė, tik nuleido galvą. - KAIP SAKEI?! - užriko Akanishi ir stūmė Kamenashi tiesiai į sieną prie durų. Durys net sudrebėjo nuo Kamenashi trenksmo, todėl pro jas netrukus įlėkė Koki su Maru. Šie iš pradžių neteko amo, nežinojo, kaip reaguoti, nes prieš juos stovėjo susinervavęs pusnuogis Akanishi ir prie sienos nugriuvęs apsiverkęs pusnuogis Kamenashi. Viskas atrodė pernelyg keista, tačiau Koki atsipeikėjo greičiausiai ir puolė prie Kamenashi, kuris bandė nuslėpti savo veidą.
-Kas buvo? - išsigandęs Koki apžiūrėjo Kamenashi veidą.
Kamenashi papurtė galvą. Koki pažvelgė tiesiai į įsiutusį Akanishi, kuris kaip tik movėsi savo džinsus. Akanishi nekreipė dėmesio į Maru, kuris bandė jį prakalbinti ir pasimetęs žvilgčiojo tai į Kame, tai į jį. Akanishi toliau rengėsi, tarsi nė nepastebėjęs, kad kambaryje atsirado dar du žmonės.
-Ką darei? - Koki prilėkė prie Akanishi ir paėmė jam už marškinėlių kaklo.
Akanishi nustūmė Koki ranką, užsimetė švarką, pasiėmė telefoną ir piniginę.
-Išeinu. Turėtum būti patenkintas. - tarė jis ir nusigręžė nuo visų, ir išėjo pro duris. Akanishi tiksliai nežinojo, kur eis tokią vėlyvą naktį, tačiau jam reikėjo dingti. Jis buvo įskaudintas, nors žinojo, kad blogai ir nevaldomai elgėsi, tačiau Kamenashi žodžiai jam įėjo tiesiai į širdį. Jis norėjo išsinešdinti, pradingti ir daugiau negrįžti. Jam buvo nusišikt ant grupės ir fanų, nes jis jautėsi išduotas žmogaus, kurį labai myli. Taip pat jis suprato, kad tą žmogų begalo įskaudino. Vaikino viduje apsigyveno du skirtingi vyrai: vienas buvo įskaudintas, o kitas maldavo atleidimo ir norėjo grįžti pas Kame ir atsiprašyti. Šie du vyrai tarpusavyje nesutarė, todėl plėšė Akanishi į dvi puses.
Vos Akanishi užtrenkė buto duris, iš kambarių išlindo Taguchi su Ueda ir nulėkė tiesiai į kambarį, kuriame buvo Kame, Koki ir Maru. Kamenashi vis dar sėdėjo ant grindų be jokių jausmų, jo ašaros buvo išsekusios. Šalia jo sėdėjo Koki, kuris buvo uždėjęs ant Kamenashi gležno kūno dekį, kad šis nedrebėtų. Koki žiūrėjo į Kame ir bandė suprasti jo mintis, jo jausmus. Neklausinėjo nieko, nes jis jau seniai žinojo, kas vyksta tarp Akanishi ir Kamenashi. Galbūt kiti nariai to nepastebėjo, tačiau Koki buvo per daug dėmesingas, todėl viską perprasti jam buvo vieni juokai. Vaikinas nesmerkė jų, jis jais žavėjosi, gerbė jų jausmus ir mintyse juos laimino, palaikė. Todėl jam buvo sunku patikėti, kad šiandien kažkas tokio įvyko... Koki apkabino Kame ir paglostė galvą. Šis nesureagavo. Maru su Tagu priėjo prie judviejų, atsiklaupė šalia ir padėjo savo galvas ant Kamenashi kojų, kurios drebėjo nuo išgąsčio. Ueda taip pat netrukus priėjo. Jis buvo apsiašarojęs, todėl greitai prisiglaudė prie Kamenashi. Nei vienam nerūpėjo, kas atsitiko. Jiems buvo svarbiausia, kad viskas susitvarkytų, nesvarbu kokiais būdas, bet kad viskas būtų kaip anksčiau. O labiausiai jie norėjo, kad Kame neatrodytų kaip lavonas. Jie žinojo, kad Akanishi bus lengviau nuraminti, tačiau Kamenashi kėlė jiems rūpesčius.

Jau kitą rytą Koki, Ueda, Kame, Maru ir Taguchi sužinojo, kad Akanishi išskrenda į Ameriką. Visi iki vieno spaudos atstovai teigė, jog Akanishi nori išmokti anglų, todėl turi išskristi. Buvo pranešta, kad KAT-TUN veikla nebus sustabdyti, o Akanishi maždaug po metų grįš į grupę ir toliau tęs savo karjerą. Tai nebuvo pačios linksmiausios žinios, vis dėl to jiems visiems šešiems teko prieš išvykimą filmuotis keliose laidose. Kamenashi su Akanishi visiškai nesikalbėjo, net vienas į kitą nepažvelgė. Jautėsi keista aura aplink juos, tačiau kiti keturi nariai stengėsi, kaip galėdami užpildyti tą tylos barjerą, kad fanai nepastebėtų. Tai buvo nepakeliamai sunku.
Po keturių dienų Akanishi lėktuvas pakilo iš Japonijos oro uosto ir nuskrido tiesiai į Ameriką. Akanishi neatsisveikino, nepaliko jokių raštelių. Tiesiog dingo, kaip vienišas vilkas. Jis kelias dienas galvojo, kaip galėtų atsiprašyti Kamenashi, kaip galėtų paprašyti, kad viską pamirštų, tačiau jam neišėjo. Buvo labai gėda ir nemalonu, todėl nusprendė, kad nereikia nieko. Jis išvyko, taip kaip buvo žadėjęs tą naktį savo mylimam žmogui. Jis, tas kuris žadėjo, kad visada bus su Kamenashi ir jo lauks, lengvai, kaip pieštuką, sulaužė savo pažadą, todėl dabar galėjo tik trumpam dingti iš Kamenashi gyvenimo, leisti jam viską pamiršti... pamiršti jausmus Akanishi ir viskas, kas tarp jų dėjosi tą naktį. Akanishi tikėjo, kad ir jam pačiam pats laikas tai užrakinti giliai širdyje, šis jausmas turėjo likti tik prisiminimu, kai vaikinas vėl grįš į Japoniją. Tai buvo geriausias sprendimas.
Kamenashi kelias dienas praverkė. Jis negalėjo normaliai pasikelti iš lovos, pavalgyti ar repetuoti. Akanishi fanai pradėjo mesti kaltę ant Kamenashi, rašė jam žiaurias žinutes, terorizavo jį, sakė, kad tik dėl jo Akanishi išvyko. Iš dalies jie buvo teisūs, Kame žinojo, kad dėl daug ko yra kaltas jis pats, vaikinas nė nežinojo, kaip išgyvens be Akanishi, kas jam suteiks stiprybės. Viskas tapo dar sunkiau nei buvo. Kame žinojo, kad Akanishi tą naktį prižadėjo, kad dings jam iš akių, tačiau kartu jis pyko ant jo, kam šis pasirinko lengviausią kelią – pabėgti. Kamenashi nesuprato, kaip šis poelgis viską išspręs.
-Bailys, - tyliai sau pro ašaras sumurmėjo Kamenashi.
Koki vėl įžengė į jo kambarį ir prisėdo šalia. Jį stipriai apkabino ir nieko nepasakė. Kamenashi patiko toks Koki elgesys, tik ant jo pečių jis galėjo išsiverkti.
-Jis išvyko, kad abu pamirštumėt viską... visus jausmus, - tyliai tarė jis.
Kamenashi žvilgtelėjo į Koki. Jis nesuprato, iš kur Koki žino apie tai, tačiau, turbūt, nebuvo sunku numanyti po tos siaubingos nakties, kas tarp jų yra. Kamenashi vėl padėjo galvą ant Koki peties ir nuriedėjo kelios šiltos ašaros. Vaikinas nebeturėjo jų, nebegalėjo raudoti. Galbūt Koki sakė tiesą dėl išvyko priežasties, bet Akanishi jo akyse vis dar buvo kvailas ir bailys vaikas, kuris nežino, kaip spręsti savo problemas. Kamenashi žinojo, kad taip lengvai šio jausmo nepamirš, tačiau negalėjo to garantuoti ir Akanishi. Kiekviena išlieta ašara buvo skirta mylimam žmogui, pačiam brangiausiam žmogui, kuris, kaip koks nusikaltėlis, ėmė ir pabėgo, paliko Kamenashi vieną susidoroti su visokiomis paskalomis, piktomis šnekomis ir... skausmu. Kame nė neturėjo ateities planų, jis negalvojo, kaip reiks iškęsti visas bjaurias kalbas ir žengti pirmyn. Kamenashi nė nenorėjo žengti pirmyn, jis tik norėjo, kad visi jį paliktų ramybėje... Vaikino galvoje sukosi pagieža Akanishi, kuris, kaip ponas, išvyko ir pabėgo į kitą šalį, kurioje galės linksmintis, būti vienas ir niekas jam nieko neprikiš. Kame irgi norėjo išvykti ten, kur jo nepasiektų piktos kalbos, bet ne... jis liko čia, tarp hienų urvo, ir jeis su savo skausmu greta. Jis turės viską iškęsti, kad ir kaip skaudėtų ir būtų nemalonu... Kamenashi yra silpnas ir gležnas, tačiau ne bailys. Jis bus drąsus ir ištvers, o tada, kai grįš Akanishi, pažiūrės jam į akis ir nusišypsos, tarsi viską buvo taip lengva iškęsti ir pamiršti, tarsi tokį jausmą galima keisti kaip prasmirdusias kojines... Kame sau tai prisiekė, nors žinojo, kad nieko jam neišeis pamiršti, bet jis iškęs... Viską.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Kv. 04 14, 2011 8:17 am

~~~


Kamenashi sėdėjo pagrindiniame Shibuya parke ir žiūrėjo į vaikus, žaidžiančius beisbolą. Vaikinas prisiminė savo vaikystę ir visą paauglystę. Jis negalėjo patikėti, kad jau praėjo 9 metai, kai jis pradėjo gyventi kita svajone, kai jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Kamenashi norėjo grįžti į tuos laikus, kai jo nekamavo didelės problemos, jis nebuvo patyręs meilės skausmų... kad ir tuomet neturėjo tokių nuostabių draugų, kaip dabar, jis nuoširdžiai troško sugrįžti į tuos laikus. Vaikinas visuomet galvojo, kad yra labiausiai suaugęs ir dažniausiai blaiviai mąstydavo, tačiau, pasirodo, kad suaugimas nepadeda išvengti skausmo.
Kamenashi atitraukė savo akis nuo žaidžiančių vaikų ir pakėlė galvą į dangų. Virs jo galvos styrojo sakuros šakos, kurios buvo pasidabinusios dideliais ružavais žiedais. Vaikinas prisiminė, kaip prieš kelis metus šioje vietoje, po tuo pačiu medžiu sėdėjo kartu su Akanishi. Tuomet Akanishi ant žemės rado nukritusį žiedlapį, kuris priminė širdies formą. Abu vaikinai, kaip maži vaikai, džiaugėsi šiuo radiniu ir ropinėdami keturiomis po pavasarinę žolę ieškojo dar daugiau panašių žiedlapių, tačiau daugiau jų taip ir nerado...
Kame jau beveik metus gyvenimo be Akanishi, jis žinojo, ką veikia jo draugas, kaip laikosi, tačiau per tą laiką nebandė su juo pasišnekėti ar bent ištarti „labas“. Iš Akanishi pusės taip pat nebuvo matyti jokio noro. Kuo daugiau laiko praėjo, tuo labiau Kamenashi suprato, kad ne taip lengva pamiršti jausmus žmogui, su kuriuo patyrė tiek daug įvairiausių akimirkų. Kad ir kur jis beeidavo, viskas jį primindavo Akanishi. Vaikinas negalėjo niekur rasti ramybės. Pirmus mėnesius Kame nuoširdžiai stengėsi viską pamiršti, tačiau greitai pasidavė, nes suprato, jog tai padaryti neįmanoma. Kame buvo apsuptas daugybės žmonių, tačiau jam atrodė, kad jis buvo visiškai vienas, uždarytas savo vienutėje. Darbas nepadėjo bent trumpam užsimiršti, kiekviena daina, laida ar filmavimai dramoje... viskas priminė jo skausmą ir ilgesį. Dienoje nebuvo tos minutės, kai vaikinas negalvodavo apie Akanishi. Nežinia, kodėl, tačiau Kame jau seniai buvo atleidęs Akanishi už tą naktį, nebetroško nuo jo nusigręžti, jis norėjo jį pamatyti ir, kad ir koks bebūtų pasikeitęs Akanishi, vis vien norėjo jam pasakyti, kad Akanishi yra geriausias ir nepakeičiamas jo draugas.
Ir pagaliau atėjo toji akmirka. Kamenashi žinojo, kad rytoj grįžta Akanishi, tačiau visa jo drąsa tarsi kažkur pranyko. Jis bijojo vėl jį sutikti, pažvelgti į akis, nenorėjo išgirsti jo balso, o naktimis jį kankindavo košmarai iš tos nakties. Kamenashi nebegalėjo rasti ramybės, jis buvo kaip nesavas. Netgi kiekvienoje grupės vedamoje laidoje Kamenashi jautėsi nejaukiai, jo mintys būdavo nuklydusios kažkur labai toli... Liko vos viena diena ir Akanishi fiziškai grįš į Kamenashi gyvenimą, jiedu vėl kiekvieną dieną matysis ir turės bendrauti, bent jau prieš kameras. Vaikinas negalėjo pasakyti, ar šis susitikimas sukels skausmą, o gal bus neutralus, tačiau jis žinojo, kad jo gyvenimas vėl pasikeis.
Kamenashi atidžiau įsižiūrėjo į dangų. Jis atrodė toks žydras, o jame plaukiojo baltutėliai debesys, kuriuos dažniau galėdavai pamatyti vaikiškoje knygelėje nei tikrame danguje. Kame žiūrėjo, kaip iš lėto plaukia debesys ir galvojo, kas iš tiesų egzistuoja tenais, taip aukštai. Jis ištiesė ranką į viršų, tarsi norėdamas paliesti praplaukiantį debesį, tačiau jis praplaukė pro jo ranką. Kamenashi pajudino pirštus ir nuleido ranką. Jis atsiduso. Susidėjo kojas ant suoliuko ir padėjo smakrą ant savo kelių, o tada vėl įsižiūrėjo į žaidžiančius vaikus. Kame labai norėjo, kad gyvenimas būtų kaip pasaka, kuri visada baigiasi laimingai, nors ir yra begalo sunkių dalykų, tačiau princas ir princesė jose visada būna laimingi ir gyvena ilgai ilgai kartu. Vaikinas puikiai suprato, kad gyvenimas toli gražu nėra pasaka ir visada gražius dalykus lydi blogio šešėlis, todėl viskas, kas bloga nebūtinai priklauso nuo žmogaus. Paprasčiausiai toks likimas ir žmogus niekur nuo to nepabėgs. Pasaulyje neegzistuoja viena tamsa ar šviesa, o žmonės pastoviai gyvena tarp dviejų aušrų, dviejų pasaulių, kurių vienoje pusėje yra blanki tamsa, o kitoje saulės spindulėlis, ir visuomet žmogus yra blaškomas tarp tų pusių. Kamenashi taip pat blaškėsi tarp dviejų pasaulių, tarp savo dviejų balsų – širdies ir proto, kurie liepė daryti skirtingus dalykus. Pats vaikinas pastebėjo, kad jis tapo dvilypis, jis nebežinojo, kuris iš tiesų yra tas tikrasis Kamenashi Kazuya.
Suskambėjo Kamenashi telefonas. Vaikinas išsitraukė iš kišenės mobilųjų ir kimiu balsu pratarė:
-Klausau?
-Kur esi? - pasigirdo Koki balsas.
Kamenashi šiek tiek sudvejojo, tačiau atsakė:
-Shibuya pagrindiniame parke...
-Palauk manęs, - tarė Koki ir padėjo ragelį. Kamenashi pasižiūrėjo į aptemusį telefono ekraną, tačiau jame jau nieko nebeišvydo. Pavartė jį savo rankose ir vėl įsikišo į kišenę. Kamenashi per dažnai būdavo vienas, todėl nariai dažnai skambindavo jam ir klausinėdavo, kur jis yra. Vaikinas negalėjo pasakyti, kad jis nemėgsta narių ar nori būti amžinai vienas, Kame kaip tik džiaugėsi būdamas kartu su jais, kalbėdamas su savo nariais, kurie praskaidrindavo kiekvieną dieną ir versdavo užsimiršti. Tačiau to nepakakdavo, vaikinas nė pats negalvodamas atsiskirdavo nuo kitų ir pasinerdavo į savo pasaulį. Jis kasdien laukė, net nežinodamas ko, tačiau laukė ir tikėjosi, kad kažkas atsitiks, kad kažkas ateis... palaikys jį savo glėbyje, pavels plaukus ir pasakys, kad niekada jo nepaliks.
-Ką čia veiki? - vos atgaudamas kvapą tarė Koki.
Kamenashi ramiai pakėlė galvą ir pažvelgė į sunkiai kvėpuojantį Koki. Vaikinas paplekšnojo ranka į suoliuką, tarsi kviesdamas prisėsti. Koki nusišypsojo ir prisėdo šalia.
-Už valandos filmavimas, - tarė jis.
-Žinau, - atsakė Kamenashi ir vėl nukreipė žvilgsnį į žaidžiančius vaikus.
-Tu irgi nori žaisti?
-Nebe, - atsakė Kamenashi ir pakėlė galvą į dangų. - kažkada galvojau, kad žaisti beisbolą noriu labiau už viską, tačiau supratau, kad esu laimingas būdamas čia. Nenoriu mesti dainavimo, kad ir koks esu pasimetęs ir nežinau, ką daryti... Nenoriu prarasti grupės, juk mes taip sunkiai pasiekėm, tai ką dabar turim. Per šiuos metus supratau, kad nesvarbu, kaip besijausčiau, turiu siekti savo tikslo, būti ryžtingas, nes tuomet būsiu savo pasaulio Dievas, - kalbėjo Kame tarsi su dangumi, o ne su Koki. Vaikinas staiga pajuto ant savo peties Koki ranką.
-Tu pasiilgai Jin?
-... aš... - Kame sutriko ir pasikasė galvą. - jei sakyčiau, kad ne, tik apgaučiau save. Koki, man pabodo save apgaudinėti, aš noriu suprasti viską, tačiau nežinau, ką turiu pasirinkti, kad galėčiau būti atviras... man baisu pažvelgti JinJin į akis, bijau jį sutikti... tiek blogų dalykų pridariau tą naktį, taip jį įskaudinau. - kalbėjo susigraudinęs Kamenashi. Jis pakėlė savo marškinėlius ir nusišluostė susikaupusias ašaras. Kame pirmą kartą per šiuos ilgus metus pravirko. Jam pasidarė taip lengva širdyje, tarsi Sizifo akmuo nuo jos nukrito. Nors Koki nepuolė jo apkabinti, vaikinas jautė draugo paramą ir be apkabinimo. Kame tiesiog norėjo, kad šalia kažkas jo pasėdėtų, kol jis išsiverks, o tada viskas vėl bus kaip po senovėj. Kamenashi suprato, kad rytoj jau viskas bus kitaip. Galbūt sunkiau, o gal lengviau – jis to negalėjo pasakyti. Kad ir kaip bijojo rytojaus, Kame laukė. Jis norėjo vėl išvysti savo mylimą žmogų, nesvarbu, ar jis jau pamiršo savo meilę Kamei, ar ne...


Akanishi išlipo iš lėktuvo. Apsidairė ir pamatė jo laukiančius 5 vaikinus. Visi buvo išsišiepę, šiek tiek pasikeitę. Praėjo tiek daug laiko, kai Akanishi paskutinį kartą matė visus savo grupės narius. Jis jų labai pasiilgo, tačiau negalėjo numesti savo išdidumo ir pats pirmas prie jų prilėkti ir stipriai apkabinti. Akanishi akis labiausiai traukė Kamenashi, kuris stovėjo šalia kitų išsišiepęs. Tiesą pasakius, Akanishi nesitikėjo, kad Kame pasirodys ir dar jį sutiks su tokia šypsena. Visą laiką, kol vaikinas buvo Amerikoje, jis nenustojo galvoti apie Kamenashi, nė kartą norėjo jam paskambinti, parašyti, kad jo pasiilgo ir kad neišeina pamiršti to jausmo, kuris per stiprus, kad galėtų jį išmesti iš širdies. Akanishi netgi sapnuodavo, kad Kamenashi atvyko pas jį ir jiedu kartu susikabinę rankomis vaikšto po Niujorką. Sapnai atrodydavo tokie realūs, kad Akanishi būdavo sunku patikėti, kad viskas tebuvo tik vizijos, kurios niekada nevirs realybe. Visą tą laiką Akanishi gyveno su sunkiu akmeniu ant širdies, linksminosi klubosi ir bandė išmesti savo jausmus Kamenashi iš savo širdies. Tačiau nebuvo viskas taip lengva, kaip jis galvojo. Jo širdį kas kart durdavo, kai jis išgirsdavo apie Kamenashi iš kitų narių, tačiau nė vienas neprasitarė, ką Kame kalba apie Akanishi, ką jis galvoja... o gal niekas to tiesiog nežinojo. Akanishi numanė, kad Kamenashi turėjo stipriai užsidaryti savyje, jis per daug gerai pažinojo savo draugą. Tačiau šiandiena stipriai nustebino vaikiną. Jis to nesitikėjo.
Akanishi priartėjo prie savo draugų, visi apipuolė jį ir pasveikino sugrįžus. Taguchi reikalavo dovanų, prireikė kelių minučių, kol Akanishi įtikino Tagu, kad šis ir kiti savo dovanas gaus namuose. Visi turėjo tiek daug klausimų, kad Akanishi buvo sunku išsisukti iš jų ir normaliai pasisveikinti su Kame.
-Sveikas sugrįžęs! - išsišiepė Kamenashi. Vaikinas prarėkė kitų balsus ir kaip niekad garsiai sušuko Akanishi. Jis nebegalėjo valdytis, jam visa tai atrodė tarsi nauja pradžia ir vaikinui buvo įdomu, kokį kelią rinksis Akanishi. Kamenashi buvo tvirtai nusprendęs, kad nori toliau branginti ir mylėti Akanishi, nori vėl jo bučinių, apkabinimų ir prisilietimų.
Akanishi prasibrovė pro kitus ir pažvelgė Kamenashi tiesiai į akis. Jis nusijuokė ir tarė:
-Labas, - Akanishi pasikasė savo galvą, o po to pavėlė Kamenashi plaukus. Tačiau kiti neleido jam daugiau nieko ištarti Kamenashi ir vėl pradėjo savo klausimų sesiją. Jie visi pajudėjo link mašinos, tačiau ir mašinoje nebuvo ramu. Akanishi atsakinėjo į kiekvieno klausimų ir stebėjo Kamenashi, kuris susigūžęs sėdėjo šalia jo ir nieko nesakė.
-Maru, rūpinaisi mano Kazu? - paklausė Akanishi. Visi staiga nutilo, o Kamenashi pakėlė savo galvą ir pažvelgė tiesiai Akanishi į akis tarsi klausdamas, ką visa tai reiškia. - Aš juk liepiau tau prieš išvažiuodamas, kad juo pasirūpintum...
-Rūpinausi, - nusijuokė Maru. Akanishi taip pat nusikvatojo, tačiau Kamenashi taip ir liko nesuprastas. Jis džiaugėsi, kad visi elgiasi taip lyg niekur nieko nebūtų nutikę, tačiau viskas atrodė per daug įtartina ir nemalonu. Kamenashi ilgai galvojo apie šią akimirką, tačiau viskas nebuvo taip, kaip jis įsivaizdavo. Atrodė, kad grįžo vyriškesnis Akanishi, kuris nė negali pažiūrėti į Kame, kaip į žmogų, su kuriuo kažkada bučiavosi. Pats Akanishi buvo šaltas, nors ir kikeno su kitais bei pasakojo savo nuotykius. Visi jo pasakojimai buvo tokie amerikietiški, kad Kamenashi tiesiog bjaurėjosi. Jis negalėjo suprasti, kaip dar galėjo tikėtis, kad grįš tas Akanishi, kuris išvažiavo ir vis dar mylės Kame. Tai Kamenashi buvo vienintelis durnius, kuris dar norėjo tos draugystės, negalėjo pamiršti gražių akimirkų kartu. Jis bandė save įtikinti, kad nieko nesitiki, tačiau jis vis dėlto tikėjosi... tikėjosi meilės, o gavo tik amerikietišką berniuką su pasakėlemis apie Amerikos „pupytes“.
-Gal galit sustabdyti mašiną? - paklausė Kamenashi vairuotojo. Šis linktelėjo ir mašina sustojo. Kamenashi atsidarė dureles ir išlipo. Jis daugiau nebegalėjo klausyti tų šlykščių pasakojimų ir dar galvoti, kad šitas pasakotojas jį galėtų vis dar mylėti. Kamenashi norėjo pasiųsti jį atgal, iš kur atvyko, bet žinojo, kad taip negali padaryti. Tačiau dabar jam viskas lipo per gerklę, nes ko tikėjosi – negavo. Nusivylė viskuo ir liko dar labiau įskaudintas per savo kvailumą.
Visi nariai sunerimę žiūrėjo į stovintį Kamenashi, kai šis pamojo ranka vairuotojui, kad gali važiuoti tolyn ir sukosi eiti, Akanishi taip pat staiga pašoko iš mašinos, pamojo draugams, kad šie gali važiuoti, ir puolė vytis Kamenashi. Akanishi sučiupo savo draugo ranką ir jį sustabdė. Kamenashi sutrikęs apsidairė. Neramiai prisidengė savo švarkeliu veidą ir nusisukęs sušnabždėjo:
-Einam, einam iš čia. Mus pamatys, - vaikinas vis dar neramiai dairėsi, tačiau Akanishi nejudėjo iš vietos.
-Niekas į mus nežiūri, - tarė ramiai Akanishi.
-Tada paleisk mano ranką, atkreipsim dėmesį, - vis dar bijojo Kame, tačiau Akanishi nepaleido jo rankos. - Ką tu darai?
-Kodėl išlipai?
-Pasidarė blogą.
-Elgiesi, kaip mažas vaikas. Pasiėmei mano rolę.
-JinJin, paleisk mane...
-Kazu, - Akanishi daugiau nebegalėjo stovėti kaip statula ir kalbėtis. Jam reikėjo Kamenashi artumo, todėl šis jį apkabino. Akanishi nebuvo svarbu, kiek žmonių tai pamatė, jam net nebuvo svarbu, kad greitai šis apsikabinimas bus paskelbtas internete ir spaudoje. Jis taip buvo pasiilgęs Kamenashi kvapo ir šilumos, kad jam neberūpėjo visiškai niekas visame pasaulyje. - aš supratau... negaliu be tavęs... tiesiog nebegaliu. Man plyšta širdis... bandžiau ieškoti paguodos kitur, bet viskas buvo beprasmiška, mano širdis šaukėsi tik tavęs... - šnabždėjo Akanishi. Iš jo akių pabiro kelios ašaros, kurios nusileido ant Kamenashi skruosto. Akanishi nuoširdžiai verkė, nes jam visi metai buvo tokia nepakeliami ir vieniši, kad ir kokiu jis beapsimetė, niekas neatstojo mylimojo artumo.
-JinJin, - tarė Kamenashi ir palietė savo ranka Akanishio skruostą. Jo lūpos švelniai prisilietė prie Akanishi. Kamenashi, kaip ir Akanishi, nerūpėjo, kad kažkas juos stebi. Jiedu nebegalėjo slėpti savo išsiilgimo ir tikros meilės, kuri niekada negali baigtis. Nesvarbu, kaip bebūtų sunku ir skausminga, nei vienas vaikinas negalėjo jos išrauti iš širdies, kad ir kaip besistengė.
Jiedu nutolo vienas nuo kito. Akanishi šypsena jam švietė ligi pat ausų. Jis pasiėmė Kamenashi plaštaką ir ją stipriai suspaudė. Jiedu susikabino rankomis nuėjo gatve link namų. Abiems vaikinams visiškai nerūpėjo žmonių dėmesys, nerūpėjo, kas bus jei kažkas juos atpažins. Taip, jie elgėsi savanaudiškai ir negalvodami, tačiau tik tą akimirką visame pasaulyje jiedu egzistavo tik dviese. Aplink juos nebuvo jokių žmonių, tik jie, einantys gatve. Jų pasaulis buvo tarsi pasaka ir iliuzija, kuri išnyksta tam tikram laikui, o po to vėl sugrįžta. Taip buvo ir Kamenashi bei Akanishi gyvenime: jų meilė buvo kaip pasaka, judviejų pasaulis kaip iliuzija, kuri gaubė tik juos abu ir tike jiedu galėjo suprasti ją. Visai nebuvo svarbu, kad vėl teks saugotis ir apsimetinėti, tačiau dviejų žmonių širdys, kurias jungia meilė, visada išlieka kartu ir nuoširdžios, kad kokią kaukę ant veidų reikėtų užsidėti, tačiau širdies po kauke niekada niekas nesugebės paslėpti.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
MisChavez
I'm Christian bitch!
avatar

Pranešimų skaičius : 8706
Age : 25
Miestas : RUNNING MAN filming location
Registration date : 2007-12-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   Št. 04 16, 2011 8:34 am

Dainos, lydinčios istoriją
PART 4.



2005 – 2007
Yunjae


Jaejoong bėgo siauru plytelėmis išklotu takeliu, kurį iš abiejų pusių supo medžiai. Buvo ankstyvas ruduo, todėl medžių lapai buvo pageltę bei krito nuo medžių vos tik papūsdavo silpnutis vėjelis. Ant takelio buvo prikritę daug lapų, kuriuos Jaejoong prabėgdamas paspirdavo. Jam visiškai nerūpėjo gražus rudeniškas oras, vaikinas skubėjo taip kaip niekada niekur gyvenime nėra skubėjęs. Jaejoong širdis daužėsi kaip pašėlusi, iš jo akiduobių krito ašaros ir viskas liejosi akyse, jis negalėjo normaliai matyti kelio. Viskas atrodė taip blanku, bet Jaejoong negalėjo sustoti. Jam reikėjo toliau bėgti, kad pasiektų savo draugą.
Vos prieš pusvalandį jam paskambino Yoochun ir pranešė, kad atsitiko nelaimė. Jau tada Jaejoong širdis suspurdėjo, jis visą dieną nujautė kažką negero, nors nenorėjo pasikliauti savo nuojauta, vaikinas buvo įsitkinęs, kad šiandien jį pasieks bloga žinia. Yoochun nieko daug neaiškino, tik liepė atvykti į Nagvon ligoninę, nes Yunho atsitiko kai kas labai blogo. Jaejoong paspaudė pokalbio baigimo mygtuką, kelias sekundes pasvarstė, kol galutinai suvokė Yoochun žodžius. Jis nė nepagalvojo paskambinti kompanijos vadovo ir paprašyti mašinos, jam nerūpėjo autobusų grafikas ar taksi iškvietimo numeris. Jaejoong galva buvo prikimšta minčių, kas atsitiko Yunho, todėl jis pastvėrė savo raktus ir švarkelį, o tada išlėkė pro bendrabučio duris, tiesiai į ligoninę.
Ir štai – jis bėga, nesustodamas atsikvėpti. Jaejoong žino, kad ligoninė nėra toli, todėl iš paskutiniųjų stengėsi paspartinti savo bėgimą. Jis jau matė Nagvon ligoninės ženklus ir štai prieš jo akis pagaliau pasirodė didžiulis pastatas. Aplink jį buvo taip ramu, tačiau ir viduje Jaejoong neišvydo nieko neįprasto. Jokių reporterių ar fanų, laukiamajame sėdėjo kelios besilaukiančios moterys, keli senukai ir keletas vaikų su tėveliais. Viskas buvo taip ramu, tačiau Jaejoong toks neatrodė. Jis apsidairė, ar kartais nematyti Junsu, Yoochun, Changmin ar jų vadybininko, tačiau nei vieno jis neišvydo. Vaikinas pribėgo prie administracijos ir nelabai ryšlia kalba paklausė:
-Pacientas... U-know Yunho... ne... Jung Yunho?
Administracijoje sėdinti seselė šiek tiek sutriko, tačiau greitai kompiuteryje surado pavardę ir tarė:
-305 palata, lipkite į trečią aukštą ir tiesiai, link intensyviosios slaugos skyriaus. Ten laukia 4 žmonės.
Jaejoong linktelėjo, tarsi dėkodamas už suteiktą informaciją. Jis nubėgo tiesiai prie laiptų ir beveik griūdamas užbėgo laipteliais į viršų. Jaejoong buvo toks pasimetęs, kad atrodė, jog jo galva tuoj sprogs nuo įvairiausių balsų, esančių joje. Jo galva tvinksėjo lyg tiksianti bomba, tačiau Jaejoong nekreipė į tai dėmesio. Jis stengėsi kuo grečiau surasti palatą, kurioje gulėjo jo draugas, nukentėjęs nežinia nuo ko. Vos nubėgęs tiesiu koridoriumi, kur ir nurodė seselė, jis išvydo sėdinčius savo narius ir vadybininką. Vadybininkas atrodė gana ramus, tačiau nariai buvo susikrimtę. Changmin sėdėjo nuleidęs galvą ir susiėmęs ją, jo kojos judėjo. Junsu buvo atsirėmęs į Yoochun petį ir buvo stipriai įsikabinęs į jo parankę. Yoochun drebino vieną koją ir viena ranka tampė savo kitos rankos rankovę. Jis buvo toks susijaudinęs, Jaejoong pirmą kartą matė tokį Yoochun. Jam buvo įdomu, ar jis vėl nesigirebė cigaretes, tačiau dabar tam nebuvo laiko.
Jaejoong pribėgo prie vadybininko ir paklausė:
-Kas buvo? - jis bandė suvaldyti savo drebantį balsą, tačiau sunkiai sekėsi.
Vadybininkas pakėlė galvą į Jaejoong ir nerimo pilnu balsu tarė:
-Įvyko neplanuotas atsitikimas.
-Ką turite omeny?! Tai jau žinau... prie reikalo! Kas nutiko? - Jaejoong pakėlė balso toną. Changmin pakėlė akis į Jaejoong, po to atsistojo nuo kėdės ir ramiai priėjo prie jo. Changmin niekada nebuvo iš tų žmonių, kurie mėgdavo apsikabinti ar būdavo labai meilus, tačiau šį kartą jis apkabino Jaejoong taip stipriai ir įsikniaubė į jį tarsi jis būtų jo tėvas. Changmin visas drebėjo, ritosi ašaros, jis pradėjo tampyti Jaejoong marškinėlius tarsi mėgindamas taip nusiraminti. Jaejoong jį dar stipriau suspaudė ir paglostė. Jis taip norėjo verkti, tačiau tramdėsi, jo ašaras sulaikė tik noras paguosti Changmin. Jis visada, kad ir jauniausias, būdavo ištvermingiausias ir niekada nestresavo, į viską žiūrėjo blaivia galva, todėl visi jautėsi drąsiau su juo priešakyje.
-Kas nutiko? Kodėl jūs ne su Yunnie? - apsiraminusiu balsu paklausė Jaejoong.
-Jam plauna skrandį... - atsakė vadybininkas.
-Kaip?
-Jis išgėrė nuodų...
-Hmm? - Jaejoong buvo toks sturikęs nuo vadybininko atsakinėjimų, kad jis nieko nebesuprato. Prieš akis plaukė baisiausi vaizdai, baisiauios mintys, kuriose buvo ir galimybė, kad jo Yunho bandė nusižudyti.
-Kažkokia jauna mergina jam davė buteliuką, - pradėjo aiškinti vadybininkas. Šį kartą garsiau ir aiškiau. - jis atsigėrė ir po kelių minučių jam pasidarė bloga. Skubiai iškvietėmė greitąją, mašinoje jam suleido kelias lašalines, tačiau Yunho pradėjo vis sunkiau kvėpuoti. Kai čia atvažiavome, sužinojome, kad į buteliuką buvo pripilta nuodų ir klijų. Visą valandą nieko nežinojome apie jo būklę, daktarai ir seselės nieko nesakė. Kadangi dabar pagerėjo jo būklė, jam bando išplauti skrandį, bet buvo mum pranešta, kad tai jį siaubingai nualins. Aš pasirašiau dokumentus, kaip jo globėjas...
Jaejoong stovėjo apkabinęs verkiantį Changmin ir mirkčiojo akimis. Jis bandė suvokti, ką jam pasakė vadybininkas, bandė susigaudyti, kiek laiko jie jau čia yra ir kodėl Jaejoong tik dabar viską sužinojo. Jam buvo nesuprantama, kodėl kiti turėjo teisę būti su Yunho, o jis ne, kodėl jį atribojo nuo jo...
-Kodėl tik neseniai man pranešėte? - Jaejoong žiūrėjo supykęs. Jis atstūmė Changmin ir priėjo prie savo vadybininko. Paėmė už jo švarko atlapų ir privertė jį atsistoti. - Aš jums toks nereikalingas, kad galite mane pamiršti bet kada? Aš stengiuos patikti visiems! Man nesvarbu, ką norite nuo manęs nuslėpti, bet niekada neslėpkite nieko apie Yunho! Jis mano, aš jo globėjas! Tuos dokumentus turėjau pasirašyti tik aš, o ne Jūs! - Jaejoong buvo įsikarščiavęs, todėl jam nerūpėjo, ką išgirs ligoninės darbuotojai ar patys ligoniai. Jis buvo toks supykęs. Tačiau labiausiai pyko ant savęs, nes šiandien kaip tyčia paprašė poilsio dienos, o kitus išsiuntė į susitikimą su fanais. Jaejoong vėl elgėsi savanaudiškai, mėgindamas gelbėti save nuo tuščios eilės prie jo. Jis nekentė susitikimų su fanais, nes visada prie jo rikiuodavosi vos keli fanai ir tai jie būdavo pastatyti dėl vaizdo, kad neatrodytų tuščia. Visi labiausiai mėgo Yunho, kuris visada buvo mielas, kalbus ir draugiškas, besišypsantis vaikinas, kuris mokėdavo su kiekvienu fanu pabendrauti, paimti iš jo dovaną ir nuoširdžiai džiaugtis. Visi nariai pavydėjo savo lyderiui tokios elgenos ir tiek fanų, tačiau suprato, kad jis to vertas. Jaejoong niekaip negalėjo ateiti į galvą, kas gali nemėgti tokio vaikino, kuris niekam nieko blogo nėra padaręs. Vienintelė mintis, kuri atėjo Jaejoong į galvą buvo spėjimas, kad galbūt ta mergina nekentė ne Yunho, o jo paties, nes juk Yunho daugiausiai bendraudavo su Jaejoong. Ši mintis dar labiau graužė vaikiną iš vidaus. Jis paleido savo vadybininką. Suklupo ant grindų ir pradėjo verkti. Jį apkabino Changmin, kuris sulaikė savo ašaras ir rodė vėl savo stiprybę. Šį kartą ir Yoochun su Junsu pasikėlė nuo kėdžių ir apkabino jauniausią ir vyriausią grupės narį. Visi jie nuoširdžiai pergyveno dėl Yunho. Vos metai praėjo po debiuto, o jau vieną iš narių bandė nužudyti, jie galėjo tik spėlioti, kas bus toliau.

Praėjo kelios valandos. Visi sėdėjo ramiai, grupės vadybininkas išėjo su daktaru. Nariams dar nebuvo leista įeiti į palatą, nes joje vis dar darbavosi seselės. Karts nuo karto jie galėjo išgirsti silpną Yunho riksmą. Visiems buvo keistą girdėti tokį silpną ir bejėgį lyderio šauksmą. Tai nebuvo įprasta, nes Yunho buvo stipriausias iš jų. Dar po valandos iš palatos išėjo paskutinės seselės ir leido vaikinams užeiti į palatą, tik liepė būti tyliems. Nariai iš lėto atvėrė duris ir kiek galėdami tyliau užėjo į vidų.
Jaejoong akyse vėl pasirodė ašaros, kai išvydo gulintį Yunho. Jis buvo visas išbalęs ir labai sunkiai alsavo. Vaikinui buvo keista matyti savo draugą apvilktą ligonines pižama, prijungtą prie visokių keisčiausių aparatų ir lašalinių. Jaejoong pats pirmas žengė prie Yunho lovos, atsisėdo ant šalia stovinčios kėdės ir paėmė už rankos. Ją prisidėjo prie savo žando ir palytėjo lūpomis. Kiti nariai po truputį žengė arčiau Yunho ir skausmo pilnomis akimis žiūrėjo į jį.
-Jis atrodo kaip vaiduoklis, - drebančiu balsu tarė Junsu.
-Užtilk, - trinktelėjo jam Changmin ir padėjo ranką ant Jaejoong peties.
-Nesimušk, - suniurzgė Junsu.
-Nekalbėk nesąmonių, - atsikirto Changmin.
-Užtilkit abu! - pakeltu tonu tarė Yoochun.
-Nerėkauk, Yunho ilsisi, - vienbalsiu atsakė Changmin ir Junsu.
-Jūs čia atėjot pyktis ar mane aplankyti? - silpnai prakalbo Yunho.
Palatoje tapo tylu, kaip gūdžiame miške vidurnaktį. Yunho lėtai prasimerkė, bejėgiškai pasuko savo galvą link narių ir išspaudė šypseną. Changmin, Junsu ir Yoochun jam atsakė tuo pačiu. Jaejoong nepaleido Yunho rankos ir nenuleido jos nuo savo žando, jis sėdėjo toje pačioje pozicijoje, visiškai nereaguodamas į Yunho atsimerkusias akis ir klausiamą žvilgsnį.
-Jaejoongie... - silpnai ištarė jis. Jo balso gaidelė buvo pakankamai linksma, tokia kaip ir visada.
Jaejoong papurtė galvą ir ją padėjo ant Yunho pilvo. Šis šiek tiek sudejevo, todėl Jaejoong iš karto ją atitraukė, tačiau Yunho su laisva ranka parodė, kad viskas gerai ir draugo galva vėl atsidūrė ant jo pilvo. Yunho glostė Jaejoong galvą. Šis nesiruošė paleisti Yunho rankos, kad ir kas benutiktų.
-Yunho, kaip jauties? - užklausė Yoochun, stengdamas nereaguoti į Yunho ir Jaejoong meilų susitikimą ir prisilietimus.
-Geriau, - ištarė jis.
-Tu matei tos merginos veidą?
-Taip, - linktelėjo Yunho.
-Kai atsigausi, vyksime į policiją. Reikia ją sulaikyti.
-Ne, - atsakė Yunho. - ji mano sesers amžiaus... ji per jauna. Jos gyvenimas susigadins, jei aš taip pasielgsiu. Negaliu taip elgtis su žmogumi, kuriam dar viskas prieš akis. Tik šį kartą... leiskime jai gyventi, kaip gyveno. Aš tikiu, kad ji susipras ir to daugiau nebeatsitiks.
-Bet Yunho... - neatstojo Yoochun.
-Yoochun, nustok. Čia jo sprendimas, - tarė kimiu balsu Jaejoong.
-Jis nukentėjo, o dar gina skriaudikę, - pasipiktino ir Changmin. - bet jis mūsų lyderis, jis žino, ką daro.
-Ačiū, - tarė Yunho ir šyptelėjo Changmin. Šis norėjo prieiti dar arčiau Yunho ir jam patapšnoti per petį, tačiau tam sutrukdė Jaejoong, kuris niekam neužleido savo vietos. Kelias minutes visi kalbėjo su Yunho, stengėsi jo per daug nevarginti, tačiau pats Yunho pasakojo, kaip buvo šlykštu, kai jam plovė skrandį. Yoochun, Changmin ir Junsu sėdėjo atokiau nuo Yunho lovos ir juokėsi iš Yunho pasakojimų. Nesvarbu, kokie jie sunerimę bebūtų, to negalėjo parodyti Yunho. Tačiau Jaejoong nė nesistengė būti tokie, kaip kiti. Jis nė nemanė slėpti savo susirūpinimo, išgąsčio ir nuliūdimo. Jam buvo per sunku nuslėpti tokius sunkius, širdį slegiančius jausmus.
-Jaejoongie, ko nekalbi? - tarė Yunho.
Jaejoong pakėlė apsiašorojusį veidą ir pažvelgė į Yunho. Šis kiek sutriko. Yunho nenorėjo matyti tokios Jaejoong išraiškos. Jam tapdavo per daug sunku išlikti stipriu. Jis troško išvysti Jaejoong šypseną, kuri visada jam suteikdavo stiprybės. Yunho labiausiai bijojo, kad daugiau nebegalės pamatyti Jaejoong, jis nepasakojo niekam, kad visas tas valandas, kol jis kamavosi su daktarais, vaikinas galvojo tik apie savo draugą, kurį beprotiškai norėjo išvysti, paimti už rankos ir niekada jos nepaleisti. Kas dieną Yunho baimė prarasti Jaejoong vis didėjo, neapsakomai didėjo ir smarkiai dūrė širdį. Ypač dabar jis norėjo bent trumpam likti su juo vieni du, kad galėtų jį apkabinti, priglausti prie savo krūtinės, pabučiuoti į kaktą. Yunho troško pajusti Jaejoong artumą, jis tikėjo, kad tik Jaejoong kūno šiluma jį gali išgyti ir palengvinti skausmą.
-Junsu, - pamojo ranka Yoochun savo draugui. Šis priėjo arčiau jo ir abu susišnabždėjo. Junsu liktelėjo ir išsišiepė, o tada tarė:
-Changmin, einam valgyt. Juk išalkai, ar ne?
Changmin iš karto sukluso kaip koks šuniukas ir pažvelgė į savo vyresnėlius. Atsistojo paskui juos ir nusekė iš paskos.
-Pasinaudokit šiuo laiku, - tarė Yoochun ir mirktelėjo Yunho, kuris žiūrėjo sutrikęs į išeinančius draugus. Yunho lintelėjo.
Vos tik užsivėrė durys, Yunho apglėbė Jaejoong. Jo širdis daužėsi, kaip patrakusi. Jam taip stipriai reikėjo šio apkabinimo. Jis spaudė taip stipriai Jaejoong, tačiau šis neišleido nei vieno garso, nesiskundė, kad sunku kvėpuoti. Yunho šiek tiek atleido Jaejoong ir pakėlė jo smakrą taip, kad jie galėtų vienas kitam žiūrėti tiesiai į akis. Jaejoong priartino savo galvą dar arčiau Yunho. Jų nosys susilietė. Yunho šiek tiek sutriko, jis ruošėsi atsitraukti atgal, tačiau Jaejoong palinko dar arčiau. Jų lūpos susilietė. Yunho buvo atsimerkęs, jis matė kaip virpančios Jaejoong akys užsimerkė. Yunho norėjo jį atitraukti nuo savęs, tačiau širdis to neleido. Ji jam liepė laikyti savo draugą stipriai ir atsakyti į jo bučinį. Yunho mintys ir jausmai buvo stipriai sujaukti. Tačiau Jaejoong vis labiau judėjo į priekį, jis apsivijo savo rankomis Yunho kaklą ir dar stipriau prisispaudė prie jo lūpų, laukdamas Yunho atsakymo į bučinį. Yunho pagaliau nusikratė savo nejaukių minčių ir pasidavė. Jis užmerkė savo akis ir atsakė į Jaejoong bučinį. Jaejoong suvirpėjo, kai tik pajuto, kad ir Yunho pradėjo jį bučiuoti, tačiau neatleido savo rankų ir neatšoko nuo jo. Yunho pasijautė kaip pasakoje. Aplink jį tarsi sklandžiojo drugeliai, visokiausių spalvų. Jo pilve irgi tie drugeliai veisėsi ir šokinėjo varlytės. Yunho pirmą kartą buvo taip ramu ir gera. Jam atrodė, kad viskas, kas bloga buvo, staiga pradingo ir daugiau nebesugrįš, nes šalia jo buvo Jaejoong.
Jų bučinys truko kelias minutes. Yunho pritrūko kvapo, todėl Jaejoong atsitraukė nuo jo ir jį stipriai apkabino.
-Daugiau nebegerk jokių keistų skysčių, - tarė Jaejoong vis dar stipriai spausdamas Yunho prie savęs.
-Jaejoongie, ar ką aš blogai darau? - sunerimęs paklausė Yunho.
-Tu viską darai tobulai. Esi geras, mielas ir stiprus...
-Tai kodėl ta nepažįstama mergina norėjo mane nuskriausti? Aš juk jos nepažįstu, nieko blogo jai nepadariau. Aš nesuprantu, - Yunho papurtė galvą.
Jaejoong suprato, kad jo mylimas draugas yra sutrikęs ir viskas, ką jis sakė prieš tai yra tik jo apsimetinėjimas. Prieš jį buvo tikrasis Yunho – tas, kuris irgi bijojo ir buvo pasimetęs. Jaejoong dar stipriau jį priglaudė prie savęs.
-Aš šalia.
Yunho nedrąsiai pakštelėjo Jaejoong į žandą. Šis žiojosi kažką tarti Yunho, tačiau pasigirdo žingsniai ir vadybininko bei Junsu balsai, todėl vaikinai greitai vienas kitą paleido iš glėbio, tiksliau ne visiškai, tik šiek tiek atsitraukė vienas nuo kito. Yunho jautė, kad neverta bijoti narių, kurie buvo, kaip šeima. Jis numanė, kad tie trys žmonės daug ką pastebi, tačiau nutyli. Nei Yunho nei Jaejoong nenorėjo kažką slėpti nuo narių, tačiau jie turėjo valdyti savo aistras ir prieraišumą.
-Oooo, - įėjęs nusijuokė Junsu. - Jaejoong veide šypsena. Yunho, ką jam padarei?
Junsu šleptelėjo ant lovos šalia jų.
-Nieko, - nusijuokė Yunho. - tai jis man kai ką padarė, - vaikinas žvilgtelėjo į Jaejoong, kuris jau buvo atsirėmęs į Yunho petį. Jaejoong žandai išraudo.
Junsu, Changmin ir Yoochun nusikvatojo, jų vadybininkas liko nieko nesupratęs, tačiau jam buvo džiugu matyti visus penkis laimingesnius.
Palatoje nebebuvo tylu, visi šnekėjosi ir aptarinėjo šią dieną. Tačiau Jaejoong su Yunho nekreipė dėmesio į kitų kalbėjimų temas. Jiems tai buvo neįdomu. Jie troško būti kartu. Amžinai taip arti vienas kito. Yunho pasilenkė prie Jaejoong ausies ir jam sušnabždėjo:
-Varai mane iš proto nuo pat pirmos dienos, kai su tavimi susipažinau.
Jaejoong nusijuokė ir užsidengė ranka savo burną.
-Ilgai nesileidai visiškai išvedamas. Tu žinai, kiek kartu aš bandžiau tave pabučiuoti? Kiek drąsos turėjau sukaupti? Tačiau tik šiandien... tokioje vietoje, kai atrodė, kad tavęs neteksiu... aš turėjau tai padaryti. - šnabždėjo Jaejoong.
-Žinau. Atleisk. - Yunho apsidairė, ar vadybininkas nemato ir pabučiavo Jaejoong į kaktą.
Taip sėdėdamas su Jaejoong ant lovos, Yunho peržvelgė savo visą dieną nuo pat ryto iki dabar. Jis mintyse peržvelgė, kaip greitai jo jausmai keitėsi. Nesvarbu, kaip jam dabar beskaudėtų, kaip bloga ir baisu bebūtų, jis jautėsi laimingas ir sveikas. Galbūt ne fiziškai sveikas, tačiau dvasiškai jis buvo išgydytas. Visa baimė tarsi nuplaukė kažkur toli. Dabar Yunho tik laukė, kada jo kūnas atsigaus ir jis galės vėl grįžti į sceną. Yunho nusprendė, kad dėl antifanų niekada nepasiduos ir nesuabejos savimi. Galbūt šis įvykis padėjo Yunho suprasti, koks neteisingas pasaulis yra ir kiek nedaug trūksta, kad žmogus galėtų vėl atsitiesti ir tapti laimingu.


Atgal į viršų Go down
http://rbdlt.forumlt.com
Sponsored content




RašytiTemos pavadinimas: Re: Fox Rain   

Atgal į viršų Go down
 
Fox Rain
Atgal į viršų 
Puslapis 13Pereiti prie : 1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Oficialus RBD fanų klubas Lietuvoje :: MisChavez fanfics-
Pereiti į: